Top 10 Clive Owen kino vaidmenų

Paskelbė: Data: 2019-11-27 11:55

Spausdinti | Komentarai

Aktoriaus Clive‘o Oweno dėka pats kriminalinio kino žanras praturtėjo ir naujomis formomis, ir anksčiau neregėtais aksesuarais. Precedento kol kas neturi aštuonių atskirų trumpametražių filmų ciklas „Samdinys“ („The Hire“), kurio bendrą koncepciją sugalvojo garsus režisierius Davidas Fincheris. Kiekvieną dalį kūrė vis kitas veiksmo kino specialistas (Johnas Woo, Guy Ritchie, Tony Scottas ir kt.), o C. Owenas visur vaidino tą patį personažą – bevardį vairuotoją, pakliūvantį į ekscentriškas ir pavojingas situacijas. Kadangi visuose šiuose filmuose herojus laksto prabangiu BMW, peršasi išvada, kad tai gali būti beprotiškai brangi ir visai nepaslėpta automobilių reklama.

Dar toliau C. Owenas žengė filme „Susišaudymas“ (2007 m.). Šiame bravūriškame aktoriaus benefise triumfuoja nevaržoma fantazija, leidžianti pabodusius kriminalinio kino štampus, tarsi seną pirštinę, išversti kita puse. Nuo tokios drąsos ir fantazijos iš pavydo galėtų pažaliuoti pats Quentinas Tarantino.

Britų spauda, analizuodama šį savo tautiečio vaidmenį, būtinai primena, kad Clive‘as Owenas buvo realiausias kandidatas Džeimso Bondo vaidmeniui, ir kad tik per plauką jį aplenkė Danielis Craigas. Suprask, nesuvaidinęs Bondo, C. Owenas dabar atsigriebia ir iki valios smaginasi panašioje stichijoje.

O kad Clive‘as Owenas spindi ne tik kriminaliniuose filmuose, liudija jo labai marga suvaidintų personažų galerija. Primename jo garsių vaidmenų dešimtuką.

10. „PASITIKĖJIMAS“ (Trust, 2010)

Prieš tapdamas aktoriumi ir kultinio jaunimo TV serialo „Draugai“ žvaigžde Davidas Schwimmeris režisavo vaidybinį filmą „Kur buvai pradingęs“ (Since You’ve Been Gone, 1998). Tai buvo žavi komedija apie klasiokų susitikimą Čikagoje po dešimties metų. Visiems kažką panašaus teko kada nors patirti, todėl žiūrint šį filmą galima jame pasakojamą istoriją palyginti su asmenine patirtimi.

Vėliau laisvu nuo pagrindinio darbo – vaidybos filmuose ir serialuose – Davidas Schwimmeris realizavo dar kelis režisūrinius projektus, kurių didžiausios komercinės sėkmės susilaukė komedija „Bėk, storuli, bėk“ (Run Fatboy Run, 2007) – tikras britų komiko Simono Peggo benefisas.

O štai kol kas naujausias režisieriaus Davido Schwimmerio darbas filmas „Pasitikėjimas“ yra visai ne komedija, bet įtampos kupinas kriminalinis trileris aktualia internetinės pažinties tema.

Jau ne kartą matėme trilerių, kuriuose šiurpius siužeto įvykius išprovokuoja iš interneto ateinantis Blogis (dažniausiai sugrįžtančių senų nuodėmių arba naujų pažinčių pavidalais). Tokiuose filmuose neretai ir Facebook‘as tampa erdve, kurioje online susitinka draugai ir visai nepažįstami žmones, bet ir dvasinio smurto bei agresyvaus šantažo terpe. Ši tema kine dar tik pradedama rimtai gvildenti, bet jau kelis bandymus prisiminti galime. Pavyzdžiui, mūsų ekranuose rodytą filmą „Išmesta iš draugių“ (Unfriended, 2015), kurį gruzinų režisierius Levanas Gabriadze susuko Amerikoje. Gal pats filmas ir nebuvo itin vykęs, bet svarbiausią mintį jis suformulavo labai aiškiai: „Internetas nieko nepamiršta – tai savotiška kolektyvinė atmintis, kuri gali tau iškrėsti bjaurų pokštą“.

Filme „Pasitikėjimas“ Los Andžele gyvenanti keturiolikmetė moksleivė Enė (Liana Liberato) patiria pirmąją meilę interneto pagalba. Gyvenimiškos patirties dar neturinti lengvatikė mergina neapdairiai pakliūva ant vieno virtualaus draugo kabliuko ir tik po kelių bendravimo telefonu bei kompiuterinio ryšio priemonėmis mėnesių sužino, kad jos mylimasis yra visai ne toks, kokį vaidino. Čarlis pasirodo esąs ne romantiškas šešiolikmetis, bet keturiasdešimtmetis maniakas.

Čia jau iškyla grėsmė ne tik pačios Enės gyvybei, bet ir visai Kameronų šeimai. Iki šiol mergaitės tėvai (Clive‘as Owenas ir Catherine Keener) galėjo savo šeimą vadinti jeigu ne pavyzdine, tai bent jau sėkminga. Namai įrengti pagal modernius technikos standartus, šeimos galvos karjeros kreivė kyla į viršų – vadinasi naktimis galima miegoti ramiai ir nebijoti rytdienos. Tėvai net į Enės susižavėjimą žvelgia atlaidžiai – kas gi tokio amžiaus būdamas neįsimylėjo?

Kai Enė galutinai susipainioja, tenka traukti ją iš kriminalinio liūno jau bendromis pastangomis. Bet filmas yra ne vien apie tai. Kažkuriuo momentu tėtis Vilas patiria stulbinamą metamorfozę. Norėdamas atkeršyti už išniekintą dukrą jis pats ima elgtis kaip įstatymus paminantis nusikaltėlis.

9.  „SUKTI REIKALIUKAI“ (Duplicity, 2009)

Beveik vienu metu mūsų ekranuose pasirodė du filmai su Clive‘u Owenu, kuriuose aktoriui atiteko panašūs vaidmenys. Politiniame trileryje „The International“ (rež. Tomas Tykweris), aktorius rizikuodamas gyvybe atlieka Džeimso Bondo vertus triukus. Panaši dalia jam teko ir „Suktuose reikaliukuose“.

Owenas savo aktorinę karjerą pradėjo kaip melodramų herojus („Lorna Dun“, „Užmerk mano akis“), tačiau netrukus į jo romantinių personažų galeriją brutaliai įsibrovė sodriai vaidinami kriminalinio kino tipažai. Paaiškėjo, kad už subtilaus vyriškumo ir jautrios sielos gali slypėti grubi faktūra ir kieta natūra. Tokia metamorfozė patiko ir veiksmo kino gerbėjams, ir dailiajai žmonijos pusei, kuriai (ką čia slėpti!) blogi vaikinai labai patinka. C. Oweno karjerai, tai, be jokios abejonės, išėjo tik į naudą. Vaidindamas vien „rožinius“ gražuolius sekso simboliu tikrai netapsi ir nebūsi pakviestas nusifilmuoti pritrenkiančiai seksualioje vyriškų kvepalų reklamoje! Panašu, kad ir pačiam aktoriui būti tokiu „mačo“ patinka. Jis net įsigudrino šią modernią patirti projektuoti ir į savo romantinius vaidmenis. Tiems, kas matė C. Oweną pačią Anglijos karalienę Elžbietą pirmąją sugundžiusio pirato Volterio Reilio vaidmeny („Elžbieta: Aukso amžius“), supras, ką turime omeny.

„Suktuose reikaliukuose“ nebus panašių tragikomiškų perliukų. Bet šio filmo autorių įkvėpimo šaltiniai taip pat matomi be padidinamojo stiklo. Filmą režisavęs Tony Gilroy‘us nepamiršo savo patirties kuriant kriminalinę trilogiją apie amnezijos apimtą agentą Džeisoną Borną (jis parašė scenarijus visoms trims „Borno“ dalims). Nesunku pamatyti, kad „Sukti reikaliukai“ labai primena ir istoriją apie superšnipų porelę „Ponas ir ponia Smitai“.

Du aukščiausio lygio šnipai – CŽV karininkė Klerė Stenvik (Julia Roberts) ir specialiųjų tarnybų agentas MI6 Rėjus Kovalis (Clive‘as Owenas) – paliko valstybinę tarnybą, nusprendę maksimaliai išnaudoti dviejų konkuruojančių tarptautinių korporacijų tarpusavio karą. Ten, kur du pešasi, paprastai laimi trečias. Matyt, šią seną išmintį prisiminę abu „nematomojo fronto“ kariai petis petin stoja į mūšį prieš amoralius oligarchus, kad nuo jų valdomo pyrago patys galėtų nusirėžti riebų kąsnį. Toks tikslas suvienija kur kas stipriau, nei bet kokie profesiniai saitai. O jeigu ši veikla, kaip galingas skersvėjis, dar galėtų pažadinti išblėsusios aistros žarijose kaitrią ugnį, intriga garantuota.

8. „KARALIUS ARTŪRAS“ (King Arthur, 2004)

Istorinės tematikos superprodukcijas kinematografininkai mėgsta visada. Beveik vienu metu pasaulio ekranuose pasirodė istorinis epas apie karvedžio Aleksandro didžiojo žygdarbius (Oliverio Stone‘o „Aleksandras Makedonietis“, 2004), grandiozinė „Troja“ (2004, rež. Wolfgangas Petersenas), į XII a. kryžių karų laikus nukelianti „Dangaus karalystė“ (2005, rež. Ridley Scottas).

Stengiasi neatsiliepti nuo pasaulinių madų ir kai kurių Baltijos šalių kinematografininkai. Štai latvių sukurta istorinė legenda „Pagonių žiedas“ (2018, rež. Aigars Grauba) tapo ne tik pačiu brangiausiu visų laikų latvių filmu (biudžetas 2 mln. eurų, bet ir susilaukė tėvynėje didelio palaikymo (per trumpą laiką atsipirko ir buvo sėkmingai parduotas kitoms šalims). Tuo tarpu tuo pat metu bandytas rodyti Andriaus Bartkaus istorinis epas „Leitis (2018), pasakojantis apie Mindaugo laikų Lietuvą, iš ekranų dingo anksčiau, negu viešoje erdvėje išseko į premjerą susirinkusio „elito“ aprangos komentarai.

Viena labiausiai  kinematografininkus dominančių istorinio epo figūrų yra legendinis britų karalius Artūras, kuris filmuose dažniausiai pasirodo ne vienas, bet su ištikimais Apvaliojo stalo riteriais, padėjusiais savo valdovui kautis su tikrais ir mistiniais priešais.

Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Režisieriaus Antoine’o Fuqua filmo „Karalius Artūras“ (2004) autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.

Prieš savo valią tapęs šalies vadovu Artūras tetrokšta kuo greičiau išvykti iš pavojingos Britanijos ir grįžti į taikos ir ramybės sostinę Romą. Tačiau valdovas ir jo ištikimieji riteriai supranta, jog romėnams pasitraukus, Britanijai reikės naujo lyderio, kuris pajėgtų atremti nuožmius saksų puolimus. Padedamas buvusio mirtino priešo Merlino ir narsios gražuolės Gvineverės, Artūras bei jo ištikimieji riteriai ryžtasi pakeisti istorijos raidą ir savo likimus.

„Karaliaus Artūro“ scenarijų rašė gerai senovės Romos imperijos istoriją žinantis Davidas Franzoni („Gladiatorius“). Apie XII amžiaus Britaniją išlikusių rašytinių šaltinių nėra tiek daug, todėl beveik visi filmų apie karalių Artūrą kūrėjai įkvėpimo semiasi ne iš ano meto kronikų ar  XII a. prancūzų rašytojo Chrétieno de Troyes veikalų, o iš kito šaltinio – sero Thomaso Malory romano „Artūro mirtis“, pirmą kartą paskelbto 1485 metais.

Užpernai matėme Guy‘aus Ritchie filmą „Karalius Arturas: kalavijo legenda“, 2017), kuriame legendinė istorija paversta efektingu efektų kaleidoskopu. Antoine’o Fuqua „Karalius Artūras“ – visiška priešingybė. Viskas čia maksimaliai realistiška (gal tik išskyrus kautynes ant užšalusio ežero filmavimus pro ledo sluoksnį).

Artūrą vaidinantis Clive‘as Owenas net ir užsidėjęs šarvus atrodo gana šiuolaikiškai. Priešų gretose išsiskiria saksų karo vadas Serdikas (Stellanas Skarsgårdas) ir jo sūnus Synrikas (Tilis Schweigeris). O su lanku rankose tarsi karinga amazonė atrodanti  Keiros Knightley seksualioji Gvineverė, regis, stipriai prisidėjo prie to, kad lankas jaunų gražuolių rankose dabar tapo toks pat madingas, kaip anksčiau stilingi rankinukai („Bado žaidynės“, „Nuostabioji moteris“ ir pan.).

7. „SUSIŠAUDYMAS“ (Shoot ‘Em Up, 2007)

Šis amerikietiškas kriminalinis filmas vertas dėmesio dėl kelių dalykų. Visų pirma dėl specifinio stiliaus, kuriame į keistą kokteilį suplaktas veiksmo kinas ir kriminalinio trilerio siaubai, o viskas dar pagardinta ekscentriškos komedijos prieskoniais. Anksčiau panašų sprogstamą mišinį matėme pirmuose Quentino Tarantino filmuose. „Susišaudyme“ triumfuoja nevaržoma fantazija, leidžianti pabodusius kriminalinio kino štampus, tarsi seną pirštinę, išversti kita puse. Tada atsiveria galimybės iš tų pačių kortų sudėlioti visai naują pasjansą.

Jau pirmoje „Susišaudymo“ scenoje tampame dviejų anksčiau tikrai niekur nematytų triukų liudininkais. Ramų tamsų vakarą melancholiškai nusiteikęs pusamžis vyrukas banaliausia pono Smito pavarde sėdėjo sau ramiai ant suolelio prie gatvės, graužė morką ir gėrė kavą iš plastikinės stiklinės. Netrukus vienišiaus ramybę sujaukė pro šalį sunkiai pralingavusi nėščia moteris, o paskui ją – kažkoks agresyvus tipas su apnuogintu pistoletu rankoje. Į nėščiosios draugą šis nepraustaburnis aiškiai nepanašus, o iš jo pasiūlymo padaryti Cezario pjūvį čia pat prišnerkštoje tarpuvartėje tampa aišku, kad laimingos motinystės perspektyva nėščiosios tikrai nelaukia. Gerai, kad ponas Smitas iš karto suprato, kur krypsta reikalai, ir trumpu žodeliu prakeikęs sumautą vakarą ryžtingai nutraukė tokį pasityčiojimą. Morka kaip mirtinas ginklas – to pasauliniame kine tikrai dar nėra buvę! O kol nuo šoko pašiurpęs žiūrovas dar nespėjo atsigauti, prasideda pati ekscentriškiausia šaudynių scena, kurios metu ponas Smitas ir visą legioną blogiukų išguldo, ir spėja ginekologu pabūti – nukerpa naujagimio virkštelę… taikliu šūviu iš pistoleto.

To pakanka, kad lauktum naujų siurprizų. Jų tikrai bus, o pats „Susišaudymas“ daug kartų demonstruos virtuozišką autorių sugebėjimą kurti „kietą“ veiksmo kiną ir čia pat paversti jį talentinga parodija.

Nors filme visai naujomis talento briaunomis suspindi rizikuoti nebijanti gražuolė Monica Bellucci ir itin įdomiai banditų bosą suvaidinęs komiškas aktorius Polas Giamatti, „Susišaudymas“ yra tikras britų aktoriaus Clive‘o Oweno benefisas. Nepriekaištingai organiškas jis buvo ir psichologinėje dramoje („Arčiau“), ir nuotykių filme („Karalius Artūras“), ir stilingame kriminaliniame komikse („Nuodėmių miestas“). O poną Smitą suvaidino (galima sakyti, nieko ypatingo nedarydamas) taip, kad sunku akis nuo ekrano atitraukti.

6. „SUTVIRTINIMAS (The Confirmation, 2016)

Filmas prasideda vaikiška išpažintimi, kai motinos lieptas aštuonmetis Entonis (Jaedenas Martellas) ne tiek pasakoja kunigui, ką negero padaręs ar pagalvojęs per du mėnesius, praėjusios nuo paskutinės išpažinties, kiek išdrįsta polemizuoti su sielovadininku ir net priverčia jį pasijusti nepatogiai.

„Taip, tas vaikinas su charakteriu, ir juo sunku manipuliuoti panaudojant įprastas dogmas“, – tikriausiai pagalvoja klausykloje sėdintis kunigas (Stephenas Tobolowsky), o drauge su juo ir žiūrovai. Vėliau ne kartą įsitikinsime, kad aštuoniolikmetis Entonis – ne pagal savo amžių subrendusi ir tvirtos pasaulėžiūros asmenybė, mokanti aiškiai formuluoti svarbius klausimus. Ko gera, net stipresnė už savo tėvus, kurie pasiklydo pusiaukelėje, prarado svarbiausius orientyrus gyvenime ir slapta tikisi, kad kas nors jiems padės atsigauti.

Filmų apie šeimos krizę sukurta labai daug. Tačiau kiekvienas jų pasakoja unikalią istoriją, nes dviejų panašių nelaimių nebūna.

Filmo pradžioje mama Bonė (Maria Bello) palieka Entonį savo buvusiam vyrui Voltui (Clive‘as Owenas), kad šis berniuku pasirūpintų savaitgalį, kol mama bus išvykusi į bažnyčios organizuotą vakarėlį nevedusiems žmonėms. Voltas buvo priverstas palikti šeimą, nes nesugebėjo suvaldyti savo polinkio alkoholiui. Jis nėra beviltiškas girtuoklis. Voltas dar nepamiršo staliaus įgūdžių ir savo profesijos, kaip sakoma, „nepragėrė“. Jis ieško darbo ir nori ištrūkti iš aklavietės. Tik vyrui apmaudžiai nesiseka. Štai pavyzdys: tą dieną, kai Voltas gavo gerą darbo užsakymą, kažkas pavogė jo darbo įrankius.

Atrodytų, visi tos dienos įvykiai ir kvailai susiklostančios aplinkybės tikrai nepalankūs ramiam tėvo ir sūnaus savaitgaliui. Tačiau atsitinka priešingai – drauge išgyventi sukrėtimai kaip tik suartina Voltą ir Entonį: abu pajuntą stiprų juos siejantį ryšį. Ir Clive‘as Owenas, ir (ypač) Jaedenas Martellas vaidina taip natūraliai, kad režisierių Bobą Nelsoną būtina pagirti už tokį darnų aktorių duetą.

Labai neįkyriai, bet filmo autoriai pateikia daug naudingų patarimų, kuriuos dažnai pamirštame, pernelyg įsisukę į kasdienybės verpetą. Kad reikia branginti ne tik tai, ką gali nusipirkti, bet ir tai, ką moki pasigaminti pats. Kad reikia girdėti ne tik save, bet ir greta esančius artimuosius.

Filmo pavadinimas „Sutvirtinimas“ yra skirtas ne tik Entonio laukiančiai bažnytinei konfirmacijai, sutvirtinančiai šios ceremonijos dalyvio ryšį su Dangiškuoju Tėvu, bet ir kur kas žemiškesniems vaiko ir tėvo saitams.

 5. „SUGUNDYTAS“ (Derailed, 2005)

Pamenat filmą “Atsargiai, durys užsidaro!” (Sliding Doors, 1998, rež. Peteris Howittas), kuriame aktorės Gwyneth Paltrow herojės gyvenimas buvo pateiktas dviem variantais, kuriuos iš esmės keitė vos kelios lemtingos akimirkos? Paskutinę akimirką spėjusi į traukinį ir anksčiau grįžusi namo Helen aptiko savo vaikiną meilužės glėbyje. Bet filme dar buvo ir kita likimo ruletės partija – kas būtų, jei mergina į traukinį pavėluotų?..

Kartą pavėluoja į rytinį traukinį ir pagrindinis “Sugundyto” herojus Čarlzas Šainas, dirbantis didelėje Čikagos reklamos firmoje. Galima net sakyti, kad jis yra tipiškas tarnautojas, “vidutinis statistinis” priemiesčio gyventojas, kurių pilna anksti ryte perpildytuose metro traukiniuose. Darbe – stabili rutina, šeimyninis gyvenimas be didelių siurprizų (o ko daugiau norėti vedusiam vyrui?), nors santykiai su žmona senokai atvėsę, be to kankina nerimas dėl sergančios dukros.

Tačiau tą dieną, kai į traukinį pavėlavęs Čarlzas susipažįsta su paslaptingąja Liusinda (Jennifer Aniston), tolimesnis herojaus gyvenimas nueina šuniui po uodega (originalų filmo pavadinimą “Derailed” galima net versti kaip “Nušokęs nuo bėgių”). Ne tiek dėl lemtingos aistros, kiek dėl staiga į porelės santykius įsiveržusio “trečio nereikalingo”.

Ko gero, maloniausia staigmena šiame iš begalę kartų matytų stereotipų sukurptame filme yra aktorės Jennifer Aniston vaidyba. Akivaizdu, kad po skyrybų su Bradu Pittu jai ne tik pavyko atsitiesti, bet ir įžengti į brandžios aktorės kategoriją. Deja, Čarlį suvaidinusiam Clive’ui Owenui, prieš tai taip įspūdingai pasirodžiusiam “Nuodėmių mieste”, šį kartą siužetas nepateikia sudėtingesnių aktorinių užduočių.  O štai kurių galų reikėjo belstis į Holivudą prancūzui Vincentui Casseliui, visai netišku. Negi ir jis buvo banaliausiai sugundytas tik didesniais, nei Europoje, honorarais?..

4. „NUODĖMIŲ MIESTAS“ (Sin City, 2005)

Nuodėmių miestas – tikras pragaras Žemėje. Jo gatvėmis slankioja tokie išperos, kurių sutikti nenorėtų net pats velnias: čia tamsūs užkaboriai slepia juodžiausias paslaptis, o policija – tik įrankis nusikaltėlių rankose. Čia – kiekvienas už save, čia valdo dėsnis – akis už akį, dantis už dantį, ir pasigailėjimo tikėtis neverta.

Filmas „Nuodėmių miestas“ – tikrai neeilinis kino reiškinys. Ko gero, tai pirmas filmas, kuris įrodo, kad komiksas gali būti tapti labai originaliu tikro meno reiškiniu. Kad juodai baltoje kino juostoje (kaip ir nespalvotoje fotografijoje) slypi kur kas daugiau galimybių, negu jų gali pasiūlyti beprasmiški specialiųjų efektų kaleidoskopai komerciniuose reginiuose, žinome seniai, ir filmų režisieriai vis dažniau tokiomis galimybėmis naudojasi. Galų gale, tokie filmai, kaip „Nuodėmių miestas“, o dabar dar ir „Džokeris“ įrodo, kad ir pramoginiams žanrams priklausančiuose kūriniuose užtenka vietos ir rimtoms mintims ir gražiems meniniams apibendrinimams.

„Nuodėmių miesto“ stilistika žavi nuo pirmo kadro iki paskutinės filmo sekundės. Dar niekad kino ekranas neskendėjo tokioje išraiškingoje tamsoje, su kuria palyginus Gotemo miestas yra tikra šviesos karalystė. Visi klasikiniai amerikietiški “juodieji” kriminaliniai filmai ir vokiečių kino ekspresionizmo šedevrai, kuriuos gausiai perfrazuoja “Nuodėmių miesto” autoriai, nuo šiol atrodys tarsi gerai patręšta dirva, iš kurios dabar vis gausiau ims dygti naujos rūšies kinematografinės “piktybės gėlės”.

Pastaruoju metu visokiems komerciniams niekalams („Šnipų vaikučiai“) savo talentą švaistęs režisierius Robertas Rodriguez’as pagaliau įrodė, kad yra vertas vadintis gabiausiu Quentino Tarantino mokiniu.  O specialių technologijų pagalba garsių aktorių vaidinami herojai filme atrodo tarsi būtų animaciniai personažai. Pagrindinę smuiko partiją čia griežia galiūnas Marvas (Mickey Rourke’as), keršijantis visiems, kas gali būti susijęs su jo mylimosios nužudymu.

Antras svarbus „Nuodėmių miesto“ veikėjas – sąžiningas policininkas Hartiganas (Bruce’as Willisas), pakliuvęs į kalėjimą, anot vieno mūsų politiko, „už gerus darbus“ – už tai, kad nuo maniako išgelbėjo mergaitę Nensę, nes maniakas, pasirodo, buvo įtakingo senatorius sūnus. Po aštuonerių metų išėjusiam į laisvę Hartiganui vėl tenka gelbėti jau užaugusią Nensę nuo to paties maniako.

O Clive‘as Owenas vaidina impozantiškos išvaizdos vyriškį Dvaitą, kuris tame pačiame bare, kuriame Marvas „pakabino“ savo blondinę Goldę, susipažino su padavėja Šele, bet jau pirmąją naktį su nauja drauge jam teko gerų manierų pamokyti romantišką pasimatymą sutrikdžiusį korumpuotą policininką, o paskui bėgti nuo persekiotojų automobiliu, kurio bagažinėje vos telpa į gabalus sukapoti piktadarių lavonai. Taigi, filmas „Nuodėmių miesto“ su kaupu pateisina savo pavadinimą.

3. „SAVAS ŽMOGUS“ (Inside Man, 2006)

Garsus JAV afroamerikiečių režisierius Spike’as Lee į kiną įsiveržė tarsi meteoras. Baigęs Niujorko universitetą 1986 metais jis vos per 12 dienų susuko filmą “Jai to verkiant reikia” (She’s Gotta Have It). Kainavusi 170 tūkstančių dolerių ši komedija apie audringus jaunimo seksualinius santykius greitai uždirbo septynis milijonus, ir jaunas režisierius entuziastingai ėmė šturmuoti vieną kino viršūnę po kitos. Geriausi jo filmai “Elkis teisingai” (Do the Right Thing, 1989), “Džiunglių karštligė” (Jungle Fever, 1991) ir “Malkolmas X” (1992) kėlė į viešumą rasinės neapykantos problemas taip aistringai, kad amerikietišką visuomenę išgąsdinęs režisierius buvo pats apkaltintas rasizmu ir antisemitizmu.

Ne vieną ženklų vaidmenį būtent Spaiko Li filmuose suvaidinęs Denzelas Washingtonas šiandien tvirtai užima garsiausio afroamerikiečio aktoriaus poziciją.

Filme “Savas žmogus” D. Washingtonas vaidina patyrusį Niujorko policijos detektyvą Kitą Milerį. Visko “asfalto džiunglėse” matęs pareigūnas niekada nemėgo žaisti pagal oficialias taisykles, todėl niekaip negali sulaukti paaukštinimo. Bet ten, kur įvyksta itin svarbūs incidentai, valdžia paprastai siunčia jį. Taip atsitiko ir tą dieną, kai gerai organizuota vagišių gauja užėmė Manhatano banką.

Atrodytų, ką naujo galima sugalvoti apie begales kartų matytus banko apiplėšimus? Dar vieną istoriją su neišvengiamais tokios situacijos atributais – įžūliais plėšikais, isterijos apimtais įkaitais, nepakankamai budriais apsauginiais, lengvai įveikiama vaizdo stebėjimo sistema, šaltakraujiškais derybininkais, bukagalviais policininkais ir atsitiktinumais, sužlugdžiusiais tobulo apiplėšimo planą? Taip, visų šių stereotipų rinkinio režisieriui nepavyko išvengti. Tačiau stebėti, kaip Spike‘as Lee dėlioja naują pasjansą iš jau žinomų kombinacijų – tikras malonumas! Režisierius ilgai žiūrovą klaidina meistriškai manipuliuojamais įkalčiais, stulbinamu greičiu keičia situacijas, mistifikuoja netgi ten, kur, atrodytų, tam nėra nė menkiausios galimybės.

O ko daugiau reikia geram kriminaliniam filmui?

Clive‘as Owenas vaidina nusikaltėlių gaujos vadeivą Daltoną Raselą – gudrų strategą, sugalvojusį tokį suktą apiplėšimo planą, kad jo detalės ir plėšikų poelgių motyvacija ilgai lieka neaiškios ne tik policijai, bet ir patiems apiplėšimo dalyviams. Aišku tik, kad Daltonas surezgė painią „amžiaus apiplėšimo“ schemą ir niekas nežino, kaip jis pasielgs sekančią akimirką.


2. „ARČIAU” (Closer, 2004)

Stipru – pirmas žodis, kuris ateina į galvą peržiūrėjus romantinę dramą „Arčiau“. Filme gvildenamos temos lyg seniai aiškios ir puikiai suprantamos, bet režisieriui Mike Nichols kažkaip pavyksta žiūrovą priversti dar kartą apie viską pagalvoti…  Iš esmės filmas yra apie meilę, santykius ir pilnatvės paieškas, o nuo ko viskas prasideda? Nuo pažinties, žinoma. Toks Denas, neva žurnalistas  – nekrologų skilties rašeiva, prisipažįstantis, kad jam trūksta talento imtis kažko rimtesnio, vieną dieną ima ir sutinka paslaptingumu ir seksualumu spinduliuojančią jauną merginą Elis. Toji greitai apsuka Deno galvelę ir tampa jo mūza, įsiplieskia meilė ir bene galima regėti juos drauge senstančius balta tvora aptvertoje lauko terasoje, bet deja gyvenimas esti kiek sudėtingesnis…

Taip jau yra, kad gyvendami savo gyvenimus žmonės nori nenori sutinka kitus individus. Kartais tie piliečiai erzina, o kartais visai netikėtai ima ir patinka. Taip nutinka ir Denui. Jį patraukia žavi fotografė Ana ir čia jau atsiranda trikampis, o laikui bėgant jis dar pavirsta ir į keturkampį. Nors keturkampis gal ne visai tinkamas daiktavardis šiai istorijai – tai apskritimas. Viskas sukasi ratu, o emocijų, klaidų, pakilimų ir nusivylimų gausa ilgam pripildo galvą.

Kartais nutinka taip, kad filmų režisieriai prisišaukia būrį pirmo ryškumo žvaigždžių ir tikisi, kad tai garantuos filmo sėkmę. Šiuo atveju pirmo ryškumo žvaigždėms filmo gelbėti nereikėjo, nes jis turi stiprų scenarijų, galingą idėją. Čia jiems tereikėjo atlikti savo darbą. Ir jį jie atliko tiesiog nepriekaištingai. Kiekvienas personažas atrodo išskirtinis, kiekvienas savaip patrauklus, o svarbiausia, kažkokiu tai būdu, kiekvienas iš jų atrodo pagrindinis! Kiekvienas ne mažiau svarbus už kitą. Jude Law tiesiog tobulai įsijaučia į pasimetusio rašytojo vaidmenį, kuris nelabai žino, nei ko jam reikia, nei ko jis nori, bet kažkaip tai suvokia, kad reikia būtent to ko neturi ar turėti negali. Julia Roberts ypatingai nesužiba ir tai akivaizdžiai nėra geriausias jos vaidmuo, tačiau emocijas žiūrovui ji persiunčia puikiai ir bene gali jausti tai ką jaučia toji nusivylusi, kiek melancholija užsikrėtusi fotografė. Natalie Portman nei sekundei nesiliauja spinduliuoti paslapatingumo ir jis jai velniškai tinka! Tuo tarpu Clive Owen su šiuo filmu pasideda tvirtus pamatus savo tolimesnei karjerai. Jo personažas toks, kad tiesiog neagali atitraukti akių ir mėgaujiesi kiekviena ištarta fraze. (Raminta Česnaitė)

1. „ŽMONIŲ VAIKAI“ (Children of Men, 2006)

Meksikos režisierius Alfonso Cuarónas  ekranizavo P.D. Jameso romaną “Žmonių vaikai”, kuriame vaizduojami ne taip tolimi įvykiai, panašūs į kraupų žmonijos saulėlydį.

Anot romano ir filmo, jau 2027 – aisiais pasaulį užvaldys tamsa, chaosas ir visiška anarchija, o žmonija atsidurs ant katastrofos slenksčio. Žlugo Niujorkas, Paryžius, Maskva, Honkongas ir kiti megapoliai. Šiokia tokia tvarkos iliuzija dar rusena Britanijoje, bet ir ten santvarka labiau primena neofašistinį terorizmą. Į Londoną iš viso pasaulio suplūdo niekieno nekontroliuojamos nelegalių emigrantų minios, todėl rasiniai konfliktai ir nacionalinės nesantaikos provokuojami kruvini susidūrimai tapo tikra žiaurios kasdienybės rykšte.

Tačiau visų baisiausia tai, kad ką tik buvo nužudytas prieš aštuoniolika metų “Žemėje, žmonių planetoje” gimęs paskutinis vaikas. Demografinė katastrofa, apie kurią seniai trimitavo mokslininkai tapo realybe. Nes žmonės neteko galimybės natūraliai tęsti savo giminę. Vadinasi, pasaulis stulbinamu greičiu sensta ir greitai apie jį neliks kam prisiminti. Tokios niūrios ateities nenumatė net garsiausias XX amžiaus antiutopijos autorius George‘as Orwellas.

Bet kokia fantastika gimsta iš dabarties realijų arba netolimos ateities problemų nuojautos. “Žmonių vaikų” autoriai modeliuoja visai įtikinamą “naują nuostabų pasaulį”, kuriame Vakarų pasaulio gatvėmis pergalingai žygiuoja “kalašnikovais” ginkluoti “Alacho kariai”, nelegalai suvaryti į perpildytus rezervatus, virš šio apokaliptinio chaoso sklando “puotos maro metu” dvasia, o iš visų ateities vizijų teliko vienintelė perspektyva – “kas mirs paskutinis, tegu nepamiršta išjungti šviesą”…

Laimė, autoriai nepasitenkina vien tik juodomis spalvomis. Netikėtai šioje tamsos karalystėje nušvinta šviesos spindulėlis, panašus į tikrą stebuklą – juodaodė moteris nešioja po širdimi kūdikį. Kaip čia neprisiminsi išminčiaus Rabindranato Tagorės žodžių: “Kiekvienas naujagimis yra pats ryškiausias įrodymas, kad Dievas dar nenusivylė žmogumi…”

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI amžiaus aktorių vyrų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt