Colinas Farrellas "The North Water" kadras

Colinas Farellas (g. 1976), be abejonės, priklauso dabar jau viduriniajai Europos aktorių kartai. Jis gimė Airijoje, Dubline. Jo tėvas Eamonas Farrellas buvo garsus komandos „Shamrock Rovers F.C.“ futbolininkas.

Jaunystėje, matyt, stokodamas tinkamo tėvų dėmesio, Colinas buvo chuliganas, retai lankęs mokyklą, vakarus leidęs baruose ir anksti išbandęs marihuanos aromatą. Septyniolikos metų būdamas net sumušė jį per pamoką pažadinusį mokytoją. Pašalintas iš mokyklos jis su draugais išvažiavo į Australiją, kur praleido ištisus metus.

Sugrįžęs į Dubliną pradėjo lankyti aktorinio meistriškumo mokyklą. Netrukus gavo pirmuosius miniatiūrinius epizodus kino ir TV filmuose.

Rimtu debiutu kine galima vadinti Niko vaidmenį aktoriaus Timo Rotho režisuotoje dramoje „Karo zona“ (The War Zone, 1999), Edinburgo festivalyje pavadintoje geriausiu britų filmu.

Prabėgs dar ketveri metai ir Coliną Farrellą žurnalas „Company“ įtrauks į seksualiausių vyrų Žemėje (!) 50-tuką (šeštoji pozicija).

Tada jau Colinas nestokojo pasiūlymų filmuotis ir galėjo rinktis rimčiausius. Galima sakyti, kad jis yra tikras laimės kūdikis, kuriam teko dirbti su Stevenu Spielbergu (Įspėjantis pranešimas, 2002), Oliveriu Stone‘u (Aleksandras Makedonietis, 2004), Terrence‘u Malicku (Naujasis pasaulis, 2005), Woody Allenu (Kasandros prakeiksmas, 2007), Terry Gilliamu (Daktaro Parnaso fantazariumas, 2009).

O ir Colino partneriai dažnai buvo vienas už kitą garsesnės kino žvaigždės: Bruce‘as Willisas (Harto karas, 2002), Alas Pacino (Rekrūtas, 2003), Salma Hayek (Paskutinis novelės puslapis, 2006),

Teko Colinui pasigalynėti su garsiomis žvaigždėmis ir vaidinant populiarių filmų perdirbiniuose „Majamio policija“ (originale vaidino Donas Johnsonas) ir „Viską prisiminti (originale vaidino Arnoldas Schwarzeneggeris).

Suvaidino ir intelektualiose graikų rež. Yorgoso Lanthimoso dramose „Omaras“ (2015) ir „Šventojo elnio nužudymas“ (2017).

Gal tik kino komiksai jį iki šiol nelepino: kol kas, regis, buvo nedidelis vaidmuo „Drąsiaširdyje“ (Daredevil, 2003). Užtai netrukus ir ši situacija pasikeis: Colinas naujausiame filme apie Betmena jau vaidina Osvaldą Koblpotą. Jei dar nesupratote, koks tai personažas, išduosiu mažytę paslaptį – tai Misteris Pingvinas, kurį jau anksčiau vaidino Danny DeVito.

10. „ŽIEMOS PASAKA“ (Winter’s Tale, 2014) Šį filmą geriausia žiūrėti prieš Kalėdas arba artėjant tarptautine meilės švente pavadintai Šv. Valentino dienai, kai gerokai padidėja romantinių meilės istorijų paklausa.

„Žiemos pasaka“ autoriai pavadino taip pat, kaip Williamas Shakespeare‘as pakrikštijo vieną paskutiniųjų savo kūrinių. Bet režisūroje debiutuojantis scenaristas Akiva Goldsmanas savo filmui adaptavo ne Stratfordo genijaus pjesę, o savo amžininko Marko Helprino knygą, kurioje persipina dvi skirtingos epochos.

1916-aisiais metais Manhatane vagišius Piteris Leikas ryžtasi įsilaužti į įspūdingą tvirtovę primenančius Niujorko namus. Vaikinas tikrai nėra koks nors užkietėjęs nusikaltėlis. Atvirkščiai, airių emigrantų sūnus yra labai jautrus vyrukas, dirbantis automechaniku, bet įsipainiojęs į pavojingus reikalus su vietinės gaujos vadeiva, pramintu Deimantiniu Somsu, kurį vaidinantis Russellas Crowe paverčia tikra velnio išpera.

Į svetimus namus įsibrovęs plėšikas susitinka šeimininkų dukrą Beverli Pen. Kaip ir reikėjo tikėtis, Piteris ją pamilsta iš pirmo žvilgsnio. Bet virš jųdviejų meilės sklando siaubinga mirties šmėkla. Graži ir aristokratiška mergina serga mirtina liga, o Piterio tyko mirtinas banditų kerštas.

Panaši situacija galėtų puikiausiai plėtotis moterų pamėgtuose meilės romanuose. Kurį laiką „Žiemos pasaka“ ir sekama panašiomis intonacijomis, kad žiūrovai įsitikintų, jog aktorius Colinas Farrellas, kurį mes dažniausiai matome vaidinant blogus berniukus, turi ir dar mažai išnaudotą sentimentalaus herojaus potencialą. Tačiau kaip tik dabar, kai trumpas meilės romanas pasiekia kulminaciją, siužetas daro netikėtą posūkį.

Tarsi pateisindama savo pavadinimą „Žiemos pasakos“ fabula staiga pasisuka į stebuklinių pasakojimų lankas, kai pasirodo tikras angelas sargas, greičiau panašus į Pegasą. Šis dangaus pasiuntinys iš pat banditų panosės nuskraidina Piterį į dausas, kad iš ten mylimosios nepamiršęs vaikinas sugrįžtų jau į mūsų laikus. Panašu, kad nė kiek nepasenęs Piteris turi ypatingų galių prikelti mirusiuosius. Dabar jam reikia susivokti, kas gi iš tikrųjų per tą šimtmetį įvyko, kad galėtų atlikti savo svarbiausią misiją. (G.J.)

9. „Pašėlusi širdis“ (Crazy Heart, 2009) Muzikinės dramos yra labai populiarios nuo pat garsinio kino pradžios, kai po ilgo tylėjimo pagaliau „atkimę“ filmų personažai pradėjo ne tik kalbėti, bet ir dainuot. Pradžioje Holivude buvo populiaru ekranizuoti klasikines operetes (amerikiečiai net pasikvietė iš Paryžiaus tikrą Europos garsenybę dainininką Maurice‘ą Chevalier). Vėliau atėjo Elvio Presley filmų banga ir nesibaigiantis Brodvėjaus miuziklų ekranizavimo vajus: prieš Naujuosius turėtume pamatyti nemirtingą „Vest Saido istoriją“, kurios naują versiją pristatys pats Stevenas Spielbergas.

Yra dar viena amerikiečių itin mylima muzikinių filmų rūšis – istorijos apie country stiliaus dainininkus. Tokios muzikos festivaliams net skiriami vaidybiniai filmai, pvz. Oskaru apdovanotas „Nešvilis“ (Nashville, 1975, rež. Robertas Altmanas. Dar vieną panašų filmą R. Altmanas sukūrė savo ilgos karjeros pabaigoje: muzikinėje komedijoje „Kompanionai“ (A Prairie Home Companion, 2006) savo balsais dainavo (ir dainavo puikiai!) ir Meryl Streep, ir Lily Tomlin, ir (kas galėjo anksčiau pagalvoti!) net Woody Harrelsonas su Johnu C. Reilly.

Kaip matome, šiandien Amerikos filmuose dainuoja visi (na, arba beveik visi), o kai kas už tai net nominuojamas Oskarui. Štai Bradley Cooperis filme „Taip gimė žvaigždė“ (A Star Is Born, 2018) sudainavo su pačia Ledi Gaga taip, kad jųdviejų atliekamos dainos (pvz., „Shallow“) kelis sezonus puošė muzikinius topus.

Amerika tikrai turtinga aktoriais, kurie ir filmuojasi, ir didelių aukštumų yra pasiekę kaip būtent country dainų atlikėjai. Jų sąrašas tikrai įspūdingas, Tai ir Johnny Cashas, ir Krisas Kristoffersonas, ir jo draugelis Willie Nelsonas, ir Keithas Carradine‘as.

Seniai prie šios puikios kompanijos yra prisijungęs ir aktorius Jeffas Bridgesas, išleidęs kelis albumus su tokio stiliaus dainomis. O filme „Pašėlusi širdis“ jis ir dainuoja, ir vaidina pagrindinį vaidmenį.

Dainininko Bado Bleiko dvasia palūžusi. Jam nesiseka santykiai su moterimis, jis daug geria ir nuolat keliauja. Bleikui atrodo, kad jo gyvenimas griūva, tačiau netrukus jame pasirodo žurnalistė Džeinė. Ji – paskutinė jo viltis pasikeisti. Tačiau tą padaryti gali būti sunkiau, nei dainininkui atrodo.

Filmas prasideda koncertu boulingo salėje, ir jau tokia pradžia suteikia pakankamai rimtai dramai ironijos ir saviparodijos elementų. Citata labai akivaizdi – juk būtent boulingo salėje daug laiko leido Jeffo Bridgeso herojus filme „Didysis Lebovskis“.

Colinas Farrellas čia suvaidino populiarią ir sėkmingą kantri muzikos žvaigždę Tom,į Svytą, kurį Badas kadaise globojo. Dabar Badas prašo Tomio drauge įrašyti muzikinį albumą, tačiau Tomis atsako, kad jo įrašų kompanija reikalauja dar poros solinių albumų, prieš rimtai galvojant apie dueto projektą. Jis siūlo Bleikui toliau rašyti dainas, kurias jo jaunasis draugas galėtų atlikti solo.

Colinas Farrellas filme savo herojaus atliekamas dainas taip pat dainuoja pats. Gaila, kad scenų su Tomiu filme nėra daug. (G.J.)

8.KASANDROS PRAKEIKSMAS“ (Cassandra’s Dream, 2007) Originalus filmo pavadinimas „Kasandros svajonė“: taip vadinama nedidelė jachta, kurioje atsitiks daug dramatiškų įvykių. Kartu tai ir priminimas apie antikinių graikiškų tragedijų temas ir ypač tokios kūrybos autoriams svarbų lemties motyvą.

Pristatydamas filmą Venecijos kino festivalyje režisierius Woody Allenas sakė: „Aš visada svajojau vaizduoti tragiškas situacijas, bet taip jau susiklostė, kad man ilgai teko būti komiku“. Jis iš tikrųjų debiutavo kaip ryškus ekscentriškas juokdarys, tačiau vėliau vis dažniau jo kūryboje ėmė stipriai reikštis „bergmaniški“ motyvai, klasikinio „juodojo“ kriminalinio kino parafrazės, o nuo filmo „Nusikaltimai ir prasižengimai“ vis dažniau W.Alleno filmuose ryškėja Fiodoro Dostojevskio kūrybos aidai.

Netruks jų ir „Kasandros prakeiksme“, kurį labai norint galima nagrinėti net biblinės istorijos apie Kainą ir Abelį kontekste. Tiesa, veiksmas rutuliuojasi ne prieštvaniniais laikais ir broliai gyvena ne Rojaus sode, o dabartiniame Londone. Bet nesitikėkite gražių ir daug kartų regėtų Big Beno, Tauerio ar Trafalgaro aikštės vaizdų, be kurių Didžiosios Britanijos sostinės, regis, jau nebegalima įsivaizduoti.

Be universalaus siužeto „Kasandros prakeiksmą“ galima pagirti ir už tai, kad režisieriui pavyko atskleisti visai netikėtas dviejų pagrindinių aktorių talento puses. Brolius vaidinantys Ewanas McGregoras ir Colinas Farrellas priklauso Didžiosios Britanijos kinui, nors vienas yra škotas, o kitas – airis. Kartu jiedu yra ir bene ryškiausi savo kartos aktoriai, jau seniai iš ūkanotosios Anglijos kviečiami filmuotis į Holivudą. Šį kartą jiedu kaip žuvys vandeny jaučiasi gimtojoje terpėje ir turi kuo nustebinti savo talento gerbėjus.

Janas ir Teris yra tikri broliai. Tačiau vienija juos tik nuo vaikystės puoselėjama svajonė kada nors turėti nuosavą jachtą. Šis troškimas, beje, išsipildo jau filmo pradžioje, tačiau mėgautis laime broliukams bus lemta vos kelias dienas. Vėliau užklups ta pati gyvenimo džiaugsmą apkartinanti bėda – verkiant reikia pinigų. Tėvui restorano versle padedančiam Janui jų reikia kuriant savarankiškus verslo planus ir bendrą gyvenimą su nauja pažįstama – aktore Andžela. O automechanikas Teris pralošė naujam būstui ilgai taupytus pinigus. Dabar tik viena viltis – tikėtis, kad išgelbės turtingas giminaitis iš tolimosios Kalifornijos. Ir dėdė Hovardas sutinka padėti abiems („Juk mes visi – viena šeima“). Bet mainais paprašo paslaugos – nužudyti jam skersai kelią stovintį konkurentą.

„Kasandros prakeiksmas“ – tai klasikinė nusikaltimo ir bausmės istorija, balansuojanti tarp farso ir tragedijos. Scenas, kuriuose amžinai verkšlenantis skystablauzdis Teris ir kur kas racionaliau mąstantis Janas aptarinėja būsimo nužudymo variantus, nepaisant kraupios potekstės, žiūrėti be šypsenos neįmanoma. Net pati žmogžudystės scena greičiau linksma, nei tragiška. Tačiau peržengus rubikoną senam komediantui W.Allenui juokauti jau visai nesinori. Todėl finalinė filmo dalis – tai neišvengiamas ir nenumaldomas lėkimas į pražūtį. Kokie jau čia gali būti juokeliai?… (G.J.)

7. „Taikinys telefono tinkle“ (Phone Booth, 2002) Šis filmas buvo baigtas tada, kai Ameriką dar neatsipeikėjo nuo šoko, kurį sukėlė vadinamasis Vašingtono snaiperis, be pasirinkimo šaudęs į taikius gyventojus. Bet pats scenarijus buvo parašytas keleriais metais anksčiau, o kai filmas pagaliau pasirodė ekranuose, susidarė įspūdis, kad jis atliepia dar „karštiems“ įvykiams.

Iš tikrųjų Amerikos kinui ne naujiena istorijos apie vienišus snaiperius psichopatus. Deja tokias tragiškas istorijas vis primena TV žinių laidos. Ir filmuose tokios istorijos atgyja vis dažniau įvairiais pavidalais – ir kaip šiurpą keliantys trileriai (pvz., „Purvinasis Haris“ su Clintu Eastwoodu), ir kaip realūs (beveik) reportažai apie šaudynes mokyklose, ir net kaip pasakojimas apie JAV nacionaliniu didvyriu tapusį Chrisą Kyle‘ą, per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, likvidavusį 255 gyvus taikinius įvairiuose „karštuose“ taškuose. Šiam personažui (beje, taip pat nušautam, bet ne karo veiksmų lauke, o šaudykloje ir palaidotam su nacionaliniam didvyriui priklausančia valstybine pagarba) savo filmą „Amerikiečių snaiperis“ 2014-aisiais paskyrė Clintas Eastwoodas.

Režisierius Joelis Schumacheris į panašius apibendrinimus tikrai nepretenduoja. Jo filmas „Taikinys telefono tinkle“ yra greičiau kamerinė istorija apie jauną Niujorko spaudos agentą Stiuartą Šepardą ( jį ir vaidina Colinas Farrellas), kuris pakliuvo į košmarišką situaciją. Vyrukas išėjo paskambinti savo meilužei Pamelai iš telefono būdelės, kad žmona “neužpelenguotų” šio pokalbio arba neatsektų jo sąskaitose už telefoną. Taip jis darė ne kartą. Tačiau tą dieną jis tapo taikiniu ir telefono būdelės įkaitu. Kažkas šį kartą paskambino pačiam Stiuartui ir liepė nekabinti ragelio. Jeigu jis nepaklausys, bus nušautas vietoje. Raudonas optinio taikiklio spindulėlis patvirtino, kad tai visai ne pokštas.

Netrukus paaiškės, kad du paslaptingo snaiperio panašiai perspėti vyrukai tikrai buvo nušauti, nes nesilaikė žudiko pasiūlytų taisyklių. Stiuarto akivaizdoje nuo snaiperio kulkos žuvo ir suteneris, bandęs įkalintą vyruką iš mirtinai pavojingos būdelės iškrapštyti.

Žodžiu, „Taikinys telefono tinkle“ yra tikras košmaro seansas ir Colino Farrello herojui, ir visa tai stebintiems žiūrovams. Bet atskleisti žudiko tapatybę ir jo tokio rafinuoto kankinimo motyvus negalima atskleisti anksčiau, nei tai bus padaryta finale. (G.J.)

6. „SEPTYNI PSICHOPATAI“ (Seven Psychopaths, 2012)  Britų kilmės režisierius  Martinas McDonaghas 2012 metais sukūrė filmą “Septyni psichopatai”. Šio režisieriaus filmai pasižymi subtiliu juodu humoru, kuris priverčia nusišypsoti net ir didžiausia paniurėlį. Unikalus filmo stilius ir siužetas yra visiškai nenuspėjami, tuo pačiu žiūrovų dėmesiui pateikiamas pasakojimas, susidedantis iš daugelio mažesnių. Tad šis filmas tinka visiems, ypač juodo humoro mylėtojams.

Tikriausiai visi žinome posakį: „norėk atsargiai, nes norai gali išsipildyti“, tad šis filmas puikiai tai atspindi. Tai filmas apie scenaristą Martį (vaidina Collinas Farellas), ieškantį įkvėpimo savo scenarijui. Jis nori sukurti filmą apie septynis psichopatus. Martis galėtų paaukoti bet ką vardan kūrybinio įkvėpimo. Martis turi draugą Bilį (vaidina Samas Rockwellas), kuris labai nori padėti kuriant scenarijų. Tuo tarpu Bilis su savo senu bičiuliu Hansu (vaidina Christopheris Walkenas) turi netipišką pragyvenimo šaltinį. Vyrai vagia šunis, tačiau vėliau juos grąžina šeimininkams už tam tikrą išpirką, ir viskas klostosi idealiai iki to momento, kai iš mafijos boso yra pagrobiamas mažytis šitzu, prie kurio negailestingas nusikaltėlis yra labai prisirišęs. Tada ir prasideda tikrieji nuotykiai. Kriminalinio pasaulio vadeiva visais įmanomais būdais bando susigrąžinti savo mažąjį draugą, todėl draugeliams iškyla labai didelis pavojus.

Filme nevengiama pašaipų, taip pat išryškėja egoistiškumas, meilė sau filme parodoma kaip vos ne svarbiausia vertybė. Nepasigesite ir adrenalino, smurto scenų, taip pat vienos ar kitos atviresnės scenos. Netrūksta ir keturkojų aktorių – epizodiškai pasirodo kelių veislių šunys. Negaliu nepaminėti ir puikaus garso takelio, kuris keri su kiekviena scena, ir tenka pripažinti, kad tai yra labai svarbu kuriant filmus.Visa tai atrodo chaotiška, tačiau visuma yra ideali, o prie viso to prisideda ir puikūs aktoriai.

The Killing of a Sacred Deer 2

5. „ŠVENTOJO ELNIO NUŽUDYMAS“ (The Killing of a Sacred Deer, 2017) Filmo pavadinimas ir kai kurios situacijos yra aiški nuoroda į Senovės Graikijos mitų pasaulį. Konkrečiai, į istoriją apie graikų vyriausiąjį kariuomenės vadą Agamemnoną, kuris vykdamas į Trojos karą užsitraukė deivės Artemidės pyktį, nes užmušė jos šventą gyvūną. Užpykusi deivė sustabdė vėją, kad graikų karo laivai negalėtų toliau plaukti. Numalšinti Artemidės pyktį galėjo tik kruvina auka, ir Agamemnonui teko pasmerkti mirčiai savo gražuolę dukterį Ifigeniją (labai įspūdingai šis aukojimo aktas aprašytas prieš keletą metų į lietuvių kalbą išverstoje Madeline Miller knygoje „Achilo giesmė“).

Tačiau „Šventojo elnio nužudymas“ nėra, kaip galėtų pasirodyti, Euripido aprašytos mitologinės istorijos ekranizacija, o sudėtingas pasakojimas apie šiuolaikinį kardiochirurgą Stiveną (jį vaidina Colinas Farrellas), kuris, būdamas neblaivus, nesėkmingai operavo ligonį ir dabar bando išpirkti savo kaltę, bendraudamas su mirusiojo šešiolikmečiu sūnumi Martinu. Pradžioje judviejų santykiai atrodo dviprasmiškai, tačiau netrukus vaikinas ima piktnaudžiauti savo globėjo gerais ketinimais, ir Stiveno šeimą užgriūva nelaimių lavina, kurią sustabdyti galima tik sakralinės aukos kaina. Kanų festivalyje už geriausią scenarijų apdovanotame filme daug absurdiškų situacijų ir lengvos ironijos, bet artėjant finalui spalvos tirštėja ir siužetas, kaip įprasta šiam režisieriui, virsta varginančia intelektualia šarada.

Galima būtų „Šventojo elnio nužudymą“ pozicionuoti kaip dar vieną siaubo trilerį apie fatališką klaidą, padarytą praeityje, kuri nepripažįsta senaties ir pasiveja nusidėjėlį pačiu jam netinkamiausiu metu. Gal kito režisieriaus rankose panašus siužetas ir būtų realizuotas būtent taip. Tačiau metaforas mėgstančiam Yorgosui Lanthimosui tai būtų pernelyg lengva ir neįdomi užduotis. Režisieriaus tikslai visai kitokie: jis, kaip visi didieji senovės Elados dramaturgai, už tragiškų likimo smūgių uždangos nori įžvelgti aklos lemties ir blogio iracionalumo jėgų kontūrus.

4. „DŽENTELMENAI“ (The Gentlemen, 2020) Kol kas tai naujausias Guy‘aus Ritchie filmas. Po neatsipirkusio nuotykių filmo „Karalius Artūras: Kalavijo legenda“ (2017, kainavo 175 mln. dolerių, surinko mažiau nei 150 mln.) ir pelningos pasakos „Aladinas“ (2019, biudžetas 183 mln. dolerių, uždirbo milijardą) režisierius sugrįžo ten, kur jaučiasi geriausiai – į banditų ir kitokio kriminalinio gaivalo pasaulį. Net plika akimi matosi, kad „Džentelmenai“ susukti pasinaudojus jau gerai pasiteisinusiais filmų „Lok, stauk arba šauk“ ir „Vagišiai“ receptus. Ingredientai tie patys, bet ir šį kartą pikantiškas bei aštrus „viralas“ tikrai neprisvilo.

Atrodytų, trečią kartą pritaikoma panaši siužetinė schema turėtų duoti „antrinį“ rezultatą, bet taip neįvyksta, nes režisierius elgiasi tarsi šaltakraujis kortų sukčius, kurio rankų judesius gali stebėti kaip nori atidžiai, vis tiek nepamatysi to momento, kada reikiamu metu iš kortų malkos iškris kozirių tūzas.

Galima Guy‘ų Ritchie lyginti ir su patyrusiu žonglieriumi, įsigudrinančiu vienu metu sumaniai žongliruoti reikšmingomis detalėmis ir manipuliuoti begale personažų, sudarančių vienos kriminalinės teritorijos labai margą „fauną“, kurioje tai pasirodo, tai pradingsta Londono banditai, rusų oligarchai, britų piliečiais tapę kinai, Amerikos žydai, lordai ir prastuomenės atstovai (mylimiausi režisieriaus kokniai,  dialektu kalbėjo net Šerlokas Holmsas su daktaru Vatsonu). Ir tai dar toli gražu ne pilnas ekscentriškų veikėjų sąrašas.

Veiksmo vieta – vėl Londonas, kuriame savo orbitom dažnai susidurdami skrieja įvairaus plauko marginalai, o talentingas Oksfordo absolventas amerikietis Mikis Pirsonas (visą filmą galima laikyti aktoriaus Matthew McConaughey‘io benefisu) čia sugebėjo sukurti tikrą marihuanos imperiją.

Mikio sėkmės paslaptis – protingai vystyta strategija ir įžūlumas, sprendžiant netikėtai iškilusias problemas. Jis įsigudrino marihuanos plantacijas įsirengti bunkerių požemiuose, o patikimą „stogą“ rado… aristokratams priklausančiose valdose.

Natūralu, kad sėkmingas verslas gundo daugybę tiek menkesnių, tiek ir stambesnių kriminalinio pasaulio veikėjų. Tačiau nuovokus, atsargus ir ryžtingas Mikis žino, kaip išvengti problemų. Tiksliau, žinojo iki šiol.

Kad ir kaip gerai seksi, Mikis nepraranda sveiko proto ir nepamiršta svarbios kriminalinio verslo taisyklės – reikia pasitraukti anksčiau, negu aplinkybės prispirs taip, kad sausam ištrūkti nepavyks. Mikis jau brandina atsitraukimo planą, o vos tik užuominos apie tai pasklinda, tuoj pat atsiranda norinčių pasišildyti svetimos sėkmės spinduliuose.

Mikiui priklausantį kvaišalų verslą užsimojo nupirkti net kažkokie Oklahomos nusikaltėliai, vadovaujami žiauriojo „Sausaakio“ (Henry Goldingas). Tačiau geras biznis nepigiai kainuoja. Todėl reikia žūtbūt numušti kainą. O tai banditai tikrai moka daryti. Čia jau visos priemonės geros – reketas, apgulė, šantažas, grasinimai ir kitokios teroro formos. Todėl Mikiui su artimiausiais pagalbininkais tenka ginti savo tvirtovę, interesus ir gyvybę. Bet bandoma konfliktus spręsti ir taikiai, pasitelkus ištikimo Mikio parankinio Rėjaus (Charlie‘is Hunnamas) sugebėjimais.

Tuo tarpu, pajutę kraują, į ringą žengia ir kiti nusikalstamo pasaulio veikėjai. Žingsnis po žingsnio, veiksmas po veiksmo, Londone užverda tikras nesusipratimų, smurto, apgavysčių bei absurdo pragaras.

Tolimesnių siužetų peripetijų atskleisti nevalia, tik galiu informuoti, kad netikėtų posūkių, apgaulingų atomazgų ir kitokių siurprizų filme bus tikrai per akis.

Kartais sekti visas peripetijas yra sunku dar ir todėl, kad kai kurie svarbūs įvykiai atgyja ne tiesiogiai, o yra pasakojami apsukraus bulvarinio reporterio Flečerio: jį suvaidino sunkiai atpažįstamas Hugh Grantas. Nelengva atpažinti ir smarkiai išvaizdą pakeitusį Coliną Farrellą. Jis užima ne tiek ir daug ekrano laiko, bet savo pasirodymu tiesiog „vagia scenas” sutekdamas dėmesį į save. O Charlie Hunnamas (anksčiau suvaidinęs legendinį karalių Artūrą) čia atrodo tarsi iš madingų katalogų nužengęs elegantiškumo įsikūnijimas, nežinia kokių likimo užgaidų nublokštas į kriminalinę kloaką: sceną, kurioje jis bėga Londono gatvėmis skambant devyniasdešimtųjų hitui „Shimmy Shimmy Ya“, galime vadinti geru muzikiniu klipu. Stebėtis tuo nereikia, juk karjerą kine Guy‘us Ritchie pradėjo kaip reklaminių klipų kūrėjas. O talento, kaip sakoma, nei pragersi, nei pamesi…

3. „TIKRAS DETEKTYVAS” antras sezonas (True Detective 2) Pritrenkianti vaidyba, tobuli dialogai, tamsūs vingiai, narpliojantys ne tik žudiko pėdsakus, bet ir pagrindinių serialo veikėjų gyvenimus, sukurią grandininę reakciją nuo kurios pašiurpsta oda ir sulėtėja kvėpavimas. Viskas prie ko prisiliečia HBO ranka paprastai tampa aukso vertės palaima pavargusioms akims. Šis serialas puikus to įrodymas.

Antrajame sezone tiriama korumpuoto fiktyvaus Kalifornijos miesto valdytojo Beno Kaspero mirtis. Jis rastas sandorio dėl geležinkelio Kalifornijoje statybų sudarymo išvakarėse. Trys teisėsaugos pareigūnai iš skirtingų miestų ir skyrių paskiriami ištirti šį nusikaltimą. Greitai jie sužino, kad nusikaltimas yra gerokai platesnio masto, nei jie manė. 52-ų Kaspero palaikai randami Kitsch‘o, vieno iš pagrindinių serialo veikėjų, ant suolelio pakrantėje su satanistiniais simboliais ant jo krūtinės. Paaiškėja, kad jis turėjo potraukį šiurkščiam seksui ir galimai buvo įsitraukęs į kažkokį neaiškų reikalą.

Šiame sezone žiūrovai išvysta tobulą  Ray Velcoro (Colin Farrell), Ani Bezzerides (Rachel McAdams), Paul Woodrugh (Taylor Kitsch) ir Frank Semyon (Vince Vaughn) komandą, kurie tik pasirodžius pirmosioms sezono serijoms įrodė savo profesionalumą ir neabejotinai prikaustė žiūrovus prie ekranų sužavėdami savo unikalia vaidyba.

Velcoro yra detektyvas, kuris grumiasi su korupcija ir neteisybė bent dviem lygiais: jis blaškosi tarp korumpuoto policijos departamento valdybos  ir jo veiksmus įtakojančio gangsterio, padėjusio jam surasti žmonos skriaudėją. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog jis yra tipiškas “gerietis”, be kurio neapsieinama nei viename seriale, giliau pasikapsčius po jo praeitį išaiškėja, jog kadaise jis buvo susijęs su jaunos moters išnaudojimo byla ir turi nuobaudų. Taip pat jis augina sūnų, dėl kurio garbės ji kovoja visais įmanomais būdais. Tiesa, vis pasikartojantys jo nervų priepuoliai įrodo, jog jo meilė sūnui yra ženkliai perdėta.

 2. „OMARAS“ (The Lobster, 2015) Pirmasis graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas anglų kalba pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas (Colinas Farrellas), kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui.

Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Net absurdiškiausios viešbučio taisyklės (kurių yra ne viena) filme niekam neatrodo keistos. Deividui atvykus į viešbutį su šunimi, kurį jis pristato kaip savo brolį, niekas į tai nekreipia dėmesio. Niekas neabejoja žiūrovui keistai atrodančių taisyklių prigimtimi ir funkcija. Jos priimamos, lyg tai būtų nuo seno susiformavusi tradicija, neįsivaizduojant kaip gali būti kitaip.

Beveik visi personažai nedemonstruoja jokių emocijų. Nors viešbučio svečiai tiesiogine to žodžio prasme yra verčiami įsimylėti, kiekvienas intymus veiksmas turi būti patvirtintas, taigi aplink tvyro apatija. Nei romantikos, nei skubėjimo dėl senkančio laiko beveik nejaučiama. Viešbučio svečiai skatinami partnerius rinktis pagal bet kokias juos vienijančias smulkmenas: fizines ydas, išvaizdos panašumus, charakterio bruožus ir pan. Desperatiškas bandymai rasti kažką bendro veda prie absurdiškų ir nejaukių pokalbių, o vietoj asmeninio ryšio užmezgimo, temos dažniausiai nublanksta į pasikeitimą keletu dalykiškų sakinių. Lyg gyvūnų pasaulyje, poros skatinama ieškotis tarp panašių į save. Tačiau nesunku atrasti panašumų ir su mūsų pasauliu, kur pažintys internetu veikia panašiu principu. Juosta siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame kaip pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai?

Šiame mieste kadaise saugų prieglobstį rado du iš savo šalies ištremti britų monarchai. Dabar į Briugę iš Londono priversti pasprukti du samdomi žudikai. Vykdydamas kriminalinį užsakymą jaunas vyrukas Rėjus (aktorius Colinas Farrellas) nužudė ne tik myriop pasmerktą kunigą, bet ir atsitiktinai po ranka pasipainiojusį berniuką. Nepatenkintas tokia baigtimi bosas liepė susimovusiam žudikui kurį laiką dingti iš akiračio ir atsitokėti nuo šoko ramioje užsienio aplinkoje. O kad karštakošis dar ko nors neprognozuojamo neiškrėstų, kartu su juo į Belgiją keliauja į kriminalinį verslą Rėjų atvedęs jo vyresnis kolega Kenas (aktorius Brendanas Gleesonas).

Jau pirmieji filmo vaizdai įveda mus į viduramžių atmosferą. Atrodo, kad Briugėje laikas sustojo prieš keletą šimtmečių. Aštrūs Renesanso bažnyčių bokštai raižo dangų, o namai ir aikštės atrodo kaip Piterio Breigelio paveiksluose, tapytuose dar šešioliktame šimtmetyje. Ne miestas, o tikras tapybos muziejus po atviru dangumi. Tik Rėjui visos tos grožybės nerūpi. Kol jo partneris džiaugiasi galimybe aplankyti muziejus ir kitas įžymybes, gyvenimo džiaugsmą visai praradęs ir žiaurios depresijos apsėstas Rėjus galvoja tik apie savižudybę. Pagrindiniai filmo konfliktai, nužymėti filmo ekspozicijoje, intriguoja iš karto, o komplikuota tolesnių įvykių pynė ves siužetą į antikine lemtimi nužymėtą finalą. Staigmenų šiame kelyje bus daug.

„Reikalus Briugėje“ sukūrė Martinas McDonaghas. Tai vienas garsiausių naujosios kartos dramaturgų (gim. 1970-aisiais), dukart apdovanotas prestižine Laurence‘o Olivier premija gimtojoje Anglijoje ir nominuotas prestižiškiausioms teatrinio pasaulio premijoms už pastatymus Brodvėjuje. Įdomu, kad pirmąsias pjeses šis airių dramaturgas parašė tuomet, kai gyveno iš bedarbio pašalpos.

Nors M.McDonaghas dabar yra vienas labiausiai statomų teatro dramaturgų, mintys kurti filmus nedavė jam ramybę po to, kai jis pamatė Q.Tarantino „Bulvarinį skaitalą“, įnešusį šviežio gaivalo į tradicinį amerikietišką gangsterinį kiną ir visiškai sujaukusį seniai nusistovėjusias šio žanro taisykles.

Kai tik atsirado galimybė debiutuoti kine, M.McDonaghas ja pasinaudojo ir sukūrė pusvalandžio trukmės juodą ir kruviną airišką kriminalinę komediją „Šešios kulkos“ (2004 m.), o pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė daug kartų gangsterius britų ir airių filmuose vaidinusį B.Gleesoną, kuris dėl kino iškeitė mokytojo profesiją. „Reikaluose Briugėje“ jis persikūnijo į tikrą kriminalinio pasaulio filosofą. Jo Kenui kelių dienų atsitiktinės „atostogos“ tampa rimtu postūmiu revizuoti visą ligšiolinį savo gyvenimą ir padaryti rimtas išvadas. Blaškydamasis tarp įsipareigojimų savo šefui ir tėviškos simpatijos ant savižudybės ribos atsidūrusiam partneriui, Kenas visgi apsisprendžia išpirkti savo kaltes labai kilniu būdu.(G.J.)

Gediminas Jankauskas, Rūta Vilčinskaitė

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Michelle Pfeiffer kino vaidmenų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: