Kventinas Tarantinas / Filmo "Planet Terror" kadras / Weinstein Company

Apie šį režisierių būtų galima kalbėti valandų valandas, nes jis kelią skirtingas emocijas kiekvienam. Jis turi subtilų kino kūrimo braižą, nėra banalus Holivudinių filmų kūrėjas ir jis yra vienas iš tų – arba jį pamilsite arba jo nemėgsite.

Dar būdamas mažas, jis su savo mama daug laiko leisdavo kino salėse. Kinas – jam buvo svajonė ir didžiausias gyvenimo tikslas. Būdamas 16 m. jis netgi mėtė mokyklą, vardan to, jog galėtų siekti aktoriaus karjeros. Tačiau jam buvo dėl ko stengtis, nes stiprus noras gyventi geriau kilo iš to, jog Tarantino augo saugumu ir ramumu negarsėjančiame pietiniame Los Andžele, ir šalia to, kad gana anksti pradėjo vogti ar bandyti narkotikus, jis kartu iš arti matė nusikaltėlių ir gaujų pasaulį.

Ir visgi, Holivudas neturi kito tokio žmogaus kaip Kventinas Tarantino. Devynias klases pabaigęs senamadiškas režisierius jau daugiau nei dvidešimt metų kuria kažką, kas milijonams žmonių tampa tikru įvykiu, ne eiliniu ėjimu į kiną neturint ką veikti. Neveltui K. Tarantino ketinimas per karjerą režisuoti tik dešimt filmų buvo priimtas taip audringai, nes visi žino, kad pasitraukus jam, Holivudas praras svarbią savo dalį.

10. ,,Mirties įrodymas“ (angl.Death Proof, 2007)

Tai yra viena iš bendro jo darbo su režisieriumi Robertu Rodrigezu „Grindhouse“ dalių. Filmas susidaro iš dviejų dalių, abiejuose pagrindinis veikėjas išlieka tas pats – kaskadininkas Maikas. Filmas prasideda bare, kur Maikas geria nealkoholinius gėrimus ir kalbasi su panele. Tačiau akies krašteliu taip pat stebi ir kitas merginas įžengusias į barą. Maikas – turi polinkį žudyti, todėl savo aukas renkasi iš anksto. Vakaro pabaigoje, jis sutinka pavežėti kalbintą panelę namo. Kadangi Maiko profesija yra kaskadiniai triukai, jis savo mašiną patobulino taip, kaip dera atlikti šiuos triukus. Veždamas merginą jis ją gąsdina, jog mašinos galinėje sėdynėje nėra saugu, ir menevruodamas keliu, dideliu greičiu, netikėtai stabdo ir mergina žūsta. Tuo viskas nesibaigia, kadangi Maikas turi dar vieną tikslą – nužudyti merginas, kurios buvo bare. Radęs jas, jis trenkiasi į jų mašiną. Antrojoje filmo dalyje taip pat neapsieita be smurto. Tačiau jau Maiko laukia kitokia istorijos pabaiga.

K. Tarantino vėl galima išvysti vaidinantį, jis čia baro savininkas Varenas. Jis daug šiame filme nevaidina, tik pirmajame filmo akte.

Taip pat šį filmą kritikai bei žiūrovai vertina dvejopai – vieniem tai puiki juosta, kitiems, deja, bet yra vadinimas vienas blogiausių K. Tarantino filmų. Pats režisierius taip pat pripažįsta: ,,Tai galėtų būti vienas blogiausių mano sukurtų filmų, bet iš kitos pusės, juk nebuvo toks ir blogas? Jeigu tai blogiausias įvertinimas kokį galėjau gauti – tai man viskas yra gerai“. Ir iš tiesų, nieko nėra blogo, kas neišeitų į gerą.

9. ,,Grėsmingasis aštuonetas“ (angl.The Hateful Eight, 2015)

Anksti pradėjęs „Grėsmingojo aštuoneto“ reklaminę kampaniją garsus kino skandalistas Quentinas Tarantino aiškino, kad bus kuriamos dvi filmo versijos. Ilgesnė turės uvertiūrą ir pertrauką, o multipleksams skirtas filmo variantas bus trumpesnis. Dar režisierius užsigeidė, kad naujasis jo filmas primintų aštuntojo dešimtmečio kiną, todėl pasirinko dabar retai naudojamą Ultra PANAVISION 70 mm. pločio kino juostą. Q. Tarantino įsitikinęs, kad tai yra gera alternatyva kino pasaulį užvaldžiusiems skaitmeniniams filmams ir kad režisieriai dabar privalo ieškoti ypatingų būdų pateikti savo filmus žiūrovams. Ypač vesternus, kurių populiarumas Amerikoje ir pasaulyje pastebimai mažėja.

Grėsmingas aštuonetas“ yra antrasis Q. Tarantino vesternas. Pirmojo – „Ištrūkęs Džango“ (2012) – istorija prasidėjo, kai iki Pilietinio karo pradžios liko dveji metai. O „Grėsmingasis aštuonetas“ (titruose vadinamas aštuntuoju Q. Tarantino filmu) pasakoja istoriją, vykusią pasibaigus karui. Vaizdingoje Vajomingo kalnų papėdėje siaučiant pūgai pakeliui į Raudonosios uolos miestą susitiko du galvų medžiotojai: Džonas Rutas (Kurtas Russelas) į kalėjimą gabena daug rūpesčių keliančią žudikę Deizę (akt. Jennifer Jason Leigh), o juodaodis majoras Markusas Vorenas (Samuelas L. Jacksonas), buvęs šiauriečių kavaleristas, tikisi geros premijos už tris nušautus nusikaltėlius. Netrukus prie spalvingos trijulės prisijungs šerifu prisistatantis aršus rasistas Krisas Meniksas (Waltonas Gogginsas). Dar keturis savęs vertus niekšus diližano keleiviai sutiks pakelės smuklėje, kur palengva ims aiškėti, kad pasibaigus audrai ne visiems pavyks iš čia ištrūkti gyviems.

Q. Tarantino fanai „Grėsmingame aštuonete“ ras viską, už ką mėgsta šio režisieriaus stilių – ir į dalis paskirstytą filmo siužetą, ir ilgus herojų monologus bei neretai varginantį (tegu ir, kaip visada, meistriškai sukurtą) besaikį plepėjimą. Bet firminių Q. Tarantino smurto scenų pasiilgusiems žiūrovams teks ilgokai palaukti, užtai ilgai trunkančioje finalinėje dalyje jie tikrai bus apdovanoti už kantrybę. (Gediminas Jankauskas)

9. ,,Nužudyti Bilą. 2 dalis“ (angl. Kill Bill: Vol.2, 2014)

Po metų pertraukos, dienos šviesą išvydo ir antroji šio filmo dalis. Pirmojoje dalyje, žiūrovai galėjo pasijusti ,,lyg nepavalgę“, nes visa filmo intriga ir Bilo sugavimas lieka pabaigoje. Pirmame filme Nuotaka pribaigė dvi buvusias žudikes-bendražyges, kurios per tuos keturis metus jau spėjo susikurti naujus gyvenimus, kol pagrindinė filmo veikėja gulėjo ligoninėje – komoje. Bet tai dar nepabaiga, nes dar liko Bilo komandos narių, kuriais reikėjo pasirūpinti. Taip pat, šioje dalyje jau nebėra paslapties, kas tas Bilas ir jau galima pasižiūrėti kas jis toks.

„Nužudyti Bilą. 2 dalis“ galime išvysti daugiau aktorių, mažiau duoklės Azijos kovos menams, mažiau perspaustų, ilgų kovos scenų. 31-uosiuose Saturno apdovanojimuose (angl. 31st. Saturn Awards) laimėjo geriausio veiksmo/nuotykių filmų kategorijoje.

Dar 2012 m. režisierius užsiminė, kad nežino ar dar kada nors išvysime ,,Kill Bill. Vol. 3“, turbūt, kad ne. Tarantino taip pat kalbėjo ir su pagrindine šio filmo žvaigdže Uma Turman dėl galimo tęsinio, tačiau pabrėžė, kad dar režisierius nesiima įsipareigojimų faktiškai sukurti tęsinį. Ir kaip matome, jo dar kino ekranuose nėra.

8. ,,Džekė Braun“ (angl. Jackie Brown, 1997)

Tai dar viena „Bulvarinio skaitalo“ istorija su pakankamai painiu siužetu ir labai ryškiais neigiamais charakteriais.

Nebe pirmos jaunystės stiuardesė Džekė Braun (Pam Grier) dažnokai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir padeda oro linijomis gabenti kontrabandą (kartais narkotikus, bet dažniau nešvarius ginklų prekeivų pinigus). Anksčiau ar vėliau ji tiesiog turėjo įkliūti. Taip ir atsitiko. Dabar jai tenka spręsti nesudėtingą lygtį su dviem nežinomaisiais: išduoti federalams savo bendrininką Ordelą Robį (už šį vaidmenį Samuelis L. Jacksonas apdovanotas Sidabriniu Lokiu Berlyne) arba praleisti keletą metelių už grotų. Tačiau gudrioji Džekė sugalvoja savo žaidimą ir “suvysto” visus. Juk pagrindinė amerikiečių taisyklė skelbia – nugalėtojui atitenka viskas.

Quentinas Tarantino garsus dar ir tuo, kad sugeba naujam gyvenimui prikelti aktorius, kurių karjera arba pastebimai „išsikvėpė“ arba gerokai prigeso. Dabar jau sunku įsivaizduoti, kad Johnas Travolta po svaiginančių debiutų muzikiniuose disko filmuose („Šeštadienio nakties karštinė“, „Briliantinas“) galėjo smukti taip, kad buvo pasmerktas užmarščiai. Tikriausiai, taip būtų ir atsitikę, jeigu Q. Tarantino būtent jam „Bulvariniame skaitale“ nebūtų pasiūlęs žudiko Vincento Vegos vaidmenį.

Džekėje Braun“ Q. Tarantino panašų fokusą atliko du kartus. Režisierius vėl atkreipė publikos dėmesį į aktorių Robertą Forsterį, kuris tada filmavosi tik trečiarūšiuose filmuose. Rezultatas puikus – už Makso Čerio vaidmenį jis buvo (beje, vienintelį kartą per ilgą karjerą) nominuotas Oskarui už geriausią antraplanį vaidmenį.

Publikos buvo primiršta ir juodaodė aktorė Pam Grier, anksčiau vaidinusi keliuose svarbiuose „Blaxploitation“ serijos filmuose. Juos jaunystėje mėgo žiūrėti Q. Tarantino, todėl pasitaikius progai atgaivino mylimos aktorės karjerą. Net pakeitė stiuardesės Džekės Braun odos spalvą (Elmore‘o Leonardo romane „Romo punšas“, pagal kurį filmas sukurtas, ši moteris buvo baltaodė).

Dar keli aktoriai „Džekėje Braun“ nusipelnė ryškių benefisinių vaidmenų: Bridget Fonda vaidina į kriminalinę aferą įtrauktą efektingą blondinę narkomanę Melani Ralston. Robertas De Niro – karikatūrišką banditą Luisą Garą: apie jį S.L. Jacksono herojus vienoje scenoje sako: „Tu esi rimtas kaip infarktas“ (antrą kartą šią frazę S.L. Jacksonas pakartos filme „Priešingumo riba“).

Siužeto branduolį visoje painioje istorijoje sudaro pavojinga operacija, kurios metu Džekei reikia pargabenti pusę milijono dolerių grynais, kad jos draugelis Ordelas galėtų ramiai iš kriminalinio verslo pasitraukti. (Gediminas Jankauskas)

6. ,,Pasiutę šunys“ (angl. Reservoir Dogs, 1992)

1992 m. šis filmas praktiškai per naktį pakeitė K. Tarantino karjerą. Iš niekam nežinomo scenaristo ir aktoriaus jis tapo įtakingiausiu naujo dešimto dešimtmečio režisieriumi. Šis filmas yra laikomas klasika ir britų filmų apžvalgos žurnalo ,,Empire“ pavadintas visų laikų geriausiu nepriklausomu filmu. Filme pasakojama apie šešis vienas kito nepažįstančius nusikaltėlius, kurie yra nusamdomi nusikaltėlių vadeivos Džo Kaboto (L. Tierney), kad įvykdytų nesudėtingą juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą.

Veiksmas prasideda nedidelėje Los Andželo kavinėje, kurioje paprastai šnekučiuojasi 8 vyrai. Po šio jų pokalbio, kuris atrodo neturi jokios reikšmės filmo eigai, seka scena, kurioje ponas Apelsininis kraujuodamas ant galinės automobilio sėdynės yra gabenamas pono Balto. Žiūrovas yra įmetamas į veiksmą be jokio paaiškinimo – toks nelinijinis filmavimo būdas vėliau tapo Tarantino skiriamuoju ženklu.

Filmo eigoje sužinoma, kad mafijos bosas Džo Kabotas su savo sūnumi Edžiu Kabotu organizuoja vagystę iš juvelyrinės parduotuvės, į kurią turi būti pristatyti paruošti pardavimui deimantai. Šiam tikslui jie sukviečia šešis, vienas kitam nepažįstamus nusikaltėlius, ir dėl saugumo, jei kuris nors būtų sugautas policijos, jiems suteikia slapyvardžius – ponas Baltas, ponas Apesininis, ponas Rudas, ponas Mėlynas, ponas Šviesiaplaukis ir ponas Rožinis.

Taip pat ir pats režisierius pasinaudojo proga ir atliko pono Rudojo (Mr. Brown) vaidmenį. Jis čia žaismingas, jaunas ir pilnas idėjų. Nors ir nebuvo viskas lengvai pasiekiama, režisierius džiaugiasi tokiu rezultatu, kokį pavyko išgauti. Tačiau viename interviu apie filmą prasitarė, jog buvo baisu ir buvo akimirkų, kai nieko nežinojo. Ir jeigu galėtų perdaryti filmą, dabar, jau įgavęs patirties, darytų kai ką kitaip.

Deja, planas nepasiseka, kai prasidėjus darbeliui prie juvelyrinės pasirodo policija. Daliai vagių pavykus pabėgti jie susirenka viename sandėlyje ir bando išsiaiškinti, kuris iš grupės yra policijos informatorius.

„Pasiutę šunys“ leidžia žvilgtelti į tai, kaip atsirado tikrasis, dabartinis K. Tarantino. Tai yra režisierius stiliaus kalvė, suteikianti daug malonumo. Per sąlyginai ne ilgą filmo trukmę papasakojama įdomi veikėjų istorija ir atskleidžiami jų charakteriai.

5. ,,Nužudyti Bilą. 1 dalis“ (angl. Kill Bill: vol.1, 2003)

Šis filmas yra pirmoji dalis iš dviejų, kurie buvo nufilmuoti nenutrūkstamai. ,,Kill Bill“ filmas turėjo išeiti kaip viena dalis, tačiau filmo trukmė gavosi daugiau kaip keturios valandos, todėl buvo nuspręsta skelti į dvi dalis. Šio filmo žvaigždė ir pagrindinė aktorė tapo Uma Turman, kuri vaidino Nuotaka, dar vadinama Juodają Mamba. Per jos vestuves, jos buvęs vadas ir meilužis Bilas (D.Carradine) iššaudo visus susirinkusius svečius vestuvėse ir pačią nuotaką. Tačiau netikėtai, po keturių metų komos, nuotaka pasveiksta ir yra pasiryžusi surasti Bilą ir jo komandą, kurie pasidarbavo jos vestuvėse. Umai Turman personažui tenka ir degti iš pykčio ir vaidinti ramią, o jai tai puikiai pavyksta. Ji gavo 3 apdovanojimus kategorijoje geriausia aktorė ir 1 už geriausią kovą su kolege C. Kuriyama, o devintuosiuose ,,Empire“ apdovanojimuose K. Tarantino už šį filmą gavo geriausio režisierio apdovanojimą.

Filmo idėja yra tampriai susijusi su kovos menais, kitaip sakant duoklė Azijos veiksmo filmams. Šis žanras yra labai specifinis ir jei niekada nesidomėjote ar nežiūrėjote šio žanro filmų, kažin ar jums gali patikti. Žiūrėti „Nužudyti Bilą. 1 dalis“ reikia ne tik su tam tikru nusiteikimu, bet ir su atitinkamu kultūriniu fonu.

Taip pat šis filmas turi ir parodiją ,,Kill Buljo“, kurią sukūrė 2007 m. norvegų režisieriai. Filmas turi satyrizmo ir stereotipų prieskonių. Bet pasak norvegiško dienraščio ,,Dagbladet“, Tarantino buvo patenkintas filmo anonsu ir laukia, kada galės pažiūrėti filmą.

4. ,,Negarbingi šunsnukiai“ (angl. Inglourious Basterds, 2009)

Juostoje yra pateikiami Antrojo pasaulinio karo metai ir siužetas šokinėja tarp tris atskiras tautybes atspindinčių grupių – amerikiečių, vokiečių ir žydų/prancūzų. „Negarbinguose šunsnukiuose“ papasakojo itin asmeniškas istorijas. Veikėjai filme neabejotinai atstovauja savo tautybes ir jų poelgiai tai puikiai atspindi, tačiau jie čia yra sukurti ne kaip įrankiai perteikti savo tautų ideologijas, o kaip realūs žmonės, kovojantys už save ir tik paskui už didesnį tikslą, kas filmui suteikia konkretumo. Siužeto centre atsiduria žydaitė Šošana (M. Laurent), po to, kai Prancūzijos provincijoje žydus medžiojantis vokiečių pulkininkas Hansas Landa (C. Waltz) nužudė visą jos šeimą, pabėgusi į Paryžių ir pasikeitusi savo vardą. Ją veda noras atkeršyti naciams ir dėl to ji tampa panaši į Šunsnukius, žydų kilmės amerikiečių karių būrį, vadovaujamą leitenanto Aldo (B. Pitt), atvykstantį į Prancūziją žiauriausiais būdais žudyti nacių. Visi jie turi asmeninius tikslus ir niekas jiems negali pastoti kelio.

Visgi tai buvo neabejotinai ambicingiausias K. Tarantino filmas iki 2009 metų, o gal net ir iki šiol, nusprendęs perteikti visą Antrojo pasaulinio karo eigą vos per kelis veikėjus ir tai įgyvendinęs įspūdingiausiu įmanomu būdu. Jeigu kažkas ir galvojo, kad K. Tarantino negali sukurti rimtas temas nagrinėjančio filmo, po „Negarbingų šunsnukių“ visiems teko pakeisti nuomonę.

Filmų kritikas J.F. Ričardsas (J. F. Richards) apie šį filmą atsiliepė taip: ,,Didžiausias tokių filmų, su tokiomis temomis trūkumas yra toks, kad šitoks temų jautrumas ir moralinės normos persipina viena su kita. Tai gali atrodyti nesuprastai ir keistai, bet K. Tarantino šio filmo kontekste, tokios temos išnagrinėjimas yra tiesiog būtinas“.

3. ,,Ištrūkęs Džango“ (angl. Django Unchained, 2012)

Mūsų ekranuose Quentino Tarantino filmas „Ištrūkęs Džango“ pasirodė papuoštas penkioms nominacijoms Oskarui, bet galiausiai laimėjo tik du – už originalų scenarijų ir geriausią antraplanį vyro vaidmenį (Christophas Waltzas).

Galima teigti, kad į prie šio filmo režisierius ėjo ilgai, bet nuosekliai. Q. Tarantino išgarsėjo, transformuodamas seniai žinomas klasikinio kino schemas. Ir „Pasiutusiuose šunyse“ (1992), ir labiausiai režisierių išgarsinusiame „Bulvariniame skaitale“ (1994), ir „Džekėje Braun“ (1997) jis bandė dėlioti naujus kriminalinius pasjansus. Vėliau filme „Nužudyti Bilą“ (2003-2004) Q. Tarantino atidavė duoklę Honkongo kung-fu kinui, pagardindamas efektingą reginį vesterno elementais ir japonų animacijos intarpais. Paskui buvo „Negarbingi šunsnukiai“ (2009), laisvai manipuliuojantys II pasaulinio karo realijomis. Iš visų šių filmų trykšte tryško kino klasikos citatos ir atvirai nuplagijuoti epizodai, bet kaltinimus režisierius atremdavo iš koto verčiančiu argumentu: Plagijuoja tik nevykėliai, o talentingi menininkai vagia atvirai!“.

Kai Q. Tarantino dar dirbo vaizdajuosčių nuomos punkte, jis peržiūrėjo begalę klasikinių filmų. Labiausiai jam patiko kriminaliniai ir siaubo trileriai, Honkongo koviniai filmai ir vesternai. Bet ne amerikietiški, o septintojo dešimtmečio vidury masiškai gaminti Italijoje. Kad publika juos atskirtų nuo amerikietiškų, jie buvo vadinami „spagečių vesternais“. Ironiška etiketė greitai prigijo. Anksti pasimatė ir tokių vesternų specifika. Amerikietiško vesterno kanoną paprastai sudaro istorijos apie gero herojaus konfliktą su blogais, kurį vainikuoja įspūdinga gėrio pergalė prieš blogį. Itališkose vesternuose veikėjai skirstomi ne į gerus ir blogus, o į blogus ir dar blogesnius. „Dar blogesnių“ fone pagrindinis personažas atrodė kaip teigiamas herojus.

Štai kodėl filmas „Ištrūkęs Džango“ labiau giminingas ne amerikietiškiems vesternams, bet jų itališkiems giminaičiams. Jų gretose beveik prieš keturis dešimtmečius gimė ekscentriškas personažas, vardu Džango, kurį 1966- asiais suvaidino mėlynakis italas Franco Nero (jį pamatysime ir Q. Tarantino filmo epizode). Iš ano seno filmo į naująją versiją atkeliavo ir pradinė daina, kuri turėtų sugraudinti klasikinių „spagečių vesternų“ gerbėjus.

Skambant šiam iškilmingam laukinių vakarų himnui ir prasideda įtampos nestokojanti istorija Iki Pilietinio karo pradžios lieka dveji metai. Vergija dar nepanaikinta, todėl iš žmogišką orumą žeminančių pančių naująjį Džangą (jį dabar vaidina juodaodis Jamie Foxxas) išvaduoja po laukinius vakarus klajojantis buvęs stomatologas Kingas Šulcas. Taip išlaisvintas vergas pradeda baisaus keršto epopėją. (Gediminas Jankauskas)

2. „VIENĄ KARTĄ HOLIVUDE“ (Once Upon a Time in Hollywood, 2019)

Dar 2017 metais liepą The Hollywood Reporter informavo, kad Quentinas Tarantino baigė rašyti scenarijų filmui, kurio viena iš siužetinių linijų pasakos apie režisieriaus Romano Polanskio žmonos aktorės Sharon Tate nužudymą 1969-aisiais, kurį įvykdė keturi Charles‘o Mansono gaujos pasekėjai. Gandai pasitvirtino ir šį lapkritį Quentinas Tarantino daugelį nustebino devintuoju savo filmu „Vieną kartą Holivude“. Bet vien tik pasakojimu apie Mansono gaują ir jos kruvinus darbus režisierius neapsiriboja: pats Mansonas filme pasirodo tik trumpučiame epizode, bet ir jo aktoriui Damonui Herrimanui pakanka, kad žiūrovams per nugarą nubėgtų šiurpinančio šaltuko banga.

Režisieriaus tikslas kur kas didesnis – jis užsimojo atkurti septintojo dešimtmečio panoramą, panaudojant kaip įmanoma daugiau Holivudo „aukso amžiaus“ pabaigos elementų bei ženklų.

Komentuodamas savo filmą „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) režisierius sakė: „Nenoriu, kad viskas mano filmuose atrodytų lengvabūdiškai. Todėl laikau savo filmus dramomis. Bet likdamas dramoje išspaudžiu iš komedijos viską, ką galiu. Nesusivaldau. Tai vyksta savaime. Jei savo filmus dėliočiau kaip senais gerais laikais, pastatyčiau juos dramos lentynoje. Bet geriausia būtų turėti specialią Tarantino lentyną…“

Filmas „Vieną kartą Holivude“ tokioje „Tarantino lentynoje“ tikrai užims garbingą vietą. Ir kaip režisieriaus stilių puikiai reprezentuojantis kūrinys, ir kaip savotiška audringo septintojo dešimtmečio miniatiūrinė kino enciklopedija. Mat vieni anų laikų kino veikėjai čia vadinami savais vardais (Sharon Tate, Romanas Polanskis, Steve‘as McQueenas, Bruce‘as Lee), o kitus identifikuoti tenka pagal „antrinius požymius“. Pavyzdžiui, pagrindinius herojus, suvaidintus Leonardo DiCaprio ir Brado Pitto. Pirmasis vaidina serialų bei antrarūšių vesternų aktorių Riką Daltoną. Antrasis – jo dublerį kaskadininką Klifą Butą. Pirmasis, kaip sakoma diplomatų kalba, highly likely (labai tikėtina) yra aktorius Burtas Reynoldsas, visą gyvenimą buvęs antrajame plane net tada, kai vaidino pagrindinius vaidmenis antrarūšiuose Holivudo filmuose ir Quentino Tarantino taip mėgiamuose itališkuose vesternuose, kurie čia cituojami ir tiesiogiai, ir pokštaujant apie šio žanro klasikus Sergio Corbucci, Sergio Leone bei kitus (Antonio Margaritis net vadinamas Margariniu).

Pristatydamas savo filmą Kanų kino festivalyje Quentinas Tarantino, pavadino jį sugrįžimu prie to epinio Holivudo, kurio realybėje seniai nėra. Vadinasi, penkiasdešimties metų senumo Ameriką reikėjo atkurti retro kino priemonėmis. Nors veiksmas plėtojasi 1969-ųjų Los Andžele, anuometinės Amerikos autentiką padeda atkurti senų markių automobiliai, hipių epochos mados ir keli filme parodyti garsenybių kotedžai. Visa kitą darbą atlieka kinematografinės citatos. Jų šį kartą tiek daug, kad akys raibsta nuo filmų fragmentų, rodomų mažuose televizorių ekranuose, lauko kino aikštelėse (kino teatrai po atviru dangumi, kuriuose filmus amerikiečiai žiūrėjo neišlipdami iš automobilių, buvo vadinami Drive In) ir stacionariuose kino teatruose (viename jų Sharon Tate dar 1969 m. vasarį žiūri filmą „Griovėjų gauja“ (The Wrecking Crew), kuriame pati vaidino greta Deano Martino.

Čia jau Tarantino jaučiasi tarsi žuvis vandenyje – kino klasika (ypač populiarių žanrų filmai) jam gerai žinomi dar iš tų laikų, kai jis dirbo vaizdajuosčių nuomoje ir per dienas žiūrėjo filmus. (Gediminas Jankauskas)

1. ,,Bulvarinis skaitalas“ (angl. Pulp Fiction, 1994)

Šiam Quentino Tarantino filmui teko Oskaras už originalų scenarijų, pagrindinis Kanų kino festivalio prizas ir kultinio kino reputacija. Trijose novelėse, turinčiose savo pavadinimus („Vincentas Vega ir Marcelo Voleso žmona“, „Auksinis laikrodis“ beir „Bonės situacija“) režisierius iki valios pasityčioja iš kriminalinio kino stereotipų, užtikrintai balansuoja ant kičo estetikos ašmenų ir apgyvendina iš piršto išlaužtą siužetą nepamirštamais personažais.

Čia juodaodis samdomas žudikas Džiulijusas (Samuelis L. Jacksonas) kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai perskaito biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą. Jo porininkas Vincentas Vega (Johnas Travolta) neapdairiai pakliūva į boso žmonos kerų pinkles ir priverstas griebtis radikalios medicinos pagalbos. Nevykėlis boksininkas Bučas (Bruce’as Willisas) patenka į rankas seksualiniams maniakams, bet savotišku būdu atsiteisia skriaudikams už prarastą garbę ir orumą. Pedantiškas mafijos likvidatorių globėjas (Harvey Keitelis) pirmą kartą per visą savo kriminalinę karjerą atsiduria labai komplikuotoje padėtyje. O filmą pradedantys ir baigiantys nevykėliai barų plėšikai (Timas Rothas ir Amanda Plummer) gauna gerą žudikų etikos pamoką.

Bulvarinis skaitalas“ padarė tikrą perversmą kriminaliniame kine, nors šio žanro taisyklės per keletą dešimtmečių buvo tvirtai sustyguotos.

Q. Tarantino leido sau sujaukti net nuoseklaus pasakojimo principus. Pavyzdžiui, antroje novelėje nušautas Johno Travoltos personažas kaip niekur nieko gyvas bei sveikas be jokio paaiškinimo pasirodo trečiojoje. Panaši struktūra labai patiko Q. Tarantino pasekėjams, todėl kuri laiką jaunų režisierių kine buvo populiari.

Filmo pradžioje paaiškinamas kūrinio pavadinimas: „Bulvariniu skaitalu“ (Pulp) Amerikoje vadinami vadinamieji „geltonieji“ žurnalai, leidžiami masiniais tiražais ir nekvaršinantys galvų skaitytojams rimtais probleminiais straipsniais.

Labai lengvabūdiška yra ir paties filmo stilistika, sudaryta iš apiplėšimų ir žmogžudysčių, jaunos merginos (Uma Thurman) išgelbėjimo nuo narkotikų perdozavimo itin ekstremaliu būdu, ir (pseudo)filosofinių pasamprotavimų „apie nieką“ (čia jau negalima nepaminėti sąmojų žaižaruojančių paradoksalių dialogų, o šioje srityje Q. Tarantino, regis, nėra lygių).

O kad Johnui Travoltai nėra lygių improvizuotuose šokiuose, įrodo scena bare „Triušis Džekas“ (Jack Rabbit), kai Johnas su Uma Thurman (kuri tualete dar pauosto kokaino) suskelia ugningą tvistą su originaliais kūno judesėliais pagal Chucko Berry hitą „You Never Can Tell“.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių režisieriaus Martino Scorsese filmų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: