Vladimiras Putinas ir Aleksandras Lukašenka / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Visais laikais pasaulyje buvo valstybių, valdomų diktatorių. Tiesa, daugelio nebėra gyvųjų tarpe, tačiau gyvenantys šiuo metu pasižymi neribota fantazija, kaip išlaikyti valdžią savo rankose ir maudytis protu nesuvokiamoje prabangoje, kai šalies žmonės gyvena didžiuliame skurde. Dramaturgas Georgas Bernardas Shaw diktatorių liejamą kraują reikalingu ir gyrė totalitarinio valdymo „efektyvumą“ palyginus su „neveiksniais Vakarų parlamentais“. Jis šiuo atveju aiškiai klydo – šiuo metu pasaulyje nėra ciniškiau valdomų ir skurdžiau gyvenančių tautų už tas, kurios apraizgytos totalitarinių režimų.

Jūsų dėmesiui – dešimt korumpuočiausių ir brutaliausių šiandienos diktatorių:

Nicolas Manduro / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

10. Nicolas Manduro, Venesuela

Nuo pat valdžios perėmimo 2013-aisiais, kuomet Venesuelos prezidentu buvo išrinktas Nicolas Maduro, politikas buvo apkaltintas demokratijos žlugdymu bei žmogaus teisių pažeidimais Venesueloje, kuriai sunkiai sekasi išsikapstyti iš ekonominės krizės.

Buvusio autobusų vairuotojo vadovaujamą šalį ištiko nuosmukis, o infliacija staigiai šoktelėjo į viršų.

Kaip ir buvęs Venesuelos prezidentas Chávezas, o dabar ir Maduro pasinaudojo konstitucija ir kitomis demokratinėmis institucijomis, kad pateisintų diktatorišką elgesį. Nei vienas, nei kitas diktatorius negalėjo išlaikyti tikros demokratijos išbandymo – būti išrinktiems per laisvus ir sąžiningus rinkimus.

Venesuela nebeturi jokių institucijų, kurios galėtų kontroliuoti prezidento valdžią.

2018-aisiais prezidentas Maduro buvo išrinktas antrai kadencijai per prieštaringai vertinamą balsavimą, per kurį daugeliui opozicijos kandidatų buvo uždrausta kandidatuoti arba jie buvo įkalinti.

2019-aisiasi Jungtinės Tautos išplatino pranešimą, kuriame teigiama, jog Venesuelos specialiosios pajėgos per pastaruosius 18 mėnesių įvykdė tūkstančius neteisminių žudynių ir manipuliavo nusikaltimų vietomis, jog atrodytų, lyg aukos priešinosi areštui.

Raulis Kastro / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

9. Raulis Kastro, Kuba

Prezidentu tapo 2008-aisiais, susirgus broliui diktatorui Fideliui Castro.

Gerai visiems žinom Fidelio Castro brolis, kuris Kubą valdė sekdamas jo pėdomis ir kartodamas tas pačias klaidas.

Jie įgavo kontrolę ir valdžią per ginkluotą kovą. Kartu jie daugiau nei pusę amžiaus valdė Kubą geležiniu kumščiu. Jų valia yra įstatymas, net kai nėra jokio loginio paaiškinimo.

Raulis Castro, penkeriais metais jaunesnis už vyresnįjį brolį, nuo pat pradžių dalyvavo kruvinose kovose. 1953 m. liepos 26 d. broliai kartu kovojo per pirmąjį išpuolį prieš JAV remiamą Kubos diktatorių Fulgencio Batistą.

Raulis Castro buvo paskirtas vadovauti karinėms pajėgoms rytinėje Orientės provincijoje. Tačiau netrukus jis tapo gynybos ministru ir šias pareigas ėjo 49 metus.

Pirmosiomis dienomis tai reiškė pašalinti visus salos opozicijos šaltinius. Nėra patikimų duomenų apie nužudytų Raúlo Castro žmonių skaičių – daugelis be teismo, tačiau skaičiavimai siekia tūkstančius.

Jis ne tik vadovavo Kubos bandymams skleisti savo revoliucinę ideologiją visame pasaulyje, tačiau jo dėka buvo organizuojami ginklų gabenimai iš Maskvos į Kubą.

Castro nepakeitė valdžios sistemos. Buvo vienos partijos taisyklė ir griežtas režimo požiūris į disidentus.

2014-aisiais gruodžio 14-ą Castro ir Obama sukrėtė pasaulį, paskelbę, kad JAV ir Kuba atkurs diplomatinius ryšius. Tai paskatino susitaikyti šias dvi šalis ir atidaryti savo ambasadas Vašingtone ir Havanoje.

Basharas al-Assadas / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

8. Basharas al-Assadas, Sirija

Valdymo pradžioje Basharas pradėjo ekonomines reformas, kad padėtų liberalizuoti ekonomiką, ir tai darė pasirinktinai (bankai, draudimai, importas-eksportas, telekomunikacijos), kad būtų naudinga jo šeimos verslui.

Žiaurios Sirijos armijos pastangos sutramdyti protestus, kurie virto ginkluotais maištais, cheminio ginklo naudojimas, mokyklų ir ligoninių sprogdinimas bei taikymasis į civilius sulaukė pasaulinio pasmerkimo, tačiau atsakomybės Basharas al-Assadas išvengė.

2018-aisiais metais Assado režimo cheminio ginklo ataka Idlibo provincijoje nužudė septyniasdešimt žmonių, įskaitant moteris ir vaikus. JAV prezidentas D. Trumpas išpuolį pavadino „įžeidimu žmonijai“ ir netrukus po to nurodė smogti Sirijos oro bazei.

Į 2011-aisiais prasidėjusius protestus prieš prezidento vyriausybę, Assadas atsakė duodamas nurodyti juos sutriuškinti. Tačiau žiaurios saugumo pajėgų represijos nesustabdė protestų ir galiausiai sukėlė ginkluotą konfliktą, per kurį, pasak aktyvistų, žuvo daugiau kaip 380 000 žmonių.

Ilhamas Alijevas / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

7. Ilhamas Alijevas, Azerbaidžanas

Įvairios Europos įstaigų ir žmogaus teisių grupių kaltinimai dažnai atsigręžia į Alijevą, kuris kaltinamas žmogaus teisių pažeidimais, kurie apima ir oponentų įkalinimus.

Aistros kyla ir dėl Kalnų Karabacho teritorijos, kurios nepasidalina Azerbaidžanas su Armėnija ir dėl to žūva nemažai žmonių.

Konfliktas dėl Azerbaidžano viduje esančio Kalnų Karabacho, kurį kontroliuoja dauguma etninių armėnų, kilo paskutiniais griūvančios Sovietų Sąjungos metais ir nužudė apie 30 000 žmonių. 2014-aisis diktatoriaus paliepimu be jokios priežasties buvo apšaudyta Kalnų Karabacho respublika. Azerbaidžanas paliaubas dėl šio konflikto yra nutraukęs net kelis šimtus kartų.

Prezidentas Alijevas kartu su savo vyriausybe ne tik skleidžia propagandą apie Armėniją šalies viduje, tačiau tą daro ir užsienyje.

Azerbaidžano saugumo tarnybos nevengia areštuoti prezidentui neįtinkančių partijų narių. Šaltiniai Azerbaidžane teigia, kad šiuo metu kalinama net 120 žmonių, tarp jų – keletas partijos vadovų pavaduotojų ir žurnalistai.

Geležinis kumštis, naudojamas Alijevo kritikams sunaikinti, yra įrodymas, jog demokratija žlunga ir Azerbaidžane.

Gurbangulis Berdimuhamedovas / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

6. Gurbangulis Berdimuhamedovas, Turkmėnistanas

Ši asmenybė – neabejotinai viena ekcentriškiausių politikoje. Jo valdžioje esantis Turkmėnistanas muša žmogaus teisių pažeidimų rekordus, tuo tarpu šalies galva rašo repo tekstus.

Gurbangulis Berdymukhamedovas viešumoje mėgsta rodytis apsirengęs sportiniais kostiumais arba havajietiškais marškinėliais. Iš jo ekscentriško elgesio galima susidaryti nuomone, jog mėgstamiausias prezidento užsiėmimas– savo ekscentrišku elgesiu stebinti tautiečius ir pasaulį. Tikras „perlas“ yra vaizdo įrašas, kuriame rodomas Berdimuhamedovas ir du jo anūkai, grojantys įvairiais instrumentais, didžėjaujantys ir šokantys. Apie jo „reikšmingus“ darbus rašo ir vietinė spauda, pavyzdžiui: „Prezidentas Gurbangulis Berdymuhamedovas pasivažinėjo dviračiu“. Šalies laikraščių pirmieji puslapiai skiriami prezidento poezijai.

2016-aisiais metais, G. Berdimuhamedovas pakeitė konstituciją, suteikdamas sau galią prezidentauti visą gyvenimą.

„Human Rights Watch“ pavadino Turkmėnistaną „viena labiausiai izoliuotų ir engiamiausiai valdomų pasaulio šalių“ bei pabrėžė, jog „visus viešojo gyvenimo aspektus kontroliuoja prezidentas Gurbanguly Berdymukhamedovas ir jo draugai“.

Nors Gurbangulis Berdymukhamedovas savo valdymo Turkmenistanui laikotarpį vadina „laimės era“, šios šalie gyventojams taip neatrodo. Nors šalyje dideli gamtinių dujų ištekliai, kurie yra eksportuojami, žmonės gyvena itin vargingai. JAV valstybės departamento duomenimis, šioje autoritarinėje valstybėje vyksta savavališki areštai ir sulaikymai, net priverstiniai darbai. Tad šis prezidentas, dažnai stebinantis pasaulį savo elgesiu, yra ir pavojingas autokratas.

Praeitais metais paaiškėjo, jog daugiau nei trečdalis gyventojų, tai yra 2 milijonai turkmėnų, pabėgo iš šios vienos iš labiausiai izoliuotų nuo pasaulio šalių.

Alexander Lukashenko / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

5. Aleksandras Lukašenka, Baltarusija

Vienas iš didžiausių Europos diktatorių, savo valdžioje tvirtai išlaikantis sovietinės šalies praeities palikimą.

A. Lukašenkos politinę programą sudarė trys pagrindiniai elementai: senosios sovietinės ekonomikos sistemos atkūrimas, turint tik ribinius rinkos ekonominius elementus; palaipsniui didinamos politines represijos; glaudūs politiniai santykiai su Rusija.

Jis kaltinamas mažiausiai keturiomis politinėmis žmogžudystėmis ir politinių oponentų įkalinimu. Tapęs prezidentu, Lukašenka sustabdė ribotas rinkos reformas, kurias pradėjo nepriklausoma Baltarusija ir atsigręžė į ne vieną dešimtį sovietinių įmonių stabilizavimą.

Dar 2005-aisiais metais tuometinio JAV prezidento George’o W. Busho administracija Baltarusiją pavadino „paskutine likusią tikrąja diktatūra Europos širdyje“.

Lukašenka kartą paprežė, jog visi, prisijungiantys prie opozicijos protesto, bus traktuojami kaip „teroristai“ ir sulauks atitinkamos bausmės.

Kaip ir geras draugas ir bendražygis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Lukašenka jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai.

Tačiau santykiai tarp draugų po truputį keičiasi. Per praėjusius Naujuosius metus tipišku savo gestu Lukašenka aplankė Putiną jo dvare už Maskvos su trimis maišais bulvių. Tačiau tokie triukai nebesugeba užmaskuoti besikeičiančio santykių tono. Pastaruoju metu atrodo, kad Putinas reikalauja pažangos, siekiant Baltarusiją ir Rusiją vienijančios Sąjungos valstybės.

Kilus diskusijoms, ar paskutiniai rinkimai tikrai buvo teisėti ir sąžiningi, kilo dideli protestai, reiškiantys norą, kad prezidentas atsistatydintų iš pareigų, tačiau Aleksandras Lukašenka pareiškė, kad šalyje nebus naujų rinkimų, „kol jūs manęs neužmušite“.

Kim Jong-Unas / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

4. Kim Jong-Unas, Šiaurės Korėja

Kai Kim Jong Unas tapo Šiaurės Korėjos lyderiu, daugelis Šiaurės Korėjos gyventojų manė, kad jų gyvenimas pagerės. Jis pasiūlė kartų kaitos viltį ilgiausiai pasaulyje gyvuojančioje komunistų dinastijoje. Tačiau „Didysis įpėdinis“, kaip jį vadina režimas, pasirodė esąs toks pat žiaurus kaip jo tėvas ir senelis. Net leidęs didesnę ekonominę laisvę, jis bandė labiau nei bet kada suvaržyti šalį, sugriežtindamas saugumą prie sienos su Kinija ir sugriežtindamas bausmes tiems, kurie išdrįsta pabandyti ją kirsti.

Beje, režimui pradėjus ruoštis Kim įpėdiniu, jis išleido dainą, kurią visi šalies gyventojai buvo priversti išmokti, ji pavadinta „Pėdsakai“. Idėja buvo ta, kad Kim seks tėvo pėdomis ir ves šalį į šlovingą ateitį.

Šiaurės Korėjoje neįmanoma pervertinti asmenybes kulto, apimančio Kimus. Buvęs šalies prezidentas prezidentas Kim Ir Senas, jo sūnus Kim Čen Iras ir anūkas, dabartinis lyderis Kim Jong Unas, Šiaurės Korėjoje sudaro savotišką šventąją trejybę. Negalima jų kritikuoti ar abejoti sistema – bent jau nerizikuojant savo ir visos šeimos laisve.

Dabartinis lyderis Kim Jong-Unas įtvirtino savo galią, išvalydamas daugelį aukščiausių pareigūnų. Apie nusiginklavimą jis taip pat negalvoja ir toliau stiprina šalies branduolinius pajėgumus.

Šiaurės Korėja yra viena iš skurdžiausių pasaulio tautų, kai tuo tarpu elito šeimos turi didelę šalies turto dalį ir daro didelę įtaką ekonomikai.

Teoriškai Šiaurės Korėja yra socializmo bastionas, šalis, kurioje valstybė teikia viską, įskaitant būstą, sveikatos apsaugą, švietimą ir darbą. Iš tikrųjų valstybės ekonomika beveik neveikia. Žmonės dirba gamyklose ir laukuose, tačiau jiems beveik nieko nemoka. Dėl būtinybės išgyventi, atsirado privatus verslas, kai žmonės randa būdų, kaip savarankiškai užsidirbti pinigų: parduodant naminį tofu ar prekiaujant narkotikais. Komunistinė valdžia griežtai kontroliuoja visas kasdienio gyvenimo sritis.

Tarptautinės „Amnesty International“ ataskaitos duomenimis, šimtai tūkstančių žmonių buvo įkalinti kalėjimuose ir darbo stovyklose, nes jie nesutarė su vyriausybe.

2018-aisiais Kim Jong-Unas savo Naujųjų metų kalboje pasakė, kad ant stalo visada turi savo branduolinio paleidimo mygtuką.

2013-aisiais gruodžio mėnesį. Kim įvykdė mirties bausmę savo dėdei, aukšto lygio pareigūnui Jangui Song-Thaekui, argumentuodmas, jog jį pašalinti buvo būtina iš Korėjos Darbininkų partijos.

Redžepas Tajipas Erdoganas / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

3. Redžepas Tajipas Erdoganas, Turkija

Erdoganas rinkimų klausimu yra panašus su Rusijos lyderiu V. Putinu – abu neva pasisako už sąžiningus, laisvus ir teisėtus rinkimus, tačiau realybė yra kitokia ir nors žmonės skatinami balsuoti, galima suprasti, jog vis tiek laimės būtent jie.

Kritikai jį vadina autokratiniu lyderiu, netoleruojančiu prieštaravimų, kuris griežtai nutildo visus, kurie jam priešinasi.

Autoritarinis Erdogano požiūris neapsiriboja vien tik Turkijos šalies viduje. Jo asmens sargybiniai yra priekabiavę prie žurnalistų JAV, o vokiečių satyrikas buvo tiriamas jo gimtojoje šalyje už tai, kad per televiziją įžeidė Turkijos prezidentą.

Jam valdant, šalies ekonomika gerokai nusmuko, prie to prisidėjo ir Covid -19 viruso pandemija, taip pat padidėjo ir infliacija.

Jis kontroliuoja žiniasklaidą ir didžiąją dalį saugumo pajėgų. Policijos pajėgos Turkijoje užima ypatingai svarbią vietą. Tai savotiška karinė jėga. Šiandieninėje Turkijoje nėra jokių galių atskyrimo. Prezidentas kontroliuoja teismus ir visus vyriausybės fondus. Galbūt todėl Erdoganas nenori, kad Turkija būtų Europos Sąjungos kandidate, nes Europos standartai yra toli nuo jo įsivaizduojamos Turkijos įvaizdžio, valdomo kumščiu.

Vladimiras Putinas / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

2. Vladimiras Putinas, Rusija

Vladimiras Putinas, be abejo, yra vienas ryškiausių ir tuo pačiu griežčiausių ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio vadovų. Jis melavo apie esamą situaciją Ukrainoje, jog Rusija nevykdo karinių veiksmų.

Putinas yra aktyvus lyderis, kuris dažnai prieš pokalbius su kitų šalių lyderiais ar politiniais oponentais išstudijuoja jų charakteristikas ir pažiūras.

2012-aisiais gruodžio 28 d., reaguodamas į Magnitskio aktą, Putinas pasirašo įstatymą, kuriuo JAV piliečiams draudžiama įsivaikinti rusų vaikus.

Putinas turi ne tik didelę konstitucinę valdžią, bet ir yra itin populiarus kiekviename visuomenės lygyje. Kai jis nori, kad būtų priimtas teisės aktas, beveik nėra tikimybės, kad jis nebus priimtas.

Tai totalitarinis lyderis, turintis visišką vykdomosios valdžios kontrolę.

Manoma, jog Putinas nuolat naudojosi valstybinėmis agentūromis, tokiomis kaip Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba, kad galėtų persekioti oponentus. Vienas tokių pavyzdžių – susidorojimas su Kremliaus kritiku Navalnu. Jis pasijuto blogai šių metų rugpjūčio 20 dieną skrisdamas iš Tomsko Sibire į Maskvą. Po dviejų dienų 44 metų politikas, būdamas komoje, buvo pristatytas gydytis į Berlyno Charite universiteto ligoninę. Remiantis trijų Europos laboratorijų informacija, kurios rezultatus patvirtino Cheminių ginklų uždraudimo organizacija (OPCW), Navalnas buvo apsinuodijęs nervus paraližiuojančiais nuodais „Novichok“, kurie buvo sukurti dar Sovietų Sąjungoje.

Kremlius neigia bet kokį dalyvavimą byloje. Valstybės vadovas V. Putinas paskelbė nematantis jokių reikalavimų tyrimui Rusijoje. Maskva nori tirti tik tuo atveju, jei yra nusikaltimo įrodymų. Kol kas tokių nebuvo pateikta. „Net jei žmogus beveik mirė, tai nereiškia, kad visada turi būti iškelta baudžiamoji byla“, – sakė Putinas.

Rusijoje buvo padidintas karinis biudžetas ir taip sumažinamas finansavimas švietimui bei medicinai.

Xi Jinpingas / © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

1. Xi Jinpingas, Kinija

Dabartinis šalies prezidentas save titulavo „Kinijos prezidentu visam gyvenimui“. Šis vadovas yra Kinijos komunistų partijos  lyderis. Xi Jinpingas yra kur kas mažiau suinteresuotas bendradarbiavimu su likusiu pasauliu nei jo pirmtakai. Daug tarptautinės kritikos strėlių lėkė į Kiniją, kuomet buvo aišku, jog maždaug milijonui ar daugiau tiurkų musulmonų mažumų, įskaitant uigurus, buvo taikomos sulaikymo ar „perauklėjimo“ stovyklų sistemos, kuriuose jie buvo priversti atsisakyti savo vietinių islamo tradicijų.

Ne paslaptis, kad iki 2 milijonų uigūrų musulmonų kali lageriuose, už kuriuos atsakingas Xi. Dokumentuose, kuriuos „New York Times“ paviešino iš Kinijos komunistų partijos, cituojamas diktatorius, sakantis, kad jis „nerodė jokio gailestingumo“ uigūrų atžvilgiu.

Lygiai taip pat, kaip ir tibetiečiams – Liaudies Respublika nori ištrinti žmonių, kuriuos Pekinas tvirtina apsigyvenęs Kinijos žemėje, paveldą. Nepriklausomai nuo istorinių faktų, tai prieštarauja žmogaus teisėms sunaikinti šiai tautai brangias šventyklas ir mečetes, uždrausti jų kalbą ir įsileisti į namus Han kiną, kad jie šnipinėtų ir praneštų, ar uigūrai yra pamaldūs musulmonai.

Jinpingas centralizavo institucinę galią, užimdamas įvairiausias vadovaujančias pareigas.

Pasak „ Human Rights Watch“ , Xi „pradėjo platų ir ilgalaikį žmogaus teisių puolimą“ nuo 2012 m., kuomet tapo Kinijos lyderiu.

Kinijoje klesti visuotinė cenzūra, o prezidentas taip pat laikomas atsakingu už žmogaus teisių aktyvistų, teisininkų suėmimus.

Prasidėjus Covid-19 virusui, viena Vokietijos naujienų agentūra paskelbė ataskaitą, kad Kinija „paragino“ Pasaulio Sveikatos Organizaciją (PSO) „atidėti visuotinį įspėjimą“ apie koronaviruso protrūkį, nors vėliau pati PSO tai neigė.

Taip pat skaitykite: Angela Merkel – galinga moteris, iškilusi pasaulyje, kuriame dominuoja vyrai

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: