ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.
Nūdienos pasaulyje dar ir dabar galima sutikti žmogų, kuriam tokios temos, kaip homoseksualumas yra tapusios absoliučiu tabu. Vis dėlto, kino industrijoje jau kuris laikas filmai apie tos pačios lyties žmonių romantiškus santykius yra tapę pačia paprasčiausia norma.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje prasidėjęs New Queer Cinema judėjimas performavo seksualumo sampratą kine. Pradėjo rastis vis daugiau ir daugiau filmų, kurių protagonistai – LGBT priklausantys žmonės, gyvenantys nuolatinėje socialinėje pašonėje ir atskirtyje, kurių refleksijai visuomenėje ir kultūroje taip pat reikia dėmesio.
Nors ir sunku išskirti kažką šia tema, nes tai gali būti visai skirtingų žanrų kūriniai, visgi pristatome dešimt geriausių filmų, vaizduojančių romantiškus santykius tarp dviejų moterų.
10. Tarnaitė (The Handmaiden, 2016)
„Tarnaitė“ yra puikus filmas beveik visais savo aspektais. O ypač – scenarijumi, kuris nenustoja šokiruoti ir stebinti žiūrovo viso filmo metu. „Tarnaitėje“ yra pasakojama apie 20-o amžiaus Korėją, kuri vis dar okupuota Japonijos.
Filmas seka paskui vyrą, prisistačiusį grafu Fudživara (Ha Jung-woo). Jo siekis yra suvilioti pasiturinčią ponią Hideko (Kim Min-hee), taip pavagiant jos paveldėtus didelius turtus.
Visai šiai aferai įvykdyti, grafas nusisamdo profesionalią vagį Suk-Hi (Kim Tae-ri), kuri jo sukurtame plane turi apsimesti ponios Hideko tarnaite. Vis dėlto, turtinga paveldėtoja yra protingesnė negu Fudživara tikėjosi, ir netrukus jėgos filme pradeda mainytis. Viso šio proceso metu pradeda skleistis ir kita – uždraustos meilės tarp ponios Hideko ir tarnaite apsimetančios Suk-Hi – istorija.
9. Karčios Petros von Kant ašaros (The Bitter Tears of Petra Von Kant, 1972)
Filmo režisierius Reineris Verneris Fasbinderis niekada neslėpė savo intymių santykių tiek su vyrais, tiek ir su moterimis. Jo asmeninis gyvenimas neretai būdavo neatsiejamas nuo karjeros – jokia paslaptis, jog vokietis į savo filmus dažnai kviesdavo šeimos narius, draugus ar savo meilužius. Vis dėlto, tai nesutrukdė „Karčioms Petros von Kant ašaroms“ tapti vienu sėkmingiausių filmų, atspindinčių ryšį tarp dviejų moterų.
Filmas, sukurtas pagal paties režisieriaus to paties pavadinimo pjesę, pasakoja istoriją apie arogantišką ir besąlygišku savo teisumu visuomet įsitikinusią dizainerę Petrą von Kant (Margit Cartensen). Visas jos gyvenimas pasikeičia, kai ji susipažįsta su jaunu modeliu Karin (Hanna Schygulla).
Petra netrukus tampa tiesiog apsėsta jaunos ir dailios merginos, o jos siekiai su ja suartėti dažnai yra lydimi tiek komiškų, tiek ir tragiškų situacijų. Tai filmas, parodantis, kaip gali būti sunku surasti tikrąją meilę, kuomet esi garsus ir turtingas. Kartu tai ir vieno žymiausių vokiečių režisierių asmeninio gyvenimo atspindys.
8. Malholando kelias (Mulholland Drive, 2001)
Kaip ir dauguma Deivido Linčo filmų, taip ir „Malholando kelias“, yra nelyginant fantasmagoriškas sapnas, tarsi iliuzija, kuri ne tik sutrikdo žiūrovą, tačiau ir kviečia filmą dar sykį peržiūrėti, dar sykį pergalvoti visus kruopščiai parinktus elementus, siekiant suprasti, kas yra tikra, o kas – ne.
Filme yra pasakojama apie garbės trokštančią jauną aktorę Beti Elms (Naomi Watts), atvykstančią į Los Andželą, kur ji netikėtai, jos tetai priklausančiame bute, sutinka Ritą (Laura Elena Harring). Pastaroji po automobilio avarijos yra praradusi atmintį, o padedama Beti, Rita bando susigrąžinti prisiminimus. Šioje istorijoje netrunka įsiplieksti ir kur kas šiltesni jausmai tarp dviejų moterų.
Dažnai „Malholando kelias“ yra vadinamas ne tik klasikiniu film-noir pavyzdžiu, bet ir vienu geriausių visų laikų filmų, nagrinėjančių lesbietiškus santykius. Beti ir Ritos ryšį kino kritikai įvertino labai teigiamai, o kai kurie ryžosi pasakyti, jog tai yra turbūt patys sveikiausi, pozityviausi ir romantiškiausi dviejų žmonių santykiai kada nors sukurti Deivido Linčo filme.
7. Mano meilės vasara (My Summer of Love, 2004)
Vasara jaunam žmogui visada asocijuojasi su romantišku laikotarpiu. Tai laikas, kuomet turi kur kas daugiau laisvo laiko, kurį gali skirti sau pačiam ir tave supančiai aplinkai. Tai laikas, kuomet tikiesi, jog nutiks kas netikėto ir prisversiančio iš naujo pasijusti gyvu.
Filmas „Mano meilės vasara“ yra būtent apie šį laikotarpį, sutinkamą kiekvieno jauno žmogaus gyvenime. Tamsina (Emily Blunt) ir Mona (Natalie Press) yra dvi visiškai skirtingos merginos iš dviejų visiškai skirtingų pasaulių. Tiesa, kaip jau filmuose dažnai nutinka – tarp jų atsiranda ir ryšys.
Bandydamos įveikti nesutarimus tarp skirtingų šeimų, dvi jaunos merginos netrukus supranta, kad tai, kas vyksta tarp judviejų – tampa kur kas daugiau negu paprasta draugystė. Tai ne tik dviejų merginų meilės istorija. Filmas tiria jauno žmogaus seksualumą ir, kaip dauguma tokio pobūdžio filmų, parodo kaip svarbu yra atrasti save.
6. Atstumtoji (Pariah, 2011)
Tai ne tik filmas apie jauną afroamerikietę Alikę (Adepero Oduye), bandančią atrasti savąjį aš, bet kartu ir svarbiausias režisierės Dee Rees filmas. Jos teigimu, tai netgi pusiau autobiografinis kūrinys, kuris atspindi ir jos gyvenimo patirtis, kuomet ji atvirai pasisakė esanti homoseksuali.
Filme pasakojama apie paauglės pastangas slėpti savo nemoteriškumą prieš į visą tai kritiškai žvelgiančius tėvus. Tiesa, tuo pat metu žiūrovas gali džiaugtis ir tokiais jos išgyvenimais, kaip pirmoji meilė ar artimo ir ją suprantančio žmogaus atsiradimas Alikės gyvenime.
Filmas pasižymi ne tik šiandien aktualiomis savirealizacijos ir savęs atradimo temomis, bet ir nuostabiu meniniu apipavidalinimu. Debiutavęs Sandanco kino festivalyje, „Atstumtoji“ buvo pripažintas, kaip filmas su įstabiausia kinematografija.
5. Dykumos širdys (Desert Hearts, 1985)
„Pastatytas“ pagal 1964-aisiais pasirodžiusį Džein Rul romaną, ginkluotas įtaigiais ir sudėtingais veikėjais, „Dykumos širdys“ pasakoja Vivijan Bel (Helen Shaver) istoriją. Tai moteris, kuri po skaudžių skyrybų leidžiasi į savęs atradimo kelionę.
Šioje kelionėje moteris susipažįsta su Kei (Patricia Charbonneau) – šviesia ir pozityvia skulptore, kuri jau seniai nebežino ką reiškia gyventi taip, kaip to nori ją supanti visuomenė. Jos drąsa ir nuolatinis naujų iššūkių troškulys išsyk patraukia Vivijan, o tarp dviejų moterų netrukus užsimezga kur kas šiltesni jausmai negu draugystė.
1985-aisiais pasirodžiusi kino juosta tapo ne tik filmu, skatinančiu gyvenime daryti tai, ką jauti, jog daryti būtų teisinga. Tai, kaip dažnai yra pabrėžiama, yra ir pirmasis iš tikrųjų teigiamas lesbietiškų santykių atvaizdavimas kine.
4. Adelės gyvenimas. I ir II skyrius (Blue is the Warmest Colour, 2013)
„Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ – tai dar viena istorija apie jauną merginą ir jos virsmą moterimi bei neišvengiamus pasikeitimus. Filmo scenarijus, parašytas remiantis to paties pavadinimo grafiniu romanu, supažindina žiūrovą su Adele (Adele Exarchopoulos), kurios gyvenimą netrukus aukštyn kojomis apverčia sutikta mėlynplaukė Ema (Lea Seydoux).
Lėtas, kur kas daugiau dėmesio skiriantis ne veiksmui, o jauno žmogaus savianalizei, jo seksualumui ir santykių raidai, filmas tapo tikru kąsneliu kino virtuvės gurmanams. Nors ir bandytas kritikuoti dėl labai grafiškų ir ilgų sekso scenų, „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ tapo neįsivaizduojamas be jų. O jos estetiškos ir suteikiančios lėtam filmui ypatingo cinkelio.
„Adelės gyvenimas“ yra filmas tiriantis ne tik socialinius stereotipus ir nusistatymus prieš lesbiečių santykius. Šis Abdellatifo Kechiche darbas reflektuoja bet kokios formos santykius tarp bet kokių žmonių, o tai pastebėję kritikai netruko jį įvertinti daugybe tarptautinių prizų, tarp kurių – ir prestižinė „Auksinė palmės šakelė“.
3. Mylėk mane (Show Me Love / Fucking Amal, 1998)
„Mylėk mane“ – turbūt geriausias New Queer Cinema pavyzdys visame šiame sąraše. Jame veikia du skirtingi poliai. Vienoje barikadų pusėje ideologinė meilės samprata ir socialiniai lūkesčiai, o kitoje – siekis mažame Švedijos miestelyje tapti iš tiesų laimingais.
Šios idėjos tampa savotišku kalėjimu dviems jaunoms merginoms – Elin (Alexandra Dahlstrom), kuri yra populiari bei mėgiama tarp bendraamžių ir Agnes (Rebecca Licheberg), kuri, skirtingai nei jos draugė, yra veikiau drovi ir nepastebima.
Priešingybės, kaip ir daugumoje romantinių istorijų, viena kitą traukia. Nors filmo pradžioje jausmai yra vienpusiai, jie netrukus perauga į tikrą meilės ir neapykantos odisėją, kurioje dvi jaunos merginos siekiant atrasti tikrąjį save. „Mylėk mane“ ne tik žvelgia į romantiškus santykius tarp dviejų merginų, bet ir atkreipia dėmesį į tokias platesnes temas, kaip nusistovėjusių normų nesilaikymas ir savęs skleidimas.
2. Dangiškos būtybės (Heavenly Creatures, 1994)
Piteris Džeksonas dažnam kino gerbėjui visų pirma turbūt asocijuojasi su tokiomis fantastinėmis trilogijomis, kaip „Žiedų valdovas“ ar „Hobitas“. Vis dėlto, tai nesutrukdo režisuoti jam dar vieno fantastiško filmo.
„Dangiškos būtybės“ yra sukurtos pagal tikrą žmogžudystės bylą, kuri, kaip ir dauguma atvejų, deja, neturi savo laimingos pabaigos. Filme yra pasakojama apie dvi jaunas – vos 16 ir 15 metų amžiaus – merginas. Nors Džuliet (Kate Winslet) ir Polina (Melanie Lynskey) yra visiškai skirtingos, labai greitai sugeba sukurti tvirtą draugystę, kurioje netrūksta keistų, bet jas vienijančių fantazijų, įsivaizduojamų pasaulių ir žaidimų.
Tėvai pastebėję šį keistą dviejų mergaičių ryšį, nutaria jų draugystę nutraukti, baimindamiesi, jog tai gali būti homoseksualizmo, kuris tuo metu laikomas protiniu sutrikimu, atvejis. Visa širdimi išsiskirti nenorinčios Džuliet ir Polina sugalvoja atsikratyti vienintelės joms būti kartu trukdančios kliūties ir kartu pabėgti į Ameriką.
1954-aisiais vykusiame teisme, remiantis Polinos dienoraščiu kaip vienu iš įrodymų, buvo ne tik bandyta įrodyti merginų kaltė, bet ir tai, koks toksiškas visuomenėje, o ypač religingoje, yra homoseksualizmas. Piterio Džeksono dėka, net nebandant įrodyti, jog merginos galėjo būti nekaltos, žiūrovas gali susipažinti ne tik su visu nusikaltimo vyksmu bei tuometėmis nuostatomis, bet ir su, deja, tragiška pirmosios meilės istorija.
1. Kerol (Carol, 2015)
Viskas kas susiję su „Kerol“ yra gražu. Nuo aikštelės, kurioje filmuota, naudotų kostiumų, aktorių pasirodymo iki, žinoma, labai gražios meilės istorijos. Filmas mus nukelia į penkiasdešimtuosius metus ir dviejų moterų santykiuose sutinkamus pakilimus ir nuolydžius. Tai istorija apie jausmus, kurie tuometiniame pasaulyje buvo uždrausti.
Teresa (Rooney Mara) yra jauna parduotuvės darbuotoja, kuri darbe susipažįsta su savo dukrai lėlių namą perkančią Kerol (Cate Blanchett). Du personažai, kaip ir bet kuriame romantiniame filme, netrunka užmegzti ryšio, kuris greitai tampa jau nebe tiesiog paprasta draugyste.
„Kerol“ puikiai atspindi laikus ir požiūrius, ne tik į tuomet opia problema laikytą homoseksualizmą, bet ir į moterį. Filme kuriami personažai yra ne tik stiprios asmenybės, bet kartu ir trapios silpnosios lyties atstovės. „Kerol“ leidžiasi į pagrindinės veikėjos vidų, siekdamas ištirti daugybę smulkių aspektų, besislepiančių po stipriu ir drąsiu moters kuriamu paviršiumi.
Kritikų liaupsinamas, dažnai vadinamas vienu geriausių 2015-ųjų metų filmų, „Kerol“ yra meno kūrinys, kuriame romantiški dviejų moterų santykiai taip ir nėra pavadinami lesbietiškais. Tai tiesiog nėra įprasta lesbietiška istorija. Tai yra istorija apie du žmones. Žmones tokius, kokie jie yra.
Taip pat skaitykite: TOP 25 patys kontroversiškiausi ir labiausiai šokiruojantys filmai kino istorijoje
