Netikėti siužeto vingiai. Filmuose jie dievinami. Kartais – pernelyg akivaizdūs, arba tokie klaidūs, kad susipainioja ir nuobodžiauti pradeda neretas žiūrovas, kuris nejučia pradeda svajoti apie ramią ir lengvą japonišką šeimos dramą ir tuomet tiesiog pasinerti į šiltą vonią.
Panašu, kad kai kurie režisieriai laikosi nuomonės, kad siužeto posūkiai gali atlikti viso siužeto vaidmenį ir gali visą istoriją tempti pirmyn vien dėl savo padaryto pirminio įspūdžio. Nors verta pastebėti, kad kai kuriuose filmuose net keletas ryškių siužeto vingių yra pelnyti ir prikaustantys dėl savo kruopščios struktūros, išdėstymo ir pristatymo žiūrovui, ir būtent tai leidžia jais mėgautis visu gražumu.
Nepaisant nereto nekokybiškai atlikto istorijos pasisukimo, kas gi vis tik nemėgsta netikėtų ir stebinančių siužeto posūkių? Savaime suprantama, toliau bus atskleidžiama daug filmų detalių! Arba kitaip tarant ĮSPĖJIMAS: #SiaubingiSpoileriai!
10. Get Out (liet. Pradink, 2017)
Puikiu siaubo filmų autoriumi tapęs komikas Jordan‘as Peele‘as 2017-aisiais visus nustebino savo debiutiniu pasirodymu – stulbinančiai sugalvota aukšto lygio istorija. Afrikietiškos kilmės amerikiečių fotografas Krisas vyksta į savo merginos Rouzės namus susitikti su jos šeima ilgajam savaitgaliui. Iš pirmo žvilgsnio visa šeima atrodo malonūs žmonės, tačiau jis nė nenutuokia, kokį siaubą visai netrukus jam teks patirti.
Filmas puikiai perteikia socialinę nelygybę šiandieninėje Amerikoje, Peele‘as paliečia rasizmo temą pačiais išradingiausiais būdais, tuo pačiu pabrėždamas savanaudišką aukštesniosios klasės atstovų elgesį. Iš pradžių galvoji, kad Get Out bus vienoks, tačiau vėliau jis perauga į šį tą visiškai kitokio. Nors ir nebūdamas atvirai šiurpinantis, tačiau jis akivaizdžiai baisus ir kai kuriose scenose kelia įtampą kartu su humoro elementais.
Viename interviu Peele prasitarė, kad jo siekis yra ,,sutrikdyti istoriškai vyrišką žvilgsnį į siaubo tradiciją“ ir pagrindinis veikėjas turi būti juodaodis, vietoj jau nusistovėjusių baltųjų merginų, kurios susiduria su pavojais. Siaubo filmai pastoviai pabrėžia baltųjų žmonių kūnų silpnumą ir pažeidžiamumą ir skatina nerimauti tik dėl tokių kūnų. Tuo metu, juodiesiems charakteriams iškyla bėdų. Jei niekas nematė, kaip tu rėki, kraujuoji ar drebi, tai jie niekada neišmoks matyti tavęs kaip žmogaus. Dauguma siaubo filmų siekia pagerbti savo klasikinius kino pirmtakus, tačiau tik nedaugelis sugeba meistriškai suderinti senas normas, bet ir tuo pačiu išskirti ir sukurti kažką naujo.
Šis filmas yra tikrų tikriausias kiekvieno juodaodžio košmaras. Siužete persipina senovė, kuomet vyravo juodaodžių vergovė, su dabartiniais laikais. Nepaisant to, filme nesiekiama sulaukti paguodos juodaodžiams ar priversti baltuosius jaustis kaltais.
Šis filmas, dėl savo siužetinių linijų, įgyja teisę mus nustebinti net ne vieną, o du kartus, kai tik pradedame suvokt, kad Rouzės šeimai ne viskas gerai, ir Krisas supranta esąs rimtame pavojuje. Priešpaskutinėje scenoje suprantame jo situacijos sudėtingumą, kai Krisas ieško priežasčių pasprukti dėl keistų ir paslaptingų dalykų, kurie vyksta aplink jį. Šeima jį pasiveja koridoriuje, kol Rouzė ieško automobilio, kuriuo jie abu galėtų pabėgti, raktų. Galiausiai Krisas praranda kantrybę jos belaukdamas, ir kai ji, betraukdama raktelius iš rankinės, tiesiog sustoja, supranta, kad visą šį laiką ji buvo šio siaubingo maskarado dalimi.
Krisas, paveiktas Motinos hipnozės, pabunda keistame kambaryje, atsisukęs į televizorių. Tuomet paaiškėja, kad šeima daugelį metų viliojo žmones į savo namus tam, kad savo smegenis galėtų perkelti į belaisvių kūnus dėl tam tikrų trūkumų, kuriuos jie tikėjosi galėsią paslėpti persikūniję į kitus kūnus.
Du šokiruojantys siužeto pasisukimai puikiai tinka Peele‘so siekiui perteikti savo įsivaizduojamą siaubą.
9. Oldboy (liet. Senis, 2003)
2004-ųjų Kanų kino festivalio pagrindinio prizo nugalėtojas, legendinio Pietų Korėjos kūrėjo Park Chan-Wook‘o keršto trilogijos antrasis filmas. Senis – svaiginantis, kruvinas košmaras su brutalia energija, kuri žiūrovus palydi į šokiruojančią pabaigą.
Tai mistinis trileris apie reklamos verslo atstovą Dae-su Oh (akt. Min-sik Choi), kuris vieną rytą pabunda aklinai užbarikaduotame svetimame, prabangiame jo socialinį statusą atitinkančiame kambaryje. Per televiziją vyras netyčia išgirsta apie žiauriai nužudytą savo žmoną, jo paties kraują įvykio vietoje, tai, kad pagrindiniu įtariamuoju laikomas jis pats, ir be žinios pradingusią mažąją dukrelę, kurios jis nespėjo pasveikinti su gimtadieniu. Dae-su Oh šiame privačiame kalėjime praleidžia 20 metų. Staiga jį paleidžia be jokio paaiškinimo. Tuomet jis pasiryžta surasti savo pagrobėją ir jam atkeršyti.
Bandydamas rasti savo pagrobėją ir savo dukrą, Dae-Su sutinka moterį, vardu Mi-Do, kurią įsimyli ir tampa artimais. Neilgai trukus paaiškėja, kad daugybę kruvinų išpuolių ir jo pagrobimą surengė Woo-Jin – šiandien labai turtingas žmogus, su kuriuo kartu Dae-Su lankė mokyklą. Pastarasis atsiima liudijimą dėl Woo-Jin kraujomaišos su jo seserimi, kuriai jis su draugu Joo-Hwan papaskoja informaciją. Paaiškėjusi paslaptis paskatina ją nusižudyti, ir Woo-Jin prisiekia keršyti. Tuo tarpu jis įsimyli jauną merginą Mi-do (akt. Hye-jeong Kang), su kuria pradeda regzti romaną.
Siužetas skamba pakankamai sudėtingai, ir atleistumėte Chan-Wook‘ui už likusios dalies vaizdavimą kaip vienos didelės, kruvinos kovos tarp Dae-Su ir Woo-Jin, tačiau jis žengia žingsniu priekyje, pasitikdamas mus su siaubą keliančiu siužeto pasisukimu, kuris Dae-Su tampa blogesniu už mirtį.
Woo-Jin paaiškina, kad dėl hipnozės jis leido Dae-Su susitikti ir įsimylėti Mi-Do, ir atskleidžia, kad ši – jo ilgai dingusia laikyta dukra, ir būtent jis vykdė kraujomaišą. Kerštas neturėjo būti saldus, turint omeny tai, kad viskas, ko norėjo Woo-Jin – tai siekis, kad Dae-Su patirtų gėdą dėl intymių santykių su dukra, ir nusižudyti lifte iškart, kai palieka sumišusį Dae-Su.
Šokiruojanti atomazga puikiai atspindi Chan-Wook‘o istorijos pasakojimo stilių. Čia tiek daug smurto ir hiper realybės jausmo, kad toks siužeto pasisukimas tik sustiprina šoką ir jaudinantį stebėjimą.
8. Arrival (liet. Atvykimas, 2016)
Vienas geriausių 2016-ųjų filmų, lemiantis prancūzų-kanadiečių režisieriaus Denis‘o Villeneuve pripažinimą vienu geriausių šios kartos kūrėjų, žiūrovus ir kritikus nustebino savo aikštingais, neįvertintais ir nežemiškais atspalviais.
Atvykimas, toli gražu, nėra dar vienas filmas apie ateivių invaziją ir žmonių baimę jiems. Šis kino kūrinys yra apie evoliuciją ir kitos, mums neįprastos, realybės atradimą. Filmas veiksmo atžvilgiu yra lėtas, čia daugiau dėmesio skiriama dialogams ir veikėjų asmenybių vystymui.
Skirtingose Žemės vietose nusileidžia dvylika kosminių erdvėlaivių. Armijos pareigūnas Kolonelis Vėberis (akt. Forest Whitaker) pagalbos prašo pas lingvistę Luizę Benks (akt. Amy Adams) ir fiziką Ianą Donelį (akt. Jeremy Renner) , kurių pagrindinė užduotis yra padėti suprasti, koks yra ateivių tikslas Žemėje. Luizė ir Ianas ateivius pramina heptapodais ir bando su jais komunikuoti. Ateiviai bendrauja keistu būdu – ore piešdami neaiškius paveikslus, kuriuose atsikartoja vaizdai ir taip sudaro atskirus sakinius. Kol pasaulis eina iš proto ir likusios vienuolika šalių yra pasirengusios blogiausiam, Luis išsiaiškina, kad heptapodų tikslas nėra Žemės sunaikinimas, jie čia, kad padėtų žmonių rasei tobulėti.
Lingvistikos profesorė Luizę Banks dirba tam, kad suprastų, kodėl vienas iš dvylikos ateivių heptapodų nusileido Žemėje. Filmo pradžioje rodomi prisiminimai apie Luizės dukters mirtį nuo nepagydomos ligos. Ji sielvartauja ir yra sukrėsta stresinių situacijų, su kuriomis susiduria.
Su fiziku Ianu Doneliu jie siekia išsiaiškinti keistą žiedų ir dūmų simbolių kalbą, kurią ateiviai naudoja tarpusavio bendravimui. Tarp kolegų jaučiamas nerimas dėl viso šio bandymo, ir Luiszė nesiliauja kankinama staigių prisiminimų apie dukrą.
Ateiviai atsiunčia žinutę Ginklo pasiūlymas, tačiau Kinija ją supranta kaip Ginklo panaudojimas, taip sukeldama masinę paniką. Luiszė supranta, kad ateivių paminės ginklas – tai jų pasiūlymas žemiečiams. Pamažu ji vis geriau supranta jų kalbą. Viso filmo metu mes spėliojama, kodėl ateiviai atsidūrė Žemėje, ir atsakymas sugriauna daugelį dažnai pateikiamų mokslinės fantastikos tezių.
Ji viena nueina į heptapodą, ir jai pasakoma, kad ginklas – tai ateivių kalba. Tie, kurie ją įvaldo, gali matyti praeitį ir ateitį. Prisiminimai, kuriuos ji patiria, iš tikrųjų tik nutiks ateityje. Nepaisant to, Donelis jai prisipažįsta meilėje, ji žino, kad su juo susilauks vaiką nepaisydama numatytos ateities.
Turbūt būtų sunku rasti tą, kuris kuris atspėtų šį siužeto vingį, ir nebūtų emocionaliai jo paliestas. Pasisukimas leidžia žiūrovams susimąstyti apie gyvenimą, jei žinotume apie blogus nutikimus, ar keistumėme savo gyvenimus rizikuodami prarasti geras akimirkas ar būti įkalinti skausme. Tai – stulbinančiai išmintingas filmas, kuris sulaužo visus turimus lūkesčius.
7. Memento (2000)
Absoliučiai savotiškas, protą susukantis Memento išgarsino režisierių Christopher‘į Nolan‘ą. Scenarijui pritaikęs trumpą savo brolio Jonathan‘o rašytą istoriją, šį filmą jis paverčia analogų neturinčiu ir chronologinę daugelio filmų struktūrą skaldančiu kūriniu. Kino juostos laiko tėkmė tokia persipynusi, kad žiūrovai filmą tarsi turi susidėlioti iš jiems pateiktų atskirų detalių.
Filmas pasakoja Leonardo Šelbio, sergančio anterogradine amnezija, istoriją – šis negali prisiminti pastaruoju metu vykusių įvykių. Tai įvyko po to, kai jį užpuolė du vyrai. Leonardas sako, kad jis nužudė užpuoliką, kuris išžagino ir nužudė jo žmoną, tačiau antrasis nusikaltėlis paspruko. Policija nutaria, kad tai buvo vienas žmogus, tačiau Leonardas įsitikinęs, kad buvo dar vienas, kuris pabėgo. Jis bando prisiminti, kas gi buvo užpuolikas, ir prisimena, kad vardas panašus į John G. Taip pat jis susidaro padriką sistemą, kurią sudaro užrašai, polaroidinės nuotraukos ir tatuiruotės, kurių visuma veda į įtariamojo tapatybės nustatymą.
Visą šį laiką Leonardas visas savo užduotis vykdo kartu su tariamu draugu, vardu Tedis, kurio jis niekaip nepamena, ir atranda fotografiją, kuri jam sukelia daug abejonių dėl pastarojo. Vėliau jis pamato Tedžio vairuotojo pažymėjimą, ant kurio – John‘o Edward‘o Gamall‘o vardas. Tai sužinojęs, Leo Tedį nusiveža į apleistą pastatą, kuriame jį nušauna.
Kaip bebūtų, tai nėra tokia paprasta pabaiga, kokios galėtumėte tikėtis – kita dalis prasideda po John G. nužudymo. Laiko juosta vėl keičiasi, ir Leonardas sutinka Tedį, kuris surado John‘ą G. – vyrą, vadinamą Džimiu. Leonardas jį nužudo, ir polaroidiniu fotoaparatu padaro kūno nuotrauką. Tedis Leonarduo papasakoja, kad šis jau prieš keletą metų susekė ir nužudė užpuoliką, ir visą šį laiką jis juo tiesiog naudojosi. Dėl to, kad John‘as G. – dažnas vardas, jis pamiršta, ir ratą pradeda iš naujo, padedamas Tedžio.
Po šito jis sudegina Džimio kūno nuotrauką ir užsirašo, kad Tedis – nepatikimas, ant jo nuotraukos. Tai lemia Tedžio mirtį, kuri, savo ruožtu, buvo numatyta praeito veiksmo.
Tai – drąsus kūrinys, kuriuo Nolan‘as išimtinai nustebina atskleisdamas savo talentą taip nuosekliai sumaišyti pasakojimo tvarką. Net priešpaskutinė scena, kuri atsakomybę už Tedžio mirtį numeta ant Leonardo rankų, yra tokia kokybiška, kad visa nužudymo istorija kelia dar didesnį pasitenkinimą. Neleidžiantis atsipalaiduoti, tačiau vienareikšmiškai – vienas gudriausių kada nors sukurtų filmų.
6. Gone Girl (liet. Dingusi, 2014)
Paremtas to paties pavadinimo Gillian‘o Flynno bestseleriu, David‘o Fincher‘io režisuota Dingusi yra stilingas, tačiau sujauktas trileris, pasakojantis apie griūvančią santuoką ir naikinantį keršto troškimą.
Istorija pradedama Niko grįžimu namo jo ir žmonos Eimės penktųjų vestuvių metinių dieną – grįžęs, namie žmonos neranda. Name radus kraujo ir grumtynių pėdsakų, Nikas tampa įtariamuoju nužudymu, nepaisant jo ryžtingo savo nekaltumo gynimo. Policija taip pat randa Eimės dienoraštį, kuriame ji detaliai aprašo, kaip Nikas tariamai smurtavo prieš ją. Nikas tampa pagrindiniu įtariamuoju, žiniasklaidos pradedamas vaizduoti kaip žmona nesirūpinantis vyras, Nikas desperatiškai bando pataisyti savo įvaizdį ir įtikinti aplinkinius, jog iš tiesų yra niekuo dėtas.
Deividas Finčeris be jokios abejonės yra vienas geriausių „tamsių“ filmų kūrėjų po šiai dienai. Tai įrodė ir su pribloškiančiu „Septyni“, ir su kultiniu „Kovos klubu“, ir tik dar sykį patvirtino su „Dingusi“. Tai ne tik kriminalinė drama. Ją visą gaubia paslapties šydas. Ko jau ko, bet iš šio režisieriaus reikėjo tikėtis būtent to.
Filmui nė neįpusėjus, siužetas pasisuka netikėta linkme – Eimė gyva ir sveika, ir savo nužudymo sceną suplanavo siekdama sukompromituoti Niką ir gauti pinigų. Ji atrado, kad jis buvo užmezgęs santykius su viena iš savo studenčių, ir siekė jam už tai atkeršyti. Šis faktas pakeičia filmo nuotaiką, ir netikėtai užklumpa žiūrovus. Toks netikėtas ir ankstyvas siužeto posūkis suteikia didžiulį adrenalino pliūpsnį.
Tolimesni įvykiai paskatina Niką perprasti Eimės planą, ir jis pasisamdo žinomą advokatą tam, kad įrodytų savo nekaltumą. Susiekęs su buvusiais žmonos vaikinais, jis sužino, kad šioji gudravo ir su jais – siekė įrodyti, kad šie ją seksualiai išnaudojo. Jis bando gauti pagalbos iš Dezio, kurį Eimė yra suvysčiusi apie pirštą, tačiau šis neatskleidžia, kodėl.
Ji siekia išsilaisvinti su Dezio pagalba jį įtikindama, kad Nikas ją laikė priespaudoje. Ji pamato, kad josios vyras dalyvauja televizijos pokalbių laidoje, ir meldžia jos sugrįžti, ir vėliau yra sulaikomas už nužudymą. Toks siužetas tiktų paprastam, fantazijos nežadinančiam filmui, tačiau Dingusi – toli gražu kitokia. Istorija pakrypsta darsyk, kai Eimė suvokia, kad televizijoje pasirodęs vyras yra tas, kurį ji įsimylėjo, todėl nužudo Dezį ir grįžta namo, taip išteisindama jos žmogžudyste kaltinamą Niką.
Jis siekia su ja išskirti, tačiau ši teigia esanti nėščia. Nikas tampa situacijos įkaitu, ir jaučia turįs pasilikti su žmona visam laikui.
Kaip ir knyga, filmas yra sklandus ir išskirtinis, jame – daug daugiau nei mįslingos žmogžudystės išaiškinimas. Klaidingas įsitikinimas, kad istorija teka viena vaga, kelis kartus tarsi ištraukia tvirtą pagrindą žiūrovui iš po kojų, ir tai padaro filmą jaudinančiu ir stebinančiu reginiu.
5. Gone Baby Gone (liet. Dingusioji, 2007)
Ben‘o Aflleck‘o parašytoje ir režisuotoje juostoje vaidina ir jo brolis Casey. Šis filmas – nenuspėjamas ir sumanus trileris, pulsuojantis panašia energija kaip ir aukščiau minėta Dingusi.
Filmo epicentre – privatus detektyvas Patrikas Kenzis ir jo partnerė bei mergina Angie, kurie mėgina išspręsti mįslingą trimetės Amandos McCready dingimą kartu su jos myliausia lėle Mirabelle. Jiems pavyksta rasti įkalčių ir ženklų, vedančių prie mergaitės dingimo. Pagrindinis įtariamasis – vyras, kurį vadina Cheese‘u. Jis – vietinis narkotikų baronas, iš kurio Amandos tėvai pavogė nemenką pinigų sumą dirbdami jam kaip narkotikų prekeiviai. Cheese‘as neigia savo kaltę, tačiau randama įrodymų, kad jis suorganizavo mergaitės pagrobimą, kuris nebuvo iki galo apgalvotas, su mintimi, kad žmonės patikės, jog ji nuskendo, nes netoliese ežero rasta jos lėlė. Policijos vadas Doilis, kurio dukra prie keletą metų buvo nužudyta, kaltina save dėl Amandos mirties, ir pasitraukia iš pareigų.
Nors viskas atrodo tvirtai apjuosta ir susiję, staiga pasirodo siužeto posūkis – pareigūno nužudymas. Ši mirtis atskleidžia, kad jiems teko dirbti su dviem detektyvais, kurie imitavo netikrą pagrobimą tam, kad pasiliktų sau pavogtus pinigus ir neatsakingiems tėvams suteiktų gyvenimišką pamoką.
Turbūt galvojate, kad ties tuo istorija ir turėtų baigtis… Tačiau Patrikas ir Angie nuvyksta į buvusio pareigūno Doilio namus ir randa Amandą – gyvą ir sveiką, kuri atstoja jo nužudytą dukrą. Amanda atrodo laiminga, ir turi būti sprendimas – ar grąžinti dukrą narkomanams tėvams, ir palikti ją Doiliui, kur ji jaučiasi laiminga.
Tai filmas su didžiuliu moraliniu bagažu, verčiantis susimąstyti apie šeimos reikšmę. Siužeto vingiai pakelia tai virš eilinių nusikaltimų istorijų ir veda link pasitenkinimą keliančių išvadų, kurias padarote patys.
4. The Talented Mr. Ripley (liet. Talentingasis misteris Riplis, 1999)
Nutolusi nuo tradicinės nužudymo istorijos, ši Patricijos Highsmith to paties pavadinimo novelės ekranizacija, režistuota Anthony Minghella, yra intriguojanti ir išlaikanti spartų tempą viso filmo metu.
Pasakojama istorija apie jaunuolį Tomą Riplį, kuriam sunkiai sekasi išgyventi penktojo dešimtmečio Niujorke. Jis daugiausia užsiima nelegaliais darbeliais, tokiais kaip parašų klastojimas ir melagysčių skleidimas. Viename vakarėlyje, skambindamas pianinu, jis sumaišomas su koledžo bendramoksliu, turtingo laivadirbio Herberto Greenleaf‘o sūnumi Dikiu. Herbertas paaiškina, kad Dikis išvyko į Italiją be tikslo sugrįžti, ir pasiūlė Ripliui sumokėti 1000 dolerių, jei šis sugrąžins sūnų namo.
Riplis randa Greenleaf‘ą jaunesnįjį, ir taip juo susižavi, kad tampa tiesiog apsėstu. Neilgai trukus, rastasis asmuo nuo jo pavargsta, ir pradeda leisti laiką su senu pažįstamu Fredžiu Mailsu. Riplis negali pripažinti tiesos, kai Dikis atmeta jo pasiūlymą gyventi kartu, nepaisant visų jo privalumų, tad pasiūlo kartu keliauti į paskutinę kelionę valtimi į San Remą. Valtyje jie susikivirčija, ir konfliktas perauga į muštynes, kurių metu Riplis užmuša Dikį irklu. Pakankamai anksti įvykęs posūkis pakreipia filmą netikėta linkme. Tomas nusprendžia pavogti Dikio tapatybę – buvo panašus, ir juos dažnai painiodavo. Todėl pasinėręs į naująjį gyvenimą, Riplis parašo Greenleaf‘o sužadėtinei Mardžei laišką, kad palieka ją tam, kad galėtų vykti į Romą.
Pirmieji keblumai ištinka Tomui susitikus su Fredžiu. Šiam kyla įtarimas, ir jį tenka nužudyt bei paslėpti kūną. Atvykusi Mardžė kreipiasi pagalbos į policiją, idant šie padėtų rasti Dikį. Finaliniuose įvykiuose, kai Tomas Riplis jau beveik pagaunamas, kai Mardžė tarp jo daiktų randa Dikio žiedą, tėvas Greenleaf‘as atvyksta į Italiją ir panaikina bet kokius įtarimus Riplio atveju. Herbertas teigia, kad Dikis buvo linkęs smurtauti, todėl nužudė Fredį ir tada nusižudė pats. Taip pat jis pasakoja apie Riplio ištikimybę, ir leidžia jam išsisukti nenubaustam.
Filmas – neįtikėtinai žavus, tačiau būtent to ir tikėtumėtės žinodami, kad jis sukurtas pagal vieną žymiausių trilerių, parašytą nuostabios rašytojos.
3. Moon (liet. Mėnulis, 2009)
Debiutinis Duncan‘o Jones‘o filmas – intriguojanti ir inteligentiška mokslinės fantastikos drama, kuri siunčia kapitalizmo žiaurumą ir humaniškumo idėją. Regime atronautą Semą Belą, kuris baigia savo trejų metų darbą Mėnulyje, kuriame jis renka medžiagą, vadinamą Helium-3. Tai – alternatyva naftai, po įvykusios naftos krizės, ir kompanija, kuriai jis dirba, susikrauna milžiniškus turtus. Komunikaciniai sutrikimai palieka jį be jokio kontakto su Žeme, ir vieninteliu jo palydovu tampa dirbtinis intelektas, vadinamas GERTY.
Semui prasideda haliucinacijos, ir jis sudaužo savo marsaeigį bei netenka sąmonės. Vėliau jis pabunda, tačiau nepamena įvykio. Jis išgirsta, kaip GERTY kalba su kompanija ir teigia, kad lauke kilo problemų, ir išeina apžiūrėti sudaužytos priemonės. Laimingo atsitiktinumo dėka Semas randa save persvertą per marsaeigį taip, it viskas būtų įvykę ką tik.
Naujasis Semas parsiveda savo kopiją, ir prižiūri jo sužalojimus. GERTY atskleidžia, kad jie abu – tikrojo Semo kopijos, ir jis paleido dar vieną po to, kai praeitas klonas sukėlė avariją. Šis Lunar Industries kompanijos veiksmas peržengė daugelį moralinių nuostatų, ir du Semo klonai sužino, kad kompanija laiko šimtus kitų klonų, nes taip – pigiau, nei siųsti į Mėnulį naujus žmones.
Klonai surezga planą, kuriame GERTY paleidžia dar vieną, ir Semas, kuris pateko į avariją, liks prie mašinos dėl savo prastėjančios būklės, nes klonai taip pat sensta. Gelbėtojų komanda, sužinojusi kas nutiko, juos nužudytų. Naujausias klonas laivu, skirtu helium-3 gabenti, paspruks į Žemę; taip jie apmulkins gelbėtojus, kurie manys, kad viskas vyksta kaip įprastai. Grįžus į Žemę ir atskleidus šį nusikaltimą, Lunar Industries bankrutuoja.
Mėnulis – pamokanti istorija apie didžiųjų kompanijų godumą ir ankstyvas siužeto pasikeitimas neleidžia žiūrovui nuobodžiauti. Tai – gudrus būdas perteikti anksčiau minėtas problemas, ir tai daro reginį maloniu žiūrėti.
2. Buried (liet. Palaidotas gyvas, 2010)
Klaustrofobiją keliantis filmas – originalus šedevras, kuris vysto idėją, kad kol istorijoje yra pakankamai šokiruojančių akimirkų ir siurprizų, visai nebūtina turėti Michael‘o Bay‘aus lygio biudžeto.
Visas filmo veiksmas vyksta karste, kuriame amerikiečių armijos sunkvežimio vairuotoją Paulą Conroy‘ų įkalina ir po žeme užkasa teroristai, kurie jį paliks ten mirti, nebent JAV sumokės 5 milijonus dolerių. Paulas turi žiebtuvėlį ir mobilųjį telefoną, kuriuo pavieniais skambučiais su juo susisiekia Danas Brenneris, įkaitų grupės vadovas. Visą filmą vyras praleidžia palaidotas karste, kurioje nėra nieko daugiau, kaip tik telefonas ir žiebtuvėlis. Nepaisant to, filmo siužetas nepaprastai įtraukia. Tai – viena iš labiausiai veiksmo erdvės apribotų kino juostų, tačiau be galo įdomi, žavi ir jaudinanti. Ispanų kilmės režisierius Rodrigo Cortesas sukuria vieną uždariausių ir apribotų veiksmo vietų, pasitelkdamas intriguojantį, nors ir gana paprastą Chriso Sparklingo scenarijų, bei išplėtodamas jį per pagrindinio aktoriaus vaidybą ir absoliučiai klaustrofobišką kinematografiją.
Tolumoje girdėti sprogimai, ir karstas, kuriame įkaltintas Conroy‘us, sulaužomas. Taip karstas prisipildo smėlio, ir laiko sumažėja dar labiau. Brenneris patikina Paulą, kad vyras, vardu Markas Vaitas, buvo išgelbėtas iš identiškos situacijos, ir dabar saugiai leidžia laiką namie su šeima. Po to sulaukia skambučio iš darbdavių, kurie praneša jį atleidžią dėl draudžiamų santykių su kolege, ir jis ar jo šeima nesulauks jokios finansinės pagalbos.
Conroy‘us išgirsta daugiau sprogimų, ir Brenneris paaiškina, kad teroristai galima buvo nužudyti bombų. Paaiškėja, kad tai – netiesa, kai šie paskambina ir liepia Paului nusipjauti pirštą. Karstui pilnėjant vis labiau, įkalintasis telefonu išgirsta kasimo garsus, ir Brenneris užtikrina, kad jie jį rado.
Nors žiūrėjo skeptiškai, šįkart kalinys klydo, ir atsirado vilties būti išgelbėtam. Bet įvykiams pakrypus netikėta linkme, jis telefonu išgirsta, kaip Brenneris praneša komandai, kad jie rado ne jo, o Marko karstą. Paului kilo įtarimas, kad visa ši gelbėjimo operacija – fiktyvi, ir jau nuo pat pradžių niekas nė neketino jo gelbėti. Jis susitaiko su likimu, ir visas panyra po smėliu.
Filmo keliama intriga nėra tik pigus triukas. Režisierius Rodrigo Cortes‘as visas 95 minutes išlaiko įtampą ir vingius, kuriuos perteikia per telefoninius skambučius, ir tai tikrai verčia žiūrovus nustebti.
1. Black Swan (liet. Juodoji gulbė, 2010)
Šis šedevras parodo režisieriaus Darren‘o Aronofsky‘io aukščiausius gebėjimus perteikti tamsų, niūrų ir tuo pačiu išradingą žiauraus profesionalių balerinų gyvenimą.
Stebime Niną Sejers, drovią, tačiau ryžtingą dvidešimtmetę baleriną, kuri siekia gauti dvigubą vaidmenį – baltosios ir juodosios gulbių – klasikiniame kūrinyje, Gulbių ežere. Ji fantastiškai pasirodo baltosios gulbės rolėje, tačiau jai pasakoma, kad ji nesugeba įvaldyti juodosios netobulumo.
Keisti susidūrimai su pretenzingu šokių mokytoju Tomu, vieno kurių metu ji jam įkanda, kai šis prievarta ją pabučiuoja, staiga padeda jai gauti išsvajotą vaidmenį. Tačiau Tomas Ninai liepia stebėti naują šokėją, Lilę, kuri atitinka savybes, kurių reikia vadimeniui. Nina kenčia nuo haliucinacijų – ją visur persekioja jos kopija.
Ji priima Lilės, su kuria nepalaikė šiltų santykių, kvietimą pavakarieniauti kartu, ir vakaras baigiasi ekstazi narkotiko vartojimu ir seksu Ninos namuose. Kai Nina kitą dieną pavėlavusi pasirodo repeticijoje, Lilė jau atliko juodosios gulbės šokį, ir Nina jos paklausė apie praėjusią naktį, tačiau greitai įsitikina, kad tai – tik dar viena haliucinacija.
Ji atsikovoja vaidmenį Tomui parodydama savo besąlygišką pasitikėjimą savimi, nepriimdama atsakymo ne, ir atlieka nepriekaištingą pasirodymą. Pirmame veiksme padariusi vieną klaidą, grįžusi į rūbinę ten randa Lilę, kuri ruošiasi juodosios gulbės daliai. Ji pavirsta blogąją savimi, ir jos susigrumia. Nina ją paduria su veidrodžio šuke, tačiau paaiškėja, kad iš tikrųjų ji nuduria Lilę. Nina paslepia kūną, ir grįžta atlikti juodosios gulbės šokio nepaprastam lygmeny.
Finalinėje, žiaurioje pirmojo veiksmo atomazgoje juodoji gulbė nušoka nuo skardžio, Ninai šokant ant paruošto čiužinio. Visi ją sveikina su nuostabiu pasirodymu, bet tada paaiškėja, kad ji badė save tam, kad pasirodymą atliktų idealiai.
Filmas – sukrečiantis, haliucinacijų kupinas košmaras, kuris yra puikus pavyzdys to, kad režisierius idealiai sugeba kontroliuoti savo išskirtinai ambicingą viziją. Siužeto vingiai istoriją palydi į kelią, kuris natūraliai tinka filmui. Ninos protas, išdavęs ją pačią, primena apie žiaurią egzistenciją, kurioje ji gyvena, ir tokių apgavysčių dėka mes galime patirti jos trapumą iš pirmų rankų.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI a. antro dešimtmečio filmų
