TOP 10 geriausių Tomo Hankso kino vaidmenų

Paskelbė: Gediminas Jankauskas Data: 2019-12-18 12:04

Spausdinti | Komentarai

Tomą Hanksą (tikr. Thomas Jeffrey Hanksas) ilgai pristatinėti nėra reikalo. Jį žino visi, kas tik šiek tiek domisi kinu. O jau tie, kas seniai seka naujausias kino tendencijas ir stengiasi nepraleisti garsių filmų, tikriausiai, visus aktoriaus filmus matė.

Tomas gimė 1956 m. liepos devintąją Konkordo mieste (Kalifornija) restorano šefo šeimoje. Po skyrybų su žmona (ji buvo slaugė ligoninėje) tėvas prisiteisė vaikų  (Tomo, Lario ir Sandros) globą. Tomas anksti pademonstravo polinkį į aktorystę ir sugebėjimą savo improvizacijomis patikti žmonėms. Todėl visai logiškai atrodė Tomo ryžtas stoti į Kalifornijos universiteto aktorinį fakultetą. Bet nebaigtus mokslus jis lengvai iškeitė į galimybę vaidinti nedidelės Klivlendo aktorių trupės spektakliuose.

Kine debiutavo trileryje „Jis žino, kad jūs viena“ (He Knows You’re Alone, 1980, rež. Armandas Mastroianni). Tačiau žiūrovai ir kritikai jauną aktorių pastebėjo tik tada, kai ekranuose pasirodė žavi pasaka „Purslai“ (Splash, 1984, rež. Ronas Howardas) – istorija apie tai, kaip viengungis vaisių bazės savininkas savo svajonių merginą sutinka paplūdimyje. Jos dailiai įdegusi figūra būtų beveik nepriekaištinga, jei ne viena keista detalė – apatinę gražuolės kūno dalį vainikuoja plati žuvies uodega. Taip, jūs visiškai teisūs – Medison (Daryl Hannah) yra tikra undinė…

Po šio filmo pasipylė kvietimai filmuotis, ir Tomas gana ilgai vaidino mielus paauglius, o po Semo vaidmens melodramoje „Nemiegantys Sietle“ (Sleepless in Seattle, 1993, rež. Nora Ephron) jaunas aktorius papildė „svajonių jaunikių“ gretas.

Į visai kitą vaidmenų kategoriją T. Hanksas įžengė filme „Filadelfija“ (1993) suvaidinęs nuo AIDS lėtai merdintį advokatą. Šis vaidmuo atnešė aktoriui pirmąjį Oskarą. Antrąjį – „Forestas Gampas“ (1994).

Tomo Hankso pavardę filmų bei serialų titruose neretai matome ir kaip prodiuserį. O kartais jis net pats imasi režisūros. Šią profesiją T. Hanksas pradėjo įsisavinti nuo serialų („Pasakėlės iš rūsio“, „Puolę angelai“), o 1996 m. savarankiškai sukūrė mielą muzikinę komedija „Tai, ką tu darai“ (That Thing You Do!): tada jis dar buvo visuotinės sėkmės nenuvargintas jaunuolis. Vėliau jis darėsi vis labiau solidesnis, o veide atsirado neišdildomos populiarumo naštos žymės, dažnai laikomos tiesiog banalaus pasipūtimo kauke. Teisingiau būtų ją vadinti amerikietiško patoso išraiška, kuri T. Hankso veide pakeitė mielo naivuolio Foresto Gampo bruožus.

2011-aisiais pamatėme jo režisuotą romantinę komediją „Laris Kraunas“ (scenarijų jis parašė su aktore Nia Vardalos („Mano didelės storos graikiškos vestuvės“), o filme jo partnerė buvo Julia Roberts (anksčiau jiedu vaidino filme „Čarlio Wilsono karas“).

Stevenas Spielbergas ir Tomas Hanksas © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Penkis kartus Tomas Hanksas vaidino Steveno Spielbergo filmuose („Gelbstint eilinį Rajaną“, „Pagauk jei gali“, „Terminalas“, „Šnipų tiltas“ ir „Valstybės paslaptis“). Tris kartus – Roberto Zemeckio filmuose („Forestas Gampas“, „Prarastasis“, „Svajonių traukinys“). Tris kartus suvaidino profesorių Robertą Langdoną trileriuose pagal Dano Browno bestselerius („Da Vinčio kodas“, „Angelai ir demonai“ bei „Inferno“).

10. „DIDELIS“ (Big, 1988)

Visi maži vaikai svajoja kuo greičiau užaugti ir tapti suaugusiais. O dvylikmečiui Džošui  tikrai pavyko padaryti didelį šuolį laike, tapti oriu trisdešimtmečiu jaunuoliu ir įsidarbinti didžiulėje žaislų parduotuvėje. Tik nesakykite, kad taip negali būti todėl, kad negali būti…

Viskas prasidėjo atrakcionų parke. Kai mažyliui Džošui neleido pasivažinėti traukinuku, jis į svajonių mašiną įmetė 25 centus ir sugalvojo norą kuo greičiau tapti suaugusiu.  Vaikiška svajonė išsipildė jau kitą rytą, kai Džošas prabudo kaip trisdešimtmetis vyras. Iš karto prasidėjo ir problemos – motina nepažino sūnaus, o svetimą vyriškį palaikė Džošo pagrobėju, todėl vyrukui teko skubiai bėgti iš gimtųjų namų.

Tikri nuotykiai Džošui prasideda tada, kai jis įsidarbina žaislų fabrike ir ima konstruoti naujus žaislus. Čia jau vienas pokštas veja kitą, o visi jie susidėlioja į savotišką „konstruktorių“, kuris tikrai patiks tiems, kas vis dar jaučiasi esąs vaikas. Bent jau tada, kai baisiai norisi pašėlti ir kada to niekas nemato.

Filmo scenarijus buvo parašytas dar 1984-aisiais metais, tačiau studijai 20th Century Fox teko ilgokai palaukti, kol jų geidžiamas aktorius Tomas Hanksas bus laisvesnis ir galės imtis šio vaidmens. Bet konkurentai visą šį laiką nesnaudė, ir JAV ekranuose viena po kito pasirodė panašią situaciją eksploatuojančios komedijos „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (Like Father, Like Son, 1987, rež. Rodas Danielis), „Aukštyn kojomis“ (Vice Versa, 1988, rež. Brianas Gilbertas) ir „Vėl aštuoniolikos!“ (18 Again!, 1988, rež. Paulas Flaherty).

Bet Penny Marshall filmui „Didelis“ tokia konkurencija visai nepakenkė, nes režisierė turėjo neatremiamą kozirį – Tomą Hanksą. 18 milijonų dolerių kainavęs filmas vien Amerikoje ir Kanadoje surinko 115 milijonų ir tapo pirmuoju tokių finansinių rezultatų pasiekusiu filmu, kurį režisavo moteris.

Filmas JAV ekranuose pasirodė  praėjus trims mėnesiams po Tomoi Hažnkso ir aktorės Ritos Wilson vestuvių. Jaunamartė, pažiūrėjusi „Didelį“, pasakė, kad Tomas ir gyvenime yra toks pat išdykėlis, kaip ir jo herojus Džošas – vaikas suaugusio vyro kailyje.

9, „TERMINALAS“ (The Terminal, 2004)

Tomo Hankso filmografijoje rasime nemažai personažų, kurie yra realios asmenybės arba tikrų įvykių įkvėpti personažai.  Beisbolo žaidėjas Jimmy Duganas, II pasaulinio karo metais treniravęs moterų beisbolo komandą („Moterų lyga“, 1992). Astronautas Jimas Lovellas, dramatiškos kosminės misijos dalyvis („Apolonas 13“, 1995). JAV senatorius Čarlis Vilsonas, 1980 metais kilusio tarptautinio karinio konflikto metu išvykęs į Pakistano ir Afganistano pasienį („Čarlio Vilsono karas“, 2007). Jau minėtas Kapitonas Ričardas Filipsas. Bruklino advokatas Jamesas B. Donovanas, kuris 1960 –aisiais gynė sovietų šnipą Rudolfą Abelį („Šnipų tiltas“, 2015). Kapitonas Česlis Salenbergeris, avariją patyrusį keleivinį lėktuvą 2009-ųjų metų sausio penkioliktąją sugebėjęs saugiai nutupdyti tiesiai ant Hadsono upės paviršiaus („Stebuklu virš Hadsono“, 2016). Pagaliau laikraščio „The Washington Post“ vyriausias redaktorius Benas Bradlis, ryžęsis paskelbti dokumentus, įrodančius net keturių JAV prezidentų melą Vietnamo karo klausimu („Valstybės paslaptis“, 2017).

Tačiau pats keisčiausias personažas šioje tikrų asmenybių galerijoje – Viktoras Navorskis S, Spielbergo filme „Terminalas“.

Pagrindinis filmo herojus, kaip visada įkvėptai suvaidintas T. Hankso, panašus iš karto į du plačiai žinomus personažus. Pirmąjį matėme senoje, bet nesenstančioje, Eldaro Riazanovo komedijoje „Nepaprasi italų nuotykiai Rusijoje“ (1974). Prisimenate italų avantiūristą, pasigviešusį skristi į Leningradą ieškoti lobio, kuriam konkurentai dar lėktuve pradangino pasą? Po šios niekšystės vargšeliui maršrutas Roma – Leningradas tapo gimtaisiais namais, nes be paso iš lėktuvo jo niekur neišleidžia.

Apie „Terminalo“ prototipą pirmiausiai sužinojome iš spaudos, aprašiusios šešiolika (!) metų Paryžiaus Šarlio De Golio oro uoste gyvenusį iranietį. Būtent jo istorija susidomėjo S. Spielbergas, sumokėjęs serui Alfredui Meranui (taip garsusis benamis liepė save vadinti) pusę milijono dolerių už teisę jo odisėją paversti filmu.

Filmo veiksmas iš Prancūzijos perkeltas į Džono F.Kenedžio oro uostą Niujorke. O šiame terminale įstrigęs žmogus atvyko visai ne iš Irano, bet iš neegzistuojančios šalies Krakozijos (kažkoks buvusios Sovietų sąjungos ir Balkanų hibridas). Tiksliau, Krakozija de jure nustojo egzistuoti, ten kilus pilietiniam karui. Vos žengęs pirmuosius žingsnius Amerikos žemėje su nebeegzistuojančios valstybės pasu, Viktoras Navorskis tampa “žmogumi iš niekur”: JAV imigracijos pareigūnai negali jo įleisti į šalį, tačiau sugrąžinti jo taip pat nebėra kur. Taip Viktoras tampa “Terminalo žmogumi”. Tenka mokytis anglų kalbos, nakvoti keleivių laukiamajame ir laukti, kuo ši paini kolizija pasibaigs.

Pamažu absurdiška situacija pradeda krypti tradicinės melodramos link, o didysis mūsų laikų kino pamokslininkas S. Spilbergas nepraleidžia progos sukurti dar vieną pasakaitę su laiminga pabaiga ir politiškai korektišku moralu: visų šalių emigrantai, nenusiminkite – jus tikrai priglaus svajonių šalis Amerika!..


8. „KAPITONAS FILIPSAS“ (Captain Phillips, 2013)

Apie tai, kaip Somalio piratai grobia svetimus laivus ir reikalauja išpirkos už įkaitų gražinimą, girdime vos ne kasmet. Anksčiau ar vėliau apie tai turėjo būti sukurti vaidybiniai filmai, kuriuos mielai žiūrėtų žmonės visame pasaulyje. Nes narsių didvyrių kova su banditais žiūrovus domina visada. Tai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įrodė net anuometinėje Sovietų sąjungoje sukurtas filmas „XX amžiaus piratai“ (rež. Borisas Durovas), ilgai buvęs pelningiausių rusiškų filmų lyderiu.

„Kapitoną Filipsą“ režisierius Paulas Greengrassas sukūrė pagal tikrus įvykius.

2009-ųjų metų balandį viso pasaulio žiniasklaida pasakojo kvapą gniaužiančią istoriją apie tai, kaip kelias dienas Somalio piratų nelaisvėje išbuvusį laivo „MV Maersk Alabama“ kapitoną Ričardą Filipsą nuo ginkluotų banditų išgelbėjo į dramatiškų įvykių vietą atvykusio JAV karinio laivo „Bainbridge“ profesionalai. Per šią operaciją buvo nušauti trys amerikietį įkaitą saugoję piratai, o ketvirtasis paimtas į nelaisvę. FTB vadovas Johnas Milleris tuoj pat paaiškino pasauliui, kad „tai kriminalinis, o ne karinis incidentas“. JAV vice admirolas Billas Gortney patvirtino, kad sankciją imtis bet kokių priemonių prieš ginkluotus banditus gavo iš paties prezidento Barako Obamos. JAV Baltųjų rūmų vadovas atmetė taikių derybų su piratais galimybę ir sėkmingai pasibaigus išlaisvinimo operacijai oficialiai pareiškė: „Kapitono Ričardo Filipso narsa yra puikus pavyzdys visiems amerikiečiams“. JAV prezidentui pritarė ir Somalio užsienio reikalų ministras: „Pasaulis neketina taikstytis su panašiais nusikaltimais“.

Tai buvo pirmasis atvejis per pastaruosius 200 metų, kai krovininis JAV laivas buvo užgrobtas piratų.

Jau pirmosios filmo scenos persmelktos kažkokios dar neaiškios grėsmės. Kapitonas Filipsas, iš gimtųjų namų Vermonte vykstantis į oro uostą dalijasi su žmona savo nerimu dėl milžiniškais tempais besivystančio pasaulio pavojų ir apie tai, kad dabar išgyvena tik stipriausieji. O tuo metu kitame pasaulio krašte po akinančia saule Somalio paplūdimyje verbuojami savanoriai grobikiškai akcijai: pro šalį praplaukiančių laivų užpuolimai čia jau tapo kasdienybe. Pagal paralelinio montavimo taisykles netrukus santūrus amerikietis ir už pinigus viskam pasiryžę triukšmingi juodaodžiai teroristai turi susitikti.

Šis susitikimas pradės kelias dienas trunkantį narsumo ir žmogiškumo išbandymą.

Nors atsargusis kapitonas vos išplaukus į atvirą jūrą sau ir visiems komandos nariams organizuoja mokymus su galimo pavojaus imitavimu, praktika netrukus įrodo, kad dvi dešimtys beginklių jūros vilkų milžiniškame krovininiame laive negali efektyviai pasipriešinti keturiems pistoletais ir Kalašnikovo automatais ginkluotiems banditams.

Nelaimės atveju kapitonas laivo denį palieka paskutinis. Tokiai nuo seno jūrose galiojančiai taisyklei Ričardui Filipsui bus lemta nusižengti ne savo noru. Mat radę laivo seife tik 30 tūkstančių dolerių banditai nepasitenkina tokiu menku grobiu ir pasitraukę iš incidento vietos kartu į gelbėjimo valtį pasiėmė ir kapitoną. Nuo šio momento prasideda finalinė įkaito išlaisvinimo fazė, žinoma ir iš nesenų įvykių kronikos, ir iš paties kapitono Filipso knygos „Kapitono pareiga“. Tik kelių dienų įvykius filmo autoriai suspaudė į koncentruotą kelių valandų veiksmą. Nes kinas priklauso nuo savos realybės dėsnių.

7. „KELIAS Į PRAŽŪTĮ”* (Road to perdition, 2002)

Visi žinome klasika tapusių gangsterių filmų siužetą – susišaudymai, nepasidalinimai ir šeimos vienybės tematika vyrauja visuose tokio žanro filmuose. Pagal tokio paties pavadinimo komiksus pastatytą filmą, Kelią į pražūtį būtų galima laikyti dar viena gangsterių istorija, tačiau čia iškyla svarbesnė tema – tėvo ir sūnaus santykiai.

Vienos gangsterių grupuotės nario, Maiklo Salivano (akt. Tom Hanks), sūnus netyčia pamato šaltakraujišką nusikaltimą ir tėvo biznį iš labai arti. Po šio įvykio jie nebegali gyventi toje pačioje vietoje ir yra priversti bėgti, kitu atveju, su jais susidoros patys gaujos atstovai.

Juostos metu galime pamatyti, kaip vystosi santykiai tarp gangsterio tėvo, kuris beveik niekuomet nebūna namuose, ir tarp sūnaus, kuris suprato, kad visai nepažįsta savo tėvo. Kol jie bando suprasti, kokie santykiai juo sieja, tuo pat metu juos medžioja šaltakraujis žudikas.

Nors filmas kaip ir nepasiekia sukrečiančios kulminacijos, žiūrovai vis tiek liks sužavėti įspūdingais vaizdais (šimtai vyrų su skrybėlėmis vienoje gatvėje ar pats atvykimas į Čikagą, scena su dešimtimis senovinių automobilių). (*Sandra Šidlauskaitė)

6. „ŠNIPŲ TILTAS“ (Bridge of Spies, 2015)

Filmų kūrėjai kartais labai greitai sureaguoja į permainas pasaulinėje politikoje. Vos tik Winstonas Churchillis 1946 metais kovo penktąją savo kalboje Misūrio valstijos Fultono koledže atvirai nurodė komunizmo plėtros pavojų ir pasakė garsią frazę („Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga“), kinematografininkai ėmė energingai vystyti paskelbto šaltojo karo siužetus, kuriuose stalininei Rusijai atiteko pagrindinio politinio intriganto ir agresoriaus vaidmuo.

Churchillis net įvardijo už geležinės uždangos linijos esančius miestus – senųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių sostines (Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija), kurie ir tapo aršių kovų (realybėje ir kine) poligonais, veikiamus „vis labiau didėjančios kontrolės iš Maskvos pusės“.

Dabar vėl pastebimas panašių filmų bumas. Ir tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau nebeslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abejuose Atlanto pusėse. Amerikiečiai į naują šaltojo karo eskalavimą žvelgia rimtai.

Nenusiteikęs juokauti ir S. Spielbergas, ekranizavęs Vakarų pasaulyje žinomą romaną „Nepažįstamieji ant tilto: pulkininko Abelio ir Franciso Gary Powerso byla“.

Dažnai S. Spielbergo filmuose pasirodantis aktorius Tomas Hanksas „Šnipų tilte“ vaidina knygos autorių, Bruklino advokatą Jamesą B. Donovaną, kuris 1960-aisiais metais tampa svarbiu veikėju, sprendžiant garsų politinį incidentą, pasibaigusį šnipų siužetams būdingu susikompromitavusių agentų apsikeitimu. Rusai tada virš savo teritorijos buvo numušę amerikiečių žvalgybinį lėktuvą U-2 ir paėmę į nelaisvę jį pilotavusį oro asą Francisą Gary Powersą, kurį „teisingiausias pasaulyje“ teismas įkalino dešimčiai metų (jį, beje 1985 metais rusų filme „Mes kaltiname“ vaidino mūsiškis Remigijus Sabulis). O CŽV Brukline suėmė sovietų šnipą Rudolfą Abelį. Juo advokatu ir paskiriamas Donovanas, anksčiau specializavęsis draudimo bylose.

Sudėtingoje politinėje rokiruotėje nemenkas vaidmuo atiteko ir liūdnai pagarsėjusios Berlyno sienos statybos metu Demokratinėje Vokietijoje suimtam amerikiečiui studentui Frederikui Pryorui.

Spielbergas ir šį kartą lieka ištikimas savo principams bei kūrybiniam credo: jis visada nori ne tik intriguojančią istoriją papasakoti, bet ir vainikuoja ją išmintingu reziumė arba senamadiškai kalbant, moralu.

Nors gindamas „liaudies priešą“ Donovanas iš tautiečių susilaukia grasinimų ir atvirų bauginimų, užsispyrėlis advokatas atkakliai kelia amerikiečiams visada aktualų klausimą: kas svarbiau – nacionalinis saugumas ar Konstitucija, numatanti teisę į gynybą kiekvienam piliečiui?“.

Atsakymą nesunku numanyti. Bet taip pasaulyje ir turi būti. Nes, anot buvusio JAV prezidento B. Obamos, „Steveno filmai visų pirma pasižymi tikėjimu mūsų bendražmogiškomis vertybėmis“.

5. „GELBSTINT EILINĮ RAJANĄ“ (Saving Private Ryan, 1998)

Filmų apie Antrąjį pasaulinį karą JAV režisierius Stevenas Spielbergas sukūrė nemažai. Pirmiausia komedijoje „1941-ieji“ (1979) išjuokė karinių dramų štampus, pavertęs tragiškus įvykius Pearl Harboro uoste absurdiška istorija apie japonų povandeninio laivo misiją sunaikinti Holivudą. „Saulės imperijoje“ (Empire of the Sun, 1987) privertė žiūrovus jaudintis dėl Šanchajuje nuo tėvų pasimetusio vienuolikmečio berniuko japonų invazijos į Kiniją metu. Vėliau „Šindlerio sąraše“ (Schindler’s List, 1993) S. Spielbergas įkvėpė naujos gyvybės į tragišką holokausto temą. O penkiais Oskarais apdovanotoje karinėje dramoje „Gelbstint eilinį Rajaną“ pabandė naujame kontekste panagrinėti esminę „Šindlerio sąrašo“ mintį: „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį“.

Filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“ prologas, vaizduojantis sąjungininkų armijos išsilaipinimą Normandijoje 1944 metų birželio 6 diena, šokiruoja net viską mačiusį karinių filmų žiūrovą. Ko gero, niekada „subjektyvi kamera“ nebuvo taip tiksliai atskleidusi iš siaubo paklaikusio žmogaus savijautos. Šioms akimirkoms tikrai lemta įeiti į kino istoriją.

Šis prologas knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ aprašytas tokiais žodžiais: „Nespėjo amerikiečių valtys prisišvartuoti Normandijos krantuose, kai dauguma jaunuolių žuvo po nesiliaujančia kulkosvaidžių ugnimi, šaižiai zvimbdamos kulkos varpė jų niekam nebereikalingus šalmus. Kareiviai tiesiog sproginėja į gabalus, šie skrenda oru ir kalnais nukloja žemę. Jūra nusidažo bjauria raudona spalva. Kamera sukasi kaip išprotėjusi, o nykstančios filmo spalvos  artėja prie mirties spalvos. „Naujasis“ Spielbergas įkaitų neima“.

Tačiau po šio baisaus prologo filmo autoriai pasuka kita linkme. Perėjęs „ilgiausios dienos“ pragarą, kapitonas Džonas Mileris (Tomas Hanksas) gauna kur kas ramesnę užduotį – bet kokia kaina surasti priešo užnugaryje pasimetusį kareivėlį Džeimsą Rajaną (Mattas Damonas) ir išsiųsti jį namo. Taip nusprendė JAV vyriausybė, nes keli Džeimso broliai jau žuvo, todėl būtų nežmoniška motinai negražinti bent vieno sūnaus.

Jei kam nors gali pasirodyti, kad toks siužeto akcentas yra nerealus, ir kad karo metu niekas apie vieno kareivėlio gyvybę taip nesirūpintų, galime patikinti, kad filmo scenaristas Robertas Rodatas šios situacijos neišgalvojo, o pasinaudojo tikra Nylandų šeimos istorija. Palyginkime ją su J. Stalino cinišku atsakymų į pranešimus apie didelius žmonių nuostolius po itin žiaurių karo operacijų: „Nieko tokio, bobos naujų prigimdys“. S. Spielbergo filmas yra labai graži ir humaniška tokio požiūrio alternatyva.

„Gelbstint eilinį Rajaną“ ženklina nauja karinių filmų etapą. Juk begalė spekuliatyvių filmų, pateikiančių karą kaip kvapą gniaužiančią avantiūrą, niveliuoja pačia karo esmę, paversdami karą įspūdingu reginiu. Dar labiau nežmonišką karo esmę sukompromitavo „Audros dykumoje“ metu karo Irake vaizdų transliacija tiesioginiame TV eteryje, tikras tragedijas prilyginusi kompiuterinių žaidimų „šaudyklėms“.

Spielbergas gražino į kino ekranus tikrus karo realybės dėmenis– purvą, kraują, siaubą, mirtį. Už tai režisieriui galima daug ką atleisti. Net patetišką finalą prie karo veteranų kapų Arlingtono kapinėse, pergalingai plevėsuojančia išblukusia JAV vėliava ir išgelbėto Rajano klausimo: „Ar nugyvenau žuvusių vertą gyvenimą?“.

JAV Kino institutas šį filmą įtraukė į „labiausiai įkvepiančių“ kino kūrinių dešimtuką.

Filmas apdovanotas penkiais „Oskarais“ (už režisūrą, operatoriaus meną, montažą, garsą ir geriausius garso efektus).

4. „ŽALIOJI MYLIA“ (Green Mile, 1999)

Ar galima žmogui atimti gyvybę, kad tokiu būdu jis būtų nubaustas už žmogžudystę? Kuo “civilizuota” egzekucija kalėjime skiriasi nuo paprasto nužudymo? Ir pagaliau, ar žmogžudį mirties bausme nubaudusi visuomenė turi moralinę teisę sakyti, kad triumfavo teisingumas? Tokius ir panašius klausimus vis dažniau užduoda ne tik paprasti žmonės, bet ir nebanalaus holivudinio kino kūrėjai.

„Žaliosios mylios“ išvakarėse mirties bausmės tematiką kinematografininkai nagrinėjo itin dažnai. Vienas po kito pasirodžiusiuose filmuose mirtininkus filmuose vaidino tokie populiarūs aktoriai, kaip Seanas Pennas („Mirtininkas eina!/ Dead Man Walking, 1995), Gene’as Hackmanas („Kamera“/ The Chamber, 1996) Samuelas L. Jacksonas (Metas žudyti“/ A Time to Kill, 1996) ir net Sharon Stone („Paskutinis šokis“/ Last Dance, 1996). O tuoj po „Žaliosios mylios“ sukurtas Larso von Triero filmas „Šokėja tamsoje“ (2000) su visomis detalėmis parodęs, kaip Amerikoje buvo vykdoma mirties bausmė pakariant, regis, jau neturėjo palikti abejonių, kad toks barbariškumas nesuderinamas su civilizuoto pasaulio normomis.

Savo žodį diskusijoje dėl mirties bausmės tarė “siaubų karaliumi” seniai pravardžiuojamas Stephenas Kingas ir režisierius Frankas Darabontas, „Žalioje mylioje“ rekonstruojantys tikra istorija, įvykusi Amerikoje 1935 metais, kai į Cold Mountaino kalėjimo mirtininkų kamerą pakliuvo milžiniško sudėjimo juodaodis Džonas Kofis (Michaelas Clarke’as Duncanas). Jis  nuteistas už dviejų mažų mergyčių nužudymą, bet visai nepanašus į šaltakraujišką žudiką. Panašu, kad likimas bus jam iškrėtęs piktą pokštą. Tačiau dabar Džono laukia tik žaliu linoleumu dengtas koridorius, vedantis į šiurpios egzekucijos vietą. Ši “žalioji mylia” vėliau visą gyvenimą kankins Tomo Hankso (jis vaidina kalėjimo prižiūrėtoją) herojų ir belsis į žiūrovų sąžinę. Ar išgirsime šį balsą?

3. „FILADELFIJA“ (Philadelphia, 1993)

Anot knygos „1001 filmas, kurį privalai per gyvenimą pamatyti“,  „Filadelfija“ buvo pirmas Jungtinėse Valstijose vaidybinis filmas, atvirai prabilęs apie AIDS (anksčiau šią problemą atsargiai tyrinėjo tik televizija).

Dvidešimtojo amžiaus maru pavadinta liga režisieriaus Jonathanas Demme filme serga gabus jaunas advokatas Endriu Beketas (jį ir suvaidino Tomas Hanksas). Būtent dėl to jis netikėtai atleidžiamas iš darbo vienoje Filadelfijos klestinčioje juridinėje firmoje (pabūgę kaltinimų vadovai apkaltino vaikiną nepakankama kompetencija ir profesiniu aplaidumu).

Endriu pasisamdo juodaodį advokatą Džo Milerį (Denzelas Washingtonas) ir ketina teisme ne tiek gintis, kiek atkreipti visuomenės dėmesį į tuos, ką pasmerkė ne tik likimas, bet ir žmonės. Pradžioje advokatas pats bijo naujojo kliento, jis netoleruoja homoseksualų ir nieko nežino apie mirtiną ligą, tačiau įveikia priešiškumą ir drauge su Endriu kyla į kovą su visuomenėje vyraujančiomis baimėmis bei stereotipais.

Režisierius Jonathanas Demme jau anksčiau buvo išgarsėjęs, kaip menininkas, drąsiai keliantis kontraversiškas temas (ko vertas vien didelio rezonanso susilaukęs jo trileris „Avinėlių tylėjimas“!). O „Filadelfijos“ režisierius ėmėsi po to, kai nuo AIDS mirė vienas jo artimas žmogus.

Anuo metu panašus filmas buvo tikras iššūkis tradicijoms. Anksčiau homoseksualius motyvus buvo įprasta vaizduoti tik užuominomis, vyriškas glamones paliekant už kadro. „Filadelfijos“ kūrėjai sulaužė šį tabu (prisiminkime Endžio Breketo atsisveikinimo šokį su partneriu Migeliu Alvaresu, kurį suvaidino Antonio Banderas, tada dar Holivudo kine žengęs tik pirmuosius žingsnius).

„Filadelfija“ yra emocingas kūrinys, pralaužęs ledus ir privertęs žmones susimąstyti apie naujų laikų iššūkius, kuriuos jau nebegalima ignoruoti.

Pirmieji „Filadelfiją“ įvertino europiečiai: Berlyno kino festivalyje Tomas Hanksas buvo apdovanotas Sidabro Lokiu. Vėliau jis gavo dar ir Oskarą, kitu Oskaru apdovanotas dainininkas Bruce’as Springsteenas už dainą “Filadelfijos gatvės” (Streets of Philadelphia).

2. „PRARASTASIS“ (Cast Away, 2000)

Lietuvių kilmės JAV režisieriaus Roberto Zemeckio filmuose  aktorius Tomas Hanksas vaidino tris kartus. Šešiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, pagrindinį vaidmenį, adaptuotą scenarijų, montažą bei vizualinius efektus) apdovanotas filmas „Forestas Gampas (1994) buvo milijonus žmonių visame pasaulyje sujaudinusi amerikietiško Jonelio kvailelio istorija. Dar vienas Roberto Zemeckio ir Tomo Hankso filmas „Svajonių traukinys“ (The Polar Express, 2004) skirtas tradicinei Kalėdų stebuklo tematikai. Panašių filmų Amerikoje kuriama kasmet, tačiau „Svajonių traukinys“ iš visų jų skiriasi tuo, kad tai pagal modernias technologijas animuotas filmas, kuriame į pasakų šalį kažkur Šiaurės ašigalyje vežančio poliarinio ekspreso konduktorius nuostabiai panašus į Tomą Hanksą.

Dar kartą režisierius ir aktorius susitiko filmuodami dramą „Prarastasis“, kurios siužetas susišaukia su klasikine istorija apie Robinzoną Kruzą.

Tarptautinių pervežimų agentūros “Federal Express” inspektorius Čakas Nolanas (Tomas Hanksas) gyvenime kaip ir visi veiklūs žmonės vadovaujasi principu “Laikas – pinigai”.  Jam svarbiausia, kad jo kontroliuojamas siuntinys kuo greičiau pasiektų adresatą. Čakas yra tikras savo darbo fanatikas, kuris be menkiausios abejonės aukoja asmeninį gyvenimą vardan pareigos. Žinoma, jo draugei Keli (Helen Hunt) toks pedantiškumas ne itin patinka, nes ji retai mato mylimąjį namuose. Vos grįžęs iš vieno miesto, Čakas skuba į kitą. Ir tą lemtingąjį vakarą jis kaip visada sėdo į lėktuvą, ketindamas kitą rytą būti Malaizijos oro uoste. Tačiau kelionės metu prasideda didžiulė audra, lėktuvas patiria siaubingą katastrofą ir prasmenga vandenyno bangose.

O ryte Čakas atsiduria ant negyvenamos salos kranto. Taip jis tampa tikru Robinzonu ir mokosi gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Iš buvusio gyvenimo jam liko tik mažas pakabukas su Kelės nuotrauka. Panašiomis aplinkybėmis atsidūręs negyvenamoje saloje Danielio Dafoe klasikinio romano herojus Robinzonas Kruzas neilgai buvo vienas: jis susitiko ištikimą draugą Penktadienį. Čako gyvenime taip pat atsiranda draugas. Tik nė už ką neįspėsite, kas tai…

Premjeros išvakarėse Robertas Zemeckis sakė: „Žmonės nori tiksliai žinoti, ką jie pamatys kine, anksčiau nei pažiūrės patį filmą. Makdonaldsas fantastiškai populiarus visame pasaulyje būtent todėl, kad jo valgiaraštyje nebūna siurprizų, ir jūs visada žinote, ką ten valgysite“.

Tai buvo pasakyta anksčiau, negu įsivyravo visai priešinga nuomonė, kad žiūrovui nereikia nieko spoilinti apie filmo siužetą, nes tada neva nebus įdomu žiūrėti. Dar visai neseniai iš tokios nuomonės būtų paprasčiausia pasijuokta. Fenomenali „Titaniko“ (1996) sėkmė viso pasaulio ekranuose yra puikus įrodymas, kad šio filmo žiūrovų tarpe tikrai nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsią XX a., keleivinio laivo žūtį.

Svarbiausių paslapčių nuo žiūrovų „Prarastojo“ autoriai nė neketina slėpti. Tai, kad pagrindinis herojus atsiduria negyvenamoje saloje, paaiškėja gana anksti. Bet kaip tik nuo šio momento prasideda įtampa ir atomazgos laukimas, nes panašiais atvejais žiūrovą labiausiai domina išlikimo istorija.

1. „FORESTAS GAMPAS“ (Forrest Gump, 1994)

Ne taip dažnai atsitinka, kad koks nors literatūrinis personažas būtų ne tik įdomus savaime, bet dar įkūnytų svarbius nacionalinio charakterio bruožus. Ispanams tai Don Kichotas ir Sančo Pansa, prancūzams – Voltaire‘o Kandidas ar Honoré de Balzac‘o personažai, o britams – spalvingi Charleso Dickenso herojai, čekams bei slovakams – šaunusis kareivis Šveikas.

Amerikiečiams paskutinį XX a. dešimtmetį tokiu personažu tapo rašytojo Winstono Groomo sugalvotas herojus Forestas Gampas. Kai knygą ekranizavo Robertas Zemeckis, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas, gimė vienas garsiausių XX amžiaus filmų, tinkamai įvertintas ir JAV Kino meno akademijos. Forestas Gampas akimirksniu tapo kultiniu personažu, kurį pamėgo žiūrovai, o solidūs žurnalai Amerikoje ėmė rimtai nagrinėti „gampizmo“ fenomeną. Šis naujas žodis, kaip ir „reiganomika“ tapo svarbiu to meto Jungtinių valstijų gyvenimą charakterizuojančiu terminu.

Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką “Jonelio kvailelio” istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field). Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė “firminių” judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.

Forestą Gampą daug kas lygino su Dustino Hoffmano „Lietaus žmoguje“ suvaidintu autistu Reimondu. Palyginimas ne itin vykęs, nes Reimondas pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir fenomenaliais matematiniais sugebėjimais. Nieko panašaus Tomo Hankso suvaidintame personaže nėra – Foresto Gampo intelekto koeficientas 75 yra mažesnis už minimalų (į JAV mokyklas priimamiems vaikams žemiausia IQ riba – 80). Filmo autorių tikslai kiti. Jie nori nuvainikuoti Didžiosios Amerikietiškos Svajonės mitą, pagrįstą ypatingais sugebėjimais ir valia savo tikslo siekti. Ypatingų sugebėjimų, kaip jau buvo pasakyta, Forestas Gampas neturi, o štai valios jam tikrai nereikia skolintis iš kitų. Valią jis ėmė ugdyti dar vaikystėje, kai teko atremti bendraamžių patyčias. Ne, jis nestojo į atvirą kovą su skriaudikais, bet konfliktų visuomet išvengdavo… pabėgdamas. Bėgimas ir tapo jo gyvenimo credo.

Visas filmas ir yra Foresto Gampo bėgimas laike, suteikiantis galimybę net ne visais atžvilgiais „sveikam“ žmogui pasiekti kitiems neįmanomo rezultato. Todėl netenka stebėtis, kad „Forestas Gampas“ tapo svarbiu kinematografinio pasaulio įvykių, o garsiausių filmuose skambančių frazių galerija pasipildė šūkiu: „Bėk, Forestai, bėk!“

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Arnoldo Schwarzeneggerio vaidmenų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt