Ko gero, didžiausias problemas Holivudo kino strategams dabar kelia fantastiniai filmai. Progresas žengia tokiais sparčiais tempais, kad sunku sugalvoti ką nors, kas atrodytų iš tikrųjų fantastiškai. Seniai praeityje pasiliko 2001-ieji, apie kuriuos Stanley Kubrickas fantazavo filme „2001: Kosminė odisėja“ dar 1968-aisiais metais. Šiam pesimistiniam šedevrui priklauso bent trys reikšmingi rekordai. Pirma, po filmo nepatenkintas scenaristas Arthuras Clarkas parašė geriausią savo knygą „2001: Kosminė odisėja“ (dažniausiai būna atvirkščiai, kai filmas kuriamas pagal knygą). Antra, visos niūriausios filmo pranašystės (deja, deja!) pildosi. O trečia, „Kosminės odisėjos“ dėka Richardo Strausso muzika simfoninei poemai „Šitaip kalbėjo Zaratustra“ tapo šiuolaikinio roko (!) klasika.
Akivaizdu, kad senos fantastinio žanro schemos jau nebeveikia. Modernūs klasikinių filmų perdirbiniai taip pat nebedaro jokio poveikio nei žiūrovams, nei finansiniams rodikliams. Be didesnio susidomėjimo pasaulio ekranuose šmėstelėjęs filmas „Diena, kai sustojo Žemė“ (2008 m., rež. Scottas Derricksonas) įrodė, kad su fantastiniu kinu reikia nedelsiant kažką daryti. Naujų tokio kino formulių imta ieškoti trimis kryptimis: vieni nusitaikė į Marso ekspedicijas, kiti susimąstė, ką dar galėtų atrasti Mėnulyje, o treti prisiminė „laiko kilpos“ teoriją arba ryžosi nustebinti žiūrovus „alternatyvia“ gyvybės Žemėje atsiradimo versiją, kurią patvirtinti gali tik rimta mokslinė ekspediciją į kosmosą (Ridley Scotto „Prometėjas“, 2012 m.).
Paprastesnių sprendimų mėgėjai visatoje atranda labai jau specifines gyvybės formas: Marse… zombius („Paskutinės dienoms Marse“, 2013 m., rež. Ruairi Robinsonas), o tamsioje Mėnulio pusėje… po Antrojo pasaulinio karo čia saugų prieglobstį suradusius nacius („Geležinis dangus“, 2012 m., rež. Timo Vuorensola).
Žinoma, tai tik keli egzotiški būdai sudominti pramoginio kino gerbėjus. Rimtesnės kino fantastikos fanams skirtas „Marsietis“ (2015 m.), kurio režisierius Ridley Scottas bendradarbiavo su NASA, todėl filme gausu realios kosmoso tyrinėtojų patirties. O „Kino pavasaryje“ šiemet rodyta prancūzų režisierės Claire Denis fantastinė drama „Gyvenimas aukštybėse“ (2018 m.) pretenduoja stoti į vieną gretą su filosofinės fantastikos šedevrais.
Fantastinių filmų spektras išties labai platus. Pristatome XXI a. pradžios mokslinės fantastikos filmų dešimtuką.
10. „Alita Kovos angelas“ (Alita: Battle Angel)
Daugelio atmintinų veiksmo filmų režisierius Robertas Rodriguezas naujausiame filme „Alita Kovos angelas“ (2019 m.) savo kūriniui siužetą aptiko japoniškoje mangoje (taip Tekančios saulės šalyje įprasta vadinti rimtus komiksus – Amerikoje panaši kūryba vadinama grafiniais romanais). Japono Yukito Kishiro manga „Gunnm“ (1991 – 1995), pagal kurią sukurta „Alita“, priklauso kiberpanko fantastikos žanrui, o tokios rūšies kūriniams būdinga ateities pasaulį vaizduoti itin niūriai, akcentuojant tai, kad technologijų iš(si)vystymo lygis čia atvirkščiai proporcingas skurde bei chaose gyvenančiai žmonijai. Dar japonų fantastinėms mangoms būdinga tai, kad dėl šviesaus žmonijos rytojaus čia dažniausiai kovoja paaugliai – telepatinių galių turintis jaunas baikeris Tetsuo (Katsuhiro Ôtomo „Akira“) ar jauna paauglė kiborgė Alita.
Filmo „Alita Kovos angelas“ siužetas plėtojasi XXVI a. Didysis karas prieš tris šimtmečius nusiaubė Žemę, bet ir dabar gyvenimas į įprastas vėžes nesugrįžo. Dar prieš prasidedant karui žmonės išmoko statyti skraidančius miestus. Dabar iš jų liko tik tarp dangaus ir buvusios Žemės kybantis Zalemas, o jį reikalinga energija aprūpina Geležinis miestas, kuris kartu yra ir milžiniškas Zalemo atliekų sąvartynas.
Kartą Geležinio miesto metalo laužo kapinyne kibernetikos daktaras Ido (Christophas Waltzas) aptinka viršutinę sulaužytos kiborgės dalį ir šį kibernetinį organizmą savo laboratorijoje prikelia naujam gyvenimui. Dabar Alitą (Rosa Salazar) ne tik nepamena, kas ji tokia, bet ir neturi jokio suvokimo apie ją supantį pasaulį. Todėl viskas Alitai yra nauja, kiekviena patirtis yra pirmoji gyvenime. Merginai teks ateities pasaulyje patirti visa tai, kas senais laikais buvo įprasta Žemės gyventojams – džiaugsmus ir nusivylimus, meilę ir mirtinus pavojus. Tačiau Alita nėra paprasta mergina, kurią persekioja postapokaliptinio pasaulio piktadariai – jiems rūpi sužinoti visas paslaptis, kuriomis grįstos seniai prarastos Alitos kibernetinio organizmo technologijos.
Šį siužetą buvo sumanęs ekranizuoti pats Jamesas Cameronas, tačiau fenomenali „Avataro“ sėkmė ir su juo susiję kiti projektai vis atidėliojo „Kovos angelo“ planus, kol galiausiai režisierius pardavė jam priklausiusias teises, o pats pasitenkino prodiuserio funkcijomis.
Per kelis pastaruosius metus moterų kiborgių kine matėme ne vieną. Net tris tokias būtybes suvaidino populiarioji Scarlett Johansson. Fantastiniame trileryje „Po tavo oda“ (Under the Skin, 2013 m., rež. Jonathanas Glazeris) ji buvo iš kitų galaktikų mus aplankyti atvykusi amazonė, žudanti lengvabūdiškai jos seksualiomis vilionėmis susigundžiusius vyrus. Pagal japonišką mangą sukurtoje „Dvasioje šarvuose“ (Ghost in the Shell, 2017 m., rež. Rupertas Sandersas) žavioji Scarlett suvaidino biologinį robotą, netolimos ateities pasaulyje padedantį žmonėms kovoti su kasdien tobulėjančiais kibernetinius nusikaltėliais. O smagioje futuristinėje komedijoje „Ji“ (She, 2013 m., rež. Spike‘as Jonze‘as) garsi Holivudo blondinė persikūnijo į tobulą ateities pasaulio moterį, kuri yra ne reali moteris, o tik… nepriekaištingai veikianti kompiuterinė programa.
Jei trijų paminėtų Scarlett Johansson futuristinių filmų autoriams rūpėjo ateities pasaulio problemas nagrinėti iš dabartinės realybės kylančių grėsmių, tai „Alitos“ kūrėjai visai neslepia, kad kuria efektingą nuotykių filmą su visomis kompiuterinių efektų teikiamomis galimybėmis.
9. „Čapis“ (Chappie)
Pietų Afrikos Respublikos režisierius Neilas Blomkampas pasaulį užkariavęs sukurdamas mokslinės fantastikos šedevrą: „Devintasis rajonas“ pristatė dar vieną mokslinės fantastikos veiksmo trilerį „Čapis“. Tai vienas neįprasčiausių filmų apie robotus, kuriame atskleidžiamos neeilinės dirbtinio intelekto galimybės ir leidžiama pažvelgti į kitą etapą žmogaus egiztencijos istorijoje.
Daugumoje mokslinės fantastikos filmų vaizduojamos protaujančios mašinos bei robotai yra reprezentuojami, kaip netolimos ateities žudymo mašinos ir gali tapti žmonijos pražūties priežastimi. Tačiau režisieriaus Neillo Blomkampo filme „Čapis“ siūloma apsvarstyti priešingą dirbtinio intelekto situaciją. Kritikų nuomone filmas „Čapis“ yra lyginamas nuo istorijų apie legendinį Frankenšteiną iki gero tuzino fantastinių filmų apie robotus.
Netolimoje ateityje, Johanesburge, Pietų Afrikoje, gimsta filmo herojus Čapis. Jo kūrėjas Deonas, (jį suvaidino „Lūšnynų milijonieriaus“ žvaigždė Devas Patelis) genialus ir geraširdis mokslininkas, dirbantis robotus gaminančioje įmonėje, trokšta prisidėti prie pasaulio gerovės. Jis nori sukurti ne žudymo mašiną, bet robotą, kuris gebėtų skaityti knygas, vertinti meną, jausti ir matyti pasaulį kaip normalus žmogus. Siekiant šio tikslo Deonas į Čapį sėkmingai įdiegia dirbtinio intelekto programą.
Mažasis Čapis yra tikras vunderkindas, iš savo amžiaus vaikų išsiskiriantis ir išvaizda, ir neeiliniais protiniais sugebėjimais. Tačiau jautri mašina, pakliuvusi į niurų nusikalstamos veiklos pasaulį pradeda jausti pyktį, agresiją, neapykantą ir norą žudyti – jis tampa visos šios neteisėtos veiklos marionete. Būdamas dar vaikas, nekaltas ir naivus, nesugebantis atskirti gero nuo blogo, Čapis lengvai apsigauna ir sutinka atlikti visus jam peršamus darbus taip įsiliedamas į prastos reputacijos pagarsėjusią gaują. Visa tai parodo, kokiame negailestingame pasaulyje mes gyvename, kur kievienu žmogaus poelgiu siekiama gauti naudos.
Natūralu, kad ne kiekvienas dirbtinis intelektas gali būti toks išraiškingas, kaip „HAL 9000“ ar kaip žavusis „WALLE-E“, tačiau Čapis savotiškai tobulas, nes geba jausti ir elgtis kaip vaikas, kas ne itin būdinga mums įprastoms dirbtinio intelekto mašinoms.Filme akcentuojama dirbtinio intelekto gebėjimai prisitaikyti prie realių gyvenimo situacijų pabrėžiant jausmus, baimes, troškimus bei atskiriant gerą nuo blogo, parodoma ateities vizijos perspektyva, kur dirbtinio intelekto pranašumas užgožia žmogiškus trūkumus.
8. „Kūrėjas“ (The Creator, 2023)
„Kūrėjas“ (The Creator, 2023) – vos 80 mln. eurų biudžieto įspūdingas mokslinės fantastikos veiksmo trileris apie dirbtinį intelektą (DI), parašytas ir režisuotas tokių garsių filmų kaip „Godzila“ ir „Žvaigždžių karai“ kūrėjo Gareto Edvardso (Gareth Edwards). Ši kino juosta, stebinanti specialiaisiais efektais, ne tik suteikia pramoginį reginį, bet ir kelia filosofinius klausimus, kas šiais laikais yra Kūrėjas ir kas turi teisę vadintis žmogumi.
Žinoma, specialieji efektai čia vaidina svarbiausią vaidmenį, kadangi filmo biudžetas buvo ribotas ir netgi pačiam režisieriui kartais teko imtis operatoriaus vaidmens. Taip pat filmo komanda stengėsi išnaudoti duotąsias aplinkybės, t. y. natūralią aplinką. Žinant visa tai neveltui kyla nuostaba, kad filmas išėjo vizualiai kokybiškas.
DI nėra nauja tema kino pasaulyje ir ne kartą teko žiūrėti ar klausytis istorijų, kaip tarp itin technologiškai išvystyto roboto ir žmogaus išsivysto glaudesnis santykis. Gerai atsimename 2013-ųjų metų filmą „Ji“ (Her) su Choakinu Feniksu (Joaquin Phoenix), kuriame netolimoje ateityje rašytojas užmezga romantinius santykius su operacine sistema, turinčią moters balsą. Mokslinės fantastikos veiksmo trileryje „Kūrėjas“ įvykiai pažengė dar labiau į priekį, kadangi robotai, remiantis filmo siužetu, įgyja itin žmogiškų savybių, t. y. geba mylėti, užjausti, verkti, rūpintis savo vaikais, ir nejučia išnyksta skirtumas tarp to, kas sukurta įprasto Kūrėjo – mums nematomo ir negirdimo, tik tokio, kurio egzistavimu tikime, – ir to, kas sukurta žmogaus kaip kūrėjo: jam šiuo atveju suteikiamos dieviškos galios sukurti ne ką kitą, o žmogaus sielą roboto kūne.
Tačiau žmogaus kaip dievo aspektas filme nėra akcentuojamas. Akcentuojama mirtis ir transcendencija. Pvz. viena iš veikėjų – mergaitė robotė – klausia žmogaus, ar jis keliaus į rojų. Žmogus atsako, kad į rojų keliauja tik geri žmonės, o jis nėra geras žmogus. Mergaitė robotė tuomet sako: „Vadinasi, nei tu, nei aš nekeliausim į rojų, nes tu nesi geras, o aš nesu žmogus“.
Jei konkrečiau, veiksmas sukasi apie buvusį karininką Džošua (John David Washington), kuris buvo infiltruotas priešų teritorijoje, turėjo po priedanga apsimesti mylįs pagrindinio priešo dukrą ir išgauti iš jos informaciją, kur yra jos tėvas vadas, tačiau ją įsimyli ir ši meilė tampa jo pagrindine varomąja jėga ir motyvacija vystyti siužeto eigą. O platesniame kontekste netolimoje ateityje Vakarai kariauja su Rytais dėl skirtingų požiūrių į DI – Rytai siekia integruoti jį į kasdienį žmonių gyvenimą, o Vakarai nori sunaikinti dėl istorijos klaidų – įvykusio branduolinio sprogimo, kurį sukėlė būtent DI. Bent jau taip buvo manoma. Bet ar tikrai taip ir buvo?
Alfi (Madeleina Yuna Voyles) yra slaptasis Rytų ginklas – ypač pažengusi DI technologija, kuri atrodo kaip vaikas ir gali jausti kaip vaikas. Ją sukūrė Džošua mylimoji Maja (Gemma Chan) ir užprogramavo mylėti žmoniją. Alfi trokšta, kad robotai būtų laisvi. Laisvės ir mirties temas būtų galima pritempti prie šių dienų aktualijų, kadangi ne viena tauta pasaulyje vis dar kovoja už savo laisvę, o karo akivaizdoje, žinoma, kyla transcendencijos klausimas ir dar kiti egzistenciniai klausimai, pavyzdžiui, kas žmogų daro žmogumi, kada žmogus nužmogėja ir, atvirkščiai, ar žmogiškumas gali būti gamtos, o šiuo atveju – technikos savybė (tarkim, kodėl mergaitė robotė negali keliauti į rojų, jeigu ji yra užprogramuota daryti gera žmonijai?), tačiau filosofija visgi šioje kino juostoje vaidina antraeilį vaidmenį, nes, visų pirma, tai veiksmo filmas ir kūrėjų pagrindinis tikslas buvo suteikti pramogą naudojant holivudinius elementus.
Visgi, veikėjų motyvacija buvo stipri ir įtikinama, mat dažnoje holivudo juostoje būna griebiamasi šabloniškų trafaretų. Kiekvienas veikėjas turėjo priežastį stengtis ir eiti į priekį, kiekvieno veikėjo psichologinis portretas buvo pakankamai išbaigtas, ypač prasmingas jų skausmas dėl praeities, žaizdos, kurios dažniausias atsirasdavo dėl elementarių žmogiškų klaidų, o taip juk ir būna gyvenime – atsitiktinumai mums pakiša koją. Tai jokiu būdu nereiškia, kad „Kūrėjas“ yra realistinis filmas, tačiau aš patikėjau jo logika. Galų gale, ši kino juosta malonus reginys, kuris neprailgsta, o suteikia peno apmąstymams ir, be abejonės, pradžiugina tikrą mokslinės fantastikos gerbėją. (Dora Žibaitė)
7. „Laiko kilpa“ (Looper)
Kelionės laike žmoniją domina seniai. Rašytojai tokią galimybę nagrinėjo jau XIX a. Vienas pirmųjų ,,alternatyviosios istorijos“ galimybę aprašė Markas Twainas, ironiškame romane „Jankis karaliaus Artūro dvare“ (1889 m.) nusiuntęs savo amžininką jauną amerikietį į VI amžiaus Angliją. Kur kas rimtesnė buvo britų fantasto Herberto G.Wellso knyga „Laiko mašina“ (1895 m.), kurios herojus Aleksandras Hartdegenas pradžioje keliavo į praeitį, kad išgelbėtų nuo žudiko savo nuotaką, o paskui atsidūrė tolimoje ateityje.
Panašias keliones laike vėliau aprašė daug fantastinės literatūros klasikų. Pradžioje jie pasikliovė tik savo vaizduote, bet netrukus panašus kūriniai jau galėjo remtis garsių fizikų samprotavimais apie teorinę tokių kelionių galimybę. Ypač stiprų argumentą fantastams pamėtėjo Albertas Einsteinas, kurio perversmą moksle padariusi reliatyvumo teorija pagimdė „kurmio urvo“ (angl. „Wormhole“) paradoksą apie laiko tunelius, per kuriuos teoriškai galima iš vienos realybės patekti į kitą. Žinoma, tam reikalingos gana griežtos energijos tankumo ir gravitacijos sąlygos, kurių realybėje įvykdyti dar niekam nepavyko.
Todėl fantastinės literatūros ir kino kūrėjai su kelionėmis laike kol kas gali elgtis kaip tinkami. O skaitytojai ir filmų žiūrovai tesprendžia, kiek tokios istorijos yra įtikinamos.
„Laiko kilpoje“ (2012 m., rež. Rianas Johnsonas) veiksmas plėtojasi 2072-aisiais metais, kai nusikaltėlių valdoma korporacija su savo priešais susidoroja itin originaliu būdų. Užuot pasamdžius žudiką ir paprasčiausiai nušovus auką dabar nepageidaujamas asmuo per nelegalias ir stipriai saugomas laiko skyles išsiunčiamas į praeitį, kur jo laukiantis „Trintukas“ atlieka savo juodą darbą. Taip ateities mafijai neparankus žmogus ne tik fiziškai likviduojamas, bet ir išbraukiamas iš tolimesnės pasaulio istorijos.
Šiuo verslu pagal specialų kontraktą verčiasi ir jaunas vaikinas Džo. Jį vaidinantis Josephas Gordonas-Levittas žiūrovus bando įtikinti, kad būtent taip galėjęs jaunystėje atrodyti Bruce‘as Willisas. Tolimesniems filmo įvykiams tokia aplinkybė nepaprastai svarbi.
Nors patekti į praeitį nelengva, ir kiekviena tokia kelionė yra mirtinai pavojinga, „Trintukų“ misija turi paklusti labai griežtiems reikalavimams. Jokios improvizacijos – nužudyti reikia be jokių dvejonių, mirčiai pasmerkta auka negali likti gyva.
Iki šiol Džo nekvaršino sau galvos dėl savo verslo amoralumo. Bet kartą jis buvo priverstas nusižengti kontraktui, nes gavo neįtikėtiną užduotį. Įdomiausi „Laiko kilpos“ įvykiai prasideda tada, kai J.Gordono-Levitto ir B.Williso vaidinami herojai susitinka. Tada jiems lemta spręsti konfliktą, kuris ateities pasaulyje vadinamas „kilpos uždarymu“.
„Laiko kilpa“ – trečiasis jauno režisieriaus Riano Johnsono filmas. Ankstesnieji jo darbai „Plyta“ (2005 m.) ir „Broliai Blumai“ (2008 m.) liudijo apie tai, kad į kiną atėjo gabus debiutantas, mokantis improvizuoti tradicinių žanrų ribose ir žaisti su ekscentriškos komedijos kontekstais.
Žaidimų kontekstais ir potekstėmis yra ir „Laiko kilpoje“. Filmo konstrukcija sudėtinga ir daugiapakopė. Apie tai primena į keturis aktus padalintas siužetas ir begalė paradoksų, kuriuos žiūrovui tenka spręsti pačiam. Štai pradžioje kategoriškai teigiama, kad ateities negalima pakeisti, bet netrukus aiškėja, kad korekcija visgi įmanoma, jau nekalbant apie visai taikiai sugyvenančias ir tarpusavy persipinančias alternatyvias laiko linijas.
6.„Her“ (Ji)
Mokslinės fantastikos drama, kurioje mokslinė fantastika įtikimai žmoniška ir dirbtinio intelekto idėja nušviečiama kiek kitokiomis spalvomis. Spike Jonze, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, teigia, jog filmas yra apie „ryšio sukūrimą su kažkuo kitu, ne tik pačiu savimi“.
Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.
Istorija apie intymumą ir buvimą žmogumi laikotarpiu, kai technologijos bet kokį tarpusavio kontaktą padaro kiek įmanoma operatyvesnį, bet kartu ir visiškai šaltą. Kita vertus, filmo režisierius teigia, jog filmas savo esme nėra pareiškimas apie įtinklintos visuomenės poveikį žmonių bendravimui ar technologinės pažangos neigiamą pusę: „Filmas apie meilę, apie troškimą užmegsti ryšį, bet kartu dalykus žmogaus viduje, gąsdinančius ir neleidžiančius mums to ryšio atrasti“. Savo ruožtu technologizuota visuomenė tai tik aplinka, erdvė ar terpė, kurioje egzistuoja tiek filmo herojai, tiek dabartinė žmonija.
Vizualiai filme vyrauja švelnūs tonai ir pedantiškas dėmesys detalėms. Nuo futuristinio Losandželo miesto architektūros iki namų interjero dizaino viskas idealiai tvarkinga, savo vietose ir susideda į gan neišsišokančią aplinką, kurioje svarbūs ir ryškūs tampa tik veikėjų charakterių virsmai. „Arcade fire“ garso takelis kuria užburiančią melancholiją ir realistiškumo jausmą; žiūrint filmą labai lengva įsijausti ir asmeniškai patirti veikėjų transliuojamas emocijas, kai tuo tarpu logiškai patikėti, jog tokie santykiai gali egzistuoti – tikrai sunku.
5. „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow)
Tomui Cruise‘ui ne naujiena gelbėti pasaulį nuo visokio blogio – ypač gerai jam tai sekasi daryti vaidinant „Neįmanomos misijos“ filmuose. Tačiau ir fantastika Tomui nesvetima. Net dvi tokias kino juostas populiarus aktorius susuko drauge su režisieriumi Stevenu Spielbergu. „Įspėjantis pranešimas“ (Minority Report, 2002 m.) vaizdavo 2054-ųjų Ameriką, kurioje anksčiau labiausiai kriminogeniniu laikytame JAV mieste Vašingtone nebeliko nė vieno rimto prasižengimo, nes specialus Teisingumo Departamento elitinis būrys atvyksta į būsimo nusikaltimo vietą prieš jam įvykstant ir izoliuoja nuo visuomenės tuos, kas dar tik planuoja įstatymui nusižengti. Tokią istoriją sugalvojo fantastas Philipas K. Dickas (pagal jo kūrinius sukurti puikūs fantastinio kino pavyzdžiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Viską prisiminti“ ir kt.). O daug kartų ekranizuotame Herberto G.Wellso romane „Pasaulių karas“ (War of the Worlds, 2005 m .) Tomas Cruise‘as gynė savo šeimos narius ir visą žmoniją nuo nelauktos kosminių agresorių – marsiečių – invazijos.
Prieš imdamasis penktosios „Neįmanomos misijos“ etatinis pasaulio gelbėtojas suvaidino dar dvejuose fantastiniuose filmuose. „Užmirštuosiuose“ (Oblivion, 2013 m., rež. Josephas Kosinski) veiksmas plėtojasi 2073-aisiais metais, kai neatpažįstamai pasikeitusi Žemė nuniokota nuožmaus karo, o išlikę gyventojai ieško saugesnio prieglobsčio Titano planetoje: čia Tomo Cruise‘o herojus, buvęs jūrų pėstininkas Džekas Harperis, privalo pasirūpinti, kad Žemė netaptų buvusios civilizacijos kapinynu.
Filme „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow, 2014 m., rež. Dougas Limanas) netolimos ateities Žemei vėl iškilo mirtinas pavojus. Dar iki pradinių titrų autoriai meistriškai kuria siaubo atmosferą, manipuliuodami televizinės žiniasklaidos reportažų fragmentais, kaip tai buvo daromą 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktąją, viso pasaulio geros valios žmonėms pateikiant šiurpą keliančių stambaus masto agresijos prieš Jungtines Valstijas kronikos kadrus. Tik dabar iššūkį pasauliui paskelbė ne radikalūs teroristai, o žiauri ateivių rasė, provokuojanti naujos rūšies pasaulinį (o gal net tarpgalaktinį) karą ir tarsi maro epidemija stulbinamu greičiu plintanti per Europą.
Karišką uniformą dėvintis Tomo Cruise‘o herojus pulkininkas Bilas Keidžas, iš TV ekranų ramina tautiečius, teigdamas, kad kosminiams agresoriams pasiryžę efektingai priešintis moderniausi superkareiviai. Reikšmingos kovos prieš nekviestus agresorius turėtų įsiplieksti ten, kur dar 1944-aisiais metais plėtojosi reikšmingi II Pasaulinio karo įvykiai. Ten, operacijos „Įsiveržimas“ išvakarėse paslaptingomis aplinkybėmis atsiduria ir pulkininkas Bilas Keidžas, kažkodėl paskelbtas dezertyru ir pažemintas iki eilinio. Rytojaus mūšyje jam suteikiama galimybė reabilituotis ir, kaip anksčiau buvo sakoma, „krauju išpirkti savo kaltę“.
Absoliučiai absurdiška situacija, kurios Keidžas kol kas nesuvokia, baigiasi jo žūtimi jau pirmajame mūšyje bei … stebuklingu prisikėlimu ir nauju įsakymu vėl vykti į kovos lauką. Netrukus vyras ima suvokti, kad jis pateko į laiko kilpą, todėl mirti ir prisikelti jam teks dar ne kartą.
Galvoti apie tai, ką iš tikrųjų ši situacija reiškia ir kaip iš jos galima išsikapstyti, ilgai teks ne tik Tomo Cruise‘o herojui, bet ir taip pat ilgai nieko nenutuokiantiems žiūrovams.
4. „Ex machina“
Režisieriaus Alekso Garlando „Ex machina“ įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės.
Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.
Filmas labiau koncentruojasi į žmogaus ir roboto atskirties nykimą, vienas kito suvokimą, jausmus, dėlto čia neišvysite šokiruojančių efektų. Pagrindinis filmo veiksmas vyksta viename pastate, kuriame ir rutuliojasi visa istorija. Didžiosios Britanijos sukurtas filmas nepasižymi milžinišku biudžetu, kaip kad amerikietiški, todėl einama paprastesniu keliu, veiksmas sukasi apie tris pagrindinius personažus ir jų tarpusavio santykių plėtojimą.
Filmo kūrėjas Aleksas Garlandas pristato tobulų formų, žavingos išvaizdos ir nepriekaištingai glotnios odos robotę Avą. Tai ir tampa kur kas galingesniu ginklu, nei jos dirbtinis intelektas. Avos pagrindinė užduotis neišgąsdinti, bet įlysti į Jūsų galvą, ką ji puikiai padaro su Kalebu. Kasdieniai jų trumpi pokalbiai, kelios sekundės privačių prisipažinimų be kamerų Kalebą pastūmėję link artimesnės ir pavojingesnės draugystės su Ava. Toks besiklostantis filmo scenarijus primena vieną Jonathano Glazerio filmą „Under the skin“ (liet. „Po tavo oda“). Esmė yra panaši: kaip žmogaus kūrinys atsigręžia prieš patį kūrėją. Abiejuose filmuose suteikta per didelė laisvė „kūriniui“ sužlugdo siektus tikslus ir bendrą jų taiką. Toks besikeičiantis lyderių vaidmuo vis stipriau prikausto žiūrovus prie ekranų ir dviejų valandų istorija prabėga lyg per 30 minučių.
3. „Devintasis rajonas“ (District 9)
Pietų Afrikos režisierius Neillas Blomkampas pradžioje kūrė komercines reklamas, o savo malonumui režisavo trumpo metro filmukus. Ir įrodė, kad jeigu turi originalų siužetą bei lakią fantaziją, gali nustebinti net daug patyrusius profesionalus. Pirmasis jo filmas „Išlikę Joburge“ (Alive in Joburg, 2005 m.) buvo tik šešių minučių trukmės, tačiau netikėtų siužeto posūkių ir ekscentriškų įvykių jame tikrai netrūko. Pati istorija buvo ir pakankamai sudėtinga, ir kartu labai žaisminga. Filmo pradžioje virš Joburgo (taip Johanesburgo gyventojai vadina savo gimtąjį miestą), visai kaip amerikietiškoje „Nepriklausomybės dienoje“, pakibo milžiniški kosminiai laivai, atskridę iš tolimųjų galaktikų. Anksčiau panašios fantastinių filmų užuomazgos ženklino didžiulį pavojų Žemės gyventojams ir žadėjo neišvengiamą kovą su nekviestais agresoriais. Bet šį kartą paaiškėjo, kad neatpažįstamais skraidančiais objektais atvyko ne piktosios pabaisos, o… politinio prieglobsčio Žemėje ieškantys humanoidai, pavargę kęsti socialinę priespaudą kosmose. Bet netrukus paaiškėja, kad ramiai adaptuotis naujoje aplinkoje ateiviams visai nesinori, todėl vis dažniau jie veliasi į kriminalinius konfliktus – pradžioje verčiasi smulkiomis vagystėmis, vėliau visai suįžūlėja ir ima stambiais mąstais vogti elektros energiją…
Pamatęs šį mažąjį šedevrą „Žiedų valdovo“ trilogijos autorius Peteris Jacksonas pasiūlė talentingam debiutantui jau Holivude ekranizuoti kompiuterinį žaidimą „Halo“ ir pasinaudojus erdvinio kino technologijomis sukurti filmą apie mirtinai pavojingus žemiečių bei karingų ufonautų konfliktus. Kai šis superbrangus projektas buvo ilgam „užšaldytas“, naujieji draugai ne mažiau egzotišką „Devintąjį rajoną“ sukūrė toli nuo Holivudo be publikai gerai žinomų žvaigždžių. Ir visa tai išėjo tik į naudą.
„Devintasis rajonas“ – tai beveik dvi valandas trunkanti „Išlikusių Joburge“ versija, tik gerokai painesnė ir triukšmingesnė. Tradicinis kinas apie nežemiškų civilizacijų invaziją nuo pirmųjų kadrų sumaniai derinamas su pseudodokumentiniais TV reportažais ir net mobiliais telefonais filmuotais vaizdais.
Žemės gyventojai šį kartą nebuvo užklupti netikėtai. Mūsų planetoje ateiviai pirmą kartą buvo pasirodę prieš trisdešimt metų. Tada jie pažadėjo sugrįžti, ir dabar savo pažadą įvykdė. Iš gimtųjų galaktikų juos išvijo baisi bėda. Bet, panašu, kad Žemėje ufonautai dabar buvo priversti sustoti tik dėl jų erdvėlaivio avarijos. O žmonės baisiai apsidžiaugė, kad tobulos ateivių technologijos padės ir Žemėje pagerinti reikalus. Tačiau ne viskas išėjo, kaip abi pusės tikėjosi. Kosminiai svečiai neskuba dalintis savo paslaptimis, o šeimininkai, nežinodami ką daryti su nedraugiškais svečiais, įkurdina juos laikinuose būstuose Pietų Afrikos Devintajame rajone. Analogija su devyniais pragaro ratais čia nelabai tinka. Nes yra šioje žemėje vietelė, su kuria lyginant Devintasis rajonas gali atrodyti kaip rami sanatorija. Tai tikrą koncentracijos stovyklą primenanti zona, į kurią vietinė valdžia trokšta uždaryti visus svetimuosius.
Filmas „Devintasis rajonas“ primena triukšmingą balaganą, kuriame visgi nesunku pastebėti „sluoksniuoto pyrago“ principą. Vieni pasitenkins tik pačia ekscentriška fabula ir komiškais žemiečių bei ufonautų konfliktais. Kiti mintyse susies iš piršto išlaužtą istorija su nesena Pietų Afrikos realybe – apartheidu – ir visai ne fantastiškomis koncentracijos stovyklomis kitaip galvojantiems žmonėms. Treti išgirs amžinai aktualaus kafkiško absurdo atgarsius arba pamatys asociacijas su jau žinomomis antiutopijomis. Ketvirtieji žiūrės „Devintąjį rajoną“ kaip iš koto verčiančią fantastinių štampų parodiją.
2. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049)
Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis.
Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?
Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.
Kino pasakojimas trunka beveik 3 valandas. „Bėgantis skustuvo ašmenims 2049“ atrodo tarsi natūralus originalaus filmo pratęsimas nei tingus perpasakojimas, kas yra bonusas palyginus su kai kuriais populiariais 80-ųjų filmų perdarymais. Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų.
1. „Kopa“ (Dune)
Franko Herberto „Kopos“, paskelbtos svarbiausiu mokslinės fantastikos romanu, todėl filmo adaptacija yra milžiniška užduotis, tačiau stebina, kad šis filmas yra vienas iš tų, kurie buvo perkurti ne vieną kartą. 412 puslapių istorijos ir politikos, Herberto romanas – turtingas tekstas, kuris buvo ekranizuotas filmuose, miniserialuose ir vaizdo žaidimuose. Siurrealizmo kūrėjas Davidas Lynchas bandė adaptuoti mokslinės fantastikos romaną 1984 m. filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Kyle’as MacLachlanas, Seanas Youngas ir Stingas.
Lynchas bandė sutalpinti storą romaną į 2 valandų filmą, o Denis Villeneuve’as 2021 m. ekranizacijoje suprato, kad naudinga istoriją padalyti į du skyrius, kad būtų laiko sukurti turtingą Arrakio ir Atreidų šeimos istoriją. Tobulėjant technologijoms, D. Villeneuve’o filme taip pat atnaujinami D. Lyncho bjaurūs efektai, kurie pakeičiami akinančiais vaizdais, pasitelkiant modernias kompiuterines technologijas ir žaliojo ekrano technologijų naujoves, todėl 2021 m. „Kopos“ laikoma geriausia istorijos versija.
Po daugybės bandymų, „Kopa“ pagaliau pavyko. Ekranuose pasirodžiusi kanadiečio režisieriaus Deniso Villeneuve‘o „Kopa“ susilaukė didelio ir kultinio romano fanų, ir skeptikų dėmesio. Filmas nominuotas dešimčiai Oskarų. Filmo veiksmas plėtojasi tolimoje ateityje tarpžvaigždinėje feodalinėje žmonių imperijoje, valdomoje padišacho imperatoriaus Šadamo IV, ir pasakoja apie kosminės imperijos dykvietę, tapusią vertingiausia planeta ateities visatoje. (Gediminas Jankauskas)
„Senojoje Žemėje“ jau seniai nebegyvena žmonės, pasimiršo didžioji dalis istorijos, nors yra išlikę įvairių istorinių bei religinių tradicijų, dažniausiai persimaišiusių tarpusavyje, pvz., religinė knyga „Oranžinė katalikų biblija“ yra islamo, budizmo, katalikybės, protestantizmo ir kitų šiuo metu paplitusių religijų mišinys.
O didžiausias alinančių audrų nusiaubtos planetos turtas – ypatingas prieskonis melanžas, vertinga medžiaga, kuri suteikia savo vartotojams padidintą gyvybingumą ir praplečia sąmonę. Šis jėgas stimuliuojantis „vitaminas” būtinas leidžiantis į greitesnes už šviesą tarpžvaigždines keliones, nes suteikia kosminiams navigatoriams galimybę saugiai naršyti tarpžvaigždinėje erdvėje. Be Arakio nebūtų ir civilizacijos. Tas, kas valdo Arakį, valdo ir likimo jėgas. (Gediminas Jankauskas)
Gediminas Jankauskas, Žymantė Guogaitė, Sandra Šidlauskaitė, Raminta Česnaitė, Renata Stulgaitytė, Martyna Šalčiūtė
Taip pat skaitykite: Ką darytų Darthas Vaderis, jei Imperija finansiškai neišgalėtų kontratakuoti? [FOTO]
