Kolegė Izolda Keidošiūtė išsamią Christiano Bale’o kūrybos apžvalgą „Populiarus nežinomas aktorius“ žurnale „Kinas“ (2012 nr. 3) pradėjo tokiais žodžiais: „Jis turi paslaptį, kuri priverčia aktorių vadinti charizmatišku. Tai aktorius chameleonas, sugebantis transformuotis į pačius įvairiausius personažus.
Iki trilogijos apie Betmeną Christianas Bale’as buvo vadinamas „populiariausiu nežinomu aktoriumi“, „nepriklausomo kino ikona“. Daugelis jo filmų nesurinko žiūrovų kino teatruose, bet išpopuliarėjo išleisti vaizdajuostėse ar vėliau diskuose. Bale‘as tapo kultine interneto erdvės žvaigžde, ten rasime daugybę jo gerbėjų sukurtų tinklalapių. Kartą paklaustas, kaip vertina savo populiarumą, aktorius su jam būdinga saviironija atsakė: „Jei žinotų, koks iš tikrųjų esu šiknius, manimi taip nesižavėtų“.
Pirmus mažus vaidmenėlius TV serialuose jis suvaidino būdamas dvylikos, paauglius vaidino Astridos Lindgren pasakos ekranizacijoje Mio, mano Mio (1987, tai buvo Rusijos ir skandinavų koprodukcija), S. Spielbergo karinėje dramoje „Saulės imperija“ (1987), V.Šekspyro istorinėje dramoje „Henrikas V“ (1989, rež. Kennethas Branaghas) ir berniukų paauglystėje skaitytos knygos apie piratus „Lobių sala“ naujoje versijoje.
Brandesnių vaidmenų metas prasidėjo 1992-aisiai, kai retro miuzikle „Laikraščių išnešiotojai“ (Newsies, rež. Kenny Ortega) teko išmokti šokti, dainuoti ir kalbėti su aiškiu niujorkietišku akcentu. Paskui buvo dar vienas retro miuziklas „Pamišę dėl svingo“ (Swing Kids“, 1993, rež. Thomas Carteris).
O trimis Oskarais apdovanotas filmas „Mažosios moterys“ (1994, rež. Gillian Anderson) padėjo įsitvirtinti Holivude.
Aktorių dažnai kvietė filmuotis ir Europos kino kūrėjai. Didžiojoje Britanijoje jis suvaidino tokiuose reikšminguose filmuose, kaip „Damos portretas“ (1996, su Nicole Kidman ir Johnu Malkovichium), „Slaptasis agentas“ (1996, su Bobu Hoskinsu), „Auksine praraja“ (1998, apie aštuntojo dešimtmečio britų glamroko muzikantus).
Smagioje Šekspyro komedijoje „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1999) Bale‘ą jau supo visas būrys kino žvaigždžių: Kevinas Kline‘as, Michelle Pfeiffer, Rupertas Everettas, Stanley Tucci ir kitos garsenybės.
Anksčiau ar vėliau Bale‘as turėjo išmėginti ir fantastinių trilerių bei kino komiksų skonį. Jį patenkino „Monstrų ataka“ (2002), „Ekvilibriumas“ (2002) ir trys Christopherio Nolano filmai apie Žmogų-šikšnosparnį, kurie atvertė naują puslapį jau beišsikvepiančioje kino epopėjoje. (G.J.)
10. „VALDŽIA” (Vice, 2018) Christianas Bale‘as į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą persikūnijo taip, kad aktoriaus nebeįmanoma atpažinti. O filmo režisierių Adamą McKay‘ų taip pat verta apdovanoti (arba bent jau nuoširdžiai pagirti) ne tik už jo talentą, bet ir už nuoseklią pilietinę poziciją: filme „Didžioji skola“ jis skrupulingai gilinosi į finansinio kolapso Volstryte priežastis, „Valdžioje“ su pagarbos vertu užsispyrimu jis bando suvokti, kaip ir dėl kokių priežasčių dabartinę Ameriką ištiko skaudi demokratijos vertybių krizė.
Konstituciją bei valstybės vadovus amerikiečiai gerbia. Ir savo simpatija arba priešiškus jausmus stengiasi atspindėti filmuose. Nepriklausomai nuo prezidentavimo kokybės ar vyriausiojo vado sprendimų pagarba Konstitucijos garantui bent jau anksčiau tokiuose filmuose buvo privalomą. Situaciją pakeitė dėl Votergeito skandalo priverstas atsistatydinti Richardas Nixonas, pavadintas labiausiai nekenčiamu valstybės vadovu.
Aukščiausio rango politikai dar prieš užmindami vyriausius valdžios postus paprastai būna gerai žinomi visiems – demokratijos sąlygomis subrendusios žiniasklaidos dėka į politikos Olimpo viršūnes patekusių veikėjų biografijose būna nedaug baltų dėmių. Dickas Cheney – reta išimtis. Nors politikos verpetuose jis pradėjo suktis labai seniai, jis daug kam išliko neįminta mįslė. Cheney darbavosi keturių JAV prezidentų administracijose: vadovaujant G.W. Bushui vyresniajam jis buvo Gynybos ministras, o Busho jaunesniojo komandoje jau buvo tapęs viceprezidentu. Bet kuris kitas politikas tokį pasiūlymą laikytų aukščiausia garbe ir didžiausio pasitikėjimo ženklu. Tačiau didžiulio entuziazmo Cheney tąsyk neparodė – jis dvejojo visą parą ir būsimajam prezidentui pareiškė sutiksiąs tik tada, jei bus priimtos kelios jo sąlygos.
Akivaizdu, kad kurti filmą apie tokią paslaptingą asmenybę yra labai sunku. „Valdžios“ autoriai to niekada ir neslėpė. Net parašė pradiniuose titruose: „Tai reali istorija. Tiksliau pasakius, ji yra tiek reali, kiek tai įmanoma, juk Dickas Cheney yra vienas labiausiai mįslingų politinių lyderių pasaulyje. Bet, velniai griebtų, mes stengėmės kiek įmanydami!“. Tačiau kad filme pasakojama istorija nebūtų pernelyg mistifikuota, o pagrindinis herojus nebūtų perdėtai demonizuojamas, autoriai pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete. (G.J.)
9. „DIDŽIOJI SKOLA“ (The Big Short, 2015) Stebėtina, kaip panašiai kartojasi aštuoniasdešimties metų senumo įvykiai. Devynerius metus (1920-1929) JAV ekonomika kilo kaip ant mielių, akcijų rinkų kreivės sparčiai kilo aukštyn, o Naująja era patikėję amerikiečiai beatodairiškai investavo sunkiai uždirbtus pinigus ir nepaisė jokių perspėjimų. Nesubalansuotas ekonomikos augimas ir finansų sistemos kontrolės stoka anksčiau ar vėliau turėjo sprogti kaip didelis burbulas. Tai prasidėjo 1929 m. spalio 29 dieną, pramintą „juoduoju antradieniu“.
2008-ųjų liepos viduryje Benas Bernanke JAV Kongrese teigė, kad blogėjanti situacija nekilnojamojo turto rinkoje, įtampa finansų sektoriuje bei kylančios naftos kainos kelia grėsmę JAV ekonomikai. Ir tai buvo rimtas perspėjimas, o panikos signalas driokstelėjo po kelių savaičių.
Krizės išvakarėse vyravusią atmosferą gerai atskleidė mums žinomas filmas „Rizikos riba“ (Margin Call, 2011 m., rež. J.C. Chandoras). Jo autoriai svarsto, ar ekonominės krizės buvo galima išvengti. Pirmuosius grėsmės simptomus, nagrinėdamas ką tik atleisto boso nebaigtą finansinį projektą, pastebi investicijų įmonės analitikas Piteris Salivenas (jį vaidino Zachary Quinto). Atskleista slaptą informaciją gali lengvai įstumti visą verslo pasaulį į didžiulį pavojų. Per ateinančias 24 valandas sprendimai, kurie bus priimti, paveiks ne tik kompanijos darbuotojus, tačiau ir paprastų amerikiečių gyvenimus.
Ameriką įvairių grėsmių akivaizdoje matėme ne kartą. Ir kaskart ją nuo pražūties paskutinę akimirką gelbėjo supermenai, policininkai ar šalies prezidentas. Dažniausiai finalinę pergalę lydėjo nežmoniškų pastangų apoteozė ir herojinės intonacijos. „Rizikos riboje“ viskas kitaip. Šį kartą fizinės galios demonstravimą keičia intelektualus „smegenų šturmas“. O kovos lauku tampa investicijų įmonės biurai ir ofisai, įsikūrę viename Volstryto dangoraižių. Čia visą naktį karštligiškai nagrinėjami įvairiausi iš(si)gelbėjimo receptai. O nieko neįtarianti Amerika gyvena įprastu ritmu. Ir šis kontrastas sudaro tokią įtampą, kad jos galėtų pavydėti veiksmo kino kūrėjai.
Pagal 2010 m. išleistą amerikiečio Michaelo Lewiso knygą „Didžioji skola“ sukurtas tokio paties pavadinimo filmas, kaip ir „Rizikos riba“ pradedamas nuo vieno pastabaus analitiko įžvalgos. Ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris (Christianas Bale‘as), studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, pastebi neįtikėtiną dalyką: praktiškai visa JAV ekonomika laikosi ant antrinių nekilnojamojo turto paskolų, kurių menama vertė seniai viršijo realią vertę. Maiklas supranta, kad tėra tik laiko klausimas, kada NT rinkoje susiformavęs burbulas sprogs ir suvokia, kad iš šios situacijos galima pasipelnyti. Kartu su trim draugais Maiklas neria į patį sūkurį būsimų įvykių, pakeitusių pasaulio finansų veidą.
Didžiausią dalį savo fondo lėšų nuovokusis Maiklas investuoja į obligacijas, kurias bankroto atveju įsipareigojusi kompensuoti valstybė. Kol dauguma JAV rinkos specialistų tokį poelgį vaizdžiai iliustruoja, sukdami pirštą prie smilkinio, keli rimti verslininkai paskubomis organizuoja savo tyrimą, norėdami išsiaiškinti, ar jiems nereikėtų iš Maiklo avantiūros pasimokyti.
Nors dauguma filmo herojų turi realius prototipus, savo vardu vadinamas tik Christiano Bale‘o herojus, o pats aktorius nominuotas „Oskarui“ už antraplanį vaidmenį. Kitos keturios nominacijos yra už metų filmą, montažą (Hankas Corwinas) ir režisūrą (anksčiau Adamas McKay‘us masiškai gamino kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu). Dabar gi jo režisuota „Didžioji skola“ Oskaru buvo apdovanota už geriausią adaptuotą scenarijų.
Filme nuolat skamba daug terminų, žinomų tik su finansų pasaulio specifika susipažinusiems žmonėms, todėl autoriai kartais stabdo pagrindinį pasakojimą ir leidžia kviestinėms garsenybėms – dainininkei Selenai Gomez, australei aktorei Margot Robbie ir virtuvės šefui Anthony Bourdainui – žiūrovams populiariai paaiškinti kai kurias finansines subtilybes.
Nepaisant rimtos tematikos „Didžiojoje skoloje“ netrūksta ir juokingų momentų, pavyzdžiui, epizode, kuriame striptizo šokėja naiviai prisipažįsta, kad nusipirko penkis namus ir butą todėl, kad bankai lengvai suteikdavo paskolas ir net nieko neklausinėjo.
Pabaigai pasilieku dar vieną svarbią „Rizikos ribos“ ir „Didžiosios skolos“ ypatybę: abu filmai yra ne tiek bręstančios finansinės katastrofos studijos, bet istorijos apie visai kitą visuotinę krizę – moralinių vertybių krizę. O ją įveikti kur kas sunkiau, negu suvaldyti finansinės piramidės žlugimą. (G.J.)
8. „AMERIKIETIŠKA AFERA“ (American Hustle, 2013) Režisierius David O`Russell kuriant „Amerikietišką aferą“ surinko tikrą Holivudo grietinėlę. Pagrindines rolės šioje juostoje atlieka Christian Bale, Amy Adams, Bradley Cooper ir Jennifer Lawrence. Su kiekvienu iš šių aktorių režisierius jau yra dirbęs prieš tai sėkmės sulaukusiuose filmuose „The Fighter“ (Christian Bale, Amy Adams), bei „Silver Linings Playbook“ ( Bradley Cooper, Jennifer Lawrens).
Filmo siužetas vyksta Niujorko mieste tarp septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo pradžios. Irving`as Rosenfeld`as (Christian Bale) yra kelių skalbyklų savininkas, tačiau tikrasis jo darbas ir pašaukimas yra sukčiavimas. Prisidengdamas savo skalbyklomis Irving`as užsiima nelegalia veikla. Pardavinėja vogtus meno kūrinius ir apgaudinėja neturtingus žmones, kurie atiduoda savo pinigus Irvingui tikėdamiesi jog jų investicija išaugs dešimteriopai.
Dar filmo pradžioje Irving`as sutinka savo sielos draugę Syndei Prosser (Amy Adams). Syndei iškarto tampa jo partnerė meilėje ir nusikalstamoje veikloje. Apsimetusi iš Didžiosios Britanijos kilusia ledi Edit su svarbiomis pažintimis Anglijos bankuose Syndei kaip mat tampa profesionali sukčiautoja, kaip ir jos meilužis Irving`as.
Nors Irving`as yra vedęs Rosalyn (Jennifer Lawrence), tačiau su kiekviena diena jis ir Syndei tampa vis labiau įsimylėję, o jų verslas su kiekviena diena vis labiau klesti iki kol jų nesučiumpa FBI agentas Richie`s Dimaso (Bradley Cooper). Pripažinimo ištroškęs FBI agentas mainais į laisvę sukčių porelei pasiūlo sudalyvauti aferoje, kurios metu pastarieji agentui padės sulaikyti korumpuotus politikus.
Pagrindinis filmo aktorius Christian Bale su sukčiaus Irvingo vaidmeniu susidoroja puikiai. Jam netrūksta įvairiapusiškumo, dinamiškumo bei kūrybiškumo. Jis kaip visada puikiai įsijautčia į savo rolę ir savo darbą atlieka itin įtikinamai. Net ir siaubingi plaukai nesunaikina šio aktoriaus žavesio. (I.P.)
7. „MAŠINISTAS“ (The Machinist, 2004) Visi, kurie žiūrėjo šį filmą, akcentavo, kaip neatpažįstamai pasikeitęs čia atrodo aktorius Christinas Bale‘as. Iš tikrųjų, dvejus metus rengdamasis filmavimams aktorius pasiekė absoliutų rekordą – nemigos kankinamo personažo vaidmeniui numetė per 30 kilogramų, prodiuseriai net susirūpino aktoriaus sveikatos būkle, nes jis buvo nesveikai sulysęs, o jo svoris vos siekė 55 kilogramus.
Pagrindinį režisieriaus Brado Andersono filmo herojų darbininką Trevorą Rezniką jau ištisus metus kankina košmarai ir haliucinacijos. Mat jis visai negali užmigti. Todėl labai ilgai poilsio neturintis vyras yra pavirtęs gyvu iškankinto kūno ir nervų kamuoliu.
Vieniems žiūrovams toks personažas primins Alo Pacino herojų filme „Nemiga“, bet autoriai, regis taikėsi į kur kas platesnį kontekstą, susijusį su pasiligojusios psichikos specialistu Fiodoru Michailovičiumi Dostojevskiu. Juk ne veltui filme primygtinai akcentuojama jo knyga „Idiotas“, kai kurios filmo peripetijos primena apie kitą rusų literatūros klasiko knygą „Nusikaltimas ir bausmė“ (jame, kaip pamenam, miegą prarado žiaurią žmogžudystę įvykdęs studentas Raskolnikovas), o pats Trevoras Reznikas neretai atrodo, kaip Dostojevskio „Antrininko“ veikėjas, kenčiantis nuo šizofreniško sąmonės susidvejinimo.
Ant beprotybės ribos esantis vyras sunkiai kontroliuoja ne tik savo protą, bet ir emocijas, todėl jo nepaprastai gaila. Kartu visą seansą negali atsikratyti maniakiškai persekiojančios minties, kad vyrą apėmusi paranoja turi pasibaigti kokiu nors drastišku poelgiu finale. (G.J.)
6. „PRESTIŽAS“ (The Prestige, 2006) Kai Christopherio Nolano filmas „Prestižas“ (2006) pasirodė mūsų ekranuose, mes jau buvome perskaitę jo pagrindą sudarantį Christopherio Priesto romaną. Ir knyga, ir filmas panardina mus į magijos pasaulį, kuris visada vilioja minias profanų, nenustojančių stebėtis, kaip iliuzionistai sugeba iš tuščio cilindro ištraukti gyvus triušius arba supjausto į dalis žavią asistentę, o ši pasibaigus triukui šypsosi sveikut sveikutėlė.
Magiškas filmas apie du magus. Kritikų pripažintas, visą filmą išlaikantis įtampą ir prikaustantis žiūrovą, „Prestižas“ pasakoja apie dviejų jaunų magų siekį vienas kitą ne tik pranokti ant scenos, tačiau ir vienas kitam atkeršyti. Kartu tai ir vienas labiausiai gluminančių ir galvą verčiančių sukti režisieriaus filmų. Ne gana to, puikiai savo vaidmenis „Prestiže“ atlieka ne tik Kristoferio Nolano pamėgti ir dar ne viename jo filme vaidinantys Christianas Bale‘as ir Maiklas Keinas, bet ir Hju Džekmanas. Tai buvo trečiasis 2006-aisias pasirodęs filmas, kuriame liečiama magijos tema, bet neabejotinai geriausias iš visų trijų.
Nuo neatmenamų laikų panašus menas rėmėsi optiniu akių dūmimu ir, žinoma, rankų miklumu. Tačiau atsiradus elektrai magai gavo į rankas labai galingą kozirį. Štai kodėl istorijoje apie du draugus ir kartu konkurentus stebukladarius svarbią vietą užima mokslininkas Nikola Tesla, išradęs elektros energijos perdavimo metodą kintamos srovės impulsais. Negana to, jis vienas pirmųjų rimtai ėmėsi eksperimentuoti dirbtinio proto sukūrimo baruose ir svajojo surasti galimybę fotografuoti žmonių mintis. Vieni jį laikė genijum, kiti – paprasčiausiu šarlatanu. Bet Nikolos Teslos asmenybė ligi šiol neduoda ramybės kūrėjams. Jam skirta ne viena knyga, keli filmai ir net viena amerikietiška opera. O „Prestiže“ šį ekscentrišką originalą vaidina dainininkas Davidas Bowie. Vien to pakanka, kad filmą pažiūrėti labai norėtųsi.
Tačiau pagrindinis autorių dėmesys atitenka dviem XX a. pradžios magams, Londone surenkantiems minias žiūrovų. Kadaise jie buvo geri draugai, bet negailestingi konkurencijos dėsniai negalėjo nepaversti jų nesutaikomais priešais. Rafinuotų manierų Robertas Andžeris (Hugh Jackman) yra tobulas šoumenas, o kur kas grubesnis Alfredas Bordenas (Christianas Bale‘as) lenkia kolegą genialiais sumanymais, bet jis visai nemoka patraukliai pristatyti savo triukų.
Akivaizdu, kad dvi tokios ambicingos asmenybės taikiai po vienu cirko kupolu išsitekti negali. Nuolatinis noras įrodyti konkurentui savo pranašumą tampa tikra manija. Vadinasi, tragiška atomazga neišvengiama. Kokie jau čia fokusai…
Pradžioje Robertas ir Alfredas dirbo drauge ir virtuoziškai mulkino patiklią publiką, bet kartą atliekant sudėtingą triuką žuvo asistentė (Roberto žmona), draugai tapo priešininkais, kurie daugiausia laiko ir energijos skiria išradingiems veiksmams, galintiems pakenkti konkurento reputacijai. Abu vienija tas pats tikslas ir tas pats gyvenimo šūkis: „Jis pavogė mano gyvenimą, o aš pavogsiu jo triuką“. (G.J.)
5. „KARO GĖLĖS” (The Flowers of War, 2011) Yimou Zhang kinų režisierius sukūręs ne vieną gražią, akims mielą kino juostą, o taip pat įspūdingą renginį 2008 metų Pekino Olimpiados atidarymo ceremonijai. Kinijoje juo pasitikima besąlygiškai, o pasaulyje šis režisierius išgarsėjo su savo juosta „Karo gėlės“. Karo gėlėmis tampa moterys, mergaitės ir kilnūs žmonių poelgiai. Tiksliau visa tai, kas kiekvienam asmeniškai įkūnija spalvą ar teigiamą jausmą.
Filmas sukurtas remiantis amerikos misionierės Minnie Vautrin dienoraščiu. Veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo metais Kinijoje. Japonai be skrupulų naikina viską kas papuola jų kelyje. Į Kiniją atvyksta laidojimo paslaugų organizatorius Džonas (Christian Bale), kad palaidotų žuvusį tėvą Inglimeną. Džonas vos išlieka gyvas, o miestelio bažnyčioje dar randa 14 mergaičių, berniuką ir 14 besislapstančių prostitučių. Pradžioje Džonas smagiai leidžia laiką, lėbauja, flirtuoja su moterimis ir stengiasi negalvoti apie tai kas vyksta už bažnyčios sienų. Japonai toliau viską griauna aplinkui ir įsiveržia į bažnyčią, pradeda prievartauti mergaites.
Džonas, norėdamas jas apginti, apsirengia sutaną ir apsimesdamas kunigu bando pažadinti japonų sąžinės balsą. Insidentas baigiasi vienos mergaitės mirtimi. Kitą dieną viskas dar labiau komplikuojasi. Filmo pavadinimas tobulai apibūdina filme vyraujančius kontrastus. Pilkas, dulkėmis padengtas miestas kuriame yra ir daug baimės ir juoko, spalvingų kimono ir lakuotų nagų. Moterų juokas aidi baimės sukaustytoje bažnyčioje. Tai ne standartinis standartinio karo vaizdavimas. Išorinėmis situacijomis, žmonių charakteriais parodomi vidiniai pasauliai. Veikėjų nemažai, tačiau kiekvienas jų turi aiškią paskirtį ir puikiai ją išpildo. Pasitvirtina teorija, kad filmų apie karą esmė parodyti ne karą, o jo fone atsiskleidžiančios asmenybės. Kaip labiausiai puolę žmonės padaro kilniausius dalykus. Užduodami retoriniai klausimai, kas sunkiau: būti toli nuo namų ar juos visiškai prarasti? Aišku tampa tik viena, kad pralaimi abiejų kariaujančių pusių civiliai. (I.J.)
4. „Le Manas’66. Plento karaliai” (Ford vs. Ferrari, 2019) „Le Manas’66: Plento karaliai“ (originalus pavadinimas „Ford v. Ferrari“ ir gerokai lakoniškesnis, ir, svarbiausia, tiksliai perteikia pagrindinį siužeto konfliktą, tapusį filmo varomąja jėga) skirtas „amžiaus dvikovai“, kai automobilių lenktynėse varžėsi du autogigantai – „Ford“ ir „Ferrari“.
Užsimezgė šitas konfliktas septintajame dešimtmetyje. Net šešerius metus iš eilės, nuo 1960-ųjų, Le Mano trasoje „Ferrari“ bolidai buvo nenugalimi. Tai negalėjo neužgauti Henry Fordo imperijos vadovų ambicijų, seniai pripratusių prie lyderystės automobilių pramonėje. Pradžioje amerikiečiai pabandė situaciją spręsti, kaip tai įpratę daryti stambūs kapitalistai arba mafijozai – tiesiog nusipirkti konkurentų verslą. Tačiau europiečiai tokiu „pasiūlymu, kurio neįmanoma atsisakyti“ nesusiviliojo, mat į turtingus JAV monopolistus žvelgė ne tiek su pavydu, kiek su neslepiama panieka, kadangi buvo įsitikinę, jog stambaus kapitalo amerikiečių „rykliams“ už viską svarbiau yra pelnas, o Le Mano varžybos europiečiams visų pirma yra žmogaus (bet ne technikos) triumfas.
Todėl anuometinis koncerno vadovas Henris Fordas II-sis (filme jį suvaidino Tracy Letts) ryžosi mesti iššūkį sportinių trekų karaliui, pasitelkęs sunkiąją artileriją – didelius pinigus, išradingiausius savo firmos inžinierius, vienintelį tas lenktynes laimėjusį amerikietį Kerolą Šelbį (Mattas Damonas), dėl problemų su širdimi priverstą persikvalifikuoti į inžinierius, ir iš Didžiosios Britanijos persiviliotą sunkaus būdo lenktynininką Keną Mailsą (Christianas Bale‘as). Pastaroji aplinkybė iš anksto garantuoja visokiausius psichologinius konfliktus, kurie drauge su gamybinėmis problemomis žada pavirsti grėsmingu sprogstamuoju mišiniu.
Planai ambicingi, o laiko jiems realizuoti labai mažai – vos 90 dienų, paprasčiau sakant, tik trys mėnesiai.
Taip buvo duotas startas dar vienos „amerikietiškos svajonės“ realizavimui. Neretai tai būna kino priemonėmis įkūnytos scenaristų parašytos istorijos su dramatiškais konfliktais, prieštaringų charakterių dvikovomis, didvyriškais žygiais ant žmogiškų galimybių ribos ir, žinoma, privalomu finaliniu triumfu. Šį kartą daug ko išgalvoti nereikėjo: lenktyninio automobilio „Ford GT40 Mk. II“ sukūrimo epopėjoje netrūko realių iššūkių – alinančio darbo, audringų ginčų ir nusivylimo akimirkų, nemigos naktų, nuovargio išprovokuotų įniršio proveržių ir panašių emocijų, kurias paslaugiai parūpina ekstremalus gyvenimas „ant nervų krizės ribos“.
Būtent šis „gamybinis“ fonas filmo autoriams yra svarbiausias jų epopėjoje. Režisierius Jamesas Mangoldas sumaniai derina parengiamojo etapo epizodus į pakankamai dramatiškų įvykių grandinę, tačiau svarbiausius lenktynių filmo epizodus pradeda montuoti (užtai labai virtuoziškai) paskutinį filmo trečdalį.
Antrą kartą režisieriaus Jameso Mangoldo filme (po vesterno „Traukinys į Jumą“, 2007 ) vaidinantis Christianas Bale‘as vėl demonstruoja ne tik jau įprastą persikūnijimo talentą, bet ir neįtikėtiną fizinę transformaciją – rengdamasis vaidinti Keną Mailsą aktorius atsikratė dvidešimties kilogramų svorio (palyginkite Christianą Bale‘ą šiame filme ir pernykštėje „Valdžioje“ – nerasite net penkių išorinių panašumų).
Visi kas nors kiek domisi auto sportu žino, kad „Fordo“ bei „Ferrario“ dvikovą, kuri po titaniško pasiaukojimo ir ribinių žmogiškų resursų panaudojimo 1966 m. garsiosiose 24 valandų trukmės automobilių lenktynėse baigėsi konkurentus triuškinančia „Fordo“ pergale. (G.J.)
3. „KOVOTOJAS“ (The Fighter, 2010) Filmo pradžioje regime lakonišką užrašą „Sukurta pagal tikrus įvykius“. Dažnai ši frazė tėra nedaug ką reiškiantis priminimas, kad filmo istorija paimta iš gyvenimo, o ne scenaristų sugalvota. Iš tikrųjų tokia situacija įpareigoja filmų kūrėjus griežtai laikytis faktų, tuo tarpu kine daugiau pasiekiama, kai reikia ne atkurti autentišką praeitį, o galima pateikti apibendrinančią realybę, kurioje bet kokia sugalvota situaciją neatrodys kaip nedovanotinas nusižengimas gyvenimo tiesai.
„Kovotojo“ autoriai stengiasi iki smulkmenų būti ištikimi tikram gyvenimui, todėl dažnai imituoja dokumentinius kadrus arba naudojasi TV filmavimo galimybėmis. Žiūrovams suteikiama galimybė pamatyti treniruotes ir pačius bokso mačus iš labai arti. Įspūdis toks, kad, regis, net prakaito kvapą jauti.
Turbūt, geriausią savo pastangų įvertinimą filmo autoriai išgirdo visai ne iš kino kritikų, o iš paties pagrindinio herojaus. Tikrasis boksininkas Micky Wardas, pasižiūrėjęs filmą, liko sužavėtas. „Man labai patiko filmas. Markas Wahlbergas ir Christianas Bale‘as atliko milžinišką darbą. Didžiuojuosi jų sukurtais vaidmenimis“.
Filmo centre – du netikri broliai, tiesiog pamišę dėl bokso. Vyresnysis Dicky Eklundas (šis vaidmuo pradžioje buvo pasiūlytas Bradui Pittui, bet jam atsisakius atiteko Ch. Bale‘ui) galėjo tapti Amerikos čempionu, jei ne kai kurios ekscentriško charakterio savybės ir polinkis kvaišalams. Dabar visas nerealizuotas ambicijas ir savo meistriškumą Dicky stengiasi perduoti Micky‘iui. O šis taip pat turi savitą požiūrį į savo profesiją. Net kviesdamas patikusią merginą į pirmą pasimatymą Micky dėsto jai savo taktines gudrybes: „Reikia pradžioje smūgiuoti į galvą, o paskui į korpusą, ir daryti tai reikia pakaitomis. Nes jeigu tu smūgiuoji man, aš smūgiuoju tau – tai ne boksas, o peštynės. Bokse, kaip ir šachmatuose, smūgius reikia rinktis atsakingai“.
Deja, pirmieji savarankiški žingsniai ringe baigiasi visai ne pergalingais gongais, o rimtomis traumomis. Silpnesnių kinkų vyrukui tokio šalto dušo pilnai užtektų, kad jis pakeistų profesiją ir pasirinktų lengvesnį kelią į sėkmę. Bet Micky – ne iš kelmo spirtas. Ko jau ko, o užsispyrimo jam tikrai netrūksta. O be šios charakterio savybės sporte tikrai nieko pasiekti neįmanoma.
Nors esminė filmo figūra yra M.Wahlbergo vaidinamas Micky Wardas, nesunku pamatyti, kaip, kinematografininkų žargonu šnekant, iš jo filmą „pavogė“ Ch. Bale‘as. Jis visada atsakingai renkasi vaidmenis, bet jeigu jau įsivelia į kokį projektą, tai dirba netausodamas nei fizinių, nei dvasinių jėgų. Ir šį kartą scenos su Dicky Eklundu yra kur kas įdomesnės. O M.Wahlbergas kaip visada yra labai statiškas ir visą laiką atrodo kažkoks sutrikęs. Bet tokią šio aktoriaus vaidybą jau esame matę daugybę kartų.
2. Chistopherio Nolan “Betmano” trilogija Per dešimt metų (1989-1997) pagal klasikinį komiksą ir seną televizijos serialą Holivude buvo sukurti keturi vaidybiniai filmai apie žmogų-šikšnosparnį. Pirmieji du (ypač „Betmeno sugrįžimas“) žavėjo gražia menine fantazija ir nepriekaištinga stilistika. Bet tolimesnis serialo eksploatavimas vis labiau kompromitavo režisieriaus Timo Burtono pasiūlytas žaidimo taisykles. Ketvirtasis filmas „Betmenas ir Robinas“ buvo toks silpnas, kad kurti dar vieną šios istorijos tęsinį ilgai niekas nesiryžo.
Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, anksčiau ar vėliau Betmenas turėjo suplasnoti savo plačiais sparnais ir sugrįžti. Šį kartą tam, kad niūriame Gotemo mieste sukeltų tikrą skersvėjį. Kartoti tai, kas buvo padaryta anksčiau, nebuvo jokios prasmės.
Kai gaivinti projektą buvo pasiūlyta Chistopheriui Nolanui, jis nusprendė sugrįžti prie visiems žinomos istorijos ištakų. Kitas filmo „BETMENAS: PRADŽIA“ (Batman Begins, 2005) pliusas – Christianas Bale’as pagrindiniame vaidmenyje. Sunku buvo jį įsivaizduoti aprengtą ankštais Betmeno drabužiais. Bet filmo režisierius rado naują koncepciją. Jis pabandė plokščiame komikso pasaulyje aptikti tikra gyvybe alsuojančią realybę, o viena spalva iki šiol vaizduotiems personažams suteikti “žmogišką, labai žmogišką” pavidalą.
Eksperimentas buvo rizikingas, tačiau baigėsi sėkmingai.
Po trijų metų pasirodęs tęsinys „TAMSOS RITERIS“ (The Dark Knight, 2008) į kino istoriją įėjo kaip pelningiausiai startavęs visų laikų filmas. Per pirmąsias tris dienas nauja juosta apie žmogų-šikšnosparnį į JAV kino teatrų kasas sušlavė net 155 mln. dolerių.
Jau filme „Betmenas: Pradžia“ kilnaus keršytojo charakteristika buvo išvagota giliais psichologiniais lūžiais. Vaikystėje patirta fobija (mirtinas išgąstis šikšnosparnių knibždančioje oloje), neišdildomas kaltės dėl tėvo žūties kompleksas ir budistų vienuolyne suvokta transcendentinė išmintis neišpasakytai transformavo Betmeno charakterį. Gilesni tapo jo poelgių motyvai. O ir priešai visai nebepriminė operetinių manekenų. Vadinasi, ir pergalė prieš juos pasidarė labiau dramatiška.
Antrojo „perkrauto“ komiksinio epo filmo „Tamsos riteris“ laukimas buvo paženklintas liūdnos žinios apie filmavimo metu tragiškai iš gyvenimo pasitraukusį jauną aktorių Heathą Ledgerį, perėmusį didžiausio komiksų pasaulyje niekšo Džokerio estafetę iš Jacko Nicholsono.
Po teisybei, galima teigti, kad paskutinis H.Ledgerio vaidmuo yra ir aukščiausia jo aktorinio meistriškumo viršūnė. Amerikoje kino specialistai jo suvaidintą chaoso ir anarchijos princą Džokerį pastatė į vieną gretą su Anthony Hopkinso Hanibalu Lekteriu ir Jacko Nicholsono Džeku Toransu („Švytėjimas“) – bene ryškiausiais visų laikų kino niekšais-intelektualais.
Trečiojo filmo „TAMSOS RITERIO IŠKILIMAS“ (The Dark Knight Rises, 2012) pristatymą žiūrovams taip pat aptemdė šiurpus įvykis: jo premjeros metu viename JAV kino teatre tiesiog seanso metu buvo nužudyta dvylika žiūrovų.
Praėjo aštuoneri metai po filme „Tamsos riteris“ rodytų įvykių. Briusas Veinas gyvena atsiribojęs nuo išorinio pasaulio savo valdose. Tačiau kelios viena po kitos sekančios mažai reikšmingos smulkmenos netrukus pasiekia tokią kritinę masę, kad Briusui tenka vėl vilktis kūną aptempiantį apdarą ir iš garažo išvaryti senokai nebenaudojamą Betmobilį. (G.J.)
1. „Amerikos psichopatas“ (American psycho, 2000) 27-erių metų, žavus, išsilavinęs, rafinuotas ir turtingas, viską darantis stilingai vaikinas gyvena erdviame ir prabangiame bute. Puoselėdamas savo grožį jis ypač daug laiko praleidžia prie veidrodžio ir soliariume.
Patrikas Beitmanas (akt. Christian Bale) turi puikiai apmokamą darbą Volstryte. Vyras rengiasi tik prabangiais, kokybiškais ir stilingais rūbais, dažniausiai Valentino kostiumais ir turi labai gražią sužadėtinę Evelyn (akt. Reese Witherspoon). Jis gali valandų valandas kalbėti apie gerą muziką ar brangaus šampano rūšį. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo niekuo per daug neišsiskiriantis vyras, kuriam rūpi tik jis pats, dienomis jis gyvena visiškai paprastą ir normalų gyvenimą. Tačiau sutemus viskas apsiverčia aukštyn kojomis – vyras savo elgesiu pasikeičia neatpažįstamai.
Gyvendamas savo perkreiptoje „amerikietiškoje svajonėje“ Patrikas tampa šaltakraujiu žudiku, kuris kitiems jaučia tik stiprią panieką. Atrodo, jog jo žiaurumui ribų nėra. Jis žudikas ir prievartautojas, dažniausiai jo aukos, tai bejėgiai ir silpni žmonės, pavyzdžiui, prostitutės ar benamiai.
Didelius pykčio protrūkius ir norą žudyti jis patiria ir kai kas nors būna bent kiek pranašesnis už jį, pavyzdžiui, turi gražesnę vizitinę kortelę arba gauna staliuką jo mėgstamiausiame restorane. Taip jis be sąžinės graužaties ramiai gyvena savo gyvenimą iki kol nenužudo vieno nieko dėto savo kolegos, tada jį pradeda sekti detektyvas Donaldas Kimbalas (akt. Willem Dafoe). Ar jau laikas Patriko Beitmano paslapčiai išlįsti į dienos šviesą ir už savo veiksmus pagaliau atsakyti?
2000 m. pasirodęs „Amerikos psichopatas“ ne tik prikaustys žiūrovą prie ekrano, bet ir paragins pasukti galvą. Režisierė Mary Harron, nevengia parodyti daug žiaurumo bei sekso scenų, todėl jautresniems žmonėms ir jaunajai auditorijai geriau laikytis atokiau ekranų. Filmas pastatytas pagal tokio pat pavadinimo, rašytojo Bret Easton Ellis romaną. Romanas iškart tapo vienu skandalingiausių šio autorio kūrinių, ne kartą buvo cenzūruojamas, draudžiamas ir smerkiamas. Filme be Christian Bale galima išvysti ir 30 Seconds to Mars vokalistą Jared Leto bei tokį puikų aktorių kaip Willem Dafoe.
Filmas tikrai neskirtas silpnų nervų žiūrovams, jame gausu smurto ir sekso scenų, kurios neretai yra tiesiog sukrečiančios, gausiai vartojamas alkoholis, narkotikai. Filmo pradžia gan lėtoka, bet greitai prasidedančios Patriko Beitmano „linksmybės“ tuoj pat nuobodulį išsklaido. Christian Bale įkūnijamas žudikas ir siaubo, kančios bei nevilties apimtos aukos atrodo itin įtikinamai, kaip ir patriko kolegos šalti, egoistiški savimylos, apimti puikybės ir net nenujaučiantys, kad prie to paties stalo sėdi su serijiniu žudiku.
„Amerikos psichopate“ yra ir šmaikščių epizodų, kurie savo esme niūrų, brutalų filmą gerokai pagyvina. Labai geras, aiškus ir neapkrautas scenarijus, stebėtinai malonu klausytis psichopato intelektualių pokalbių su savo aukomis ar kitais su juo susijusiais žmonėmis. Filmo pabaiga tikrai neįtikėtina ir nenuspėjama, iškelia nemažai klausimų, todėl galvoje – nori, nenori piešiasi keli galimi scenarijai. (R.Č.)
Gediminas Jankauskas, Ieva Pašiūnaitė, Irena Jankauskaitė, Reda Čiečkiūtė
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Colino Farrello vaidmenų
