Rusija Vakarų kinematografininkų akimis – labai įdomi ir nuolat kintanti tema. Kinta ji priklausomai nuo abiejų supervalstybių tarpusavio santykių. Kai jie būna geri, tai ir rusai amerikiečių filmuose vaizduojami su neslepiama simpatija, o kai santykiai atvėsta arba pakvimpa rimtais konfliktais, bematant pasikeičia ir Rusijos įvaizdis – tada ši šalis akimirksniu pavirsta, anot Ronaldo Reagano, Blogio imperija.
Simpatiškas ruses Holivudo filmuose vaidino dar nebylaus kino žvaigždės Pola Negri ir Greta Garbo, o garsiausias visų laikų kino meilužis Rudolphas Valentino vaidino dar A. Puškino aprašytą „razbaininką“ Dubrovskį. Jokios priešiškos ideologijos tuose filmuose dar nebuvo – amerikiečiams tiesiog patiko pačios istorijos ir spalvingi personažai, dažniausiai pasiskolinti iš klasikinės rusų literatūros. Ideologija filmuose atsirado vėliau, jau stalininio teroro metais. Nors ir tada rusai neretai buvo rodomi karikatūriškai (pvz., komedijoje su Greta Garbo „Ninočka“, 1939).
Simpatiškas Rusijos įvaizdis Holivudo filmuose imtas formuoti jau II pasaulinio karo metais, bet dar iki bendrų karo veiksmų prieš nacius. Tarsi pagal komandą 1943-aisiais pasirodė trys teigiami filmai apie socialistinę Rusiją: „Šiaurės žvaigždėje“ (The North Star, rež. Lewis Milestone’as) Ukrainos kolūkiečiai narsiai kaunasi su fašistais, „Dainoje apie Rusiją“ (Song of Russia, rež. Gregory Ratoff’as) amerikietis dirigentas karo pradžioje gastrolių Maskvoje metu įsimyli rusę pianistę, o „Misija į Maskvą“ (Mission to Moscow, rež. Michaelas Curtizas) buvo skirta istoriniam JAV ambasadoriaus Josepho E. Davieso vizitui į Kremlių deryboms su „dėde Džo“ (taip amerikiečiai tada vadino J. Staliną).
Sutriuškinus fašizmą greitai prasidėjo šaltasis karas, ir iki septintojo dešimtmečio pabaigos Vakarų filmuose nesuskaičiuojamą daugybę kartų pasirodė rusai diversantai, šnipai ir kitokie piktadariai. Jų dar labiau padaugėjo tuoj po Karibų krizės. Net keliose filmuose apie Džeimsą Bondą agentui 007 teko kautis su operetiniais rusais. Juos vėliau jau visai rimtai Sylvesteris Stallone triuškino Afganistane („Rembo III, 1988) ir bokso ringe („Rokis 4“, 1985).
Į priešingą pusę meilės-neapykantos švytuoklė nuskriejo jau M.Gorbačiovo paskelbtos perestroikos metais. Kadangi pažangi žmonija tada palaikė permainų Rusijoje politiką, tapo įprasta amerikietiškuose filmuose matyti simpatiškus rusus, kuriuos vaidino Arnoldas Schwarzeneggeris („Raudonasis karštis“, 1988), Williamas Hurtas (Gorkio parkas, 1983), į vakarus pabėgęs garsus šokėjas Michailas Baryšnikovas („Baltosios naktys, 1985) ir kt.
Putino valdymo laikotarpis beveik nuo pat pradžios paženklintas dar viena ruso veikėjo „mutacija“ – amerikiečių filmuose tai dažniausiai banditas, nesąžiningas politikas, bukas kariškis arba godus oligarchas. Kol kas švytuoklė ilgokai kybo būtent šioje padėtyje. Ir, regis, į priešingą pusę judėti nė neketina. (G.J.)
Pristatome Jums TOP 10 Vakarų kino ir TV kūrinių apie rusus bei Rusiją
10. „RAUDONASIS KARŠTIS“ (Red Heat, 1988)
Būtent šis filmas visiems įrodė, kad „raumenų kalnu“ pramintas kultūristas Arnoldas Schwarzeneggeris, ligi šiol gelžbetoninius supermenus veiksmo („Konanas – barbaras“, „Komando“) bei fantastiniuose („Terminatorius“, „Bėgantis žmogus“) blokbasteriuose vaidinęs nedaugžodžiaujantis (nes angliškai kalbėjo su klaikiu akcentu) supermenas draugauja ir su humoru.
„Raudonojo karščio“ gimimo kontekstas taip pat buvo linksmas ir optimistiškas. Sovietų Rusija tada braškėjo per visas siūles, neišvengiamai artėjo Berlyno sienos griūtis ir su šiuo įvykiu siejamos gražių permainų viltys. Daugelį dešimtmečių puoselėtas Sovietų sąjungos nenugalimos karinės galios mitas subliuško tarsi muilo burbulas 1987-ųjų gegužės 28-ąją, kai niekieno nekliudomas devyniolikmetis vokietis Matiasas Rustas savo nedidelį lėktuvą „Cesna 172R“ nutupdė Maskvos centre prie Kremliaus mūrų. Tada subliuško dar vienas mitas – daugelį dešimtmečių baimę sovietiniams žmonėms kelianti KGB taip pat buvo nuvainikuota, o dar po ketverių metų (nugalėjus pučą Maskvoje) kuriam laikui gėdingai pasišalino iš politinių įvykių arenos.
Tokiame kontekste Arnoldas Schwarzeneggeris, „Raudonajame karštyje“ suvaidinęs rusą milicininką (!), buvo tiesiog pasmerktas populiarumui abejuose Atlanto pusėje.
Kadangi dėl perestroikos atšilo ir JAV bei Sovietų sąjungos santykiai, naujas „tautų draugystės“ virusas paveikė ir dvi nuolat priešingose barikadų pusėje buvusias galingas organizacijas – Sovietų miliciją ir Amerikos policiją. Jos dabar suvienija jėgas prieš bendrą priešą. Didžiausias rusiškos narkomafijos bosas Viktoras Rostovas (Edas O’Rossas) nusibeldžia į gangsterių sostinę Čikagą, kad iš ten galėtų niekieno nekliudomas į gimtinę gabenti kokainą.
Todėl į Ameriką su slapta misija vyksta milicijos kapitonas Ivanas Danko (jį ir suvaidino Arnoldas Schwarzeneggeris), mokantis angliškai tik kelis žodžius. Tiesa, „klasinio priešo“ kalba jam visai nereikalinga: galiūnui Ivanui griežtai įsakyta į jokius kontaktus su amerikonais nesileisti, savo darbą atlikti tyliai ir kuo greičiau su pergale grįžti namo. Galime neabejoti, kad visus tris punktus narsuolis būtų įvykdęs gerokai greičiau, jeigu amerikiečiai nebūtų jam įpiršę porininko – plepaus policininko Arto Ridziko (Jamesas Belushis).
Pažodinis angliško pavadinimo „Red Heat“ vertimas „Raudonasis karštis“ lingvistiškai nėra tikslus. Anglų kalbos žodynai posakį „Red Heat“ priskiria policijos terminui, reiškiančiam „išsamų tardymą“.
Režisierius Walteris Hillas yra tikras kriminalinio kino specialistas, todėl „Raudonajame karštyje“ tikrai netrūksta šauniai nufilmuotų veiksmo scenų, kuriose veltui burnos neaušinantis Ivanas su neužsičiaupiančiu porininku išvalo Čikagą nuo kriminalinio gaivalo, o į amerikiečio klausimą „kaip jūs, rusai, kovojate su stresu“ Ivanas atsako trumpai ir aiškiai: „Vodka“. (G.J.)
9. „ANA KARENINA“ (Anna Karenina, 2012)
„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“, – taip grafas Levas Tolstojus pradėjo vieną garsiausių savo romanų „Ana Karenina“. Istorija apie XIX a. Rusijos aukštuomenės moterį, kuri vardan staiga įsiplieskusios aistros gražuoliui karininkui ryžosi palikti šeimą ir metė iššūkį ją pasmerkusiai visuomenei, seniai jaudina ne tik skaitytojus, bet ir filmų kūrėjus. Daugumai jų romane aprašytos peripetijos tebuvo puiki medžiaga gražiai kostiuminei melodramai. O juk prieštaringai sutiktas gyvo klasiko romanas gimtinėje buvo pavadintas „rusų gyvenimo enciklopedija“ (anksčiau tokios garbės buvo susilaukęs A. Puškino „Jevgenijus Oneginas“). Net Thomas Mannas vertino „Aną Kareniną“ visų pirma dėl to, kad tai, anot jo, „didingiausias socialinis romanas visoje pasaulinėje literatūroje“.
Mažai kas atkreipia dėmesį į romano epigrafą, kuriam rusų literatūros genijus pasirinko Šventajame Rašte užfiksuotus apaštalo Pauliaus „Laiško romiečiams“ žodžius: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“ (Rom 12,19). Šis Naujojo Testamento skyrius „Paraginimai“ baigiamas patarimu: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu“.
„Aną Kareniną“ 2012 m. ekranizavusiam Joe Wrightui teko sunkus uždavinys – išsaugoti svarbiausius L. Tolstojaus pasvarstymus apie meilę ir šeimą paties rašytojo užsibrėžtame biblinių tiesų kontekste, bet neįkliūti į tokiais atvejais beveik neišvengiamą akademinį nuobodulį. Pastarojo tikslo režisierius siekia, pasirinkęs drąsią, bet rizikingą grandiozinio teatro spektaklio stilistiką. Jau pirmuose kadruose pakyla masyvi teatro uždanga, apnuogindama greitai besikeičiančias dekoracijas ir užrašą „Carinė Rusija, 1874 metai“. Ir tarsi nematomo dirigento batutai mostelėjus scenoje atgyja linksmas vaizdų ir personažų kaleidoskopas.
Ne menkesnis uždavinys yra ir bandymas suderinti teatro spektaklio pasaulį su tikro gyvenimo realybe. Tokie eksperimentai retai pavyksta. Juk realybė ir teatrinė butaforija negali harmoningai derėti. Dramatiškos arklių lenktynės teatro scenoje puikiai šį nesuderinamumą iliustruoja.
Filmo pradžia primena linksmą šventinį balaganą ar teatrinę operetę. Šio žanro, beje, kaip ir operos, grafas Tolstojus nekentė, įrodinėjęs, kad muzikos ir teatro derinys jam atrodo nenatūraliai. Bet naujojo filmo autoriai šio fakto nepaiso ir leidžia „kūniškam vodeviliui“ siausti taip, kaip tai įprasta daryti miuzikluose. Pirmoji (linksmoji) dalis atlikta sonatai būdingos įžangos (allegro) ritmu. Ši dalis išradingumu prilygsta Bazo Luhrmanno „Mulen Ružui“. Skirtumas tik toks, kad „Anos Kareninos“ personažai nedainuoja šiuolaikinių roko dainų. Bet teatrinio pasaulio spindesiu (fejerverkais, gražių kostiumų paradu, nuostabiais kadrais) su „Mulen Ružu“ pilnai gali konkuruoti.
Tokiame kontekste elegantiškus apdarus keičiantys aktoriai dažnai tampa panašūs į puošniais drabužiais aprengtus manekenus (būtent taip atrodo Vronskį vaidinantis Aaronas Tayloras-Johnsonas). Aną Kareniną vaidinančiai Keirai Knightley panašių pretenzijų kur kas mažiau. Tačiau tradicines vertybes puoselėjančiam Kareninui (jį suvaidino Jude’as Law) norisi simpatizuoti labiau, nei geismams lengvabūdiškai pasidavusiai Anai.
Kaip tik ši aplinkybė labiausiai priartina filmą prie romano autoriaus principinės pozicijos. (G.J.)
8. „MASKVA PRIE HADSONO“ (Moscow on the Hudson, 1984)
Šis filmas buvo vienas populiariausių tais laikais, kai vaizdo magnetofonai dar buvo didelės prabangos atributas, ir žmonės rinkosi pas ką nors bute iki paryčių žiūrėti tai, apie ką anksčiau tik buvome girdėję. Nesvarbu, kad filmų įrašų kokybė buvo prasta, tačiau patenkinti smalsumą, žiūrint „kažką tokio“ buvo galima su kaupu. Vienus viliojo veiksmo filmai su neprilygstamu Honkongo karate meistru Bruce‘u Lee ir Chucku Norrisu, kitus masino anksčiau neprieinama pornografija, ir visus vienijo populiariausio žanro – komedijos – reginiai. Apie „Maskvą prie Hadsono“ tada žinojome vos kelis dalykus – kad tai satyrinė antisovietinė komedija ir kad joje vaidina iš Sovietų sąjungos į Ameriką emigravęs (ir dėl šios priežasties visai iš mūsų spaudos ir TV ekranų pradingęs) tarybinis komikas Savelijus Kramarovas. Pastarajam, kaip pamatėme, filme skirta ne tiek jau daug dėmesio, o štai sovietinio gyvenimo kritika buvo siužeto pagrindas.
Filme pamatėme tai, kas M.Gorbačiovo paskelbtos perestroikos išvakarėse tapo mūsų gyvenimo kasdienybe – tušti prekystaliai parduotuvėse, talonai maisto prekėms, milžiniškos eilės, laukiančių galimybės nusipirkti tualetinio popieriaus ir nyki kasdienybė, kurią iškęsti padėdavo tik prakeiksmai valdžiai bei milžinišku greičiu masėse plintantys anekdotai. Filmo „Maskva prie Hadsono“ siužetas, galima sakyti, visas sudarytas iš anekdotinių situacijų. Anekdotiškas yra net pagrindinė siužeto kolizija, kai beprotišką vieno homo soviticus troškimą pasprukti į kapitalistinius Vakarus realizuoja jo draugas.
Apie sotų gyvenimą Amerikoje svajoja tarybinio cirko klounas Anatolijus Čerkesovas (jį suvaidino 1976 m. iš Maskvos į Ameriką emigravęs aktorius Elya Baskinas), tačiau gastrolių Jungtinėse valstijose metu jį uoliai seka KGB agentai, o štai saksofonininkas Volodia Ivanovas (Robinas Williamsas) neatsilaiko pagundai tapti perbėgėliu. Lemtingas apsisprendimas įvyksta prabangioje parduotuvėje, kurioje paskutinę gastrolių dieną visa rusų delegacija per pusvalandį privalo atsikratyti amerikietiškų kišenpinigių. Ilgame ir labai juokingame epizode iki valios pasišaipoma iš russo turisto stereotipų su bukais kagėbistais, nuo prekių gausos šokiruotais rusais, lingvistiniais nesusipratimais, ne visai korektiškais pokštais ir komiškomis gaudynėmis parduotuvės aukštais ir miesto gatvėmis.
Vladimiro adaptacijai Niujorke skirta vidurinė filmo dalis, kai emigrantas plauna lėkštes restorane, prekiauja dešrainiais gatvėje, vairuoja taksi, bet palengva juda link savo tikrojo pašaukimo – groti saksofonu. Galiausiai jis tai ir daro grodamas Niujorko gatvėse, o jį nesėkmingai perauklėti bandęs kagėbistas Borisas… šalia prekiauja dešrainiais. (G.J.)
7. „RAUDONOJO SPALIO“ MEDŽIOKLĖ“ (The Hunt for the Red October, 1990)
Kai garsi mūsų teatro ir kino aktorė Eugenija Pleškytė 1961 m. baigė Lietuvos konservatoriją ir atsidūrė Kauno dramos teatre, jos brolis tapo garsaus politinio skandalo herojumi. Balandžio 12 d. Vakarų radijo stočių klausantys žmonės išgirdo sensacingą pranešimą, kad dvidešimt šešerių metų SSRS kapitonas Jonas Pleškys savo laivą (iš tikrųjų tai buvo krovinių barža su trisdešimčia jūreivių) iš Klaipėdos nuplukdė į Švedijos Gotlando salą ir čia paprašė politinio prieglobsčio. Vėliau jis išvyko į JAV ir ten gyveno iki pat mirties 1993 metais.
Jono Pleškio žygdarbis įkvėpė JAV rašytoją Tomą Clancy parašyti romaną „Raudonojo Spalio“ medžioklė“, kuriame kuklios dyzelinių degalų baržos vadovas tapo rusų povandeninio laivo kapitonu Marku Ramijum. Dar labiau šį personažą išpopuliarino romano ekranizacija (1990 m., rež. Johnas McTiernanas), kurioje Marką Ramijų suvaidino Seanas Connery. Iš visų lietuviškų motyvų filme liko tik viena kapitono frazė: „Aš gimiau Vilniuje.“
Labiau atitinkantį tikrovę dokumentinį filmą apie Joną Pleškį „Pasmerktas myriop“ (1999) Lietuvoje sukūrė režisierius Henrikas Šablevičius. Laimė, šaltojo karo realybės išskirti brolis ir sesuo spėjo susitikti. Apie skaudžią kelionę iki pasimatymo Amerikoje papasakojo Birutė Vyšniauskaitė ir Valdas Babaliauskas dokumentiniame filme „Savi keliai“ (2012 m.).
Filme „Raudonojo Spalio“ medžioklė“ pasakojama įtampos kupina istorija apie tai, kaip 1984 metais supergalingu povandeniniu laivu kapitonas Markas Ramijus išplaukia į bandomąjį reisą Atlanto vandenyne. Netrukus laivas dingsta iš radarų zonos ir sukelia tikrą sąmyšį Rusijoje bei Amerikoje. Nežinia, ką kapitonas sumanė daryti – mauti į Jungtines Valstijas politinio prieglobsčio ar iš pasalų atakuoti šaltojo karo laikų priešininką. Tikrus maištingojo kapitono ketinimus ir turėtų išsiaiškinti CŽV agentas Džekas Rajenas (Alecas Baldwinas).
Režisierius Johnas McTiernanas pradžioje norėjo pagrindiniam vaidmeniui pasikviesti austrų aktorių Klausą Maria Brandauerį, kuris jau gerai užsirekomendavo keliuose „antisovietiniuose“ filmuose. „Aukso gatvėse“ (1986 m.) jis vaidino Sovietų sąjungos bokso čempioną, kuris emigravo į Ameriką, kai jam dėl jo žydų kilmės buvo uždrausta dalyvauti tarptautiniuose čempionatuose. Bestselerio autoriaus Johno le Carré romano ekranizacijoje „Rusų namai“ (1990) jis vaidino rusų disidentą fiziką Saveljevą, kuris surinko informaciją apie braškančios Sovietų sąjungos ginkluotę ir užsimanė ją paskelbti Vakaruose: šiame filme Klausas Maria Brandaueris vėl susitiko su kolega Seanu Connery (su kuriuo pirmą kartą vaidino Džeimso Bondo nuotykių filme „Niekada nesakyk niekada). Galiausiai Seanui Connery ir buvo lemta suvaidinti Marką Ramijų.
Knygoje rašoma, kad rusų propagandininkai stengėsi įteigti amerikiečiams, kad prie JAV krantų pasirodžiusios atominėmis raketomis ginkluotos sovietinės submarinos kapitonas yra išprotėjęs maniakas, trokštantis sunaikinti Ameriką. Tokiais ideologinio karo veiksmais rusų politikai tikėjosi pražudyti nebekontroliuojamą maištininką, kurio patys pasiekti jau nebegalėjo. Tačiau rusų provokacija nepavyko, ir po visų pavojų kapitonas Ramijus išgirdo svetingus žodžius: „Sveiki atvykę į laisvą pasaulį, sere!“.
P.S. Dabar filmas gali žadinti visai kitokias asociacijas, negu jos galėjo būti „Raudonojo Spalio“ medžioklės“ sukūrimo metu: pavyzdžiui, vienoje scenoje po kelių aršių ideologinių ginčų kapitonas Ramijus nužudo provokatorių politruką… Ivaną Putiną! (G.J.)
6. „KURSKAS“ (Kursk, 2018)
Dar viena rusiško povandeninio laivo istorija pasakojama pernai pasaulio ekranuose pasirodžiusioje dramoje (Lietuvoje premjera įvyko š.m. kovo vidury).
2000-ųjų rugpjūčio dvyliktąją į Barenco jūros dugną nugrimzdo nenuskandinamu vadintas rusų povandeninis laivas Kurskas K-141. Dėl fatališko bandymo mokymų metu iššauti torpedas įvyko sprogimas, ir visa 118 žmonių įgula žuvo. 23 žmones, likusius nesprogusios submarinos dalyje dar buvo galima išgelbėti. Rusai delsė patys tai daryti, o profesionalų iš Norvegijos ir Didžiosios Britanijos pagalbos arogantiškai atsisakė. Oficialiai užsieniečiams buvo pasakyta, kad rusai patys vykdys gelbėjimo darbus, bet iš tikrųjų nenorėjo leisti užsieniečių, kurie galėtų ką nors slapto apie rusų ginkluotę sužinoti. Kelias paras pasaulio televizijos žinių laidos informavo apie beldimus, kuriais pagalbos šaukėsi likę gyvi katastrofos dalyviai. Tačiau Rusijos valdžia sugebėjo tik įsteigti komisiją, kuri imitavo kažkokią veiklą ir tik vilkino laiką, kol desperatiški beldimo signalai liovėsi. Valstybinių ir karinių paslapčių užsieniečiai taip ir nesužinojo. Na o žmonių gyvybių visos rusų valdžios niekados nebrangino. J. Stalinas, informuojamas apie nuostolius per karą ar represijų metais, dažniausiai atsakydavo: „Nieko tokio, bobos naujų prigimdys“. Visi, kas matė pirmomis dienomis po katastrofos transliuotą amerikiečių pokalbių laidų vedėjo Larry Kingo pašnekesį su tuometiniu Rusijos prezidentu V. Putinu, buvo šokiruoti toje interviu vietoje, kurioje į laidos šeimininko klausimą „Kas gi nutiko jūsų submarinai?“ ciniškos pašaipos nesugebėjęs nuslėpti naujasis Rusijos vadovas atsakė: „Ji nuskendo“.
Filmo „Kurskas“ scenarijaus pagrindą sudaro 2002-aisiais metais pasirodžiusi britų žurnalisto Roberto Moore‘o knyga „Laikas mirti“ (A Time to Die). Knygos autorius buvo tikras Sovietų imperijos griuvimo laikų ekspertas, šia tema parašęs daug reportažų. Scenarijų parašė amerikietis Robertas Rodatas („Gelbstint eilinį Rajaną, „Patriotas“), o režisuoti buvo pakviestas danas Martinas Zandvlietas, kurio karinė drama „Mano žemė“ 2016 m. buvo nominuota Oskarui. Galiausiai režisierius pasirinko kitą projektą – dar vieną karinę dramą „Autsaideris“, o prie „Kursko“ vairo stojo kitas danų režisierius Thomas Vinterbergas, surinkęs įdomią tarptautinę aktorių komandą.
Filmo prologe sužinome, koks nykus yra profesionalių jūreivių gyvenimas kariniame pamario miestelyje. Net vieno povandenininko vestuvių banketui apmokėti draugai surenka pinigus, o vienas pagrindinių herojų Michailas Averinas (Matthias Schoenaertsas) net parduoda savo brangų karišką laikrodį. Gražių kovinės draugystės pavyzdžių ir beatodairiško pasiaukojimo epizodų filme bus nemažai, o visą siužetą sudaro du lygiagrečiai vystomi svarbiausi pasakojimai: viename regime neįtikėtino didvyriškumo kupinus jūreivių gelbėjimo(si) bandymus, kitame jūreivių motinos ir žmonos desperatiškai atakuoja valstybinės komisijos narius, reikalaudamos neslėpti nuo jų tikros tiesos ir gelbėti savo artimuosius. Čia pirmu smuiku griežia prancūzų aktorė Léa Seydoux, labai emocingai vaidinanti Averino žmoną Tatjaną.
Yra dar viena siužetinė linija, kurioje britų komandoras Deividas Raselas (Colinas Firthas) bando prisibelsti į aklinai uždaras aukšto rango rusų kariškių duris, kol pagaliau supranta, kad rusai savo karines paslaptis saugos tol, kol nebeliks ko gelbėti.
P.S. Rusijoje šis filmas pasirodo tik dabar, bet jau iš visų pusių skamba priekaištai, kad viskas čia parodyta ne taip, kaip buvo tikrovėje. Neseniai panašūs kaltinimai skambėjo serialo „Černobylis“ autorių adresu. Pasipiktinimas serialo klaidomis buvo toks didelis, kad paskelbta, jog rusai per trumpą laiką sukurs net du filmus apie Černobylio katastrofą. Vieno filmo siužetas jau žinomas: jame šaunus supermenas kagėbistas demaskuos amerikiečių diversantus, sukėlusius avariją atominėje elektrinėje. Teigiama, kad tai bus labai tikroviška realių įvykių kronika. Įdomu, kaip galėtų atrodyti filmas apie „Kursko“ tragediją, jeigu ją dabar imtų kurti rusų kinematografininkai? (G.J.)
5. Serialas „KARAS IR TAIKA“ (War & peace, 2016)
Britų – amerikiečių istorinis televizijos serialas „Karas ir taika“ pirmą kartą žiūrovus pasiekė 2016 metų sausio mėnesį per BBC One kanalą. „Karas ir taika“ – šešių dalių serialas, sukurtas pagal žymaus rusų rašytojo Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“, scenarijų serialui kūrė Andrew Davies, kuris geriausiai žinomas kaip filmo „House of cards“ scenaristas, o prodiusuotas anglų filmų kūrėjo, režisavusio „The Scouting Book for Boys“, „Peaky Blinders“, Tom Harper. Serialas įtraukia žiūrovą nuo pirmų minučių vien dėl tobulos aktorių Paul Dano, Lily James ir James Norton vaidybos. Turime paminėti, kad filme vaidino ir daug lietuvių aktorių: aulius Ignatavičius, Valerijus Jevsejevas, Irmantas Bačelis, Vesta Grabšaitė.
Šešių dalių mini serialas filmuotas trijose valstybėse: Rusijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Veiksmas prasideda 1805 metais Rusijoje, kai žiūrovui pristatomi pagrindiniai veikėjai Pierre, kurio vaidmenį atlieka filmų „The King“, „Weapons“ žvaigždė Paul Dano, gražioji Lily James įkūnyta Nataša ir Andrei, kurį vaidina anglų aktorius James Norton. Trys jaunuoliai yra kupini ambicijų, nepaisantys savo privilegijų, bando surasti gyvenimo prasmę, išpildyti troškimus. Kilniaširdis, tačiau keistas Pierre, nesantuokinis rusų kilmingojo sūnūs, trokšta pakeisti pasaulį, padaryti jį geresniu. Bando kovoti su vėjo malūnais. Dvasingoji Nataša ieško tikrosios meilės, kai gražuolis, elegantiškasis Andrei, nusivylęs visuomenės paviršutiniškumu ir ieško didesnės prasmės.
Tuo pačiu metu, prie Rusijos priartėja Napoleono armija. Natašos vyresnysis brolis netrunka papulti į karo su Napoleonu įkarštį. Vaikinas visai kaip ir kiti trys serialo veikėjai Pierre, Nataša ir Andrei siekia įnešti daugiau romantikos į savo gyvenimą, ieško šilumos ir meilės, bet privalo pamiršti savo vaikystės mylimąją pusseserę Sonya (Aisling Loftus), nes nuskurdę tėvai verčia vaikiną vesti merginą iš pasiturinčios šeimos Julie Karaginą arba religingąją Marya Bolkonskaya. Istorija prasideda pasakojimu apie 1805 metais priartėjusią Napoleono armiją ir pasibaigia, kai 1812 Prancūzijos imperatoriaus siekiai žlunga, jis pralaimi Maskvoje. Serialo pagrindiniai veikėjai pasikeičia, jie pradeda naujus gyvenimus, sukuria naujas šeimas.
Lietuviams šis serialas ypatingas tuo, kad dalis jo buvo filmuota Lietuvoje. Kino juostoje galime išvysti Gedimino pilį, Vilniaus universitetą ir Trakų Vokės pilyje, Kernavėje ir Rumšiškėse. Pasak prodiuserių, Kuršių marios tapo Baikalo ežeru, Kintai – Uralo stepėmis, Trakų žvyro karjeras – Beringo sąsiauriu, Rumšiškės – Sibiru, Kernavės slėniai – Alpėmis. (J.G.)
4. „ŠNIPŲ TILTAS“ (Bridge of Spies, 2015)
Filmų kūrėjai kartais labai greitai sureaguoja į permainas pasaulinėje politikoje. Vos tik Winstonas Churchillis 1946 metais kovo penktąją savo kalboje Misūrio valstijos Fultono koledže atvirai nurodė komunizmo plėtros pavojų ir pasakė garsią frazę („Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga“), kinematografininkai ėmė energingai vystyti paskelbto šaltojo karo siužetus, kuriuose stalininei Rusijai atiteko pagrindinio politinio intriganto ir agresoriaus vaidmuo.
Churchillis net įvardijo už geležinės uždangos linijos esančius miestus – senųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių sostines (Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija), kurie ir tapo aršių kovų (realybėje ir kine) poligonais, veikiamus „vis labiau didėjančios kontrolės iš Maskvos pusės“.
Dabar vėl pastebimas panašių filmų bumas. Ir tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau nebeslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abejuose Atlanto pusėse. Amerikiečiai į naują šaltojo karo eskalavimą žvelgia rimtai.
Nenusiteikęs juokauti ir S. Spielbergas, ekranizavęs Vakarų pasaulyje žinomą romaną „Nepažįstamieji ant tilto: pulkininko Abelio ir Franciso Gary Powerso byla“.
Dažnai S. Spielbergo filmuose pasirodantis aktorius Tomas Hanksas „Šnipų tilte“ vaidina knygos autorių, Bruklino advokatą Jamesą B. Donovaną, kuris 1960-aisiais metais tampa svarbiu veikėju, sprendžiant garsų politinį incidentą, pasibaigusį šnipų siužetams būdingu susikompromitavusių agentų apsikeitimu. Rusai tada virš savo teritorijos buvo numušę amerikiečių žvalgybinį lėktuvą U-2 ir paėmę į nelaisvę jį pilotavusį oro asą Francisą Gary Powersą, kurį „teisingiausias pasaulyje“ teismas įkalino dešimčiai metų (jį, beje 1985 metais rusų filme „Mes kaltiname“ vaidino mūsiškis Remigijus Sabulis). O CŽV Brukline suėmė sovietų šnipą Rudolfą Abelį. Juo advokatu ir paskiriamas Donovanas, anksčiau specializavęsis draudimo bylose.
Sudėtingoje politinėje rokiruotėje nemenkas vaidmuo atiteko ir liūdnai pagarsėjusios Berlyno sienos statybos metu Demokratinėje Vokietijoje suimtam amerikiečiui studentui Frederikui Pryorui.
Spielbergas ir šį kartą lieka ištikimas savo principams bei kūrybiniam credo: jis visada nori ne tik intriguojančią istoriją papasakoti, bet ir vainikuoja ją išmintingu reziumė arba senamadiškai kalbant, moralu.
Nors gindamas „liaudies priešą“ Donovanas iš tautiečių susilaukia grasinimų ir atvirų bauginimų, užsispyrėlis advokatas atkakliai kelia amerikiečiams visada aktualų klausimą: kas svarbiau – nacionalinis saugumas ar Konstitucija, numatanti teisę į gynybą kiekvienam piliečiui?“.
Atsakymą nesunku numanyti. Bet taip pasaulyje ir turi būti. Nes, anot buvusio JAV prezidento B. Obamos, „Steveno filmai visų pirma pasižymi tikėjimu mūsų bendražmogiškomis vertybėmis“. (G.J.)
3. Serialas „AMERIKIEČIAI“ (The Americans, 2013 -2018)
„Jūs pralaimėsite šį karą. Jūs žinote tai, tiesa? Jūs galite kankinti ar nužudyti mane, bet mes vis tiek išspardysime jūsų marmurinę tėvynės subinę. Ir nėra nieko, ką galėtumėte padaryti ar pakeisti.“ – FTB agentas Chris‘as Amador‘as
Neklystume sakydami, jog pastaraisiais metais televizija mus apdovanojo nemažą pasitenkinimą keliančiais reginiais ir tikrai nesuklysime teigdami, jog televizijos serialai per pastaruosius metus mus išmokė nepasitikėti savo kaimynais. 2013 metų žiemą startavęs amerikiečių televizijos serialas „The Americans“ nėra apie lengvai kvankštelėjusius kaimynus, ar saldaus kraujo gurkšnio ištroškusius seksualumu spinduliuojančius vampyrus, tai serialas, kuriame svarbiausia neišsiduoti, neatskleisti savęs ir labiau už viską siekti savo šalies gerovės, nustumiant jausmus į antrą planą.
Serialo veiksmas vykta apie 80-uosius metus Amerikoje, Šaltojo karo metu. Pagrindiniai veikėjai Elizabeth (Keri Russell) ir Philip‘as Jennings‘as (Matthew Rhys) yra Sovietų Sąjungos KGB darbuotojai, kurie apsimesdami laimingais sutuoktiniais amerikiečiais savo gyvenimą kuria Vašingtono priemiestyje. Sukūrę šeimą, vardan geresnių darbo rezultatų ir patikimos priedangos KGB šnipai rimtai sunerimsta, kai į jų kaiminystę atsikrausto FTB agentas su šeima. Telieka atsakyti į vieną klausimą – ar tai tėra tik sutapimas?
„The Americans“ sukurtas buvusio CŽV agento Joe Weisberg‘o į plačiuosius vandenis išplaukė kai vykdomasis prodiuseris Graham‘as Yost‘as perskaitė Weisberg‘o serialo scenarijų, kurį jis apibūdino kaip „erzinančiai“ geru. Anot scenarijaus autoriaus iš tiesų tai serialas apie santuoką „ The Americans serialo branduolys yra santuoka, tarptautiniai santykiai tėra žmonių santykių alegorija. Kartais kai susiduriame su sunkumais savo šeimoje, jausmas būna tarsi esi tarp gyvenimo ir mirties. Ypatingai dažnai toks jausmas kankina Elizabeth ir Philip‘ą“. Be to priduria jog idėją sukurti serialą jam pakišo pati CŽV, kuomet jis buvo apklausiamas melo detektoriumi – „Ar jūs darbinatės į CŽV įgyti patirties tam jog galėtumėte apie tai parašyti? – paklausė CŽV, nors man tokia mintis niekada netoptelėjo galvoje. Aš iš tiesų norėjau tapti CŽV šnipu, bet tuo momentu kai jie uždavė man šį klausimą supratau jog šio testo galiu ir neišlaikyti“.
Įkvėptas darbo CŽV serialo kūrėjas pakankamai realistiškai perpasakoja savo potyrius ir iš kolegų girdėtas žadą atimančias istorijas. Ir nors serialo veiksmas vyksta ne tokioje tolimoje praeityje ir puikiai suvokiame jog didžioji grėsmė, dėl kurios baiminosi Sovietų Sąjunga ir Amerika tuo metu, jau yra praeityje, serialo veikėjai to nežino ir atėjus į valdžią Ronald‘ui Reagan‘ui, rimtai išsigąsta vadindami jį tiesiog „mad man“.80-ųjų techninės galimybės, taip pat smagiai žiūrisi ir primena mums kokią technologinę pažangą padarėme per 30 metų.
Elizabeth ir Philip‘as Jennings‘ai – jauna šeima, Amerikoje gyvenantys šešiolika metų ir yra pilnai prisitaikę prie pasikeitusios aplinkos ir kultūros. Jie puikiai kalba angliškai, gyvena didmiesčio priemiestyje ir dirba paprastus, niekuo neišsiskiriančius darbus. Jų vaikai tikri amerikiečiai, eina į mokyklą ir elgiasi kaip ir pridera paaugliams. Tačiau Jennings‘ai naktimis tampa tuo, apie ką net nežino jų vaikai – savo mylimos tėvynės šnipais. Jie gyvena mele, kuris jau tapo jų gyvenimu,o santuoka, meilė ir šeimyniška idilė tėra priedanga. Jie nuosekliai šnipinėja vienas kitą, kartais abejodami dėl jausmų vienas kitam, kartais dėl lojalumo ir patikimumo savo šaliai.
Elizabeth Jennings šalta ir emocijom mažiau pasiduodanti KGB agentė, kuri vardan savo šalies gerovės pasiryžusi bet kam. Jos vaidmenyje Keri Russel, kurią galime atpažinti iš prieš gerą dešimtmetį rodyto serialo „Felisitė“ ir kuris jai atnešė auksinio gaublio statulėlę. „The Americans“ seriale ji puikiai perteikia savo veikėjos paveikslą, čia ji šalta supermoteris, kuri vienu momentu yra dviejų vaikų mama, kitu ji tarsi masinio naikinimo ginklas talžantis nenaudėlius. Philip‘as Jennings‘as – švelnioji ir priešingai nuo Elizabeth ne taip atsidavusi Sovietų ideologijai poros pusė. Jis atviresnis gyvenimo pasiūlymams ir neatmetantis galimybės keisti gyvenimą ir likti Amerikoje – „Kas gi tokio blogo apie Ameriką? Čia visuomet turime elektros, o ir maistas visai neblogas…“ Tiesą sakant, Matthew Rhys‘o pasirodymas kur kas geresnis nei Keri, šiuo atveju jis nepralenkiamas, be to jo veikėjas įdomesnis. Čia jis chameleonas, vienu momentu jis mylintis ir jausmingas tėvas, kitu – šaltakraujis žudikas.
Šie veikėjai neabejotinai yra serialo vinis, ypatingai cheminė reakcija, kurią nesunku pastebėti tarp jų. Jų santykiai, gyvenimas, abejonės tarp realybės ir gyvenimo kurį jie gyvena, saikingas humoras ir įvykių aštrumas, tai kas iš tiesų suteikia serialui sparnus. (I.G.)
2. „STALINO MIRTIS“ (The Death of Stalin, 2017)
Provokuojanti satyrinė istorija, pagardinta dramatiškais elementais. Arba kitaip, juoda ir itin juokinga komedija išjuokianti vieną žiauriausių pasaulio diktatorių ir jo pakalikus. Reikia pripažinti, tokio žanro filmas jau savaime laikomas iššūkiu. Tik ne politinių filmų virtuozo meistrui Armando Iannucci, geriausiai atpažįstamam dėl savo indėlio HBO televizijos seriale apie Vašingtono politiką „Veep“ arba keisto režisūrinio sprendimo burleską primenančiame filme apie artėjantį Irako karą „In The Loop“. Šį kartą, naujausią ekscentrišką istoriją Iannucci sukurpia apie Sovietų sąjungos lyderį šių metų filme „Stalino mirtis“ (angl. „The Death of Stalin“). Kraupus stiprios asmenybės pasaulis ir dabartinės politikos aktualijos užkoduotos tarp pelenų bei kraujo klano besisukančių aktorių rato, skirto brutaliai linksminti publiką.
Juodoji komedija apie Kremliaus intrigėles šaržuojama literaliai „po Stalino mirties“. Kitaip tariant, centrinio komiteto atstovai ploja ir trina savo nešvariomis rankelėmis, kai pagaliau išvysta jų mylimo Stalino lavoną. Kas užims diktatoriaus vietą? Susidūrę su neįsivaizduojamu Stalino eros žlugimu, sovietinius, „Dievo Stalino“ hipnotizuotus piliečius ir jų valdžios atstovus apima nuošidri panika, išprovokuojanti keistą neigiamą atmetimą, primenantį chaotišką ir ne visai suvaldomą isteriją. Vis dėlto, Stalinas neprisikelia iš numirusiųjų ir Iannucci tai puikiai iliustruoja, parodydamas, kaip kadaise sumanūs bei tvirti vyrai be savo vado staiga paverčiami į krūvą išsigandusių vaikų, nusiteikusių tokią situaciją išnaudoti piktų kėslų įgyvendinimui.
„Stalino mirtis“ neišvengiamai reprezentuoja aukščiausios A klasės lygio, kruopščiai atrinktų aktorių diapozoną, kuriame neįmanoma atrasti nei vieno veikėjo, užimančio silpnosios grandies poziciją. Michael Palin neįtikėtinai įkūnija Molotovą – patetiškai vos sistemoje funkcionuojantį veikėją, kurioje sunkiai išgyvenama, turint tokį mielai malonų, bet visada nepatenkintą veidą, išduodantį apie stalinizmo altoriuje paaukotą savigarbą. Steve Buscemi atstovauja nuolatos nervingą Chruščiovą, kuris sugeba evoliucionuoti iš neramios sielos į pasitikintį sopranų gaujos žaidėją.
Andrea Riseborough įtikina žiūrovą ir net nesukelia jokių abejonių Stalino dukros Sventlanos amplua, kurią tėvo mirtis keistai pasiglemžia į traumų bei baimės kupiną laviną. Jeffrey Tambor filme garantuoja žiūrovui smagią juoko dozę dėl savo nejaukaus ir vietos nerandančio Malenkovo personažo. Galiausiai, Jason Isaacs užkopia ant įspūdingos saldžiosios torto viršūnės, kuomet filme jo vaidinamas karo herojus Žukovas atlieka paskutinį, netikėtą perversmą.
Šaržuojamiems veikėjams užtenka ištarti kelių žodžių kandžią repliką, kad niūriame ar net žiauriame filmo fone pasigirstų žiūrovo juokas. „Dievų miško“ ar panašių siaubingų situacijų vertimas komedija nėra visiškai nauja meno šaka ir filmų industrijoje, tačiau ponas Iannucci puikiai susitvarko su iššūkių kupina užduotimi, pateikdamas žiūrovams tarpusavy prieštaringų žanrų virsmą į dvynius, kuriuos vienija bendra gija ar vienas tikslas. „Stalino mirtis“ labai įtaigiai vaizduoja kraupaus laikmečio baimę – nepaprastai didelę, tačiau aptinkamą kiekvieno piliečio kasdienėje rutinoje. Toks įprastai neįprastos išraiškos iškraipymas matomas įkūnijamų veikėjų veiduose, jų mimikose, gestuose. Baimė persiskverbia taip giliai, kad filme rodomi veidai po truputį tampa vis panašesni į kaukes, žmonės į karikatūras, o mirtis – į dar vieną progą pasijuokti. (G.S.)
1. Mini serialas „ČERNOBYLIS“ (Chernobyl, 2019)
Pirmieji pavojaus signalai apie įvykusią katastrofą pirmiausiai Lietuvą pasiekė iš Švedijos, kurioje buvo užregistruotas milžiniškas radiacijos fonas, atsklidęs iš SSSR. Jau kitą dieną tai buvo pati svarbiausia naujiena. Iš sovietinių radijo bei televizijos kanalų (jų tada buvo vos keli) jokių pavojaus signalų nebuvo siunčiama, tik po kelių dienų buvo pasakyta, kad Černobylio atominėje elektrinėje įvyko nedidelė avarija, situacija kontroliuojama, o Sovietų sąjungos vyriausybė sudarė specialią komisiją incidentui ištirti.
Frankfurto miesto valdžia jau trečią avarijos dieną rekomendavo savo gyventojams neleisti vaikų žaisti į gatves, o tarybinė liaudis, praėjus penkioms dienoms nuo katastrofos miestų ir miestelių gatvėmis ramiausiai žygiavo gegužės pirmosios demonstracijoje. Maskvoje nuo Lenino mauzoliejaus šypsojosi Michailas Gorbačiovas, kuris tada tikrai žinojo tiesą apie katastrofos mastus ir buvo asmeniškai atsakingas už tai, kad liepė slėpti bet kokią informaciją apie mirtiną pavojų. Iš pirmosios „Černobylio“ serijos sužinome, kad ir atominės elektrinės operatoriai (beje, visi diplomuoti fizikai) taip pat nesuprato, kaip reikia elgtis sprogus reaktoriui. Visi jie kaip mantrą kartoja jiems įkaltus žodžius: „Tarybiniai reaktoriai sprogti negali“.
Keturios pirmosios serijos skirtos detaliai katastrofos likvidavimo kronikai kai step by step principu stengiamasi kuo tiksliau restauruoti tragiškus įvykius, lemtingus sprendimus, cinišką politikų melą ir pasiaukojamus „likvidatorių“ žygdarbius, dėl valdžios pasirinktos taktikos paskui ilgam paliktus užmaršties zonoje.
Serialas prasideda vieno iš tikrųjų įvykių herojaus Valerijaus Legasovo (Jared Harris) žodžiais: „Kokia yra melo kaina? Mes stengėmės nepainioti melo su tiesa, tačiau jei pakankamai ilgai klausysimės melo, visai prarasime gebėjimą mokėti atpažinti tiesą.“ Praėjus dviem metams po katastrofos šis profesorius fizikas, nuo pirmų avarijos valandų buvęs pavojaus zonoje ir priiminėjęs svarbius sprendimus, nusižudė, bet paliko į buitinį magnetofoną įrašytus monologus. Šiuos įrašus tyrinėję specialistai dabar sako, kad minėtos citatos juose nėra. Tai niekaip nesumenkina paties serialo, siekiančio būti maksimaliai realistišku ir šio tikslo tikrai pasiekiančio visomis įmanomomis priemonėmis.
Aišku, nereikia pamiršti, kad „Černobylis“ nėra dokumentinis serialas, tačiau autorių siekis būti tikroviškiems kiekvienoje, net menkiausioje detalėje vertas visokeriopos pagarbos. Nemažai prie šio beveik dokumentinio tikslumo prisidėjo serialo autoriams talkinęs nemažas lietuvių konsultantų bei asistentų būrys. Visus serialo žiūrovus, ypač filmo vaizduojamų įvykių metu gyvenusios šioje „geležinės uždangos“ pusėje žiūrint „Černobylį“ apima skaudus atpažinimo jausmas, ir iš genetinės atminties klodų iškyla kažkada patirtos, tačiau nepamirštos emocijos.
Tai, kad serialas apie Černobylio atominės jėgainės katastrofą sukurtas užsienyje, nestebina nieko: dabartinėje Rusijoje netoleruojami sąžiningi filmai apie skaudžią praeitį. Todėl ir tokie filmai, kaip neseniai ekranuose matytas „Kurskas“ (2018, rež. Thomas Vinterbergas) dabar Rusijoje neįmanomi. Prezidento V. Putino įtvirtinta „valdžios vertikalė“ budriai saugo liaudį nuo kitokio požiūrio į šalies istoriją, negu tas, kuris aktyviai diegiamas „į mases“ pasitelkus milžiniškas lėšas ir galingą propagandą. Panašiai buvo ir sovietinės santvarkos laikais. Pakanka prisiminti pirmoje serijoje parodytą Ukrainos partinio aktyvo naktinio susirinkimo sceną, kur po trumpai apžvelgtos padėties ir pirmųjų žinių apie katastrofos mastą, leidęs pasisakyti žemesnio lygio valdininkams, kažkoks partinis „bosas“ prieštarauti neleidžiančiu tonu paskelbia neatidėliotinų priemonių planą: „Kai žmonės pradeda uždavinėti klausimus, kurie jiems gali pakenkti, liaudžiai reikia patarti, kad ji labiau rūpintųsi savo darbais, o valstybės reikalus paliktų valstybei“. Ir tuoj pat seka komanda – užkirsti visus kelius dezinformacijos plitimui ir užblokuoti telefonų linijas.
Skubus pasitarimas įvyksta ir anuometinio partijos pirmojo sekretoriaus M. Gorbačiovo kabinete Kremliuje, po kurio fizikas Valerijus Legasovas ir viceministras Borisas Ščerbina skubiai siunčiami į Ukrainą stebėti įvykius iš arti ir organizuoti būtinus katastrofos likvidavimo darbus. Nuo šio momento serialo siužetas bus pasakojamas gretinant dvi fabulos linijas – realios avarijos likvidavimo kroniką ir Legasovo bei Ščerbinos tarpusavio santykių raidą nuo abipusės neapykantos iki profesinės pagarbos ir net šiltų žmogiškų jausmų. Partiniam „aparatčikui“ Ščerbinai Legasovas pradžioje atrodo kaip tipiškas inteligentas, be reikalo panikuojantis ir perdedantis pavojų. Mokslininkui gi jo porininkas tėra „pasipūtęs, bukas ir užsispyręs asilas“, nemėgstantis prieštaraujančių, nes taip partijos vadovybėje yra įprasta.
Legasovas avarijos epicentre yra vienintelis žmogus, kuris supranta ne tik katastrofos mastą, bet ir žino, kokios pasekmės laukia pasaulio: jei nepavyks užgesinti po reaktoriaus sprogimo kilusio gaisro, kitas sprogimas nušluos nuo Žemės paviršiaus kelias aplinkines valstybes, įskaitant ir visą Pabaltijį). Legasovą vaidinančiam aktoriui Jaredui Harrisui lemta čia būti tragiku, tarsi įkūnijančiu antikinę išmintį: „Per didelis žinojimas gimdo didelį liūdesį“. O Ščerbiną vaidinantis švedų aktorius Stellanas Skarsgårdas parodo plačią jo herojaus charakterio metamorfozę – nuo visažinio partinio vadovo ir sovietinės nomenklatūros šulo iki maištininko, išdrįsusio pasipriešinti aukštesnei valdžiai.
Žinoma, didžiausios palikuonių pagarbos nusipelnė tie, kurie buvo pirmose gelbėtojų gretose – atominės jėgainės darbuotojai, gaisrininkai, gelbėjimo darbams mobilizuoti kariai, net Tulos angliakasiai. Jiems net nebuvo duota laiko apsispręsti: įsakymą vykti į Černobylį Juodosios metalurgijos ministras šachtininkams paviešino lydimas dviejų automatininkų. Kalnakasių pagalbos prireikė per trumpą laiką po reaktoriumi iškasti tunelį elektrinės pamatų aušinimui, kad į dirvą pakliūtų kuo mažesnis kiekis radiacijos. Gražių aplodismentų serialo autoriai tikrai nusipelnė už šią sceną, kurios pabaigoje tuščiai aušinti burnų nepratę šachtininkai, eidami pro ministrą savo juodomis nuo anglių rankomis pritariamai tapšnoja ministrą į žandus ir šviesų kostiumą, o pasibaigus tokiam proletariškam pasisveikinimui sumišęs ministras išgirsta: „Na va, dabar tu tikrai panašus į vyriausią šalies šachtininką“. Sunku įsivaizduoti, kad taip anuomet galėjo atsitikti. Bet tai kaip tik yra tas atvejis, kai meninė tiesa turi tokią pačią galią kaip ir dokumentinė.
Seriale žavi autentiškos trisdešimties metų senumo gyvenimo bei buities detalės – namų apyvokos daiktai, indai ir virtuvės rakandai, tarybiniai sienų apmušalai, rankiniai laikrodžiai, kadre matomi sovietiniai laikraščiai ir kitas rekvizitas, anot asistentų, surastas sendaikčių turguose. Keletą metų studijavęs archyvuose esančius dokumentus, pabuvojęs įvykių zonoje ir bendravęs su likvidatoriais serialo scenaristas Craigas Mazinas, yra sakęs, kad tai istorija ne apie katastrofą, o apie melo kainą. Jis teigė, jog svarbiausias įkvėpimo šaltinis buvo Svetlanos Aleksejevič „Černobylio malda“: panašiai kaip šioje Nobelio premijos laureatės knygoje, seriale „Černobylis“ operatoriaus Jakobo Ihre‘s kamera dažnai stambiu planu rodo tuos, kurie paaukojo savo gyvybes, kad išgelbėtų milijonus. Ir tai daroma be patoso ar iškilmingo didvyrių pašlovinimo. Ekstremaliose aplinkybėse tokie dalykai niekam nerūpi. Tada net elementarią baimę užgožia svarbiausia mintis: „Taip reikia!“. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Jovita Gudelevičiūtė, Ieva Gabrėnaitė, Gabija Stankevičiūtė
Taip pat skaitykite: Top 10 geriausių XXI a. pradžios mokslinės fantastikos filmų
