2017 – ieji metai, buvo dosnūs gerų filmų. Naujienų portalas KaunoZinios.lt norėtų išskiti dešimt 2017-siais pasirodžiusių kino kūrinių, kurie dar ilgai išlaikys savo vertę.
10. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049)
Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis. Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?
Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.
Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų.
9. „Ledi Makbet“ (Ledi Macbeth)
Rusų literatūros klasiko Nikolajaus Leskovo apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, pirmą kartą visuomenėje pasirodė dar 1865 metais, kai buvo išspausdinta „Dostojevskio epochos“ laikraštyje. Sukrėtusi daugybę skaitytojų ir teatro žiūrovų, garsioji drama galiausiai įkvėpė ir pripažintą britų teatro ir operos režisierių Williamą Oldroydą, sukurti pirmąjį pilnametražį filmą, atskleidžiantį painiai tragišką jaunos merginos gyvenimą.
Ši, naujausia „Ledi Makbet“ ekranizacija, kupina naujovių ir įdomių scenarijaus sprendimų. Iš Rusijos į Viktorijos laikų Angliją perkelta istorija, pripildyta aistros ir maišto, kurie sudaro nervingą troškimo, intrigos ir žudynių kokteilį. O pagrindinį vaidmenį atlikusi jaunoji aktorė Florence Pugh, pasak užsienio kritikų, jau dabar vadinama vienu įdomiausių ekrano talentų.
1865 metai. Šiaurės Anglijos kaimas. Pagrindinė istorijos veikėja, 17-metė Ledi Ketrin, lyg koks gyvulys, kartu su lopinėliu nederlingos žemės, parduodama pasiturinčiam didikui Borisui, tiksliau – jo sūnui Aleksandrui, už kurio Ketrin, paskubomis, ne savo noru ištekinama. Atgrasus, visiškai neišvaizdus ir už nuotaką daug vyresnis jaunikis, jau nuo pirmosios jų santuokos dienos parodo, kad Ketrin jo visiškai nedomina, todėl nelaiminga, niekaip naujoje šeimoje nepritampanti mergina, nuolat tūno izoliuota tvankiame erdvių rūmų kambaryje, prižiūrima tarnaitės Anos.
Viskas po truputį ima keistis tik tuomet, kai Aleksandras kuriam laikui išjoja verslo reikalais, o Ketrin, ištrūkusi pasivaikščioti, sutinka tarną Sebastianą, kurį, pasiilgusi artumo, įsivilioja į lovą. Beprotiška ir aistringa dviejų žmonių meilė netrunka išaiškėti, atnešdama siaubingas pasekmes visiems rūmų gyventojams.
8. ,,Šviežiena“ (,,Raw“)
Prancūzų ir belgų kurtas siaubo filmas jau nuo pat savo debiuto Kanų festivalyje susilaukė itin prieštaringos reputacijos, tad nekyla jokių abejonių, kad šis filmas ne jautriesiems. Istorija tyrinėja kas nutinka, kai jauna vegetarė mergina pirmą kartą paragauja mėsos, ir jos nežmoniškas alkis pabunda.Režisierė Julia Ducournau debiutuoja su ypatingai tamsiu ir šoką keliančiu filmu ,,Šviežiena“, kuriame ji demonstruoja nuostabius kūrybinius instinktus ir iškreiptą humoro jausmą. Kūrėja perteikia nusikalstamą istoriją, paremtą krauju, primityviais ir natūraliais žmogiškais poreikiais, vyrų ir moterų instinktais. Filmo siužetas tikrai sukrečiantis ir išsiskiriantis, jo peržiūrai reikia pasiruošti ir nusiteikti išvysti ne pačius maloniausius vaizdelius.
Istorija prasideda paslaptinga mašinos avarija, kurios esmė paaiškėja įpusėjus filmui. Vėliau veiksmas staiga peršoka ir supažindina mus su vegetare Justina (akt. Garance Marillier) , kurios laukia pirmieji metai veterinarijos koledže, kuriame mokėsi ir jos tėvai. Mergina atvyksta į studentų miestelį, kuriame jos laukia pirmakursės pažintis su studentišku gyvenimu. Naujokė atsiduria smagiame vakarėlių pilname gyvenime. Mergina dar nekalta, niekada negėrusi alkoholio ir nežino ką reiškia siautulingas gyvenimas.Justinos vyresnioji sesuo Aleksandra (akt. Ella Rumpf) taip pat mokosi šioje mokykloje. Vietoje to, kad gintų savo seserį per krikštynas, kuomet šiai liepiama suvalgyti mėsos, nors ji ir vegetarė, Aleksandra pati priverčia ją tai padaryti. Visų akivaizdoje mergina išrėžia kelias piktas replikas dėl savo naivios jaunesniosios sesers elgesio. Po pirmojo karto, kai Justina paragauja mėsos, merginos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis.
Garance Marillier tenka pamiršti vaikystę ir persikūnyti į mėsą valgančią kraujasiurbę. Tai pasirodymas, kurio taip lengvai nepamirši bei vaizdai, kurių niekaip negalėsi ištrinti iš savo galvos. ,,Šviežiena“ tikrai nusipelnė būti išvystas tikrų siaubo filmų mėgėjų, nes ši istorija turi kažką tokio savito, ko dar tikrai niekada nematėte.
7.„Aritmija“ (Аритмия)
Pagrindinis veikėjas – herojus Olegas (aktorius Aleksandras Jacenka). Būtent taip jį norisi vadinti – herojumi, didvyriu, nors iš pirmo žvilgsnio jis tikrai nėra tradicinis šaunuolis. Aptinusio veido garbanius mėgsta rusiškai išgerti, dažnai į ankštą judviejų su žmona butelį prisikviečia draugų, kurie šėlioja visą naktį… Tačiau herojumi Olegą daro jo besąlygiškas atsidavimas darbui – vyras yra greitosios pagalbos paramedikas, vienas iš tų, kuriam nuoširdžiai rūpi visų pacientų gyvenimai. Ekrane nuolat matome Olegą gelbėjantį gyvybes – kartais su sveiku humoru, kuomet greitąją pagalbą išsikvietusi apkūni pensininkė iš tiesų tetrokšta žmonių dėmesio – tokiu atveju Olegas pasiūlo jai „stebuklingą piliulę“ nuo visų ligų, kuri iš tiesų tėra plastmasinė žaislinio šautuvėlio kulka… Tačiau žymiai dažniau nei su aikštingomis pensininkėmis Olegui tenka grumtis su gyvybės ir mirties klausimu, kuomet žaibiškai tenka priimti rizikingus sprendimus.
Kruvinos akimirkos greitosios pagalbos automobilyje epizodiškai mainosi su jaukesnėmis, bet ne visada taikiomis scenomis Olego ir jo gražuolės žmonos Katios (aktorė Irina Gorbačiova) namuose. Katia – taip pat gydytoja, tik ji dirba priimamajame ir turi geresnes karjeros perspektyvas nei Olegas. Moteris taip pat nevengia linksmybių su kolegomis, tačiau iš esmės rodosi ramesnė, atsakingesnė, paslapčia trokštanti daugiau dėmesio iš nuolat pavargusio arba besilinksminančio vyro ir ramybės namuose. Poros barnius keičia scenos ligoninėje ar pacientų namuose, buitiniai vakarėliai kilnojant vodkos stikliukus, mirtinai nukraujavę žmonės, naujas greitosios pagalbos bosas, mėginantis įvesti griežtą tvarką ir šiek tiek intymių meilės akimirksnių… Šis emocingas kaleidoskopas pamažu žiūrovui atskleidžia ne tik sodrią meilės istoriją, bet ir gilias Rusijos visuomenės problemas.
6. „Vadink mane savo vardu“ (Call me by your name)
Luca’o Guadagnino juosta apie vasarišką dviejų vyrų aistrą buvo įvertinta kaip geriausia „Sundance“ atidaryme. Šis filmas yra apie begalinį jaunuolio susižavėjimą ir romaną su tėvų viloje besisvečiuojančiu atvykėliu. Armie’is Hammer’is atlieka gundančio svečio vaidmenį ir pilna amplitude atskleidžia savo talentą, ko nebūtų galima pasakyti apie šį aktorių David‘o Fincher‘io „Socialiniame tinklalapyje“ (angl. The Social Network). L. Guadagnino‘as pažymi, kad šiame filme gausu įtampos bei nuoširdumo, kurie koreliuoja iki pat kulminacinio siužeto taško.
Svarbu ir paminėti ir tai, kad prie scenarijaus rašymo prisidėjo James‘as Ivory‘is – britų režisierius, sukūręs kitą klasikinę juostą apie gėjų santykius „Morisas“ (angl. Maurice) 1987 m. Pagrindinio aktoriaus rolę užimantis Timothe’is Chalamet’as, įneša intelektualumo ir sudėtingumo šiam pamišusiam ir nenuspėjamam filmui.
5. „Aš esu Tonia“ (I Tonya)
Jau pačioje 1994-ųjų metų pradžioje visą sporto pasaulį sukrėtė šiurpus įvykis. Po treniruotės buvo užpulta ir sužalota Jungtinių Amerikos Valstijų olimpinės dailiojo čiuožimo moterų komandos narė Nensi Kerigan. Netrukus įtarimų šešėlis krito ant jos aršios konkurentės Tonios Harding, kuri taip pat siekė vietos Lilehamerio žiemos olimpinėse žaidynėse.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent pastaroji, kartu su savo buvusiu vyru Džefu Giluliu ir jo draugu Šonu Ekhartu planavo šį užpuolimą, kurį įvykdė jų pasamdytas bendras Šeinas Stentas. Visas įvykis susilaukė milžiniško spaudos susidomėjimo, o bene garsiausias pasaulyje laikraštis „The New York Times“ netruko jį pakrikštyti vienu didžiausių skandalų sporto istorijoje. 2017-ųjų pabaigoje pasirodžiusi biografinė drama „Aš esu Tonia“ siūlo į šią tragiškai susiklosčiusią istoriją pažvelgti iš jaunos ir perspektyvios sportininkės Tonios Harding barikadų pusės.
Visų pirma, reikia pagirti „Aš esu Tonia“ režisierių Kreigą Gilespį už puikiai atliktą tikros istorijos adaptaciją kine. Nemaža dalis filmo yra paremta perfilmuotais tikrais interviu, kurie po incidento buvo imami iš Tonios Harding, jos mamos LaVonos, buvusio vyro Džefo Gilulio ir jo bičiulio, Tonios asmens sargybinio, Šono Ekharto. Tai į patį išpuolį leidžia pažvelgti ir iš kitos pusės – atskleidžiami būtent Tonios Harding ir ją supusių žmonių išgyvenimai, požiūriai ir nuomonės.
„Aš esu Tonia“ ne tik sugebėjo puikiai atspindėti tikrą istoriją, bet dėmesį prikaustė ir puiki vaidyba filme. Kepurę tenka nukelti prieš dvi, puikiai savo vaidmenis išpildžiusias, moteris – Margo Robi ir Alison Dženi. Viena, atitinkamai, vaidino pačią Tonią Harding, o kita – jos mamą LaVoną. Viena, atitinkamai, buvo nominuota oskarui už geriausią moters atliktą pirmo plano vaidmenį, o antra, savo ruožtu, ne tik buvo nominuota, bet ir laimėjo oskarą už geriausiai atliktą antro plano vaidmenį šių metų oskarų nominacijose.
4. „Geras laikas“ (Good Time)
Jaunas ir labai perspektyvus, režisierių brolių Josh ir Ben Safdie tandemas, gero kino gerbėjams pristatė labai originalų kriminalinį kūrinį – „Geras laikas“. Pavadinimas tikrai atspindi tai, ką jūs patirsite viso filmo metu. Tai juosta, kurioje svarbu ne tik matomas vaizdas. Garso takelis, kurį sukūrė Amerikiečių kompozitorius Daniel Lopatin (Oneohtrix Point Never), filmui pridės tiek daug įtampos ir intensyvumo, kas privers akis atmerkti plačiau ir gaudyti kiekvieną momentą, nenorint nieko praleisti. 2017 m. Kanų kino festivalyje, ši kriminalinė drama, buvo nominuota pagrindiniam apdovanojimui – Auksinei palmės šakelei, o kompozitorius, už savo unikalią muziką, Geriausio garso takelio kategorijoje, pelnė pirmąją vietą.
Pagrindinį veikėją Konį Nikasą įkūnija visiems gerai žinomas, Saulėlydžio sagos vampyras, Edward Pattinson. Karjeros metu, šiam aktoriui buvo sudėtinga žiūrovams įrodyti, kad jis gali atsiriboti nuo to paauglių dievaičio įvaizdžio ir imtis rimtų vaidmenų. Tačiau kritikų akimis Konis Nikasas yra kol kas geriausias Edward Pattinson pasirodymas jo aktoriaus karjeroje.
Filmas prasideda nuo scenos, kurioje galime pamatyti Niką (akt. Ben Safdie) – Konio jaunesnįjį, protiškai atsilikusį brolį. Dėl savo sveikatos būklės jis yra priverstas lankyti psichologo terapijas, kurių metu paaiškėja, kad Nikas nevaldo savo agresijos. Filme aiškiai galime pajusti tą tikrą brolišką ryšį tarp Niko ir Konio, kuris savo jaunesniuoju broliu rūpinasi savo būdais – negalvodamas apie būsimas pasekmes ir brolio būklę, jis Niką pasiima kartu apiplėšti banką. Žinoma, apiplėšti banką nėra taip paprasta, kaip broliai galvojo. Net ir gavę pinigus, jais džiaugėsi neilgai – krepšyje sprogo dažai, kurie banknotus padarė beverčiais, o brolius nudažė tokia ryškia spalva, kad nepamatyti jų gatvėje būtų tiesiog neįmanoma. Kol Konis bando išspręsti situaciją, Nikas išsiduoda policijai ir taip yra pagaunamas pareigūnų bei uždaromas į kamerą. Prasideda ilgiausia Konio naktis.
3. „Pradink“ (Get Out)
Nepaisant to, kad šis filmas priskiriamas siaubo filmų kategorijai, jame netrūksta juodojo humoro, kuris ypač šaiposi iš rasizmo ir atrodo itin komiškai. Toks dviejų skirtingų žanrų persipinimas neleis nuobodžiauti žiūrovui.
Dažnai nutinka taip, kad filmas išgarsėja dar prieš jam pasirodant ekranuose. Tokiais atvejais išpopuliarintiems filmams būna sunkiau palikti gerą nuomonę po filmo, nes kiekvienas nuėjęs į filmą jau turi susidaręs nuomonę ir tikisi, kad ji bus patvirtina. Neretai po tokių filmų lydi nusivylimas, tačiau šis filmas nepriklauso šiam sąrašui ir turi būti pamatytas kiekvieno save gerbiančio kinomano.
Laikui bėgant ir Barakui Obamai pasitraukus iš valdžios, Donaldas Trumpas parodė savo galią, o Jordan Peele taip pat įsitraukė į istoriškai svarbų momentą. ,,Get Out“ buvo išleistas tapačią dieną, kai naujasis prezidentas tam tikras žiniasklaidos medijas pažymėjo kaip ,,žmonių priešais“. Plačiai paplitę nuogąstavimai dėl naujosios Amerikos valdžios padėjo išgarsėti filmui, nes visi žmonės aktyviai domėjosi įvykiais. ,,Pradink“ tapo žiūrimiausiu ir populiariausiu filmu visoje šalyje per savo pirmąją atsidarymo savaitę ir vis dar turi kur sužibėti.
Jei manėte, kad Jordan Peele šiuo filmu sieks susilaukti jūsų juoko ar išgąsdinti pigiais ir nuvalkiotais siaubo triukais, jūs labai klystate. Kuriant filmo scenarijų pagrindinė taisyklė buvo sukurti kažką naujo ir išsiskirti iš vis labiau panašėjančių siaubo filmų. Ir jam pavyko tai įgyvendinti, nes režisieriui buvo svarbi kiekviena filmo detalė ir jis žinojo, ką nori pasakyti šiuo kruopščiai apgalvotu filmu. Charakteriams filme sudaryti buvo skirtas didelis dėmesys, jie dažnai vaizduojami stambiu planu ir pasirenkant aktorius nebuvo padaryta klaidų. Garso efektai taip pat atrinkti skrupulingai, o vietos, kuriose jų nėra tik dar labiau kelia įtampą, kuri filme laikosi iki pat pabaigos.
2. „Nematomas siūlas“ (Phantom thread)
Šių metų Oskaruose filmas sulaukė didžiulio dėmesio ir buvo nominuotas net šešiose kategorijose: Geriausias filmas, Geriausias režisierius, Geriausias aktorius, Geriausia antro plano aktorė, Geriausia muzika ir Geriausias kostiumų dizainas, už pastarąjį „Nematomas siūlas“ laimėjo ir pačią Oskarų statulėlę. Dėmesio centre atsidūrė ne tik apdovanojimas, bet ir žymus britų aktorius, trijų Oskarų laureatas Danielis Day-Lewisas, kurį galėjome matyti jo ankstesniuose filmuose „Bus kraujo“, „Linkolnas“, „Niujorko gaujos“ ir kt. Nepaisant didelio talento, aktorius kiekvieną savo būsimą personažą rinkdavosi labai atsakingai, stengdavosi į jį įsijausti taip, kad žiūrovas nepajustų, kad viskas yra suvaidinta. Niekas, tik pats aktorius žino, kokia yra tokio atsidavimo savo darbui kaina. Galbūt todėl Danielis Day-Lewisas baigęs filmuotis šiame filme pareiškė, kad tai buvo paskutinis jo darbas ir daugiau jis kine nebevaidins.
Reynoldsas Woodcockas (akt. Daniel Day-Lewis) – Anglijoje gyvenantis, XX a. vidurio mados genijus, pamišęs dėl disciplinos, tobulumo ir elegancijos. Jo suknelės skirtos ne bet kam – progą nešioti mados šedevrus gauna tik Anglijos aukštuomenės damos ir kilmingos moterys. Kol Woodcockas turi visišką kūrybinę laisvę, visais buhalteriniais ir kitais, ne tokiais įdomiais reikalais jo mados salone rūpinasi jo sesuo Sirilė (akt. Lesley Manville). Režisierius Paulas Thomas Andersonas yra keistų santykių šeimoje mėgėjas. Woodcocko santykis su Sirile yra sukuriamas keistai motiniškas, lyg jo sesuo atstotų jam jų mirusią motiną. Iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad „Nematomas siūlas“ yra apie to amžiaus madą, jos svarbą visuomenėje, bet tuo pat metu prasideda ir neįprasta meilės istorija.
1. „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri
Tai neįprasta istorija, įtraukianti žiūrovą į ypatingą juodojo humoro, satyros bei draminių elementų žaismo virsmą. Juostoje parodoma skaudi, dar vis į „tabu“ sąrašą patenkanti realybė: moteris, netekusi savo dukros, po septynerių mėnesių nesėkmingų policijos paieškų, bando surasti siaubingo nužudymo kaltininką. Iš pirmo žvilgnio, Ebingas, rodos, atitinka visus ramaus ir patikimo miestelio standartus, kurie suteikia savotiško žavesio. Bendruomenėje visi draugiški, galintys padėti kaimynui nelaimėje, o nusikalstamumo lygmuo toks mažas, kad policijos nuovadai paprasčiausiai neapsimoka dirbti tamsiuoju paros metu. Tiesa, viskas drastiškai pasikeičia, kuomet tylųjį miestelį sudrebina netikėtas jaunos paauglės nužudymo atvejis. Praėjus daugiau nei pusmečiui, vietos policija vis dar nesiruošia akylai tirti mįslingos žmogžudystės ir nepilnametės išžaginimo, nes jų manymu, toks procesas reikalauja daug pastangų bei laiko resursų, kurie negarantuoja painiosios mįslės išsiaiškinimo sėkmės.
Pagrindine filmo žvaigžde ir bene ryškiausia juostos veikėja galime laikyti Mildred Hayes (Frances McDormand) – aukos motiną – liejančią savo įtūžį ir nežmonišką sielvartą visai kitomis formomis, nei esame įpratę matyti. Būtent dėl šios priežasties, jau pačioje filmo pradžioje žiūrovas jaučia ironijos prieskonį, kuris pristatomas plačiajame ekrane kartu su filme nuolat akcentuojamais žymiaisiais reklaminiais stendais. Trys milžiniški stendai, nudažyti ryškiausios aguonos raudonumo spalva, rodos, maldaute prašo pro šalį važiuojančius miestiečius pažvelgti pro automobilio stiklą. Jų centre išdidžiai puikuojasi provokuojantys užrašai, už kurių reklamą Mildred paklojo nemenką sumą. „Mirštanti išprievartauta“, „Ir vis tiek nėra suimtų?“ bei „Kaip suprasti, vyriausiasis pareigūne Willoughby“ – skelbia netektį išgyvenančios mamos pyktį įrodantys žodžiai.
Baisiausia, kad Ebingo gyventojai puikiai suvokia brutalaus nusikaltimo aplinkybes, tačiau jas priima kaip įprastą, gyvenimišką ir natūralų atsitiktinumą: moterys kartais tiesiog pakliūna į prievartautojų ar žmogžudžių pinkles. Tokia tragikomiška istorija apie nusivylusios moters Dievo imituojamą kerštą leidžia susimąstyti, ar atleidimas sau ir kitiems, visgi, neatneštų ramybės į taip jos iškankintą gyvenimą.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių 2016-jų metų filmų!
