Nors režisieriui Martinui Scorsese ir 83-ji, tačiau atrodo, kad pensija yra paskutinis dalykas, apie kurį jis galvoja. Jam buvo įteiktas AFI apdovanojimas už gyvenimo pasiekimus kine, taip pat jis yra pelnęs Oskaro, Auksinės palmės šakelės, Kanų kino festivalio geriausio režisieriaus, Sidabrinio lokio, Grammy, Emmy, Auksinio gaublio, BAFTA ir DGA apdovanojimus. Režisierius negalvoja sustoti, pvz. kartu su Micku Jaggeriu sukūrė XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio roko serialą „Vinilas“ (angl. Vinyl), kurį rodė HBO. Žemiau pateikiame 10 geriausių Martino Scorsese filmų, kuriuos jis sukūrė per visą savo karjerą.
10. „Niujorko gaujos“ (angl. Gangs of New York)
Po daugelį metų kurtų filmų apie mafiją XX amžiuje Martinas Scorsese nusprendė atsukti laiką su filmu „Niujorko gaujos“. 2002 m. išleisto filmo veiksmo vieta – Niujorkas JAV pilietinio karo metais, kai visame mieste kovojo žiaurios gaujos. Aktorius Daniel Day-Lewis vaidina mėsininką Billą – žiaurų natyvistą, kovojantį su imigrantų grupe. Leonardo DiCaprio atlieka airių imigranto, kuris yra pasiryžęs nusodinti vadeivą Billą, vaidmenį. Filme puikiai atkuriamos Niujorko gatvėse vykusios kruvinos grumtynės, nusiaubusios miestą 1863 m. Taip pat tai buvo pirmas kartas, kai Martinas Scorsese dirbo kartu su Leonardo DiCaprio, pradėdami labai ilgą ir abipusiai naudingą draugystę.
9. „Paskutinis Kristaus gundymas“ (The Last Temptation of Christ)
Ši pagal mums žinomą graikų rašytojo Nikoso Kazantzakio romaną sukurta drama savo metu išprovokavo milžinišką Katalikų bažnyčios pasipriešinimą, bet aistroms aprimus buvo pripažinta modernaus kino šedevru.
Ortodoksus papiktino tai, kad Kristuje režisierius akcentuoja pernelyg „žmogišką“ pradą: Willemas Dafoe vaidino jautrų, silpną, prieštaravimų bei vidinių konfliktų draskomą abejojantį Kristų, pernelyg reflektuojantį dėl žemiškų pagundų.
Ko gera, labiausiai fanatiškus Kristaus garbinimus papiktino scena, kurioje savo misija suabejojusiam nukryžiuotam Kristui angelas suteikia galimybę įsivaizduoti, kad jo gyvenimas galėjo būtų pakrypęs visai kitaip, jeigu jis būtį vedęs Mariją Magdalietę, susilauktų vaikų ir žilos senatvės. Pilotą suvaidino roko dainininkas Davidas Bowie, Mariją Magdalietę – Barbara Hershey. O nuostabų filmo garso takelį skirtingų stilistikų melodijomis prisodrino Peteris Gabrielis.
Nereikėtų stebėtis, kad šį filmą sukūrė JAV režisierius Martinas Scorsese, kurio pavardė dažniausiais asocijuojasi su filmais apie gangsterius. Tokių filmų režisierius sukūrė išties nemažai.
Tačiau mažai kas žino, kad kriminalinės reputacijos Niujorko rajone, pramintame „Mažąja Italija“ (Little Italy), užaugęs M. Scorsese religingų tėvų raginamas buvo įstojęs į kunigų seminariją, bet po pirmo kurso ją metė. Tačiau polinkį žmonių charakterius ir jų poelgius derinti su Dekalogu režisierius išsaugojo visam gyvenimui ir progai pasitaikius tokias galimybes vykusiai išnaudoja.
Pirmasis tokių motyvų „transliuotoju“ dar ankstyvuose M. Scorsese‘s filmuose tapo režisieriaus nuolatinis pagalbininkas Harvey Keitelis. Apie brendimą, gyvenimą „bjauriose“ gatvėse ir smurtą pasakojusioje dramoje „Kas beldžiasi į mano duris?“ (Who’s That Knocking at My Door, 1967) jis suvaidino italų amerikietį, religingą jaunuolį, kuris nutraukia santykius su mergina, sužinojęs, kad ji buvo tapusi seksualinio smurto auka.
Šias temas aktorius tęsia ir „Bjauriose gatvėse“ (Mean Streets, 1973). Veiksmas čia plėtojosi „Mažojoje Italijoje“, kur į kriminalinės veiklos sūkurius įsitraukia du draugai: H. Keitelis vaidina vietinės mafijos boso sūnėną Čarlį, kuris svajoja apie nuosavą restoraną ir stengiasi įtikti dėdei, tačiau šie planai prieštarauja vaikino giliam religingumui ir troškimui vadovautis Šv. Pranciškaus Asyžiečio priesakais. O Robertas De Niro suvaidino jokių stabdžių nepripažįstantį Džonį, kurio beatodairiški veiksmai aiškiai liudija apie jo psichopatinę prigimtį.
„Paskutiniame Kristaus gundyme“ H. Keitelis suvaidino Judą. Paprastai šiam Biblijos personažui filmuose skiriamas antraplanis ir aiškiai neigiamas vaidmuo, neveltui nuo senų laikų Judo pabučiavimu vadinama bet kokia artimo draugo išdavystė.
Beje, Judas – paslaptinga asmenybė, apie kurią iš visų keturių Evangelijų sužinome labai nedaug. Ne iki galo aiškūs ir išdavystės motyvai (užvaldytas godumo ar šėtono sugundytas?). Abejonių kelia ir pačios išdavystės prasmė – juk Kristus su mokiniais niekur nesislapstė, galima buvo jį suimti bet kada – viešai pamokslaujantį minioms ar vaikantį prekijus iš bažnyčių.
Judo asmenybė nuo senų laikų domino mąstytojus ir rašytojus. Dažniausiai kaip tik todėl, kad oficialiuose krikščionių šaltiniuose apie šį veikėją yra labai mažai žinių. Todėl literatai bandė šias spragas užpildyti savo išmąstytu turiniu. Štai rusų rašytojo Leonido Andrejevo apysakoje „Judas Iskariotas“ (žinome šį veikalą iš puikaus Kauno Kamerinio teatro spektaklio) Judas išduoda Kristų romėnams trokšdamas išprovokuoti žmones maištui prieš okupantus.
„Paskutiniame Kristaus gundyme“ H. Keitelis vaidina Judą taip pat kaip Jėzaus politinį oponentą. O tai jau drąsi ir labai aktuali paralelė su mūsų audringos politinės kovos įvairove. (Gediminas Jankauskas)
8. „Kuždesių sala“ (Shutter Island, 2010)
Šį kartą L. DiCaprio vaidina psichologiniame trileryje, kuris yra sukurtas pagal to pačio pavadinimo D. Liheino knygą. Istorija prasideda kai du policijos pareigūnai (L. DiCaprio, M. Ruffalo) imasi tyrimo dėl Reičelės Solando pabėgimo iš psichiatrijos ligoninės. Mistišką dingimą apipina ir palikti jos įkalčiai – dvi poros batų ir paslaptingą skaičių seka ant popieriaus lapo. Jie net nenutuokia kokia jų kelionė laukia ir kad visa tai tik pradžia. Tik atvykus į ligoninę, Tedį (L.DiCaprio) pradeda kamuotį galvos skausmai, neaiškūs sapnai, prisiminai apie žuvusią žmoną.
Artinantis audrai tyrėjai pasijunta izoliuoti ir įkalinti dvilypiame pasaulyje. Kol vėjas ir vanduo nenuplovė paskutinių Reičelės Solando pėdsakų, jie privalo įminti jos dingimo mįslę ir atskleisti paslaptis, kurias saugo Kuždesių sala. Atsirandant paslaptingiems įkalčiams, kurie varo Tedį iš proto, jis pradeda įtarti, kad tai gali būti kažkieno darbas iš aplinkinių. Tačiau režisierius Martinas Skorsezė viską pakeičia paskutinę minutę, kai atskleidžia, jog Tedis iš tikrųjų pats yra psichiatrinės ligoninės pacientas ir viskas iki tol buvo tik paskutinės vilties radikalus gydymas sugrąžinti jį į tikrovę.
Vienoje iš finalinių scenų filme, Maršalas Edvardas Danielis pasirodo švyturyje, kur, jis manė, daktaras Koulis atliko baisius eksperimentus su žmonėmis. Būtent čia jis išsiaiškina, kad pagrindinis filmo veikėjas, Endriu Laedis, iš tikrųjų yra psichiatrijos ligoninės pacientas, o visi įvykiai buvo surengti daktarų, norint padėti jam suvokti, kas nutiko ir išvengti lobotomijos. Atrodo, Leonardo Dikaprijo personažas prisimena, kad nužudė savo žmoną, tačiau po to jis vėl pradeda kurti sąmokslo teorijas. Mes suprantame, kad eksperimentas nepavyko ir Endriu bus atlikta lobotomija.
Tačiau paskutinis Laedi žvilgsnis ir žodžiai, leidžia mums suprasti, kad jam atliks operaciją, nes jis jos nori. Jis supranta ką daro ir suvokia, kad terapija iš tikrųjų pavyko, bet jis nenori toliau gyventi su mintimi, kad jis negalėjo išgelbėti savo žmonos ir vaikų. Štai kodėl personažas apsimeta lyg būtų Edvardas Danielis, o daktaras nusprendžia atlikti operaciją.
Filmas „Kuždesių sala“ – neįtikėtinai viliojantis, turtingas grėsmingos atmosferos, kuri suteikia šaltkrėtį ir įtampą, o aktoriams leidžia atsiskleisti. Atskleidus, kas tiksliai buvo dingęs kalinys, filmas įsirėžė į žiūrovų atmintį, daugeliui jų teko peržiūrėti filmą dar kartą, kad pamatytų, kaip visa ši istorija susidėliojo į vieną visumą. (G. J.)
7. „Kazino“ (angl. Casino)
Filmo „Kazino“ scenarijus parašytas, remiantis mafijozų teismo proceso protokolais ir liudininkų parodymais, todėl viskas čia atrodo labai tikroviškai. Semas Rotšteinas (Robertas De Niro) kažkada buvo lošėjas virtuozas, už savo meistrystę pramintas Tūzu. Dabar Kanzas Sičio mafija patiki jam kontroliuoti didelį Las Vegaso kazino. Biznis kurį laiką klesti, tačiau lyg lavina ant Semo galvos pasipila viena nelaimė po kitos. O viskas tik todėl, kad Semas susižavėjo prostitute Džinžer (Sharon Stone) ir ją vedė.
Režisierius Martinas Scorsese sodriomis spalvomis tapo įprastą kriminalinį „vaizdelį“ – lošimų namus Las Vegase kontroliuoja kelios italų mafijos „šeimos“, vadinasi, jos ir valdo visą už nusikaltėlių pinigus dykumoje pastatytą lošimų sostinę. Žinoma, oficialūs lošimo namų vadovai yra mafijos statytiniai, puikiai išmanantys savo darbo specifiką ir mokantys viską daryti taip, kad turtuoliai loštų prie ruletės bei pokerio stalų ir, žinoma, praloštų didžiules sumas. Oficialiai Semas negali būti legalus kazino vadovas, nes dėl savo abejotinos reputacijos nė už ką negautų licencijos. Betgi mafija ir ne tokias problemas išsprendžia. Nes, kaip žinome, mafijozai gali pateikti kam reikia „pasiūlymus, kurių neįmanoma atsisakyti“.
Semas Rotšteinas yra tikras savo amato virtuozas. Jis kriminaliniame versle sukasi nuo ankstyvos jaunystės: buvo kortų sukčius, bukmekeris, kitų azartinių žaidimų specialistas. Žodžiu, jis yra žmogus, kuriam nuolatinė lošimų rizika ir yra gyvenimo esmė.
Mafijozai pasitiki Semu, bet dėl visa ko deleguoja jį prižiūrėti patyrusį galvažudį Nikį Santorą (jį vaidina senas režisieriaus bičiulis Joe Pesci). Semui tokia draugija visai nepatinka, nes Nikį pastoviai seka ir dažnai areštuoja policiją bei federaliniai agentai. Bet įstatymų sergėtojai yra priversti jį greitai paleisti, nes akivaizdžių savo kaltės įrodymų šis savo srities profesionalas niekur nepalieka.
P.S. „Kazino“ yra puikus įrodymas, kad gerame filme viskas iki smulkmenų yra svarbu. Štai muzikos specialistai pastebėjo, kad filmo garso takelyje skambanti J.S. Bacho „Mato evangelijos“ muzika turėtų atidžiam žiūrovui pasufleruoti, kad tokiu būdu brėžiama paralelė tarp R. De Niro personažo degradavimo ir… Liuciferio žlugimo.
P.P.S. „Kazino“ buvo aštuntas bendras režisieriaus M. Scorsese‘s ir R. De Niro darbas. Netrukus (nuo „Niujorko gatvių“ prasidės ilgas ir produktyvus M. Scorsese‘s bendradarbiavimas su Leonardo DiCaprio (kol kas jie drauge sukūrė penkis vaidybinius filmus, dabar sukamas šeštasis – biografinė drama apie JAV prezidentą Theodore‘ą Rooseveltą. (G.J.)
6. „Infiltruoti“ (angl. The Departed)
Vienas tvariausių ir dažnai kine pasitaikančių siužetų kriminaliniame kine yra susijęs su „kurmiais“ (taip slaptųjų tarnybų atstovai nuo senų laikų vadina išdavikus arba konkurentų rezidentus).
Išbandyta ši schema buvo net sovietiniame lietuvių kine. Štai kurdamas „Vyrų vasarą“ (1970 m.) režisierius Marijonas Giedrys pabandė svarbią lietuvių kine pokario klasių kovos temą įvilkti į detektyvo rūbą ir pasinaudojo kriminaliniuose filmuose dažnai pasitaikančiu savo žmogaus infiltravimo į priešų gretas metodu.
Čia pokario enkavedistai siunčia į mišką nužudyto partizano brolį (juos abu suvaidino Juozas Budraitis). Šio žanro taisyklės reikalauja painios intrigos, dinamiško veiksmo, netikėtų siužeto posūkių, spalvingų personažų, psichologiškai pateisintos poelgių motyvacijos.
Smagu dabar konstatuoti, kad pirmas „blynas“ neprisvilo. Nors akis, žinoma, bado kai kurie anuomet neišvengiami ideologizuoti štampai.
Kapitalistinio pasaulio kūrėjų, aišku, nevaržo politinė cenzūra ir vyraujanti ideologija. Todėl svetur sukurti filmai įprastai būna be tokių „priemaišų“.
2002 -aisiais Honkonge buvo sukurtą kriminalinę dramą „Dviguba rokiruotė“ (Infernal Affairs, rež. Andrew Lau ir Alanas Makas) ir du jos tęsiniai (abu 2003).
Martino Scorsese‘s „Infiltruoti“ (2006 m.) yra pirmojo filmo amerikietiškas perdirbinys. Jį visada įdomu žiūrėti dėl trijų priežasčių. Nes tai stiprus modernių laikų klasiko M. Scorsese‘s darbas, kurį tikrai norės pamatyti visi jo fanai ir gero kino mėgėjai. Nes vieną pagrindinių vaidmenų čia sukūręs Jackas Nicholsonas, kaip visada, demonstruoja puikią profesinę formą ir virtuoziškos vaidybos klasę. Filmą bus įdomu žiūrėti dar ir todėl, kad ir mes savo gyvenime vis susiduriame su visokiausio plauko „nematomo fronto“ veikėjais – rezervistais, agentais, žvalgais, šnipais ir kitokiais „kurmiais“.
Ne kartą girdėjome apie klasikinį valdžios ir nusikalstamų struktūrų susiliejimą. Honkongo „Dviguba rokiruotė“ ir jos amerikietiškas atitikmuo „Infiltruoti“ paaiškina, kaip tai vyksta. Mafijos vadovybė siunčia į policijos akademijas patikimus jaunus vaikinus, kad jie darytų teisėsaugininkų karjerą ir vėliau užėmę aukštus postus parūpintų banditams patikimą „stogą“. Savo ruožtu policininkai stengiasi infiltruoti į nusikaltėlių organizacijas savus žmones, kad šie, įgiję pasitikėjimą ir autoritetą, pamažėle „knistų“ reikalingą informaciją ir darytų diversinį darbą.
Bostono policininkas Bilis Kostiganas (jį po „Niujorko gaujų“ ir „Aviatoriaus“ jau trečią kartą M. Scorsese‘s filme vaidina Leonardo Di Caprio) gauna užduotį aptikti policininkų gretose užsimaskavusius nusikaltėlių „kadetus“ ir suduoti skaudų smūgį airių mafijos klano vadeivai Frenkui Kostelui. Įvykdyti šią neįmanomą misiją galima tik tapus „kurmiu“ nusikaltėlių gretose. Panašia diversine veikla užsiima į policiją infiltruotas Kolinas Salivenas (akt. Mattas Damonas).
Ir Bilis, ir Kolinas greitai sužino vienas apie kitą tikrą tiesą. Tačiau iki finalo dar toli, o tikrieji konfliktai tada tik prasideda.
Įdomu, kad J. Nicholsono vaidinamas realus mafijos vadas Frenkas Kostelas, vienas garsiausių Niujorko nusikaltėlių vadeivų, visą savo ilgą gyvenimą buvo pakankamai viešas asmuo, kurio artimiausių drangų tarpe buvo pats FTB vadovas Edgaras Hooveris. Būtent Frenką Kostelą turėjo omeny rašytojas Mario Puzo, kai rašė savo garsųjį „Krikštatėvį“…
„Infiltruotus“ JAV kino ir mokslo akademija apdovanojo keturiais Oskarais: už filmą, režisūrą, adaptuotą scenarijų ir montažą. (G.J.)
5. „Įsiutęs bulius“ (angl. Raging Bull)
Bronkso buliumi pramintas vidutinio svorio bokso čempionas Jake‘as LaMotta buvo tikra Amerikos sporto legenda (jis mirė 2017 m. rugsėjo devynioliktąją). Ūmaus temperamento bokso čempionas išgyveno ne tik svaiginantį pergalių triumfą, bet ir gerokai ilgiau trukusį autsaiderio kartėlį.
Šį filmą reiklūs kritikai pripažino geriausiu devintojo dešimtmečio filmu, o JAV Meno ir mokslo akademijos nariai apdovanojo dviem „Oskarais“. „Įsiutusį bulių“ galima būtų drąsiai vadinti vienos karjeros istorija, tačiau žinomo boksininko Jake‘o LaMottos gyvenimą režisierius Martinas Scorsese pavertė talpia žmogiškosios egzistencijos metafora. Norėdamas dar labiau pabrėžti siužeto autentiškumą, režisierius nufilmavo „Įsiutusį bulių“ nespalvotoje juostoje, tik retsykiais įterpdamas spalvotus kadrus.
Bokso legenda Jake‘as LaMotta penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje kovojo vidutinio svorio kategorijoje. Nesuvaldomas ir skandalingas būdas visą gyvenimą buvo didžiausias boksininko priešas, pridaręs jam nemažai rūpesčių tiek asmeniniame gyvenime, tiek bokso ringe. LaMotta amžinai įsiveldavo į muštynes ir skandalus dėl smulkmenų, keldamas pavydo scenas, o kartais net paleisdamas į darbą kumščius, nes liguistai pavyduliavo dėl savo gražuolės žmonos.
Filmo veiksmas vyksta 20 metų, per kuriuos matome boksininko pakilimus ir nuosmukius, svorio bei išvaizdos pokyčius. (G.J.)
4. „Volstryto vilkas“ (angl. The wolf of Wall Street)
Tai istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, apie jo pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią, o ir negalėjusią pavykti amerikietišką svajonę. Jordon`as Belfort`as (Leonardo Dicaprio) savo pirmąjį darbą Volstryte gavo būdamas 21-nerių metų. Tuometinis jo vadovas Mark`as Hanna`as (Matthew McConaughey) Volstryto naujokui atskleidė paslaptį kaip išsilaikyti bei tapti sėkmingu šiame aršiame bei konkurencingame finansų pasaulyje. Trumpoje, bet nuostabiai suvaidintoje scenoje Matthew McConaughey, visus nuopelnus už sėkmę Volstryte atiduoda narkotikams, seksui bei alkoholiui. Vos pradėjęs dirbti Volstryte jaunasis Belfort`as iškarto įsimyli savo darbą ir šis jam puikiai sekasi. Pagaliau įgijęs licenziją dirbti su vertybiniais popieriais Belfort`as svajoja apie greitą praturtėjimą. Tačiau po skandalingai pagarsėjusio „juodojo pirmadienio“ 1987 metais, kuomet staigiai nuvertėjo viso pasaulio biržos akcijos, Jordon`as Belfortas netenka darbo. Netrukus jo pirmoji žmona jį įkalba įsidarbinti kompanijoje, kuri pardavinėja mažos vertės akcijas, o pelnas už kiekvieną parduotą akciją siekia net 50%. Jau turintis darbo Volstryte patirties Belfort`as iš karto tampa mažos įmonės žvaigžde parduodamas daugiausiai akcijų ir susikraudamas didžiausią pelną. Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti. Didžiąją jų dalį išleisdavo nerūpestingam gyvenimo būdui. Besaikis narkotikų vartojimas, prabangūs vakarėliai, jachtos, alkoholis, moterys ir dar daugiau narkotiku, toks buvo Volstyrto vilko gyvenimas iki kol jo veikla nesusidomėjo FTB agentai.
3. „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023)
Ten, kur daug pinigų, lauk nelaimės – jei tokia liaudies patarlė ir neegzistuoja, liaudis būtinai turėtų ją išrasti. Ir ji galėtų būti Martino Skorsezės (Martin Scorsese) naujausio filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023) moto. Godumas, suktumas, kvailumas, mirtis, gedulas – tai šios tikra istorija paremtos kriminalinės kino juostos esminiai teminiai elementai, kurie kelia dviprasmiškus jausmus: ar žavėtis režisieriaus meistrišku gebėjimu sukurti trijų su puse valandos intriguojančio siužeto filmą, ar šlykštėtis žmonių, kurie ten vaizduojami, elgesiu? Martinas Skorsezė yra užsitarnavęs gerą vardą kino industrijoje: jis pasaulyje pripažintas JAV režisierius, laimėjęs ne vieną JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą, scenaristas, prodiuseris, aktorius ir kino istorikas. 1990 m. jis įsteigė „The Film Foundation“ fondą, kuris siekia išsaugoti kino paveldą. Kaip režisierius, mėgsta dirbti su žinomais aktoriais, tokiais kaip Robertas DeNiro ir Leonardas DiCaprio, kurie vaidina ir naujausiame Skorsezės filme „Gėlių mėnulio žudikai“. Režisierius ypač garsėja savo meile klasikiniams filmams, personažų įvairiapusiškumu ir gyliu, gerai parinktais ir ištreniruotais aktoriais, dėmesiu muzikiniam savo kino juostų takeliui ir pasirinktomis žiauriomis temomis, tokiomis kaip kaltė, atgaila, smurtas. Visa tai atsispindi ir „Gėlių mėnulio žudikuose“. Tai pasakojimas apie vieną JAV gentį – Oseidžių tautą, kuri 19-am amžiui persiritus į 20-ą tapo turtingiausia bendruomene planetoje. Oseidžiai, kuriems JAV valdžia atseikėja iš pažiūros pačią skurdžiausią žemę visoje JAV, netrunka sužinoti, kad toje žemėje teka juodasis auksas – nafta. Jau pačioje filmo pradžioje stebime, kaip sulėtintame kadre indėnai džiūgauja maudydamiesi po trykštančiu naftos fontanu. Tačiau turtai neretai prišaukia nelaimę. Taip atsitiko ir Oseidžiams. Priešai, kurie apsimetė draugais, negalėjo pakęsti apsivertusių galios sverų, kad indėnai – engiamieji, prispaustieji – staiga gali elgtis su baltaisiais kaip su tarnais, ir pradeda žudyti juos vieną po kito, siekdami išgalabyti visą tautą vien tam, kad pasiglemžtų jų pinigus. Priešai, žinoma, buvo baltieji, taigi lyg bandant įrodyti, kad šiuolaikiniai žmonės jau nebesilaiko kolonialistinės ideologijos, beveik visi alei vieno baltieji (išskyrus vieną kitą nereikšmingą personažą) vaizduojami kaip blogiukai ir kenkėjai, o tuo tarpu indėnai pristatomi kaip situacijos aukos, kurios tik vargais negalais su pagalba sugeba pabėgti nuo tragedijos. Tai tikrais 1921-1925 metų įvykiais paremta kriminalinė saga, kuria remiantis „New Yorker“ rašytojas Deividas Granas (David Grann) parašė to paties kaip filmo pavadinimo knygą, o Skorsezė ją ekranizavo. Žudynių įkarštyje eina dar ir kita siužeto linija, t. y. meilės istorija tarp baltojo Ernesto Burkharto ir oseidės Molės Burkhart (Lily Gladstone), kuri, kaip jau supratote, po trumpos pažinties tapo Ernesto žmona. Nors indėnė mato, kad Ernestas yra kvailokas ir pinigus garbinantis baltaodis, ją apkeri vyro žavesys ir moteris įsimyli. Viso filmo metu taip ir lieka neaišku, ar pats Ernestas iš tikrųjų kada nors mylėjo Molę, ar vis dėlto tik siekė iš jos išpešti naudos. Nors iš pažiūros ir atrodė, kad jo meilė nuoširdi, jo veiksmai rodė ką kitą. Kyla minčių, gal jis paprasčiausiai buvo labai kvailas? O gal ir naivus? Sunku suprasti, ar filmas yra detektyvinis, ar ne, nes beveik nuo jo vidurio jau užtikrintai žinome, kas žudo oseidžius. Tačiau veiksmas vyksta lėtai, lyg atsakymo mes nežinotume, ir parodoma kiekviena siužeto detalė – neskubant, paliekant laiko atsiskleisti visoms pasakojimo dalims. Tai nereiškia, kad filmas neprailgsta, nes šiais laikais, kai žmonių dėmesio koncentracija apsiriboja keliolika sekundžių, ne taip ir lengva išbūti trijų su puse valandos lėtą filmą, tačiau, matyt, Skorsezė atiduoda duoklę klasikiniam kinui, kuriame svarbu sulaikyti kadrą ir perteikti akimirkos dramatiškumą. (Dora Žibaitė)
2. „Taksi vairuotojas“ (angl. Taxi Driver)
Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu. Susidūręs su didmiesčio tamsoje tarpstančiais nusikaltimais, smurtu, narkomanija ir prostitucija pažeistos psichikos vyras ryžtasi iškuopti visą šį purvą ir ima kruopščiai rengtis atsakingai misijai.
Kai „Taksi vairuotojas“ Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, Roberto De Noro trofėjų lentynoje jau puikavosi jo pirmasis Oskaras (už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Krikštatėvis 2“).
Scorsese ir De Niro susidomėjo Paulo Schraderio scenarijumi „Taksi vairuotojas“ gerokai anksčiau. Pradžioje scenaristas norėjo, kad jo veikalą ekranizuotų režisierius Brianas De Palma, bet šiam labiau patiko kita P. Schraderio istoriją, kurią De Palma pavertė siaubo trileriu „Pamišimas“ (angl. Obsession, 1976). Kitiems prodiuseriams, kurie tarsi blynus kepė avantiūrines komedijas „Taksi vairuotojo“ paranoiška istorija nepasirodė tinkama medžiaga, todėl apsukęs nedidelį ratą scenarijus atsidūrė Scorsese‘s ir De Niro rankose.
Kino kritikai pagrindinę filmą temą pavadino „vienatvės kvintesencija“, o pats scenaristas Trevisą Biklą charakterizavo rašytojo Thomas‘o Wolfe‘o žodžiais – „Dievo užmirštas žmogus“. Tiksliau nepasakysi!
Taksi automobilis, kurio Trevisas suka ratus skersgatviais aplink 42-ąją gatvę ir Times Square‘ą Niujorke, yra lyg kosminė kapsulė, judanti nusikaltimų tvaiko persisunkusioje toksiškoje aplinkoje, o pro šios kapsulės langą išorėn abejingai žvelgiantis vyrukas panašus į kitų galaktikų atstovą. Trevisui iš tikrųjų svetimas šis pasaulis, kurį jis ilgai stebi, bet paskui imasi ryžtingų veiksmų, kad ką nors pakeistų.
Vieną siužetinę liniją savo scenarijui P. Schraderis pasiskolino iš JAV politinio gyvenimo. 1972-ųjų metų prezidentinės kampanijos metu Merilendo valstijoje buvo brutaliai pašalintas vienas Richardo Nixono konkurentų – Demokratų partijos kandidatas, Alabamos gubernatorius George‘as Wallace‘as. Į jį vos pasibaigus vienam politiniam mitingui keturias kulkas paleido 22 metų jaunuolis Arthuras Bremeris (dar trys kulkos pataikė į apsauginius). Politikas nežuvo, bet buvo paralyžiuotas, o žudikas buvo nuteistas kalėti 63 metus. Amerikiečiai psichologai dabar net turi specifinį terminą „Bremerio tipas“ – taip „sielų inžinieriai“ charakterizuoja psichopatologišką žmogų, kuris gali ryžtis viešai atliktai žmogžudystei.
Trevisas savo kovą su viso pasaulio blogiu taip pat pradeda nuo ketinimo pasikėsinti į senatorių Čarlį Palantainą. Kai Trevis susipažįsta su šio politiko štabe dirbančia mergina Betse (Cybill Shepherd) ir iš arti pamato rinkimų virtuvėje vyraujančius santykius bei cinišką požiūrį į manipuliacijas žmonėmis, vaikino ryžtas tik sustiprėja.
Bet pasikėsinti į Palantainą Trevisui nepavyksta. Tada visa jo sukaupta pykčio energija nukreipiama į dvylikametės mergaitės gelbėjimą iš ciniškų prostitucijos verslo gniaužtų. Nepilnametę Airisę suvaidinusiai Jodie Foster tada buvo trylika, bet TV filmuose bei serialuose ji filmavosi nuo septynerių metų ir net ryškiai pasirodė ankstesniame M. Scorsese‘s filme „Alisa čia nebegyvena“ (angl. Alice Doesn’t Live Here Anymore, 1974). Finalinę mergaitės išlaisvinimo operaciją galima drąsiai vadinti viena kruviniausių scenų pasauliniame kine. Ją žiūrėdami žiūrovai drauge su pamišusiu herojumi panardinami į tikrą pragarą.
Komentuodamas išprotėjusio taksisto portretą režisierius sakė: „Trevisas iš tikrųjų yra apsėstas gerų ketinimų, jis tiki, kad elgiasi teisingai ir jaučiasi esąs panašus į šv. Paulių. Jis nori apsivalyti savo gyvenimą, mintis ir sielą. Jį net galima pavadinti dvasingu žmogumi, ta prasme, kaip dvasingu galima pavadinti Charlesą Mansoną, nors toks dvasingumas neturi nieko pozityvaus. Panaši dvasios galia tarnauja tik blogiems darbams. Reikia būti ypatingai drąsiam, kad prisipažintum turįs tokių jausmų, o po to duotum jiems valią. Manau, kad tai yra filmo raktas“.
Nors filmo biudžetas buvo nedidelis, tenka pripažinti, kad autoriai labai pasistengė, kad lėšų stygių kompensuotų tokiais atvejais labai svarbi talento bei išradingumo kombinacija. Vienoje scenoje nusifilmavo pats režisierius – jis suvaidino keistą psichą, kuris taksi automobilyje vairuotojui rodo apšviestą miegamojo langą, už kurio jo žmona vakaroja su meilužiu, ir pasakoja kaip norėtų abu sugulovus nubausti. Tai dar vienas „Bremerio tipo“ personažas, kurį stebėdamas aiškiai suvoki, kad su juo naktinėse gatvėse geriau nesusidurti. Ši ir panaši scena dvelkia labai tiksliai pagauta siaubo atmosfera, kurioje murdosi totalios nemigos išvargintas žmogus – psichologai tokią būseną vadina „pelėdos efektu“.
„Taksi vairuotojas“ yra vienas ryškiausių savo laikmečio kino šedevrų. Kuo labiau tolstame nuo filmo sukūrimo aplinkybių, tuo darosi akivaizdžiau, jog filmo autoriams pavyko ne tik užfiksuoti laiką, bet ir užčiuopti jo nervą. Perfrazuojant vienos Tennessee Williamso pjesės pavadinimą, Trevisą Biklą galima pavadinti Orfėjumi, kuris nusileidžia į šiuolaikinio metropolio pragarą. Bet panašių asociacijų, regis, filmo autoriai vengia, todėl baigia savo filmą ne triumfuojančio gėrio pergale: dviprasmiškas finalas visai neprimena tamsos karalystę nugalėjusio šviesos triumfo. (G.J.)
1. „Geri vyrukai“ (angl. Goodfellas)
Didelių pristatymų čia nereikia, tai – vienas iš kelių Martino Scorsese šedevrų, kurie buvo įtraukti į šį sąrašą, ir filmui „Geri vyrukai“ tai pelnyta vieta. Šis filmas 1991 m. laimėjo „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią antro plano aktorių (aktorius Joe Pesci) ir buvo nominuotas dar 5 „Oskarams“, tarp kurių buvo geriausio filmo ir geriausio režisieriaus kategorijos. Filmas „Geri vyrukai“ turi viską – nuo tobulų aktorių iki puikios istorijos. Šis kūrinys be jokios abejonės yra vienas geriausių visų laikų gangsterių filmų.
Tai – labai įdomi biografija, kurią aktorius Ray Liotta pasakoja pirmuoju asmeniu kaip realaus gyvenimo nusikaltėlis ir išmintingas vaikinas Henry Hill. Šiame filme yra genialių akimirkų, kurios kartais perteikiamos humoro forma, kaip, pavyzdžiui, garsioje scenoje „Ką turi omenyje sakydamas, jog aš juokingas?“, kur genijus Joe Pesci erzina aktorių Ray Liotta.
Vienas iš nuostabiausių Martino Scorsese derinių – filmas ir puikus garso takelis, kadangi nedaugelis žino, kaip tai padaryti taip meistriškai, pasitarnaujantis kaip autentiškas gidas visose scenose ir filmo eigoje.
