TOP 5 režisieriaus Michael Haneke filmai

Paskelbė: Data: 2019-10-11 10:17

Spausdinti | Komentarai

Austrų kino režisierius Michaelis Haneke, be abejonės, priklauso ryškiems autorinio kino kūrėjams, suformavusiems savo lengvai atpažįstamą stilių ir ištikimiems aiškiai apibrėžtam problemų ratui. Jo filmus vienija autoriaus šalta abejingo stebėtojo pozicija, kritiškas požiūris į visuomenę, neslepiama mizantropija ir šiurpą kelianti beaistrė smurto anatomija.

2017-aisiais „Scanorama“ pristatė penkis šio režisieriaus filmus. Retrospektyvoje buvo parodyta vadinamoji „Apledėjimo trilogija“ – „Septintas kontinentas“ (Der siebente Kontinent, 1989), „Benio video“ (Benny’s Video, 1992) ir „71 fragmentas iš sutapimų chronologijos“ (71 Fragmente einer Chronologie des Zufalls, 1994) bei kontroversiškai įvertintas filmas „Pakvaišę žaidimai“ (Funny Games, 1997) ir apokaliptinė „Vilko valanda“ (Le temps du loup, 2003). Visuose juose susijungia susvetimėjimo, bandymo išgyventi šiuolaikinėje visuomenėje, bejėgiškumo ir, aišku, smurto temos. Geriau suprasti režisieriaus išpažįstamą filosofiją ir kūrybines bei moralines nuostatas padėjo retrospektyvą papildęs dokumentinis filmas „Michaelis Hanekė. Profesija: režisierius“ (2013, rež. Yvesas Montmayeuras).

Michaeris Haneke filmus kurti pradėjo vėlai. Debiutinis „Septintas kontinentas“ buvo pristatytas publikai, kai jam buvo jau 47-eri metai. Tikriausiai, todėl šio menininko filmuose nesunku pastebėti jo įgytą gyvenimišką patirtį bei išsilavinimą. Studijavęs filosofiją ir psichologiją M. Haneke perkelia į savo kūrinius gilų, analitinį žvilgsnį į visuomenę bei žmonių santykius. Svarbų vaidmenį jo filmuose vaidina mus kiekviename žingsnyje persekiojantys informacijos srautai ir iš jos ateinantis smurtas.

Septintojo kontinento“ personažai – vienos europietiškos šeimos atstovai bando nuo vakarų civilizacijos „pasiekimų“ pabėgti į pasaulio kraštą, tačiau savanoriška emigracija į Australija tėra tik naivus bandymas apgauti save: juk nuo sielą užvaldžiusio beprasmybės jausmo ir susvetimėjimo neįmanoma pasislėpti niekur.

Per daugelį M. Hanekės filmų raudona gija eina ta pati tema – šiuolaikinių žmonių gyvenime vis labiau įsigalintis televizijos vaidmuo, kuris, deja, neapsiriboja tik informavimu ir švietimu. Režisierius primygtinai kalba apie tai, kaip televizijos reportažuose dažnai rodomi katastrofų, žmogžudysčių, buitinio smurto vaizdai tarsi kavos tirščiai puodelyje nusėda žmonių pasąmonėje ir pasiekus kritinę masę neišvengiamai išsiveržia naujų prievartos aktų pavidalu.

Primename penkis garsius Michaelio Hanekės filmus:

5. „PAKVAIŠĘ ŽAIDIMAI“ (Funny Games, 2008)

Tai dar gimtojoje Austrijoje sukurto Michaelio Haneke‘s filmo „Smagūs žaidimėliai“ (Funny Games, 1997) perdirbinys, labai tiksliai atkartojantis pirmojo filmo turinį ir net daugumą mizanscenų.

Po apgaulingai linksmu pavadinimu „Smagūs žaidimėliai“ slypėjo viena baisiausių pasauliniame kine istorijų, kurios esmė primena daug kartų psichologinių siaubų meistro Alfredo Hitchcocko filmuose pasitaikantį moralą – blogis dažnai slypi už labai gražaus fasado.

Viena draugiška šeima (tėtis, mama ir aštuonerių metų sūnus) išvyko pailsėti į kalnų vilą. Čia ramiai atostogaujančią trijulę kartą aplankė du baltai apsirengę simpatiški jaunuoliai, kurie netrukus pasirodė esą rafinuoti sadistai. Jie pradėjo savo žaidimą nuo nekaltų plepalų, net buvo pabrėžtinai mandagūs ir galantiški. Pradžioje jiedu prisistatė apaštalų Petro ir Povilo vardais, vėliau žaismingai vadino vienas kitą Tomu ir Džeriu arba Byviu ir Tešlagalviu. Draugai užėjo iš šeimininkės pasiskolinti kelių kiaušinių omletui. Tačiau apie tikruosius savo vizito ketinimus jie atvirai pasakė gana greitai („Pažaiskime vieną žaidimą. Rytoj tokiu metu visi jūs būsite negyvi. Sutinkate?“).

Kiek vėliau, kai pirmąja auka jau buvo tapęs mažylis, vienas jo budelis atsigręžė tiesiai į kino kamerą ir bejausme veido išraiška ištarė: „Jeigu jums nepatinka tai, ką mes darome, mes galime ir baigti. Bet filmas dar tik įpusėjo, o jūs gi tikrai norėsite pažiūrėti jį iki galo“.

Režisierius M. Haneke retai komentuoja savo kūrinius. Bet, tikriausiai, nesunku nuspėti, kodėl jis antrą kartą ryžosi bristi į tą pačią upę. Mat Europoje sukurtus „Smagius žaidimėlius“ pasaulyje mažai kas žino. O „Pakvaišę žaidimai“ susilaukė kur kas platesnio rezonanso. Nes filmas sukurtas Amerikoje ir jame vaidina garsūs aktoriai Ūsutuoktinių porą – Naomi Watts ir Timas Rothas).

Be to per gerą dešimtmetį pagrindinė filmo idėja pasidarė dar aktualesnė. Anot režisieriaus, kine jau seniai prasidėjo pavojingas procesas, kai nutrinamos ribos tarp tikrovės ir reginio. Dar spartesniais tempais šį diversinį darbą daro televizija, kuri vaikydamasi sensacijų, priversta žiūrovams kaskart pateikti vis rafinuotesnių žiaurios realybės vaizdų. Nes prie smurto vaizdų žiūrovas pripranta panašiai kaip narkomanas prie kvaišalų, ir abiem kaskart reikia vis didesnės dozės. Todėl per pastarąjį dešimtmetį prievartos eskalacija kine pasiekė neregėtus mastus. Ir šią problemą reikia kažkaip spręsti. Nes jau daugėja pavyzdžių, kai itin žiaurūs filmai paskatina nestabilios psichikos žmones realybėje pakartoti ekrane matytus sadistiškus vaizdus. O sociologai su filosofais niekaip neišsprendžia dilemos: ar filmai dabar darosi žiauresni todėl, kad daugėja smurto gyvenime, ar rafinuoto sadizmo gyvenime darosi daugiau todėl, kad vis žiauresnius maniakų „žygdarbius“ rodo kriminaliniai filmai.

M. Haneke neskuba daryti išvadų. Jis tik bando be ryškios autorinės intonacijos parodyti, ką iš tikrųjų reiškia prievarta, ir priverčia žiūrovą pasijusti aukos kailyje. Ištverti tokį seansą nelengva. Bet ryžtis šiai šoko terapijai būtina.

PESIMISTINIS FINALAS

P.S. 2008 m. Amerikoje pasirodė dar vienas panašus filmas „Nepažįstamieji“ (The Strangers, rež. Bryan Bertino), kurio siužetas labai panašus į „Pakvaišusius žaidimus“, bet sukurtas pagal tikrus įvykius ir restauruoja 2005-ųjų metų vasario vienuoliktąją įvykusią tragediją. Trys nepažįstamieji veidą dengiančiomis kaukėmis įsiveržė į nuošalų užmiesčio namą ir nužudė joje esančią porelę. Į finalinį klausimą, kodėl jie taip elgiasi, žudikai atsakė labai paprastai: „Todėl, kad jūs buvote namuose…“. Šio nusikaltimo autorių atskleisti ligi šiol nepavyko.

4. „BALTAS KASPINAS“ (Das weisse Band, 2009)

Svarbiausius savo kūrinius skyręs smurto anatomijai, austrų režisierius Michaelis Haneke šiai temai lieka ištikimas ir „Baltame kaspine“. Tik šį kartą blogio impulsų skleidimo šaltinio jis ieško ne išorėje, o pačioje žmonių prigimtyje. Ir pasitelkia šimto metų senumo kontekstą.

Šiuolaikinės tematikos filmuose, pradedant „Benio video“ (1992) Michaelis Haneke nedviprasmiškai formulavo mintį, kad amerikiečių kinas (ypač detektyvai, trileriai ir siaubo filmai) keičia žmonių mąstymą ir pasaulėžiūrą. „Smagiuose žaidimėliuose“ (1997) jau buvo kaltinama ir televizija. Pasak režisieriaus, būtent kine prasidėjo pavojingas tikrovės ir reginio ribų nutrynimas, o televizijos įtaka pasireiškia dar ir tuo, kad kriminaliniai filmai bei žinios įgyja vienodą fikcijos pobūdį: “Toks yra nesiliaujančio iš visur plūstančių vaizdų vartojimo padarinys“.

Šią tezę Michaelis Haneke dar labiau išgrynino trumpų novelių filme “Lumière‘ai ir kompanija“ (1995), visas 50 novelei skirtas sekundes (tokia buvo ankstyvųjų brolių Lumière‘ų filmų trukmė) paskyręs televizijos vakaro žinioms, kai be garso (Lumière‘ų filmai irgi buvo begarsiai) televizoriaus ekrane vieni kitus keičia avarijų, katastrofų, karų ir nelaimių vaizdai.

Baltame kaspine“ veiksmas plėtojasi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse viename šiaurės Vokietijos protestantų kaimelyje, kuriame prasideda keistų ir šiurpių įvykių lavina.

Savo stilistika juodai baltos šio filmo kompozicijos labai primena danų kino genijaus Carlo Theodoro Dreyerio religinės tematikos šedevrų atmosferą. Iš ekrano dvelkiantį šaltį pabrėžia asketiški gamtos vaizdai drauge su kitomis išraiškos priemonėmis jau filmo pradžioje susidėliojantys į vaizduojamo laikmečio metaforą – tai pasaulis be Dievo, virš kurio jau pakibo brolžudiško armagedono šmėkla. Todėl ir protu nesuvokiami mistiniai išmėginimai filmo herojams suvokiami kaip aukštesnių jėgų siunčiamos ritualinės bausmės.

Su „Auksine palmės šakelė“ Kanuose apdovanotu „Baltu kaspinu“ mus supažindinęs „Kino pavasaris“ šį filmą pristatė taip: „Tai vaiduokliška istorija be vaiduoklio, detektyvas be atomazgos. Šis 2,5 val. trunkantis paslaptingas filmas pažadina žiūrovų nerimo jausmą… Iki I-ojo pasaulinio karo pradžios liko vos keli mėnesiai. Ramiai gyvenančią vietos bendruomenę šokiruoja sveiku protu nesuvokiami žiaurūs išpuoliai. Gydytojo žirgas krenta užsikabinęs už kelyje ištiestos vielos, kažkas dalgiu „nušienauja“ darže augančius kopūstus, barono sūnus pagrobiamas ir sadistiškai nubaudžiamas už prasižengimą.

Kas atsakingas už nusikaltimus? Ką tokiu elgesiu norima pasiekti? Kiek visa tai tęsis? Kaimelio gydytojas, baronas ir pastorius mėgina sustabdyti plintantį žiaurumą. Režisierius M. Haneke ištikimai laikosi tradicijos nieko neaiškinti, užduoti daugiau klausimų nei atsakymų ir mistifikuoti aktorių suvaidintas scenas. Šį kartą nerodoma daug smurto, jis lieka už kadro“.

3. „MEILĖ“ (Amour, 2012)

Po sudėtingos konstrukcijos ir gilių kontekstų kupino „Balto kaspino“ kitas režisieriaus Michaelio Haneke‘s filmas lakonišku pavadinimu „Meilė“ yra pabrėžtinai paprastas, tačiau taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio.

Šį kartą režisierius idealiai laikosi teatralams gerai žinomo laiko, veiksmo ir vietos vienybės principo. Veiksmo laikas – viena para, vieta – pagyvenusių intelektualų butas, o pats veiksmas kiek įmanoma minimalizuotas ir gali būti pavadintas mirties laukimu. Tik pradžioje mes pamatome Žoržą (Jeanas-Louis Trintignantas) ir Aną (Emmanuelle Riva) filharmonijos salėje klausančius fortepijoninio koncerto).

Žiūrint „Meilę“ gana ilgai neapleidžia mintis, kad šį kartą režisierius ignoruoja jį išgarsinusius kozirius – postmodernistinę dėlionę iš smurto ir dinamišku montažu susietų smurto scenų, drąsių metaforų ir globalių iššūkių kupino konteksto.

Nieko panašaus „Meilėje“ lyg ir nėra – tik ramus (bet vidinės įtampos nestokojantis) besiartinančios mirties laukimas. Mat Ana paveikta sunkios ligos: po operacijos progresuoja silpnėjanti atmintis, o kūnas netenka jėgų ir vis labiau apimamas paralyžiaus. Du vienas po kito sekę insultai dar labiau pablogina ligonės savijautą.

Žoržas bando samdyti ateinančias slauges, tačiau netrukus supranta, kad iš svetimo žmogaus gali reikalauti tik profesionalios pagalbos, bet ne nuoširdumo ir neapsimestinio jautrumo. Tada Žoržas meta darbą Konservatorijoje ir pasineria į mylimos žmonos priežiūrą, nes neįsivaizduoja Anos senelių prieglaudoje. Kaip tik tokį variantą Žoržui siūlo retsykiais tėvų bute apsilankanti dukra Eva (Isabelle Huppert), bet Žoržui jis visiškai nepriimtinas.

Žoržas ir Ana drauge nugyveno ilgą gyvenimą. Dabar jiedu artėjančios mirties alsavimą priima kaip neišvengiamą žemiško kelio pabaigos akcentą. Ir nors istorijos atomazga aiški, finalas priverčia į daugelį dalykų pažvelgti kitaip.

Nenumaldomą atomazgos artėjimą režisierius pabrėžia subtiliais niuansais, elegiška atmosfera, iškalbingomis detalėmis-simboliais, sapnais. Ypač įspūdingas yra Žoržo sapnas, kai jis mato save vaikščiojantį vandens apsemtoje laiptinėje šalia lifto užkaltomis durimis.

Žinantys Michaelio Haneke‘s kūrybinę manierą „Meilę“, žinoma, suvoks ne tik kaip vienos sutuoktinių poros akistatą su mirtimi, bet ir kaip savotišką Franzo Schuberto muzikos nuspalvintą requiem į nebūtį besitraukiančiam visam senosios kultūros pasauliui.

2. „PASLĖPTA“ (Caché, 2005)

Po “Smagių žaidimėlių” ir “Nežinomo kodo” (Code inconnu, 2000) austrų režisierius Michaelis Haneke vėl diagnozuoja modernaus europiečio dvasinę savijautą ir atranda dar daugiau fobijų, dėl kurių šiuolaikinės “mąstančios nendrelės” gyvenimas pavirsta niekaip nesibaigiančių stresų virtine. Kaip įprasta, dramatiški režisieriaus filmų įvykiai plėtojasi už respektabilaus fasado, paslėpto nuo pašalinių akių.

Viskas prasideda nuo vaizdajuosčių, kurias literatūros apžvalgininkas Žoržas Loranas (Danielis Auteuilis) keletą kartų randa ant savo namo slenksčio. Juose nufilmuotas pats Loranas ir jo šeimos nariai, o prie vaizdajuosčių pridėti keisti, tarsi vaiko ranka piešti šiurpūs vaizdeliai. Pamažu aiškėja seniai padarytos nuodėmės, o paranojos apimtas intelektualas priverstas tapti senų chimerų medžiotoju.

Viskas prasidėjo prieš keturis dešimtmečius, kai dar būdamas paauglys Žoržas neleido tėvams įsūnyti mažą alžyrietį, kurio tėvus policininkai nušovė taikios demonstracijos metu.

Seniai paaiškinta, kad vaikai gali būti ypatingai žiaurūs, ir dažniausiai šią savybę išryškina paprasčiausias egoizmas. Žoržas nepanoro, kad jo kaimynu vaikų kambaryje taptų svetimas berniukas, kuris be kita ko dar būtinai iš tėvų atimtų dalį vienturčiui skirtos tėvų meilės. Gudrus berniuko planas suveikė, ir Madžidas iškeliavo į vaikų namus. Jei Madžidas būtų užaugęs padorioje prancūzų šeimoje, jo gyvenimas būtų visai kitoks. Dabar gi užaugęs bemokslis alžyrietis jaučiasi esąs autsaideris, ir dėl to kaltina Žoržą.

Kai kurie kritikai dėl šios aplinkybės pasiskubino pareikšti, kad į apibendrinimus linkęs Michaelis Haneke ir šį kartą konkretų kamerinį siužetui kilstelėjo iki Europoje jaučiamos gėdos dėl istorinės kaltės prieš buvusias kolonijas. Žinoma, tokia metafora filme nesunkiai įžvelgiama. Bet vien ja apsiribojus “Nematoma” taptų tik plokščiu politiniu plakatu. Režisieriui gi kaip visada rūpi psichologija ir žmonių savijauta šiuolaikiniame grėsmės pritvinkusiame pasaulyje.

Net jeigu šiuolaikiniai žmonės ir negalvoja pastoviai apie juos supančias grėsmes, jų baimė tyliai daro savo destruktyvų darbą, ir žmogus negali būti saugus net už šarvuotų durų, aukštų tvorų ir prižiūrimas visą kiemo perimetrą stebinčių vaizdo kamerų.

Pirmą kartą vaizdajuostės tapo daiktiniu nusikaltimo įrodymų viename pirmųjų Michaelis Haneke’s filmų “Benio video” (1992). Jame vaikinas nužudęs bendraamžę ir viską nufilmavęs galiausiai pats vaizdajuostę nuneša į policiją.

Filme “Paslėpta” vaizdajuostės tampa psichologinio teroro įrankiu. O gal tai tik gudrus klaidinantis manevras?

Kanų kino festivalyje filmui atiteko trys apdovanojimai – už režisūrą, FIPRESCI prizas ir Ekumeninio žiuri prizas. Taip pat filmas pelnė keturis “Cezarius” – už režisūrą, originalų scenarijų (Michaelis Haneke), geriausią antraplanį vyrišką vaidmenį (Maurice’as Bénichou) ir ryškiausią aktorinį debiutą (Walidas Afkiras).

1. „PIANISTĖ” (La pianiste, 2001)

Sunku nepastebėti, kad baigiantis XX amžiui, Europos kino intelektualai, matyt, pavargę nuo egzistencialistinių dvasinių problemų, sutartinai metėsi į kitą kraštutinumą – prie nuodėmingo kūno reikalų. Jei anksčiau menininkus labiau domino „sielos pornografija“, tai dabar retas „intelektualiu“ vadinamas filmas apsieina be atviro genitalijų vaizdavimo, o spauda su pasimėgavimu komentuoja, kad aktoriai dabar neimituoja lytinių aktų, bet iš tikro TAI daro. Dingsta ir aiškūs vertinimo kriterijai. Į „aukštąjį meną“ ima pretenduoti filmai, kurie anksčiau (senais gerais laikais!) būtų pavadinti marginaliniais reiškiniais arba rodomi tik „X“ kategorijos kino teatruose. Dabar be jų neapsieina pagrindinių kino festivalių konkursinės programos. Kartais jie net tampa žiūri favoritais.

Štai pagrindiniu prizu Berlyno kino festivalyje apdovanotas prancūzų režisieriaus Patrice‘o Chereau „Intymumas“ (Intimacy, 2001) žiūrovams suteikė galimybę pasijusti smalsuoliais, pro rakto skylutę žvelgiančiais į svetimą miegamąjį. Bet net ir per padidinamąjį stiklą šioje istorijoje apie kartą per savaitę tuščiame bute trumpam seksui susitinkančios porelės santykius nesimatė net užuominos apie šiltus žmogiškus jausmus. O be jų plikas seksas tėra tik kūnų gimnastika arba, paprasčiau kalbant, tikra pornografija.

Smagių žaidimėlių“ autoriaus Michaelio Haneke‘s „Pianistė“ sukurta pagal mūsų skaitytojams žinomą Elfriedės Jelinek romaną. Kanuose ši ekranizacija pelnė Didįjį žiuri prizą, geriausių aktorių apdovanojimus gavo Isabelle Huppert ir Benoît Magimelio duetas, o pati rašytoja 2004 nusipelnė Nobelio premijos.

Ryškaus braižo meistras Michaelis Haneke visada imasi skaudžių temų ir realizuoja jas taip, kad jo filmai pasilieka atmintyje ilgam ir provokuoja audringus ginčus.

Savo kūrybinį credo režisierius komentavo taip: „Filmų sukurta tokia daugybė, kad išrasti ką nors naują beveik neįmanoma. Tai ar ne prasmingiau pasinerti į praeities ar dabarties apmąstymo procesą? Ar ne įdomiau paieškoti savo kino kalbos? Man patinka mąstyti apie ne iš piršto išlaužtas situacijas, stebėti tikro gyvenimo tėkmę. Aš adaptuoju gyvenimą į emocinius vaizdinius. Taip gimsta tikros ar įsivaizduojamos realybės variantai“.

Filmo herojė profesorė Erika Kohut dėsto fortepijono paslaptis Vienos konservatorijoje ir pati įkvėptai skambina Schubertą ar Mozartą. Jai jau per keturiasdešimt, tačiau moteris vis dar gyvena su savo despotiška motina, maniakiškai kontroliuojančia savo dukters gyvenimą. Nenuostabu, kad merginos psichiką stipriai paveikė totali jos intymių jausmų kontrolė. O dar Freudas rašė, kad slopinami geismai būtinai pagimdo neurozes ir kliniškai kur kas sudėtingesnes anomalijas. 

Visą gyvenimą Eriką paaukojusi dėl muzikos. Tačiau, kad ir kokia gera pedagogė ji būtų, jos asmeninis gyvenimas yra pilkas ir neįdomus. Taip pat ji turi ir psichologinių sutrikimų, dėl kurių save žaloja, yra linkusi į sadomasochistinį fetišą, tačiau niekada pati juo neužsiima, tik stebi tai pornografiniuose filmuose. Tačiau viskas pasikeičia, kai ji sutinka Valteri (akt. B. Magimel), talentingą jaunuolį, kuris pradeda rodyti dėmesį, išreiškia susižavėjimą jos gebėjimams groti ir klasikinės muzikos skoniui. Jam įstojus į konservatoriją, studijuojant pas Eriką, jiedu praleidžia vis daugiau laiko kartu. Valteris nori turėti imtymesnius santykius su Erika, tačiau ji leidžia jam suprasti, jog normalių santykių jie neturės.

Taip pat skaitykite:  TOP 5 režisieriaus Stanley Kubricko filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt