Charles Bronson filmų plakatas

Charlesas Bronsonas – be abejonės, garsiausias lietuvių kilmės aktorius, filmavęsis komerciniuose filmuose.

Jis gimė 1921–ųjų lapkričio 3 dieną JAV Erenfeldo mieste pirmosios lietuvių emigrantų bangos atstovo Vlado Bučinskio šeimoje ir buvo pakrikštytas Kazimieru. Jo tėvas rusų ir japonų karo metu atsisakė tarnauti caro kariuomenėje ir buvo priverstas palikti gimtuosius namus.

Neilgai užsibuvęs Niujorke Vladas Bučinskis, kaip ir daugelis pabėgėlių iš Rytų Europos, pasuko į Pensilvanijos valstiją, garsėjusią akmens anglies kasyklomis. Čia jis rado ne tik darbą, bet ir žmoną. Šeima visada jautė nepriteklių, nes augino penkiolika vaikų (Karolis buvo vienuoliktas).

Anksti mirus tėvui šešiolikmetis Karolis (tada jau pasivadinęs amerikoniškai – Charlesu) užima jo vietą šachtoje. Netrukus vaikinas pradėjo gauti pirmuosius „honorarus“ – po vieną dolerį už suskaldytą anglies toną. Sunkus ir alinantis darbas nesutrukdė jam sėkmingai užbaigti gimnaziją ir tapti vieninteliu „mokslinčiumi“ šeimoje.

Kai po sėkmingos japonų oro atakos Pearl Harboro uoste 1941-aisiais paskelbiama mobilizacija, kariauti išvyksta vyresnieji broliai Joe ir Dempsey. Charlesas taip pat veržėsi į frontą. Tapęs kareiviu jis tarnavo vienoje Arizonos aviacijos bazėje, iš kur buvo išsiustas tiesiai į pragarą Ramiajame vandenyne. Iki karo pabaigos jis buvo minosvaidininkas legendiniuose „B-29“ markės bombonešiuose. Vėliau kariniai nupelnai suteikė lengvatų studijuoti meno mokykloje, o ją baigus debiutuoti viename Manheteno teatrėlyje.

1949 –aisiais Charlesas persikelia gyventi į Kaliforniją, arčiau Holivudo, ir netrukus gauna pirmuosius pasiūlymus filmuotis. Vaidina gana ilgai tik epizoduose, kol jo agentas neišaiškina jam tokio nepopuliarumo priežastis. Keisk pavardę, bičiuli, – dalykiškai pamokė savo klientą patyręs impresarijus, – kol tu vadinsies Buchinskiu, amerikiečiams būsi panašus į komunistą“. Toks perspėjimas 1954 –aisiais nuskambėjo labai laiku, nes Amerika tuo metu dar tik vadavosi nuo liūdnai pagarsėjusios „raganų medžioklės“ šoko. Pasivadinus Bronsonu, padėtis iš tikrųjų pagerėjo. Vesterne „Būgnų gausmas“ (Drum Beat, 1954) kritikai labiau gyrė ne pagrindinio vaidmens atlikėją Alaną Laddą, bet jo antagonistą – indėnų genties vadą Džeką – išdidų, negailestingą, nuostabų kovotoją, išsaugojusį protėvių tyrumą sudėtingiausiose aplinkybėse“.

Pasiūlymų filmuotis padaugėja, bet vaidmenų galeriją ne ką tepakito – kaubojai, kariškiai, indėnai, gangsteriai. Britų recenzentas Janas Cameronas, per daug negudraudamas, sakė: Bronsonui iš viso nereikia jokio talento. Turint tokį veidą, kine tiesiog negali nesisekti.

Europos publikai patiko Ch.Bronsono herojų tvirtybė ir kažkoks laukinis magnetizmas. 1971 –aisoais metais Reuters agentūra pranešė, kad Ch.Bronsonas yra labiausiai mėgstamas aktorius šešiasdešimtyje šalių. Prancūzės, italės ir net japonės aktorių pavadina sekso simboliu.

Ch.Bronsonas buvo vedęs tris kartus. Su pirmąja žmona Harriet Tendler gyveno aštuoniolika metų (1949 – 1967) ir susilaukė dviejų vaikų. Dvidešimt dvejus metus (1968 – 1990) truko jo santuoka su aktore Jill Ireland, mirusią nuo krūties vėžio. O trečioji Ch.Bronsono žmona Kim Weeks tapo paskutiniąja garsiausią lietuvių kilmės veiksmo herojaus gyvenimo drauge.

5. „KULKOSVAIDININKAS KELIS“ (Machine-Gun Kelly, 1958)

Kai trečiojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečiai pradėjo gaminti pirmuosius garsinius filmus, vėl suklestėjo Holivudas, kurio sparčius vystymosi tempus buvo laikinai pristabdžiusi Didžioji ekonominė depresija. Žiūrovus į kino sales viliojo galimybė išgirsti muziką, dainas ir mylimiausių aktorių balsus. Nenuostabu, kad būtent tada prasidėjo auksinė kino miuziklų era, nes nebylus miuziklas yra sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Bet buvo dar vienas kino žanras, kurio staigus iškilimas sutapo su garsinio kino pradžia. Vis dažniau ekranuose ėmė rodytis nepriekaištingai atrodantys vyrukai, ginkluoti pistoletais ir automatais. Jie pietavo restoranuose pritrenkiančios išvaizdos gražuolių kompanijoje, laisvu nuo pramogų metu darė savo juodus darbelius, o nuo policijos pasprukdavo naujausių modelių automobiliais, kokių pareigūnai galėjo tik pavydėti.

Pirmuose filmuose apie šalies bėdomis įžūliai besinaudojančius ir sau pasakiškus turtus kraunančius banditus šie įstatymų pažeidėjai ir žudikai buvo vadinami „Tautos gėda“ (tokia paantraštė 1932 –aisiais puošė filmo „Žmogus su randu“ pradinius titrus). Tačiau labai greitai gangsterius ėmė vaidinti patys garsiausi Holivudo artistai, atidavę jiems visą savo žavesį ir pakeitę visuomenės nuomonę.

Per trumpą laiką kinematografininkai ekranizavo garsiausių šalies gangsterių biografijas, o vėliau ėmėsi smulkesnio kalibro nusikaltėlių istorijų. Pasirinkimas buvo (ir ligi šiol tebėra!) didžiulis.

1958-aisiais ekranuose pasirodė filmas „Kulkosvaidininkas Kelis“. Taip buvo vadinamas Džordžas Kelis Barnsas – už tai, kad įžūlių apiplėšimų metu naudojo patikimą Thompsono kulkosvaidį, tapusį populiariausiu gangsterių ginklu.

Kriminalinę karjerą Kelis pradėjo nuo bankų apiplėšimų, bet greitai toks verslas jam pasirodė pernelyg banalus. Nors bankų plėšimas buvo pelningas užsiėmimas, Kelis sakėsi tai darantis ne dėl pinigų, o dėl to, kad kulkosvaidis jam suteikdavo pranašumo prieš kitus ir galios jausmą. Vėliau jis ėmėsi kur kas sudėtingesnės veiklos. O už grotų pateko ir buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už naftos magnato Charleso F. Urschelo pagrobimą (už jo gyvybę buvo pareikalauta 200 tūkstančių dolerių – ši suma šiemet butų lygi maždaug keturiems milijonams dolerių). 1934 m rugsėjį Kelis buvo išsiųstas į liūdnai pagarsėjusį Alkatraso kalėjimą. Mirė 1954 m. nuo infarkto.

Kulkosvaidininko Kelio vaidmuo padėjo Charlesui Bronsonui iš antraplanių aktorių iškopti į pirmūnų gretas.

Šeštajame dešimtmetyje režisierius Rogeris Cormanas išgarsėjo kaip mažabiudžetinių filmų meistras, sugebantis minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalių rezultatų. Per dešimt dienų už 60 tūkst. dolerių nufilmuotas „Kulkosvaidininkas Kelis“ puikiai reprezentuoja šiuos sugebėjimus. Po žaismingos pradinės užsklandos su animaciniais paveiksliukais ir bravūriška muzika iš karto seka pirmojo banko apiplėšimo scena. Banko viduje įvykusią kriminalinę operaciją operatorius Floydas Crosby parodo tik per koridoriaus sienoje judančius šešėlius ir banko prieangyje nukritusį pašautą apsauginį. Ir tokiam kinui būdinga lenktynių retro automobiliais scena – tik viena. Režisierių labiau domina banditų gaujos vidiniai konfliktai, todėl pagrindinį filmo laiką užima kamerinė drama, kai galima neskubant įsižiūrėti į personažų charakterius, perteiktus taikliais štrichais. Atkreipia dėmesį lakoniški, bet taiklūs dialogai ir specifinis humoras (pavyzdžiui, prieš nušaudamas pavojingą bendrininką Kelis jam spėja pasakyti: „Atleisk, Hovardai, jei sugadinsiu tau šukuoseną“.

Kelio vaidmuo idealiai tiko Ch. Bronsonui, kurio rūsčios išvaizdos ir ūmaus būdo nusikaltėlis nevaizduojamas vien juodomis spalvomis. Kelis čia ir pavyduliauja juo vulgariai manipuliuojančiai sugyventinei Flo (Susan Cabot ryškiai vaidina juodiems kriminaliniams filmams tiesiog privalomą cinišką femme fatale), ir kenčia nuo mirties baimės priepuolių.

Filmo autoriai atitolsta nuo realių įvykių, paskutiniuoju Kelio kriminalinės epopėjos įvykiu padarydami ne naftos magnato, o plieno fabrikanto dukros pagrobimą, kuris visiems operacijos dalyviams baigiasi mirtimi, o Keliui – suėmimu.

4. „ŠAUNUSIS SEPTYNETAS“ (The Magnificent Seven, 1960)

Kai 1954-aisiais metais japonų režisierius Akira Kurosawa susuko klasikinę kino juosta „Septyni samurajai“, tada jis, žinoma, negalėjo žinoti, kad istorija apie septynis Viduramžių Japonijos karius, ginančius mažo kaimelio valstiečius nuo juos terorizuojančių plėšikų, taip patiks amerikiečiams, kad jie iš šio siužeto padarys begalę perdirbinių. Pirmasis tokį filmą Amerikoje sukūrė režisierius Johnas Sturgesas: jo vesternas „Šaunusis septynetas“ taip pat tapo savo žanro klasika. Įdomus statistinis faktas: amerikiečiai taip nesvaigo nuo šio filmo kaip prancūzai (7 mln. žiūrovų) arba Sovietų sąjungos piliečiai. Pastaroji aplinkybė visai nestebina: ant abiejų rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek per visą komunistų partijos valdymo laikotarpį šalyje buvo parodyta amerikietiškų vesternų, kurios valdžia laikė ideologiškai svetimais kūriniais. Uždrausto vaisiaus rezultatas – fenomenalios „Šauniojo septyneto“ pajamos 67 mln. tarybinių rublių (beje, dviejų valandų filmas buvo padalintas į dvi dalis ir rodytas kaip dviejų serijų už atitinkamai brangesnę bilietų kainą).

Filmo pradžioje taikų meksikiečių žemdirbių kaimelį nusiaubia bandito Kalvero (Eli Wallachas) gauja. Meksikiečiai peonai yra taikūs žmonės, neturintys ginklų, o ir stokojantys drąsos apsiginti. Todėl surinkę kuklią pinigų sumą trys jų pasiuntiniai išvyksta į miestą ieškoti juos galinčių apginti samdinių. Narsusis šaulys Krisas (Yulas Brynneris), už didelį užmokestį atlikęs ne vieną mirtinai pavojingą reikalą, sutinka, nes „pirmą kartą man už darbą siūlo tiek daug – viską, ką turi“.

Nemažą filmo dalį užima epizodai, kuriuose Krisas, anot mūsiškio Tado Blindos, renka šaiką– vieni jos nariai bus seni Kriso pažįstami ir kovose patikrinti patikimi draugai, kiti papildys komandą todėl, kad savo srityje yra geriausi.

Ch. Bronsonas vaidina stipruolį Bernardą O’Reilly – pusiau airį, pusiau meksikietį – nekalbų, bet patikimą kovotoją, kuris ne tik pats narsiai kaunasi su banditais, bet ir kantriai moko valstiečius elgtis su šautuvais (ypač negabiems jis siūlo šautuvu naudotis kaip vėzdu). Būtent šiam tyleniui scenaristai padovanoja monologą apie tai, kad Valstiečiai – visai ne bailiai. Atvirkščiai, reikia turėti ypatingos drąsos savo kasdieniu darbu kantriai darbuotis savo šeimos labui“.

Kompozitoriaus Elmerio Bernstaino muzika gerai dera ir prie pirmos dalies įvykių, pabrėždama laukinių vakarų romantiką, o antroje dalyje įkūnydama pergalingos kovos patosą.

Tikriausiai, „Šaunusis septynetas“ nepriklauso įžymiausių vesterno žanro šedevrų galerijai, bet jis, be jokios abejonės, ženkliai prisidėjo prie šio žanro vystymosi ir tolimesnių transformacijų, kurias jau tęsė itališkų vesternų kūrėjai, beje, dažnai į savo „spagečių vesternus“ kvietę pagrindinius „Šauniojo septyneto“ aktorius – Yulą Brynnerį, Eli Wallachą, Jamesą Coburną ir, žinoma, Charlesą Bronsoną.

3. „RAUDONA SAULĖ“ (The Red Sun, 1971)

Septintajame dešimtmetyje Charles’as Bronsonas jau buvo tikra žvaigždė, galinti rinktis sau tinkamus siužetus, režisierius ir partnerius. Su pastaraisiais jam tikrai sekėsi: jo partneriai filmuose buvo Elvis Presley („Kalahado vaikis“), Steve‘as McQueenas („Didysis pabėgimas“), Frankas Sinatra ir Deanas Martinas („Ketvertas iš Teksaso“), Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas („Tilvikas“), Lee Marvinas ir Johnas Cassavetesas („Purvinas tuzinas“), Anthony Quinnas („Ginklai San Sebastianui“).

Du kartus Charles’as Bronsonas filmavimo aikštelėje darbavosi poroje su prancūzų kino žvaigžde Alainu Delonu. Pirmą kartą jų duetas sublizgėjo kriminalinėje dramoje „Sudie, drauge“ (Adieu l’ami, 1968, rež. Jeanas Hermanas). Čia abu vaidina „sėkmės karius“ legionierius. Filmo pradžioje amerikietis Francas Propas (Bronsonas) ir prancūzas Dinas Baranas (Delonas) išlipa Marselyje iš laivo. Čia kuriam laikui jųdviejų keliai išsiskiria: Dinas įsidarbina stambios draudimo kompanijos medicinos skyriuje (jis yra gydytojas), o su buvusiu draugeliu jis Kalėdų naktį susitiks… pinigų ir dokumentų saugykloje. Juos čia atvedė skirtingi tikslai, bet abu tapo dviejų apsukrių panelių rafinuotos intrigos aukomis.

Kitas filmas, kuriame vėl susitiko Charles’as Bronsonas ir Alainas Delonas, vadinosi „Raudona saulė“ (rež. Terence‘as Youngas). Labai sunku apibrėžti šio filmo žanrą: tai ir nuotykių komedija, ir netradicinis vesternas. Galima net teigti, kad filmas Laukinių Vakarų egzotiką papildo prancūziško avantiūrinio romano koloritu ir senovės samurajų tematika.

1871 metais Japonijos imperatorius siunčia Amerikos prezidentui deimantais nusagstytą itin brangų kardą, bet pakeliui į Vašingtoną ši relikvija atsiduria plėšikų rankose. Plėšikų porelę ir vaidina Charles’as Bronsonas bei Alainas Delonas. Tačiau kartu užvaldytas grobis tampa ir draugelių nesantaikos priežastimi. Gočas (Delonas) sumuša partnerį Linką (Bronsonas) ir pasisavina kardą. O kardą traukiniu lydėjęs samurajus Kuroda (jį suvaidino daugelio Akiros Kurosawos kino šedevrų žvaigždė Toshirô Mifune) dabar privalo susigražinti relikviją, kitaip jis bus garbę praradęs samurajus. Laiko nedaug – tik septynios dienos. Linkas sutinka padėti Kurodai ir jiedu, paėmę įkaite Gočo merginą Kristina (ją suvaidino pirmoji Bondo mergina švedų aktorė Ursula Andress) iškeliauja ieškoti piktadario.

Viename solidžiame kino žinyne filmo peripetijos apibrėžiamos šiuo šmaikščiu komentaru: “Kaubojus Bronsonas suvienija jėgas su samurajumi Mifune prieš plėšiką Deloną, o žavioji Ursula Andress niekaip negali apsispręsti, kuriam iš šių šaunuolių atiduoti pirmenybę”.

2. „MIRTIES TROŠKIMAS“ (Death Wish, 1974)

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Amerikoje susiformavęs „Naujojo Holivudo“ kinas pasižymėjo naujomis temomis, realistine stilistika ir gerokai stipresnėmis nei anksčiau smurto scenomis. Taip jauni filmų kūrėjai išreiškė savo poziciją, nukreiptą į pernelyg ilgai trukusį „vegetarinį“ laikotarpį. Tikru proveržiu šioje srityje tapo žiaurumo nevengiantys kriminaliniai filmai „Bulitas“ (Bullitt, 1968 m., rež. Peteris Yatesas), „Prancūzų ryšininkas“ (The French Connection, 1971, Williamas Friedkinas), „Krikštatėvis“ (rež. F.F. Coppola). Dar vienu ženkliu kino įvykiu tapo filmas „Purvinasis Haris“ (Dirty Harry, 1971 m., rež. Donas Siegelas), JAV visuomenės centre atsidūrė dėl kelių priežasčių. Vieną jų išsakė pats pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Clintas Eastwoodas: Nesu prievartos šalininkas, bet mes gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas susiduriame su smurtu… Tikriausiai Amerikoje nerasite žmogaus, kuris būtų patenkintas mūsų šalies teisėsauga.“

Purvinuoju“ filmo herojus policininkas Haris Kalahanas buvo pramintas už tai, kad veikė ryžtingai ir neleido savo revolveriui rūdyti dėkle. Tokie svarūs argumentai kovoje su visai suįžūlėjusiais nusikaltėliais neliko be atsako, tad vėliau aktoriui teko dar penketą kartų vaidinti Purvinąjį Harį.

Panašus likimas ištiko ir vieną Charleso Bronsono personažą, pirmą kartą suvaidintą 1974-aisiais metais. Tai buvo „Mirties troškimas“, savo metu tapęs labiausiai lankomu filmu pasaulyje. Žiūrovus sujaudino pagrindinis šios kriminalinės dramos herojus – architektas Polas Kersis, kuris nuožmioje kovoje su savo žmonos ir dukros žudikais griebėsi paskutinio argumento – ginklo. Kilnaus keršto vedamas, jis susidorojo su visais niekšais, sugriovusiais laimingą šeimyninį gyvenimą, o publika solidarizavosi su tokiu ryžtingu herojumi ir sveikino narsuolio ryžtą iškuopti kruviną Manheteno purvą.

Mirties troškimas“ sukurtas pagal tokio pat pavadinimo Briano Garfieldo romaną, knygų rinkoje pasirodžiusį 1972 m. Tada jį pastebėjo ir nusprendė ekranizuoti režisierius Michaelas Winneris, anksčiau su Ch. Bronsonu jau sukūręs tris filmus („Čato šalis“, „Mechanikas“ ir „Šaltakraujis žudikas“).

Režisierius Michaelas Winneris prisimena: Kai papasakojau Bronsonui, kad ketinu sukti filmą apie žmogų, kuris keršydamas už nužudytą žmoną ir dukrą nugalabija visus niekšus, Bronsonas pasakė: „Va to tai aš tikrai norėčiau“. „Filmuotis,“ – pasitikslinau aš. – „Ne, užmušti visus niekšus“.

Patiko filmas ne tik kūrėjams, bet ir žiūrovams (biudžetas 3 mln., pajamos – 22 mln.). „Mirties troškimas“, susilaukė dar keturių tęsinių (du iš jų – antrąjį ir trečiąjį režisavo Michaelas Winneris, likusius du J. Lee Thompsonas ir Allanas A. Goldsteinas).

„Mirties troškimas“ taip ir liko reikšmingiausiu Ch.Bronsono filmu. Vėliau aktorius tik tiražavo savo ankstesnius pasiekimus, išlaikydamas stabilų reitingą iki mirties 2003-aisiais.

Dar vienas „Mirties troškimas“ pasaulio ekranuose pasirodė 2018-aisiais: čia Polas Kersis buvo ne architektas, o chirurgas, veiksmo vieta ne Niujorkas, o Čikaga, bet bandymas įkvėpti gyvybę į klasikinį siužetą nepasiteisino net nepaisant pagrindinį vaidmenį suvaidinusio Bruce‘o Williso.

1. „KARTĄ LAUKINIUOSE VAKARUOSE“ (C’era una volta il West, 1968)

Septintajame dešimtmetyje vesternus imta masiškai gaminti Italijoje. Šie filmai, kad publika juos atskirtų nuo amerikietiškųjų, buvo vadinami „spagečių vesternais“. Ironiška etiketė greitai prigijo. Anksti išryškėjo ir tokių vesternų specifika. Amerikietiško šio žanro kanoną paprastai sudaro istorijos apie gero herojaus konfliktą su blogais, vainikuojamą įspūdingos gėrio pergalės. Itališkuose vesternuose veikėjai skirstomi ne į gerus ir blogus, o į blogus ir dar blogesnius. Dar blogesniųjų fone pagrindinis personažas jau atrodo kaip teigiamas herojus.

Ryškiausiai itališko vesterno bruožai pasireiškė režisieriaus Sergio Leone’s filme „Už saują dolerių“ (1964). Pagrindinio vaidmens atlikėjas Clintas Eastwoodas pasakojo, kad į šį projektą pakliuvo po to, kai už mikroskopinį honorarą atsisakė filmuotis Jamesas Coburnas: „Jei režisierius būtų turėjęs didesnį biudžetą, jis į mane būtų nė nežiūrėjęs, o pasisamdęs Jamesą Stewartą arba Bobą Mitchumą.“ Filmo scenarijus rėmėsi japonų režisieriaus Akiros Kurosawos filmo „Asmens sargybinis“ istorija, tik veiksmas iš viduramžių Japonijos buvo perkeltas į amerikietiškus laukinius Vakarus, filmuotus Ispanijoje. C. Eastwoodas vaidino Žmogų Be Vardo, kuris „padaro tvarką“ banditų terorizuojamame miestelyje.

Daugelis Sergio Leone’s išradimų – ilgos pauzės, stambūs planai, įspūdingos kadro kompozicijos, neįprasti kameros rakursai, kontrastingų scenų kaita – tuoj pat paplito kituose filmuose. Prie sėkmės prisidėjo originali Ennio Morricone’s muzika ir tai, kad C. Eastwoodo herojus mokėjo įspūdingai tylėti. Taip nusprendė pats aktorius, manydamas, jog šitai išeis į naudą. Jis neklydo. Labai greitai C. Eastwoodo fenomeną patvirtino psichiatras Stanley Platmanas: „Kuo mažiau žinome apie žmogų, tuo labiau esame linkę tikėti, kad jis yra tas, kuo mes norime jį matyti.“

Toks pat paslaptingas tylenis yra ir Charleso Bronsono herojus dar viename Sergio Leone’s vesterne „Kartą Laukiniuose vakaruose“. Kaip ir C. Eastwoodo itališkų vesternų personažai, aktoriaus herojus yra Žmogus Be Vardo, kuris vadinamas tiesiog Armonika, nes mėgsta groti nesudėtingas melodijas lūpine armonikėle. Kas jis, iš kur atvyko, kur keliauja ir ko nori, ryškėja pamažu iš trumpų sugrįžimų į praeitį, dažniausiai palydimu originalia Ennio Morricone‘s muzika. Lygiai taip pat fragmentiškai atkuriamos dar kelios istorijos, kurias įkūnija Claudia Cardinale (našlė Džilė Makbein), Jasonas Robardsas („kilnusis“ prerijų banditas, pravarde „Čejėnas“) ir Henry Fonda (nuožmus žudikas Frenkas).

Amerikoje filmas „Kartą Laukiniuose vakaruose“ nėra itin mėgstamas. Tik 2009 metais jis pagaliau buvo įtrauktas į JAV Kongreso bibliotekos sudarinėjamą Nacionalinį kino registrą: į jį patenka filmai, kurie yrareikšmingi kultūriniu, istoriniu ar estetiniu požiūriu. Kodėl filmas buvo įvertintas tik po 40 metų, paaiškinti nesunku. Amerikiečiai visada truputį su panieka vertino itališkus vesternus, kurie „pasikėsino“ į JAV klasikinio kino vesterno standartus. Amerikiečiams (ypač tradicijų sergėtojams) nepatiko tokiuose filmuose tiesiog privalomos žiaurios smurto scenos. Ir, pagaliau, Holivudo gerbėjai buvo nepatenkinti, kad negailestingo žudiko vaidmeniui buvo pakviestas Henry Fonda, kuris per savo ilgą ir sėkmingą karjerą vaidino tik teigiamus personažus.

Įveikti stereotipus taip pat sunku, kaip ir nugalėti blogį.

Taip pat skaitykite: 10 geriausių Tomo Hankso kino vaidmenų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: