Kino filmo "Frida" kadras

Kino pasaulyje biografiniai filmai visada sulaukia įvairaus įvertinimo – neretai pažeriama kritikos dėl esą iškraipytų faktų ir dažniausiai pagražinamų detalių, kiek rečiau tokios kino juostos palankiai vertinamos tiek kritikų, tiek ir eilinių žiūrovų. Kaip bebūtų, sukurta visa galybė puikių filmų, kurių centre – realios istorijos apie tikrus žmones, kurių darbais ir gyvenimo istorijomis žavisi milijonai. Šiandien jūsų dėmesiui pristatome dešimtuką geriausių kino juostų, kuriose pasakojama apie stiprias ir pagarbą keliančias moteris.

10. „FRIDA” 2002

Prieš beveik du dešimtmečius pastatytas filmas pasakoja apie meksikietę Fridą Kahlo – vieną žymiausių XX a. dailininkių, kurios gyvenimo kelias pažymėtas gausybe skaudžių išgyvenimų ir kančių. Kino juosta sukurta remiantis Hayden Herreros knyga „Frida: Fridos Kahlo biografija“, o jos režisierė – Julie Taymor. Filmas buvo nominuotas šešiems „Oskarams“ ir pelnė du iš jų. Pagrindinę veikėją įkūnija Salma Hayek.

Frida Kahlo – velniškai užsispyrusi ir aistra gyventi trykštanti moteris. Jos charakterį suformavo ankstyvoje vaikystėje išsivysčiusi liga, lėmusi jos silpną sveikatą. Nepaisant to, ji gyveno aktyvų ir kiek nutrūktgalvišką gyvenimą. Aplinkinių vaikų patyčios nesugniuždė jaunosios meksikietės, priešingai – ji įstojo į privačią prestižinę mokyklą, kurioje viena iš nedaugelio mergaičių. Savo ateitį ji svajojo sieti su medicina, tačiau būdama vos aštuoniolikos ji pateko į siaubingą avariją važiuodama autobusu. Patyrusi begalę sunkių sužalojimų, Frida kovojo už savo gyvybę ir išgyveno, tačiau būtent gulėdama patale ji pradėjo tapyti. Siaubingi skausmai, persekioję visą likusį gyvenimą, tapo įkvėpimu didžiajai daliai įstabių dailininkės kūrinių. Tolesnis jos gyvenimas taip pat buvo kupinas impulsyvių aistrų – nors ištekėjo už dvidešimčia metų vyresnio tapytojo Diego Riveros, abu sutuoktiniai nevengė pasukti kairėn, o pati Frida gyveno ypač spalvingai. Jos meilužių sąraše – žymios aktorės ir menininkės, taip pat garsus komunizmo šalininkas ir politinis veikėjas Levas Trockis. Fridos Kahlo darbai sulaukė net žymiojo Pablo Picasso pagyrų, o į paskutinę savo parodą, vykusią 1953-aisiais, ji buvo atgabenta lovoje, iš kurios nebekilo. Filme nuosekliai ir kerinčiai pasakojamas spalvingas ir įvairus šios žymios moters gyvenimas, tapęs įkvėpimu daugeliui. (V.Š)

9. „ERIN BROCKOVIC” (2000)

2000-aisiais pasirodęs filmas pasakoja Erinos Brokovich istoriją. Filme visiškai remiamasi tikrais faktais, jame trumpą epizodinį vaidmenį atlieka ir pati E. Brokovich. Tiesa, pagrindinę heroję vaidina Julia Roberts, kuri už šį vaidmenį gavo „Oskarą“ ir buvo nominuota dar daugeliui kitų apdovanojimų. Kino juosta komerciškai buvo itin sėkminga bei sulaukė begalės teigiamų atsiliepimų iš kino kritikų.

Erina Brokovich – skyrybas su vyru išgyvenusi trijų vaikų motina. Neturinti jokių įgūdžių, tačiau iš paskutiniųjų siekianti savo vaikams suteikti kiek įmanoma geresnį gyvenimą. Aplinkiniai ją apibūdino kaip „užsispyrusią, drąsią, protingą ir pribloškiamai atvirą“, tad šios savybės moteriai ir padėjo neprarasti vilties net ir tada, kai atrodė, kad viskas aplink nesulaikomai griūva. Ieškodama bet kokio darbo, Erin prisimena seną pažįstamą, advokatą Edą Masrį, turintį savo kontorą. Gavusi nors ir menkai apmokamą, tačiau, vis tik, darbą, ji tampa sekretore jo nedidelėje ir mažai kam žinomoje advokatų kontoroje. Smalsiai moteriai už akių užkliūva viena neaiški ir įtarimą kelianti byla. Būdama drąsi ir šiek tiek karštakošė, Erin nusprendžia savarankiškai imtis šios bylos, kurioje įsipainiojęs ir gigantiškos kompanijos, „Pacific Gas and Electric Company“ vardas. Įtarimus keliantys medicininiai išrašai bylojo, kad kompanija savo klientams tiekė užnuodytą vandenį, tad Erin netruko susisiekti su nukentėjusiaisiais ir rasti bendraminčių, siekiančių neleisti šiai bylai nugrimzti tyliai ir saugiai. Kartu su Edu ji besąlygiškai pasineria į šios bylos nagrinėjimą, taip atitoldama nuo savo vaikų ir naujo mylimojo. Santykiams su vaikais vis vėstant, vyriausiasis sūnus netikėtai įsigilina į vieną iš atvejų, kuomet nuo vandens susirgo jo bendraamžis berniukas ir jo mama. Erin paaiškinus, kad savo sunkiu darbu ji siekia padėti daugybei žmonių, atsidūrusių panašioje situacijoje, ji sulaukia šeimos palaikymo ir dar aršiau imasi bylos, kurios atomazga ilgam įsirėžė į istoriją. (V.Š.)

8. „ŠNIPĖ“ (Spionen, 2019)

Sonja Wigert – garsi norvegų aktorė, kurią likimas privertė Antrojo pasaulinio karo metu tapti šnipe (tiksliau sakant, dviguba agente), o už tokią veiklą, kaip sako šnipės kuratorius, šlovės niekas negarantuoja (nebent už nuopelnus Tėvynei būsi apdovanotas vardiniu žiebtuvėliu sau karališkomis regalijomis). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, viena žymiausia Skandinavijos aktorių Sonja Wigert gyvena neutraliame Stokholme ir vaidina teatre. Švedija per abu pasaulinius karus išsaugojo savo šalies neutralumą. O štai Norvegijos likimas buvo labai dramatiškas. 1940 m. naciams okupuoti šią šalį padėjo Norvegijoje įkurtos fašistų partijos lyderis Vidkūnas Quislingas, okupantų paskelbtas marionetinės Nacionalinės asamblėjos vadu, nors tikroji valdžia priklausė Reicho komisariatui ir Trečiojo reicho vietininkui Josefui Terbovenui.

Beje, naciai Norvegijoje buvo radę ir kur kas įtakingesnių rėmėjų bei gerbėjų. Štai Nobelio premijos laureatas rašytojas Knutas Hamsunas ne tik neslėpė simpatijos Adolfui Hitleriui, bet ir susilaukė garbės būti priimtam fiurerio rezidencijoje. O savo Nobelio premijos medalį rašytojas padovanojo nacių propagandos ministrui Josephui Goebbelsui. Aktyvus fašistų politikos palaikymas gerokai pakenkė literatūros klasiko reputacijai, ir ši tema daug metų po karo buvo paprasčiausiai nutylima, o rašytojo šlovė iki paskutiniųjų gyvenimo valandų buvo virtusi jo gėda, nes 1948 m. vasarą Norvegijos teismas K. Hamsuną paskelbė tėvynės išdaviku (apie tai, beje, pasakojo prieš keletą metų „Scanoramoje“ parodytas režisieriaus Jano Troellio filmas „Hamsunas“).

Filmas „Šnipė“ (rež. Jensas Jonssonas) atkuria okupuotos Norvegijos įvykius. Kaip ir kitose okupuotose Europos teritorijose pradžioje naciai stengėsi elgtis „civilizuotai“: nepaklusniems ir besipriešinantiems naujajam režimui buvo rengiami būsimųjų represijų planai, o inteligentus buvo bandoma į savo pusę palenkti, kaip sako dabartiniai politikai, „minkštosios galios“ priemonėmis, paprasčiau kalbant, propaganda. Didelis vaidmuo šiame ideologiniame kare buvo numatytas kinui (Trečiajame reiche visą nacių valdymo laikotarpį tokia politika davė puikius rezultatus).

Kai vokiečiai nusprendė „įdarbinti“ kiną savo propagandos kare, Sonja Wigert iškarto atsidūrė Reicho komisaro Josefo Terboveno (Alexanderis Scheeras) sąrašo viršuje. Gyvenanti Stokholme Sonja jautėsi pakankamai saugi ir arogantiškai paniekino kvietimą atvykti į Oslą dalyvauti oficialiame aukšto rango vadovų vakarėlyje. Netrukus mergina suprato padariusi klaidą, nes jos tėvas buvo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Pasirinkimo nebeliko – teko sutikti su Norvegijos pasipriešinimo judėjimo vadovų pasiūlymu tapti šnipe, kad išgelbėtų tėvą ir pasitarnautų Tėvynei. (G.J.)

7. „GELEŽINĖ LEDI“ (Iron Lady, 2011)

Du „Oskarus“ pelnęs režisierės Phyllidos Lloyd filmas „Geležinė ledi“ sulaukė daugybės kontraversiškų vertinimų. Turbūt vienos žymiausių pasaulio istorijoje moterų, Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Thatcher, dar vadinamos Geležine ledi, gyvenimą pasakojanti biografinė drama didžiuosiuose ekranuose pasirodė 2011 m., istorijos herojei dar būnant gyvai. Ją įkūnijo žymioji Meryl Streep, už šį savo vaidmenį sulaukusi gausybės pagyrų ir apdovanojimų.

Filmas pradedamas scena, kurioje jau senatvinių atminties praradimų kankinama garbaus amžiaus politikė parduotuvėlėje perka pieną. Grįžusi namo ji pasiskundžia savo vyrui, kad laikai keičiasi neatpažįstamai, tačiau vėliau parodoma, kad dialogas su sutuoktiniu – įsivaizduojamas, mat šis miręs jau prieš beveik dešimtmetį. Būtent toks žymiosios politikės vaizdavimas sulaukė aštrios kritikos iš jos šalininkų ir aplinkinių, kurie tai laiko nepagarba garsiai personai. Nepaisant to, tolesnės scenos žiūrovams atskleidžia tikrąjį Geležinės ledi veidą. Jos praeitis vaizduojama per atsiminimų prizmę, kuomet praeities vaizdus iššaukia tam tikri dabarties įvykiai. Tiesa, filme taip pat daugiau atskleidžiama ne politinio, o asmeninio politikės gyvenimo ypatumų ir detalių. Garbingo amžiaus sulaukusi Margaret tarsi gailisi, kad jaunystėje savo darbui skyrė ženkliai daugiau laiko ir dėmesio nei savo šeimai, todėl dabar ją slegia kaltės jausmas – karjera prasideda ir baigiasi, o šeima visada būna šalia. Taigi, epizodiškai papasakojamas Geležinės ledi kelias į politikos elitą, tačiau tik keletas svarbesnių epizodų sulaukia didesnio dėmesio. Ji prisimena savo studijų pradžią, susitikimą su būsimu savo vyru, Denisu Thatcheriu, tapimą partijos ir, neilgai trukus, šalies lydere, karą dėl Folklandų salų ir įvairius streikus bei dešimtojo dešimtmečio pradžioje ištikusią krizę, kuri tapo jos karjeros piko pabaiga. Vis tik kino juosta verta dėmesio būtent ne dėl politinių įmantrybių, o dėl asmeninių dramų ir krizių, persekiojusių kadaise nepalaužiama laikytą Margaret Thetcher. Jos gyvenimo įmantrybės šiame filme ją parodo ne tik kaip šaltą ir griežtą lyderę, bet ir kaip įvairių išgyvenimų kankinamą šeimos moterį.

6. „TEMPLE GRANDIN“ (2010)

Tai biografija moters, kuri serga autizmu. Filmas parodo,  jog liga jai nesutrukdė pasiekti savo tikslo – tapti mokslininke. Priešingai, pasaulio matymas per savotišką, kiek kitokią prizmę padėjo į pasaulį pažvelgti naujai. Temple Grandin yra kelių knygų autorė. Viena iš jų pavadinimu „Thinking in pictures“ pasakoja apie tą kitokią tikrovę.

„Aš esu Temple Grandin ir aš ne tokia kaip kiti žmonės“ – šiais žodžiais prasideda filmas. Juos ištaria aktorė Claire Danes, įkūnijusi panelę Grandin. Koks tas pasaulio matymas iš savotiškos, kitokios prizmės? Temple Grandin viską mato paveikslėliais. Ji tarsi fotografuoja akimirkas savo mintyse. Dėl tokio matymo mąstymas pasidaro konstruktyvus.  Pavyzdžiui, matydama atsiveriančius vartus ir juos mintyse „nufotografuodama“,  ji geba pritaikyti matematinius skaičiavimus ir suprasti, kokiu kampu atsiveria vartai. Dėl šių savo unikalių gebėjimų kasdieniams daiktams pritaikyti fiziką ir matematiką ji sukuria nuostabių išradimų. Juosta  atskleidžia tamsiąją autistų gyvenimo pusę, bet tai padaro visai neliūdnai. Priešingai – su švelniu humoru. Iš Temple šaiposi bendraamžiai, nes ji yra kitokia nei jie. Temple nesupranta paprastų dalykų – pavyzdžiui, kodėl jai reikia eiti į koledžą, juk jos mokytojas yra jį baigęs. Ji išsigąsta automatiškai atsiveriančiu durų prekybos centre arba indų barškėjimo koledžo valgykloje. Visos jos emocijos atsispindi veide – kaip pas vaiką. Jos baimės ir emocijų kaita kelia bendraamžiams juoką. Juosta  atskleidžia tamsiąją autistų gyvenimo pusę, bet tai padaro visai neliūdnai. Priešingai – su švelniu humoru. Iš Temple šaiposi bendraamžiai, nes ji yra kitokia nei jie. Temple nesupranta paprastų dalykų – pavyzdžiui, kodėl jai reikia eiti į koledžą, juk jos mokytojas yra jį baigęs. Ji išsigąsta automatiškai atsiveriančiu durų prekybos centre arba indų barškėjimo koledžo valgykloje. Visos jos emocijos atsispindi veide – kaip pas vaiką. Jos baimės ir emocijų kaita kelia bendraamžiams juoką.

5. „SONJA. BALTOJI GULBĖ“ (Sonja: The White Swan, 2018) 

Pastaruoju metu užderėjo sportinės tematikos vaidybinių filmų, skirtų boksininkams, automobilių lenktynininkams, futbolininkams, beisbolininkams, ledo ritulininkams, krepšininkams ir kitų sporto šakų atstovams. Vos pasibaigus „Scanoramai“ Vilniuje prasidės Sporto kino festivalis 2019 – vienintelis toks Lietuvoje. Jis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje pristatys nemažai dokumentinių ir vaidybinių filmų sporto tematika (bus net filmų apie bušido, banglenčių sportą ir laisvąjį laipiojimą uolomis).

O „Scanoramoje“ rodomas Norvegijos režisierės Anne Sewitsky vaidybinis filmas „Sonja. Baltoji gulbė“, pasakojantis apie modernųjį dailųjį čiuožimą įkvėpusią ledo karalienę Sonją Henie. Po triumfo Olimpinėse žaidynėse ji ryžosi užkariauti dar vieną vieną sritį – kiną ir išvyko į Kaliforniją. Pradžioje apsukrus prodiuseris Arthuras Wirtzas (filme jį suvaidino Malcolmas Adamsas) organizavo jos ledinį turą po visą Ameriką. Ši sėkmė netrukus susilaukė pratęsimo Holivude. Žavioji ledo karalienė susilaukė kvietimo dalyvauti studijos XX Century Fox filmuose. Netrukus prie kino teatrų nusidriekia žiūrovų eilės į jos pirmuosius filmus. Amerikiečiai net 1937-uosius metus pradėjo sausio pirmąją įvykusia filmo „Viena iš milijono“ (One in a Million) premjera. Čia Sonją Henie vaidino jauną čiuožėją, kurią Šveicarijos Alpių kurorte surado JAV šou verslo atstovas, renkantis atlikėjus margai pramoginei programai.

Netrukus Sonja Henie tampa viena turtingiausių epochos moterų, ji nuolat apsupta gerbėjų, meilužių ir šeimos. Bet, deja, laikui bėgant rampų šviesos blėsta. Anksčiau ar vėliau „baltajai gulbei“ teks spręsti svarbiausią visų garsenybių gyvenimo klausimą: kas svarbiau – pinigai ir karjera ar meilė ir tradicinės šeimos vertybės?

Kai būdama 24-erių metų Sonja atvyko į Ameriką, ji jau buvo tris kartus tapusi olimpine čempione pavieniame čiuožime (1928, 1932 ir 1936 metais), neskaičiuojant pasaulio ir Europos čempionatų titulus. Beje, ji pirmoji pasirodymuose pradėjo dėvėti  mini sukneles, į privalomą programą pradėjo įtraukti baleto choreografijos elementus ir jau buvo tokia populiari, kad ją nuo gerbėjų Prahos ir Niujorko gatvėse turėdavo saugoti policijos patruliai. Tačiau beveik visa Sonos sportinė karjera lieka už filmo ribų. Išimtį autoriai padarė tik Bavarijoje mieste Garmiš-Partenkìrchene vykusioms varžyboms, kuomet nuo čempionų pakylos Sonja pasveikino A. Hitlerį nacistiniu rankos mostu, o po to dalyvavo fiurerio viloje surengtoje pietų puotoje, kurioje diktatorius sportininkei padovanojo savo nuotrauką su autografu.

Gyvendama Amerikoje ir tapusi šios šalies piliete Sonja Henie aktyviai rėmė JAV kariuomenei padedančias organizacijas, net suvaidino antifašistiniame filme „Viskas atsitinka naktį“ (Everything Happens at Night, 1939), uždraustą nacistinėje Vokietijoje. Bet pastaroji aplinkybė visai nesutrukdė kitam Sonjos filmui „Saulėto slėnio serenada“ (Sun Valley Serenade, 1941): ši muzikinė komedija ne tik susilaukė milžiniškos sėkmės, bet ir buvo vienas mylimiausiu paties fiurerio filmų.

Viskas, kas nesusiję su Sonjos gyvenimu Amerikoje, filme pasakoma prabėgomis, pagrindinį dėmesį nukreipiant į amerikiečių mėgiamą siužetinę schemą – vienos sėkmės istoriją. (G.J.)

4. „SUFRAŽISTĖ” (Suffragette, 2015)

Kino juosta „Sufražistė“ nukelia į 1912-uosius. Istorinė drama pasakoja apie moterų kelią į politiką Londone. Scenarijaus autorė – Abi Morgan, taip pat prisidėjusi ir prie anksčiau minėtos „Geležinės ledi“ kūrimo. Vaidmenis filme atlieka Carey Mulligan, Helena Bonhamm Carter, Brendar Gleeson, Anne-Marie Duff, Benas Whishaw ir patirties atliekant panašius vaidmenis ypač daug turinti Meryl Streep.

1912-ieji, Londonas. Istorijos centre – Moterų socialinės ir politinės sąjungos pirmosios narės ir jų radikalizmas, nuo taikių protestų pavirtęs įstatymų laužymu. Jų vadovė – Maud, dirbanti žmona ir mama, kuri nusprendė tapti aktyviste už moterų teisę balsuoti dėl visų moterų, kurios pavargo gyventi nepripažintos. Rodomi slapti narių, kurios buvo paprastos skalbėjos, susitikimai, kuriuose aptariamos strategijos siekiant įteisinti moterų balsavimo teisę, kadangi parlamentui to padaryti nepavyksta. Pavargusios nuo nuolatinio darbdavių ir policininkų nesiskaitymo bei politinių melagysčių, moterys pasiryžta imtis griežtesnių veiksmų – jos tampa nepaklusniomis pilietėmis ir siaučia Oksfordo gatvėje niokodamos viską, kas pakliuvo po ranka: langus, pašto dėžutes, politikų namus ir net bažnyčias. Tai lėmė jų sulaikymą ir tardymą policijoje, tačiau kelio atgal nebuvo – bado streikai tapo tolesne protestų išraiška. Moterys, kovodamos už savo teises, paaukojo daugelį dalykų – darbus, šeimas ir net gyvybes, tačiau pasirinktas kelias kovojant nenuėjo perniek. Praėjus keletui metų balso teisė suteikta moterims virš trisdešimties, o dar po dešimties metų jos turėjo tokias pačias teises kaip ir vyrai. Įkvepianti drama apie moterų kovą ne tik už save, bet ir už kitas moteris vaizduoja nenugalimą norą siekti daugiau.

3. „ŽAKLINA“ (Jackie, 2016) 

Vieno garsiausių Čilės režisierių, Pablo Larraín biografinė drama „Žaklina“ apie pirmąją Baltųjų rūmų damą, 35-ojo Amerikos prezidento Johno F. Kenedžio žmoną. Ir jeigu tikitės plataus politinio konteksto, supažindinimo su prezidento biografija, svarbiausiais to meto JAV pasiekimais ir kruopščia jo žmogžudystės analize, šioje kino juostoje viso to nerasite. Juostos istorija sukoncentruota į pirmosios ledi portretą (vaidina Natalie Portman) ir tą, nematomą istorijos pusę – jos gyvenimą, o tiksliau, jauseną ir išgyvenimus po vyro mirties.

Kai pasauliui tai tik dar viena tragedija, o žiniasklaidai – tik dar viena sensacinga, nesurežisuota istorija, palengvinanti gyvenimą, pagaliau jie turės apie ką rašyti ilgiau nei vieną savaitgalį. O jai, Žaklinai, – absoliuti pasaulio griūtis, kuomet sustoja laikas, ir viskas skyla į gyvenimą „prieš“ ir „po“ lemtingojo šūvio, arba laikiną, auksinio Kameloto skambesį iš vinilinės plokštelės ir juodą šydą, atimantį tau norą gyventi. Filmo genialumas slypi pasakojimo būde – neskubriame, jausmingame, per dialogus (atvirą interviu „Life“ reporteriui, praėjus vos savaitei po tragedijos, ar pokalbį su kunigu) iš prisiminimų sulipdytame Žaklinos pasakojime. Iš pirmo žvilgsnio kuliminaciją juostoje pakelia tik du momentai – prezidento nužudymas ir laidotuvių procesija. O visa kita, tarsi pasiruošimas „tarp“, t. y. laidotuvėms, ir klausimas – kaip gyventi toliau. Vis dėlto, filmas ir yra būtent apie šitą „tarp“, kuris žymi visą iki tol buvusį išorinės ir vidinės, arba politinės, viešos ir asmeninės monotonijos arba, kitaip tariant, kasdienio gyvenimo sugriuvimą. Pagrindinį, pirmosios ledi vaidmenį Natalie Portman atlieka puikiai, parodydama visą jos įvaizdžio ir emocijų spektrą – nuo koketiškai besišypsančios mados ikonos, prieš televizijos kameras aprodinėjančios ištaigingus prezidento apartamentus, meno ir muzikos gerbėjos, valdingos ir įtakingos moters, atviros ir tuo pačiu uždaros bei sarkastiškos interviu respondentės ir sensacingos žiniasklaidos ekspertės, du vaikus praradusios ir du užauginusios motinos, iki šoko, širdgėlos ir nevilties pilnos buvusios pirmosios damos. (G.V.)

2. PASLĖPTI SKAIČIAI“ (Hidden Figures, 2016)

Kai kalba pasisuka apie moteris matematikes, mokslininkes ar programuotojas, dažnai tenka girdėti teiginius, esą nieko nepadarysi, jų promotės rankiojo uogas, o jos pačios galbūt tiesiog nenori rinktis šių profesijų. Šiandienos sociologiniai tyrimai rodo, kad vienatvė ir ostrakizmas kolektyve ženkliai prisideda prie to, kad merginos sprunka iš tiksliųjų ir inžinerinių mokslų, net jei visada svajojo dirbti šiose srityse. Filme, kuris mums atskleidžia tris tikras persipynusias NASA dirbančių afroamerikiečių istorijas, matyti, kaip veikėjoms stiprybės suteikia tvirta atsvara.

Visų pirma, trys pagrindinės veikėjos (Katherine, Dorothy ir Mary) yra per ugnį ir vandenį kartu einančios artimos draugės. Jų asmeninės savybės puikiai dera tarpusavyje ir viena kitą papildo. Mary – tiesmuka, Dorothy – praktiška, Katherine – drovoka, bet pasiutusiai talentinga. Viena kitą padrąsindamos ir pastūmėdamos, draugės tampa pirmąja afroamerikiete, teisme iškovojusia teisę studijuoti inžineriją segreguotoje aukštojoje mokykloje, pirmąja afroamerikiete NASA komandos vadove ir bene pirmąja nepamainoma matematike, padėjusia pamatus pirmajam amerikiečio skrydžiui į kosmosą. Draugės niekada nesipyksta. Filme „Paslėpti skaičiai“ daug taikliai užfiksuotų pavyzdžių, kaip subtiliais būdais atsiskleidžia rasizmas ir seksizmas. Atskiroje patalpoje dirbančios ir atskiru tualetu priverstos naudotis juodaodės moterys nesulaukia jokio palaikymo ar bent pagarbos iš baltaodžių moterų, kurios, panašu, dirba administracinius darbus. Iškalbinga scena, kai viena iš pastarųjų akmeniniu veidu, bet šilkiniu balsu dievagojasi, kad asmeniškai neturi nieko prieš juodaodę kolegę, kuriai nuolat trukdo kilti karjeros laiptais. Kai matematikė patenka į baltaodžių kolektyvą, kolegos tuoj pat pasirūpina, kad ji nenaudotų jų arbatinuko. Viršininkas į mišrų kolektyvą vis kreipiasi „džentelmenai“, o liepdamas dirbti viršvalandžius neva supratingai burbteli: „paskambinkite savo žmonoms“. Tačiau po visų viršvalandžių, kovų teismuose ar darbovietės koridoriuose ir užtrenktų durų laukia ištikimos draugės, pasiruošusios pavėžėti, išklausyti ir paspardyti į užpakalį, jei dingsta motyvacija. Filmas tarsi teigia mergaitės, žiūrėkite: net segreguotoje Amerikoje juodaodės moterys labai norėdamos pramušė visas lubas ir sienas, vadinasi, ir jūs galite pasiekti savo svajonių. Dar daugiau, jūs galite (ir privalote) svajonės link kaukšėti aukštakulniais, visada būti pasidažiusios ir pasitempusios, užauginti keletą išpuoselėtų vaikų, o jei esate vieniša – sulaukti pačių romantiškiausių piršlybų. Viskas, ko prireiks, tai tik išskirtinis, tas pačias pareigas užimančius baltaodžius vidutiniokus visa galva pranokstantis talentas, kantrybė ir žavus, mielas asmenybės tipas, suprantingas ir mylintis sutuoktinis, ištikimos draugės ir sėkmė (kai įmonei taip stipriai prireiks jūsų sugebėjimų, kad viršininkas nusispjaus į diskriminacines nuostatas). Dauguma moterų aršiose mačistinėse subkultūrose neturi tokios prabangos. Kaip tikra istorija, kurios kažkodėl negirdime oficialiuose pasakojimuose, filmas labai įdomus. Kaip vaizdinys, kokiu būdu pramušamos lubos ir sienos, jis yra vis dėlto labai pesimistinis. (D.R.)

1. „EDITH PIAF. ROŽINIS GYVENIMAS“ (La Vie en Rose, 2007)

Legendinė Prancūzijos Edith Piaf atgimė neeiliniame biografiniame filme- „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“. Garbė pavaizduoti Edith Piaf teko aktorei Marion Cotillard. Aktorė pažįstama iš komercinės trilogijos „Taksi“ kur atliko antraplanį vaidmenį, taip pat vaidino Timo Burtono pasakoje suaugusiesiems „Mano gyvenimo žuvis“, Jeano Pierre’o Jeunet karinėje dramoje „Ilgos sužadėtuvės“ ir sero Ridley Scotto komedijoje „Geri metai“. Tačiau šiuo filmu aktorė išbandė save pagrindiniame vaidmenyje. Šis vaidmuo prancūzų aktorei, 2008-aisiais atnešė „Oskarą“. Filme atskleidžiamas duobėtas patyrusios atlikėjos kelias nuo dainavimo gatvėse iki šlovingojo triumfo koncertinėse salėse. Filme pasakojama istorija apie charizmatišką, egoistišką, jausmingą ir stiprią asmenybę, kuriai gyvenimas nepagailėjo išbandymų. Laikinas apakimas vaikystėje, praleistas laikas Normandijos viešnamyje, lemtingas susitikimas su kabareto meno vadovu Louisu Leplee, tragiškai nutrūkęs emocingas meilės romanas su bokso čempionu Marcelu Cerdanu, potraukis alkoholiui, narkotikams ir vaistams, žvaigždžių ligos požymiai ir keisčiausios užgaidos, sparčiai besivystantis kūno reumatas ir dramatiški priepuoliai scenoje, dainavimas iš skausmo sukandus dantis paskutiniais karjeros metais. Filmo pavadinimas „Rožinis gyvenimas“ paradoksalus, tačiau tinkamas. Už talentą dažnai menininkui tenka sumokėti didelę kainą ir gyvenimas tikrai nebūna rožėmis klotas. Režisieriaus Olivier Dahano kurtas „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ leidžia prisiminti garsiausią, mėgstamiausią prancūziškos estrados dainininkę, kuriai plojo kone visas pasaulis. Jos dainos iki šiol laikomos XX amžiaus muzikiniu palikimu.

Viktorija Šaulytė, Daiva Repečkaitė, Gediminas Jankauskas, Gintarė Visockytė

Taip pat skaitykite: 10 heteroseksualių aktorių, nuostabiai įkūnijusių LGBT personažus

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: