Šiandien televizija jaunimo gyvenime užima vis mažiau vietos, mat dažniau pasirenkama interneto alternatyva – galybė įvairiausių pasirinkimų ir jokių reklamų neabejotinai laimi kovoje prieš senamadiškas televizijas. Tačiau dėl to nereikia liūdėti – priešingai, tai reiškia, kad norintieji mėgautis kinu gali pasirinkti sau įdomų turinį. Paauglystėje neretai sunku apsispręsti, ką gi norėtųsi pažiūrėti, tad pateikiame 10 puikių filmų, tinkančių sulaukusiems keturiolikos ir vyresniems paaugliams.
10. „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ (Scott Pilgrim vs. the World, 2010) Prieš dešimtmetį pasirodžiusi romantinė veiksmo komedija, kurios režisierius – Edgaras Wrightas. Filmas sukurtas remiantis Bryano Lee O‘Malley išleista iliustruotų knygų serija „Scott Pilgrim“. Filmas sulaukė nemenko pripažinimo – buvo nominuotas apdovanojimams daugelyje kino festivalių, o kino kritikai negailėjo pagyrų šiai nuotaikingai kino juostai. Premjera įvyko 2010-aisiais San Diege vykusiame tarptautiniame Comic-Con festivalyje. Filmas savo auditoriją žavi savo stiliumi – kompiuterinio žaidimo žanras ir komiksų motyvai neabejotinai pritraukia savo žiūrovą, o tai patvirtina ir faktas, kad neilgai trukus po filmo išleidimo susiformavo nemenkas gerbėjų ratas, itin besidomįs filme sukurtu pasauliu ir istorija.
Skotas Pilgrimas – 23-ejų bedarbis, bosine gitara grojantis bandančioje iškilti garažuose koncertuojančioje roko grupėje. Jis susitikinėja su miela septyniolikmete moksleive Knives Chau. Skotas mėgaujasi gyvenimu ir atsipalaidavęs žengia pirmyn savo ritmu, kol vieną dieną Ramona Flowers it skustuvas perkerta jo kelią. Ramona į Torontą atvyko iš Niujorko tam, kad atrastų tylą ir ramybę bei savo praeitį paliktų užnugaryje. Tiesa, niekas taip ir nežino, kas gi slepiasi toje jos praeityje, tačiau netrukus Skotas tai sužinos, pamėginęs su Ramona užmegzti romantiškus santykius – prieš norėdamas tapti pora su ja, jis privalo įrodyti savo vertę. O tai padaryti jam teks kovojant su septynetu buvusiųjų, kurie valdo Ramonos meilės gyvenimą. Jie pasiryžę padaryti bet ką, kad sunaikintų ir atsikratytų galimai naujuoju jos vaikinu. Jei Skotas tikisi savo gyvenimo meilę atrasti santykiuose su Ramona, jis privalės nugalėti visus septynis prieš pasibaigiant žaidimui.
9. „Geri berniukai“ (Good boys, 2019) Pernai metais kino ekranus pasiekęs debiutinis režisieriaus Gene‘o Stupnitskio darbas. Jaunatviška kino juosta tapo tikra sėkme – 20 mln. JAV dolerių biudžetą turėjęs filmas pasirodęs kino teatruose susišlavė daugiau nei penkissyk didesnę sumą, siekiančią 111 mln. dolerių. Gerbėjų ir specialistų teigiamai vertinta kino juosta įvardijama kaip „linksma, juokinga ir nuoširdi“ komedija, žiūrovus pakerinti savo nuoširdžiu humoru ir teigiamomis emocijomis. Mokyklos suolus trinantys berniukai savo šypsenomis ir išmone sužavės ne vieną.
Maksas, Lukas ir Toras – trys draugai, į šeštą klasę žengiantys kovodami su asmeninėmis dilemomis. Maksas yra įsižiūrėjęs bendraklasę Brikslę, Lukas sužino, kad jo tėvai ruošiasi skirtis, o Toras, erzinamas bendraamžių, kovoja su savo meile dainavimui. Netikėtai pasitaikius progai sudalyvauti vakarėlyje, rengiamame populiarios moksleivės Soren, ir ten pabučiuoti Brikslę, Maksas su draugais pasiskolina savo tėvo droną ir šnipinėja savo kaimynę Haną idant išmoktų bučiuotis. Tačiau misija pakrypsta netikėta linkme – dronas sunaikinamas, o berniukams į rankas pakliūva Hanos ekstazi. Kitą dieną trijulė nusprendžia neiti į mokyklą ir nukeliauti į prekybos centrą tam, kad atpirktų droną, tačiau jiems ant kulnų lipa Hana su savo drauge Lile. Patyrę keletą netikėtumų, berniukai pasiekia prekybos centrą, kur jų laukia dar vienas siurprizas – droną įsigijo Hana, ir jį atiduos tik mainais į savo tabletes, kurias šie perdavė policijos pareigūnams. Vaikams teks pereiti ugnį ir vandenį, kad viską išspręstų. Palaipsniui iškyla klausimas ar lemta vaikystės draugystei tęstis ir subrendus?
8. „Su meile, Saimonas“ (Love Simon, 2018) Amerikietiška romantinė komedija, paremta romano „Simon vs. The Homo Sapiens Agenda“, parašyto Becky Albertalli, motyvais. Filmas pristatytas 2018-ųjų Mardi Graso kino festivalyje, o kino kritikai filmą apibūdino kaip „atlapaširdį, įvairialypį ir turintį talentingą kūrybinę komandą, gebėjusią perteikti revoliucinį normalumą“. Kino juosta vertinta itin teigiamai, jai pagyrų negailėjo ir įvairaus amžiaus žiūrovai, neretai netgi buvo lyginama su Johno Hugheso kūriniais. Filme skamba daug muzikos, o originalūs kūriniai netgi pateko į Australijos, Kanados, Jungtinės Karalystės ir JAV topus bei pelnė keletą apdovanojimų.
Saimonas Spieris – vidurinės mokyklos baigiamosios klasės moksleivis. Jis gyvena, kaip pačiam atrodo, nuostabiai normalų gyvenimą: turi mylinčią šeimą, kurią sudaro mama Emilė ir tėtis Džekas bei jaunesnė sesuo Nora. Turi grupelę artimų draugų: Lėja, Nikas ir Eibė, pastaruosius jis pažįsta kone visą savo gyvenimą, o viena jų šioje vidurinėje pradėjo mokytis tik šiemet, tačiau taip pat tapo tokia artima, kad atrodo, jog kompanijoje praleido nė kiek ne mažiau laiko. Viskas atrodo puiku, bet Saimoną kankina vienas „bet“ – jau keletą metų savyje jis laiko paslaptį: yra gėjus, ir niekaip to neprisipažįsta. Jis žino, kad tėvai suprastų savo sūnų ir jį palaikytų, nepaisant Džekui neretai išsprūstančių juokelių apie homoseksualus, ir žino, kad daugelis mokinių priima Etaną, kitą jų bendraklasį, kuris vienintelis prisipažino esąs gėjus. Keletas skirtingų aplinkybių susidėliojo taip, kad jis nesiryžta prisipažinti, tačiau labiausiai Saimoną stabdo tai, kad šis žingsnis iš pagrindų sujudintų jo nusistovėjusį sėkmingą gyvenimą. Internete susipažinęs su kitu bendraklasiu anonimu, teigiančiu esant tokioje pat situacijoje, ir pamažu į aplinką pradeda žvelgti kitomis akimis…
7. „Užsispyrėlės sutramdymas “ (10 THINGS I hate About you, 1999) Nors ši romantinė komedija skaičiuoja jau trečią dešimtį, tačiau geras kinas nesensta, jis tik tampa dar brandesniu. Ne išimtis ir ši kino juosta, kurioje vaidmenis atliko „Oskaro“ savininkas Heathas Ledgeris ir „Auksiniam Gaubliui“ nominuota Julia Stiles. Filmo scenarijus parašytas adaptuojant ir modernizuojant Viljamo Šekspyro komediją „Užsispyrėlės sutramdymas“, veiksmą perpasakojant dešimtojo dešimtmečio amerikietiškoje vidurinėje mokykloje. Po dešimtmečio filmo motyvais sukurtas to paties pavadinimo serialas, turėjęs viso 20 serijų. Filmas buvo itin sėkmingas – ne tik tapo karjeros tramplinu pagrindiniams aktoriams, bet ir atsipirko finansiškai.
Filmas pradedamas scena, kurioje matomas Kameronas, Padua vidurinės mokyklos naujokas, sėdintis keistuolės padėjėjos panelės Perky kabinete. Vėliau mokyklą jam aprodo Maiklas, kuris vėliau tampa jo geriausiu draugu. Pažintinio turo metu Kameronas pirmą kartą išvysta Bjanką Stratford, gražuolę antrakursę, turinčią vieną problemą: jai neleidžiama susitikinėti. Ta pati problema kankina ir jos pikčiurną sesę Katariną, baigiamosios klasės moksleivę, dievinančią indie rock stiliaus muziką, feministinę literatūrą ir nekenčiančią panašumų. Tačiau staiga merginų tėvas nusprendžia pakeisti namų taisykles – nuo šiol Bjanka gali susitikinėti, tačiau tik su sąlyga, jei vaikiną turės ir Katarina. Kameronas, norėdamas susitikinėti su Bjanka, turi surasti porą ir jos sesutei. Su Maiklo pagalba jis į planą įtraukia gražuolį Džojų, apgaudamas šį, esą jam atiteksianti vyresnėlė. Ar sėkmingai baigsis jaunuolių kovos dėl simpatijos širdies?
6. „Karatė vaikis“ (Karate kid, 1984) Ši 1984-aisiais pasirodžiusi veiksmo dram buvo nominuota „Oskarui“ ir „Auksiniam Gaubliui“. Nors šis filmas skaičiuoja jau ketvirtą dešimtį, šie skaičiai reiškia tik viena – filmas neabejotinai tapo kino klasika ir žiūrovus žavi ir šiandien, praėjus jau 36-eriems metams. Kritikai gyrė siužeto vientisumą, istorijos pasakojimą, aktorių darbą ir filme skambėjusią muziką. Taip pat verta paminėti, kad vos 8 mln. JAV dolerių biudžetą pradžioje turėjusi kino juosta kino teatruose uždirbo net 100 milijonų dolerių, taip tapdama viena iš daugiausiai uždirbusiųjų 1984-aisiais. Taip pat tai tapo tikru karjeros šuoliu Ralphui Macchio, atlikusiam pagrindinį vaidmenį. Istorija sulaukė net trijų tęsinių, gana sėkmingo perdirbinio, pasirodžiusio 2010-aisiais, ir dviejų bandymų tapti serialu.
Danielis LaRusso – švelnaus būdo paauglys iš Naujojo Džersio, turįs savo gimtąją valstiją palikti dėl mamai pasiūlyto darbo netoli Los Andželo. Persikėlęs į naujuosius namus, jis bando priprasti prie gyvenimo naujame mieste. Prieš išvykstant jam buvo žadama, kad gyvens nuostabiame name su baseinu, tačiau atvykus paaiškėjo, kad tai tebuvo tik tušti pažadai. Mokykloje jis sutinka nuostabią šviesiaplaukę, kuri jį tiesiog pakeri, tačiau taip pat susiduria ir su mokyklos kietuolių gauja iš karatė mokyklos, kuri ruošiasi naujoko gyvenimą paversti pragaru. Tai dar labiau susilpnina Danielio pasitikėjimą savimi, ir jis vis labiau nori grįžti namo. Patyčios tęsiasi, ir jaunuolis pradeda bijoti rodytis mokykloje. Staiga Danielis sutinka meistrą Miyagi, kuris švelnų paauglį priglaudžia po savo sparnu ir parodo, kad karatė ir gyvenime tikrai ne viskas remiasi vien tik jėga ir galia. Užsimezgusi nauja draugystė paskatina Danielį kovoti už save ir įrodyti savo vertę. Ar jam pavyks atsilaikyti prieš stipresnius už save?
5. „Lengvabūdė pirmūnė“ (Easy A, 2010) Apie literatūrinės klasikos ekranizacijų subtilumus prirašyti kalnai recenzijų ir netgi mokslinių disertacijų. Tačiau ligi šiol nėra sutarimo, kokį filmą galima būtų laikyti idealia adaptaciją – tą, kuri išlieka maksimaliai artima tekstui ar ta, kuri tik pasinaudoja literatūros kūrinio motyvais ir pateikia į originalą mažai panašią istoriją.
Filmo „Lengvabūdė pirmūnė“ renkasi antrąjį variantą ir nuo literatūrinio originalo pabėga taip toli, kad jei ne paminėjimas titruose, vargu ar kas suprastų, jog autorius įkvėpė Nathanielio Hawthorne’o romanas „Raudonoji raidė“, parašytas dar 1850 metais. Surasti du siužetus, kurie būtų vienas į kitą labiau nepanašūs, negu knyga ir filmas, tikrai nelengva. Spręskite patys.
Nathanielio Hawthorne’o klasikiniame romane „Raudonoji raidė“ (ir gana tikslioje šio klasikinės istorijos ekranizacijoje, kurią 1995 m. su aktoriais Demi Moore bei Gary Oldmanu sukūrė režisierius Rolandas Joffé) veiksmas rutuliuojasi 1666 metais Masačiusetso įlankos kolonijoje. Čia vyrauja puritoniškos vertybės, todėl naujoji atvykėlė Hester Prain (Demi Moore) sutinkama gana įtariai. Jauna moteris greitai įsilieja į čiabuvių gyvenimą ir, įsikūrusi atokioje fermoje, laukia atvykstančio vyro. Tačiau ji jaučia nenumaldomą aistrą jaunam kunigui Artūrui Dimesdeilui (Gary Oldmanas). Ir šis neabejingas jaunai gražuolei. Manydami, kad Hester vyras greičiausiai žuvo kelionėje per vandenyną, jiedu sutvirtina savo meilę, iš kurios gimsta kūdikis. Bet netrukus kolonijoje pasirodo Hester vyras Rodžeris Čilingvortas (Robertas Duvallis), praleidęs metus indėnų nelaisvėje.
„Lengvabūdės pirmūnės“ istorija vyksta mūsų dienomis. Jei veiksmas amerikiečių komedijose plėtojasi mokykloje, o jo herojai yra vyresnių klasių mokiniai, galime lažintis, kad beveik visi moksleivių interesai išsitenka seksualinių problemų teritorijoje, o svarbiausi rūpesčiai, žinoma, susiję su nekaltybės praradimu.
Ne išimtis ir Emmos Stone suvaidinta panelė Oliv Pendergast. Merginai jau septyniolika metų, bet ji vis dar skaisti. Šimtus kartų įvairiuose „Amerikietiškuose pyraguose“ buvo pasakojama, kaip tokiame amžiuje šios „gėdos“ galima atsikratyti. Oliv pasirenka ne itin originalų būdą išvengti nevykėlės pravardės. Mergina paleidžia gandą, kad savo gėdos sėkmingai atsikratė su vienu koledžo moksleiviu. Ir kad dar labiau įtvirtintų savo naująjį statusą, ėmė vaidinti labai patyrusią sekso reikaluose. Net demonstratyviai prie savo drabužių prisiuvo raudoną gėdos raidę (štai, pagaliau ir paaiškėjo, kam filmo autoriams prireikė Nathanielio Hawthorne’o!).
Kaip ir reikėjo tikėtis, tarsi stebuklingai lazdelei mostelėjus Oliv iš pilkos pelytės virto viena ryškiausių koledžo moksleivių. Ji išgelbėja ant plauko pakibusią bendramokslio Brendono reputaciją. Vaikinas yra gėjus, ir toliau nuo visų slėpti šį reikalą darosi nebeįmanoma. Brendonas išdrįsta paprašyti Oliv, kad ji apsimestų jo mergina ir jiedu vakarėlyje pasirodytų drauge. Jau įsijautusi į „patvirkėlės“ vaidmenį Oliv, žinoma, negali nepadėti nelaimėliui… (G.J.)
4. „Džuno“ (Juno, 2007) Tai puiki amerikietiška komedija su solidžiais dramos elementais. Filmas pristatytas 2007-ųjų Toronto tarptautiniame kino festivalyje ir sulaukė audringų žiūrovų ovacijų ir aplodismentų. Buvo nominuotas keturiems „Oskarams“, vieną iš jų laimėjo, taip pat sulaukė 3 nominacijų „Auksinio Gaublio“ apdovanojimuose ir beveik šimtą kitų apdovanojimų. Daug pagyrų sulaukė pagrindinį vaidmenį atlikusi aktorė Ellen Page ir filmo muzikinis takelis. Filmas buvo itin sėkmingas ir finansine prasme – pradinis biudžetas, siekęs maždaug 7 mln. JAV dolerių, atsipirko vos per 20 dienų, o išvis pasaulio kino teatruose uždirbo daugiau nei 230 milijonų dolerių. Kino kritikai šią kino juostą gyrė negailėdami, o daugelis jų net skelbė filmą patenkant į metų geriausiųjų dešimtuką.
Istorija pasakojama per keturis metų laikus, pradedant pasakojimą rudenį. Tuomet šešiolikmetė Džuno, moksleivė, gyvenanti Minesotos valstijoje, supranta esanti nėščia po vieno vakarėlio su savo geriausiu draugu Bleekeriu. Klinikos, kurioje atliekami abortai, laukiamajame iš pažiūros kiek keistoka, tačiau protinga Džuno nusprendžia gimdyti, ir vaiką atiduoti įvaikinimui. Ji randa tinkamą porą ir su jais susisiekia, praneša savo tėčiui ir pamotei, ir grįžta į mokyklą. Pasirinktieji tėvai – karjeros laiptais pakilę ir solidų atlygį gaunantys vidutinio amžiaus sutuoktiniai, kurių vienas – atsipalaidavęs ir ramus, o kitas – įsitempęs ir smulkmeniškas – susitinka su Džuno ir pasirašo reikiamus dokumentus. Bėgant laikui ir vystantis nėštumui, kinta santykiai su aplinkiniais ir pačia savimi. Ar Džuno planui lemta išsipildyti?
3. „Per žingsnį nuo šlovės“ (Almost famous, 2000) Nuotaikinga nuotykių komedija, pasakojanti apie paauglį žurnalistą, rašantį žurnalui „Rolling Stone“. Filmas pelnė „Oskarą“ už scenarijų ir buvo nominuotas dar trims, taip pat laimėjo „Auksinius Gaublius“ ir pusšimtį kitų apdovanojimų, įskaitant „Grammy“ už garso takelį. Daug pagyrų už savo vaidmenis sulaukė antro plano aktorės Kate Hudson ir Frances McDormand. Režisierius ir scenarijaus autorius – Cameronas Crowe‘as, pasakojimą pusiau parėmęs savo paties patirtimi – filme remiamasi jo patirtimi dirbant „Rolling Stone“ ir keliaujant po turus kartu su tokiomis grupėmis kaip „Poco“, „Led Zeppelin“, „Eagles“ ir „Lynyrd Skynyrd“. Filmas sulaukė begalės teigiamų atsiliepimų iš kino kritikų, o praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo pasirodymo yra įtraukiamas į dažną geriausių visų laikų filmų šimtuką.
Veiksmas vyksta aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Viljamas Mileris – jaunas ir ambicingas roko muzikos žurnalistas. Jam pasitaiko galimybė įsidarbinti žurnale „Rolling Stone“. Be abejo, jaunuolis pasinaudoja galbūt tik kartą gyvenime pasitaikančia galimybe ir sutinka. Pirmoji Viljamo užduotis – koncertinis turas su grupe „Stillwater“ ir straipsnis apie išgyventus patyrimus. Mileris turi progą išvysti tai, kas lieka už scenos: garsios grupės koncertų užkulisiai atskleidžia ne tik džiaugsmo akimirkas. Jaunuoliui tenka kartu išgyventi ir tas akimirkas, kuomet, atrodo, griūva viskas. Koncertinis turas tampa ne tik įgūdžių tobulinimu, tačiau ir savęs ieškojimo kelione.
2. „Mirusių poetų draugija “ (Dead Poets Society, 1989) Australų režisierius Peteris Weiras dar aštuntojo dešimtmečio vidury išgarsėjo savo originaliais filmais, kurie drauge su kolegų kūriniais privertė kinematografinį pasaulį kalbėti apie Australijos kino stebuklą. Ypač visus sužavėjo jo drama „Piknikas prie Kabančios Uolos“ (Picnic at Hanging Rock, 1975), kurioje mistinės australiškos gamtos šydas gaubė išties paslaptingą istoriją, atsitikusią 1900 metų Švento Valentino dieną. Tada būrys karalienės Viktorijos mergaičių koledžo auklėtinių išsiruošia paiškylauti prie legendomis apipintos Kabančios uolos. Trys paauglės, su pedagoge išėjusios patyrinėti šią užkeiktą vietą, atgal negrįžo. Apie tai, kas tąsyk įvyko, galima tik spėlioti. Ne mažiau paslaptingą istorija buvo pasakojama ir filme „Paskutinė banga“ (The Last Wave, 1977), kurioje garsus Sidnėjaus advokatas susiduria su aborigenų ritualine žmogžudyste ir suvokia, kad žmonijai iškilo pavojus.
Vėliau režisierius Peteris Weiras buvo pakviestas į Holivudą, kur sukūrė keletą įsimintinų filmų. Jų tarpe yra ir „Mirusių poetų draugija“, užimanti svarbią vietą stiprų edukacinį užtaisą turinčių kūrinių sąraše.
Veiksmo vieta –1959 metų Naujosios Anglijos Veltono akademija berniukams, kurioje svarbiausi auklėjimo metodai, regis, nė kiek nepakito nuo karalienės Elžbietos Pirmosios laikų. Tačiau naujaisiais mokslo metais konservatyvių pedagogų gretas papildo anglų literatūros mokytojas Džonas Kitingas (Robinas Williamsas). Jis kažkada pats čia mokėsi ir net buvo įkūręs Mirusių poetų draugiją. Šios draugijos nariai slapta rinkosi į vakarėlius, kurių metu patirdavo nuoširdaus bendravimo džiaugsmą ir senosios klasikų poezijos žavesį. Kitingas nori vėl atgaivinti šias gražias tradicijas, bet sutinka milžinišką vyresnės kartos pasipriešinimą.
Robinas Williamsas vaidina idealų pedagogą, savo mokiniams, būsimiesiems verslininkams ir politikams, suteikianti ne vadovėlines žinias, bet kur kas svarbesnius dalykus – pasitikėjimą savimi, aukštų moralinių kategorijų suvokimą, sugebėjimą savarankiškai mąstyti ir lemiamu momentu priimti teisingus sprendimus.
Ir šis Robino Williamso sukurtas personažas turi savo realų prototipą – tai Samuelis Pickeringas, Konektikuto universiteto britų literatūros profesorius. Vienas jo buvęs studentas Tomas Schulmanas parašė „Mirusių poetų draugijos“ scenarijų, už kurį buvo apdovanotas Oskaru. Šiuo prizu buvo įvertintas didelis scenaristo nuopelnas, ne tik taikliai charakterizuojant patį Džoną Kitingą, bet ir didelį būrį jo mokinių, kurie filme nėra tik fonas ar choras, o visavertės (nors kartais dar ir ne visai susiformavusios) asmenybės. Labai margoje moksleivių kompanijoje išsiskiria valdingo tėvo gniuždomas jaunuolis Nilas Peris (Robertas Seanas Leonardas) ir jautrios sielos paauglys Todas Andersonas, kuris pirmasis nugalėjo savo baimę ir ryžosi išreikšti protestą prieš koledžo vadovybei neįtikusį pedagogą jo paties pasiūlytu būdu („O, kapitone, mano kapitone!).
„Mirusių poetų draugiją“ reikėtų rekomenduoti visiems mokyklą baigiantiems abiturientams, kad jie gerai įsisavintų svarbiausias gyvenimo pamokas ir savo kasdieniu šūkiu paskelbtų Horacijaus sentenciją „carpe diem“ – kurią norisi išversti ne pažodžiui („skink dieną“), bet kaip išmintingą priesaką – negaišk laiko veltui, džiaukis kiekviena diena. (G.J.)
1. „Pusryčių klubas“ (The Breakfast Club, 1985) „Pusryčių klubas“klasikinis paaugliškas, komedijos-dramos filmas, kurį parašė, prodiusavo ir režisavo John Hughes. Jo herojais tapo paaugliais iš skirtingų vidurinės mokyklos klasių. Jie praleidžia šeštadienį kaip bausmę mokykloje su direktoriaus padėjėju (Paul Gleason). Filmo premjera įvyko 1985 m. Vasario 7 d. Los Andžele. O „Universal Pictures“ jį išleido JAV kino teatruose 1985 m. Vasario 15 d. Filmas tapo populiarus ir visame pasaulyje uždirbo 51,5 mln. JAV dolerių, kas buvo milžiniška sėkmė palyginus su gan mažu (1 mln. JAV dolerių) biudžetu. Kritikai mano, kad tai vienas įsimintiniausių visų laikų filmų apie paauglius. Šis filmas tarsi himnas viso pasaulio maištaujantiems paaugliams.
Filme aptariama daugybė tipinių stereotipų apie skirtingas vidurinių mokyklų mokinių „grupes“. Pati pirmoji scena susideda iš kelių klipų kurie supažindina su filmo aplinka, pradedant nuo mokyklos išorės, tada einant į skirtingas mokyklos dalis, kol fone girdima Anthony Michaelo Hallo personažo Briano Johnsono skaitomas laiškas, kurį jis parašė savo šeštadienį po pamokų „sulaikytų“ draugų, esančių „Shermerio“ vidurinėje mokykloje, vardu. Laiškas tampa didelė dalis filmo esmės. „Ar tai „Teisinga?““- rodo, kad šioje tvarkingoje paauglių taksonomijoje yra šiek tiek pasipriešinimo laiško gavėjui P. Vernonui (Pauliui Gleasonui), klastingam, rūsčiam suaugusiam, kuris visą filmą „nelaisvėje laiko“ maištingų mokinių grupę. „Kaip jis drįso apibūdinti mus, vaikus, tokiomis supaprastintomis, redukcinėmis etiketėmis!“- rašoma laiške. Toliau matoma mokyklos siena su „Metų žmogumi“ ir krūva pasitikinčiu savimi vyrų su kostiumais, balsas paaiškina, kaip direktorius ar vyrai su kostiumais (ir galbūt visas pasaulis) mato šiuos vaikus – parodo kita serija vaizdų. Kiekvienas paauglys taip pat atspindi savo numatytus stereotipus, naudojant aprangos detales. Claire dėvi odinę striukę, „švarų“ plaukų kirpimą, tvarkingą makiažą, gražią piniginę ir deimantinius auskarus, kad galėtų įnešti „išlepinta ir daili“ princesės stereotipą. Brianas vilki „beanie“ kepurę, vilnos striukę, megztinį ir paprastas kelnes. Atrodo, kad jis neturi daug aukštosios mados drabužių. Tai siejama su jo „moksliuko“ stereotipu. Andrew vilki „letterman“ striukę su pleistru ant rankos – „atletas“. Jonas nešioja akinius nuo saulės, skirtingus batus, paltą ir aplink kulkšnį pririštą raudoną juostą – „nusikaltėlis“. Galiausiai, Alison dėvi per didelius, apkritusius drabužius, nešioja suveltus plaukus- „keistuolė“. Bet vienas bendras dalykas, kurį jie turi, yra devynių valandų areštas mokyklos bibliotekoje, šeštadienį, 1984 m. Kovo 24 d., Vadovaujamas pono Vernono, kuris prižiūri mokinius iš savo kabineto kitoje pusėje salės. Kiekvienas iš jų per tą laiką turi parašyti mažiausiai tūkstantį žodžių esė apie tai, kas, jų manymu jie yra. Tų devynių valandų pradžioje kiekvienas, jei iš tikrųjų būtų planavęs rašyti tą esė, greičiausiai parašytų ką nors artimo į tai, kokius juos mato pasaulis, ir tai, kas jiems nuolatos aiškinama.
„Pusryčių klubas“ pagal savo galimybes gali būti beveik „juodosios dėžutės“ teatro pastatymas: penki skirtingo išsilavinimo vaikai yra priversti praleisti devynias valandas kartu viename kambaryje, pakeliui įžvelgdami naujoves apie save ir vienas kitą. Nelsonas, kaip filmo paskirtas dirgiklis, provokatorius, užima daugiausiai vietos bibliotekoje; kiti veikėjai bent jau iš pradžių laikosi pono Vernono nurodymo likti savo vietose, tačiau Benderas yra visa kinetinė energija, stebi kambarį, laipioja ant kėdžių, piktai šluoja didelius dokumentus prie skaitymo stalo. Jis yra tas kuris pradeda pradeda pokalbį. Jis taip pat yra pirmasis iš penkių vaikų, kuris atsiveria ir atskleidžia savo pažeidžiamumą.
Vis dėlto šios per filmą diktuojamos etiketės, užklijuotos ant kiekvieno mokinio turi savo paskirtį. Filmo pradžioje veikėjai jaučiasi patogiai tokioje pat tapatybėje, tačiau neilgai trukus viskas pradeda keistis. Filmas tikslingai demaskuoja įvykius, vykstančius „Pusryčių klube“ ir realiame gyvenime lankant vidurinę mokyklą. Hughesas buvo tas retas suaugęs asmuo, kuris išsaugojo prieigą prie šio paaugliško nepastovumo ir dar retesnis režisierius, galintis tai paversti menu. (U.N)
Viktorija Šaulytė, Gediminas Jankauskas, Ugnė Narkevičiūtė
Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų, kurie keri savo fantazija
