Literatūrinis „gotikinio siaubo“ kūrinių fenomenas Didžiojoje Britanijoje ypač suklestėjo karalienės Viktorijos (valdė 1837 – 1901 m.) laikais. Būtent tada (ar kiek anksčiau) buvo parašytos esminės šio žanro istorijos, įeinančios į pasaulinių literatūros šedevrų fondą ir seniai tapusios nesenkančiu siaubo trilerių šaltiniu.
„Gotikinio siaubo“ literatūros klasikas Howardas P. Lovecraftas (1890 – 1937), savo romanų ir novelių siužetais taip pat privertęs amžininkus pajusti daug šiurpą keliančių akimirkų, monografijoje „Siaubas ir antgamtiškumas literatūroje“ taikliai pastebėjo: „Pats seniausias ir stipriausias jausmas, kurį patiria žmogiškoji būtybė, yra baimė. O pati galingiausia baimės forma – baimė prieš Nežinomybę“. Šią tamsią baimės prigimtį studijavo daugelis šviesiausių žmonijos protų. Filosofą Søreną Kierkegaardą (1813 – 1855) iš visų baimės formų labiausiai domino metafizinė baimė. Sigmundui Freudui bei jo pasekėjams buvo įdomiau nagrinėti „neracionalią“ baimę.
Vakaruose plačiai žinomas mokslas, vadinamas „baimės psichologija“. Ir visai nenuostabu, kad šiam fenomenui skiriamas toks didelis dėmesys. „Baimė glūdi kiekviename iš mūsų. Norint ją išaiškinti, reikia tik pakankamai giliai pažvelgti į save“, – mokė prancūzų rašytojas André Malraux. Vakarų psichologai seniai pastebi, kad mūsų laikais baimė tampa nauja masine liga ir net savotiška narkotinės priklausomybės forma. Todėl siaubo filmų kūrėjai turi ką veikti ir be darbo niekada neliks. Nes anot Howardo P. Lovecrafto, „keista amalgama, sudaryta iš nerealios tikrovės ir pažadintos vaizduotės, suranda tokį reiškimosi būdą, kuris egzistuos taip ilgai, kaip ir pati žmonių rasė. Vaikai visados bijos tamsos. O suaugusieji visada jaus paveldėtus impulsus, kurie vers juos virpėti prieš protu nesuvokiamus reiškinius, bjauriausiu būdu deformuojančius mūsų pasaulį“.
Psichologai pastebi netgi vieną „terapinį“ siaubo filmų privalumą: prisižiūrėjęs fantastiškiausių siaubų arba kitiems žmonėms tenkančių sukrėtimų, žmogus išeina iš kino salės ir gali ramiai atsikvėpti: „Ačiū Dievui, man nieko panašaus neatsitiko…“
Kad žiūrovai mėgsta žiūrėti gotikines siaubo istorijas, liudija vos ne kasmet kuriamos tokių siužetų ekranizacijos kine bei televizijoje. Prisiminkime kad ir neseną (2014 m.) serialą „Pigios siaubo istorijos“ (Penny Dreadful), kuriame atskiri epizodai skirti tokiems personažams, kaip Dorianas Grėjus, Viktoras Frankenšteinas, daktaras Henris Džekilas, garsiausias visų laikų vampyrų žudikas Abrahamas Van Helsingas bei kiti ne mažiau spalvingi siaubo istorijų dalyviai (Žr. „Pigios siaubo istorijos“ – pavadinimas neatitinkantis serialo kokybės“).
Pristatome penkias labai garsių Viktorijos laikus menančių siužetų ekranizacijas.
„IŠ PRAGARO“ (From Hell)
Filmų apie Londono rūke devyniolikto amžiaus pabaigoje siautusį Džeką Skerdiką yra sukurta devynios galybės. Bet ir dabar istorikai dar nesutaria, kas iš tikrųjų slėpėsi po nuožmiojo žudiko skraiste. Vieni teigia, kad tai buvo mokyklos direktorius Montaigu Drewittas (po jo savižudybės iš tikrųjų pasibaigė kraupių žmogžudysčių serija). Kiti mano, kad maniakas atvyko į Angliją iš Sankt Peterburgo. O kai kurie britai tiek įsijautė į žudiko identifikacijos problemą, kad Džeką Skerdiką ėmė tapatinti su sifiliu sirgusiu sosto įpėdiniu princu Albertu Viktoru ir netgi (prašom nesijuokti!) su… „Alisos stebuklų šalyje“ autoriumi Lewisu Carrollu. 1996-aisiais metais istorikas bei literatūros tyrinėtojas Richardas Wallace‘as knygoje „Džekas Skerdikas: švelnusis draugas“ (Jack the Ripper, Light-Hearted Friend) pateikia sensacingai svarius įrodymus, kad visus šiurpius nusikaltimus Ist Ende galėjo padaryti Lewisas Carrollas kartu su draugu matematiku Thomas‘u V. Bayne‘u. Autorius net įrodinėja, kad kai kurios žmogžudystės yra užšifruotos pirmoje knygoje apie Alisą.
Ko gera, ekstravagantiškiausią Džeko Skerdiko versiją parteikė rašytojas Peteris Ackroydas knygoje „Denas Lino ir Laimhauzo Golemas“ (Dan Leno & the Limehouse Golem). Čia prostitučių žudikė buvo kukli namų šeimininkė (štai kur gabus Agathos Christie mokinys!), buvusi miuzikholo artistė, tokiu būdu keršijanti pasauliui už savo seksualinius kompleksus.
2014-asisiais, regis, šioje istorijoje su spėlionėmis buvo padėtas taškas. Russellas Edwardsas knygoje „Įvardinti Džeką Skerdiką“ (Naming Jack the Ripper), pasinaudojęs naujausiais moksliniais tyrimais, teigia, jog liūdnai pagarsėjęs žudikas yra Aaronas Kosminskis, kirpėju dirbęs žydų emigrantas iš Lenkijos. Tokia išvada padaryta sulyginus jo giminaičių DNR su kraujo dėme ant vienos Džeko Skerdiko aukos šaliko.
R. Edwardso išvados nėra deramai patikrintos, tad kai kurie jas laiko abejotinomis. Tai, žinoma, nesutrukdys filmų autoriams pasinaudoti šia sensacinga versija, bet kol taip atsitiks, prisiminkime vieną iš daugelio filmų apie paslaptingiausią Anglijos istorijoje žudiką maniaką.
Kadangi dauguma Džeko Skerdiko aukų buvo seniausios profesijos atstovės, mintis apie seksualinį iškrypėlį buvo pati populiariausia visais laikais. Filmą „Iš pragaro“ (2001 m.) režisavę broliai Albertas ir Allenas Hughesai, tyrinėdami siaubingų žmogžudysčių epopėją, remiasi Alano Moore‘o ir Eddie Campbello grafiniais romanais (paprasčiau kalbant, komiksais).
1888 m. britų imperijos sostinėje liūdnos reputacijos rajone Vaičepas aptinkami sadistiškai nužudytos prostitutės palaikai. Tyrimas patikimas inspektoriui Fredui Aberlainui (jį, kaip visuomet, su žymia melancholijos doze vaidina populiarusis Johnny Deppas). Patyręs Skotland Jardo seklys ne tik protingas, bet ir apdovanotas nepaprastomis galiomis – jis turi aiškiaregystės dovaną. O gal inspektorių nuolat varginantys jo paties prisiminimai, vizijos bei pranašystės tėra tik senokai pamėgto alkoholio bei narkotikų sukelto svaigulio pasekmės?
Susižavėjimas spiritizmu, parapsichologija ir kitokiomis mistikos formomis anuo metu iš tikrųjų buvo madingas. Kaip ir istorijos apie masonų sąmokslus – šią temą filmo „Iš pragaro“ autoriai pabrėžia ne kartą, akcentuodami nusikaltimo vietose aptinkamus „laisvųjų mūrininkų“ simbolius, monetas bei ritualinių apeigų detales.
Filmo pavadinimas „Iš pragaro“ paimtas iš laiško, kurį anoniminis žudikas buvo atsiuntęs britų valdžios atstovams 1888 metais. Šiais žodžiais šiurpaus turinio laiškas prasidėjo. Inspektorius Aberlainas atkreipia dėmesį į vieną charakteringą žudiko „braižo“ detalę: išskrosti jo aukų kūnai liudija apie tai, kad žudikas gerai išmano žmogaus anatomiją. Tai patvirtina ir medicinos ekspertas Viljamas Gulas (Ianas Holmas). Tyrimas pasisuka netikėta linkme, kai seklys pamilsta laisvo elgesio merginą Merę Keli (Heather Graham), kurios pradingusią draugę Aberlainas aptinka beprotnamyje. Pamažu ima aiškėti, kad kad žudikas gali būti…
„MERĖ REILI“ (Mary Reilly)
1885-ųjų spalį britų literatūros klasikas Robertas L.Stevensonas parašė apysaką „Keista daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“, kuriai buvo lemta tapti vienu iš labiausiai žinomu karalienės Viktorijos laikų literatūros šedevru, apjungiančiu literatūrinio romantizmo bei gotikinio siaubo romano tradicijas ir temas. Literatūros kritikai linkę šioje knygoje matyti šiuolaikinio detektyvo ištakas. Šią apysaką labai vertino Thomas Mannas, citavo Erichas Maria Remarque‘as (romane „Šešėliai rojuje“), o Vladimiras Nabokovas šio kūrinio problematiką bei literatūrinio stiliaus ypatumus išnagrinėjo savo garsiajame cikle „Užsienio literatūros paskaitos“.
„Keista daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“ parašyta atsiliepiant į anuo metu intelektualų protus užvaldžiusius ginčus apie kūno ir dvasios, gyvenimo ir mirties dichotomiją. Apysakoje girdimi ir dviejų anuomet nepaprastai garsių teorijų atgarsiai. Prancūzų psichiatras Bénédictas Morelis savo darbuose įrodinėjo, kad „Dievas sutvėrė tobulą žmogų, tačiau veikiamas ydų bei infekcijų tobulas tipas ima nuosekliai degraduoti“ (taip buvo įteisintas terminas „degeneracija“). O italas gydytojas bei psichologas Cesare Lombroso, antropologijos mokslo pradininkas, net buvo paskelbęs ilgai kriminalistikoje gyvavusią teoriją, pagal kurią apie žmogaus polinkį nusikalsti neva galima spręsti apie jo anatominius nukrypimus nuo normos: šios teorijos autorius net įteisino terminą „Homo Delinquens“ (nusikaltėlis iš prigimties). XX amžiuje ši teorija buvo paneigta rimtais antropologiniais tyrinėjimais, tačiau Roberto L.Stevensono laikais ji buvo pakankamai gaji. Pakanka palyginti, kaip rašytojas charakterizuoja abu pagrindinius herojus. Daktaras Henris Džekilas – „stambokas, gerai sudėtas jaunatviškai atrodantis vyriškis maždaug 50-ties metų, ne itin atviro, tačiau neginčijamai protingo ir gero veido“. O Edvardas Haidas – neaukšto ūgio, liesas, tačiau judrus vyriškis, gerokai jaunesnis už Džekilą: iš aprašymo galima susidaryti įspūdį, kad Haidas yra paveiktas narkotikų ir atitinka „Homo Delinquens“ tipą. Pamatęs jų notaras Atersonas [jo akimis Stevensonas vaizduoja apysakos įvykius – G.J.) pajunta „anksčiau nepatirtą pasišlykštėjimą ir baimę“. Kitose apysakos vietose rašoma, kad Haido veide „matomas Šėtono antspaudas“ arba kad jis yra „Džagernautas žmogaus pavidalu“ [Džagernautas – viską savo kelyje naikinanti nenumaldoma mistinė jėga. – G.J.]
Dar R. L. Stevensono kūrinyje ryški gotikinei siaubo literatūrai svarbi „tamsaus“ antrininko tema. Rašytojo žmona liudijo, kad kaip tik tuo metu jos vyras buvo apsėstas sąmonės susidvejinimo fenomeno, kurį nagrinėjo pjesėje „Djakonas Broudis, arba Dvigubas gyvenimas“ ir apsakyme „Markheimas“.
Daktaras Džekilas, tyrinėdamas žmogaus prigimtyje slypintį blogį, surado būdą materializuoti savąjį „alter ego“ priešingybės – misterio Haido – pavidalu. Tačiau kartą daktaras nustojo kontroliuoti šį procesą, ir tai tapo mokslininko žūties priežastimi.
Šiurpi istorija apie daktarą Džekilą, naktimis virstantį nuožmiu žudiku ir kankintoju ponu Haidu, seniai vilioja kinematografininkus. Dažniausiai tokių filmų kūrėjai vadovaujasi R. L. Stevensono siužetu. Tačiau britų režisierius Stephenas Frearsas, 1996 metais sukūręs vaidybinį filmą „Merė Reili“, pasirinko kitą literatūrinį šaltinį – Valerijos Martin knygą, kurioje šią fantasmagorišką istoriją pasakoja mergina, dirbusi tarnaite daktaro Džekilo namuose. Būtent jai buvo lemta tapti fantastinių transformacijų liudininke. Ji ne kartą stebėjo keistą dalyką – jos šeimininko namuose paslaptingas ponas Haidas atsirasdavo tada, kai daktaras būdavo kažkur išvykęs.
Pirmą kartą Merė Reili (Julia Roberts) susitiko su paslaptinguoju vyriškiu po to, kai šeimininkas perspėjo namiškius apie jo vizitą. Merei, kaip ir visiems namiškiams, šis nesimpatiškas ir bjaurių manierų svečias labai nepatiko, tačiau netrukus mergina jam ima jausti nepaaiškinamą trauką. Kai mieste pasklinda žinia apie žiaurią žmogžudystę, policija paskelbia pono Haido paiešką, tačiau paslaptingasis vyriškis pradingsta. Tačiau neilgam.
Pradžioje šį kino projektą studijos vadovai ketino patikėti režisieriui Timui Burtonui, tačiau jis pasirinko ne mažiau ekscentrišką užduotį – ryžosi realizuoti scenarijų apie Edwardą Woodą jaunesnįjį, į Amerikos kino istoriją įrašytą kaip „pats blogiausias pasaulyje kino režisierius“ (Edas Vudas, 1994 m.). Buvo svarstoma ir Romano Polanskio kandidatūra. Daktaro Džekilo vaidmuo buvo siūlomas Jackui Nicholsonui, bet jį labiau suviliojo galimybė persikūnyti į… vilkolakį režisieriaus Mike‘o Nicholso trileryje „Vilkas“ (Wolf, 1994 m.). Režisierius Stephenas Frearsas, norėjo pagrindiniame vaidmenyje matyti britų aktorių Danielį Day-Lewisą, tačiau kontraktas buvo pasirašytas su amerikiečiu Johnu Malkovich’ium.
Stephenas Frearsas filmavo „Merę Reili“ kaip klasikinį gotikos siaubo trilerį. Niūrūs amžinai drėgno nuo lietaus Londono peizažai, baimę varančios siauros gatvės, tamsus akmeninis namas, panašus į viduramžių pilį, senoje lavoninėje įrengta daktaro laboratorija ir, žinoma, legendinis Londono rūkas – visa tai sudaro atmosferą, idealiai tinkančią istorijoms apie protu nesuvokiamas paslaptis ir kraują gyslose stingdančius eksperimentus.
„FRANKENŠTEINAS“ (Mary Shelley’s Frankenstein)
1816 metų vasarą anglų poetas romantikas Percy B. Shelley, jo žmona Merė (romano apie Frankenšteiną autorė) ir jos sesuo Klerė dažnai vakarojo lordo Bairono namuose, kuriuose bardas gyveno kartu su artimiausiu draugu daktaru Polidoriu. Blaškydami nuobodulį, visi jie pasakojo kraupias istorijas apie vampyrus ir kitokias pabaisas. Vėliau šios istorijos pavirto ryškiais literatūriniais kūriniais. Merės Shelley tada parašytas romanas „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ tapo vienu garsiausių gotikinio siaubo romanų. Istorija apie žmogaus pavidalą turintį monstrą buvo tokia populiari, kad atsiradus kinui ekranizuota daug kartų. Pirmasis tai dar 1910 m. Tomo Edisono studijoje padarė JAV režisierius J. Searle‘as Dawley. Šešiolikos minučių filme paminimi svarbiausi kūrinio įvykiai, o siaubingas pasakojimas baigiamas gražia metafora: finale pabaisą laboratorijoje sutvėręs mokslininkas Viktoras Frankenšteinas veidrodyje mato ne savo, bet monstro atvaizdą.
Paties romano gimimo aplinkybės vertos intriguojančio filmo, ir šį darbą atliko britų kino vizionierius Kenas Russellas, 1986 m. sukūręs ekstravagantišką ir chuliganišką (kitokio kino šis režisierius, regis ir nefilmavo) biografinį trilerį „Gotika“, kurioje keli žinomi faktai paskęsta vaizduotės okeanuose.
Kaip gimė „Frankenšteino“ idėja, Merė papasakojo po penkiolikos metų redaguodama „Naująjį Prometėją“ knygų serijai „Pavyzdiniai romanai“: „Byronas ir Shelley dažnai ir ilgai kalbėdavosi, o aš buvau jųdviejų paklusnus ir beveik nebylus klausytojas. Jie aptarinėjo visokius filosofinius klausimus, o kartą pradėjo diskusiją apie gyvybės užsimezgimo paslaptį ir apie galimybę kada nors sukurti dirbtinį kūną… Kol jie kalbėjosi, atėjo naktis. Po vidurnakčio aš dar ilgai negalėjau užmigti. Vaizduotė užvaldė mane ir gimdė tokius ryškius vaizdinius, kokių nepamatysi ir sapnuodamas. Mano akys buvo užmerktos, bet aš kažkokiu vidiniu žvilgsniu nepaprastai aiškiai pamačiau išblyškusį mokslininką, palinkusį prie jo sukurto sutvėrimo. Aš pamačiau, kaip ši šlykšti pabaisa pradžioje gulėjo nejudėdama, o paskui, paklusdama kažkokiai jėgai, parodė gyvybės ženklus ir nerangiai sujudėjo… Man negreit pavyko nuvyti šalin siaubingą viziją; ji dar ilgai tęsėsi. Ir tada aš priverčiau save mintimis sugrįžti prie mano baisiojo apsakymo , kuris taip ilgai man nepakluso. O, kad aš galėčiau jį sukurti taip, kad ir skaitytojas pajustų tokį patį siaubą, kokį tą naktį patyriau aš! Ir staiga mane perskrodė mintis, džiugi ir greita kaip šviesa: „Sugalvojau! Tai, kas išgąsdino mane, išgąsdins ir kitus: reikia tik aprašyti tą naktį prie mano lovos priartėjusį vaiduoklį“.
Tą vaiduoklį Merė aprašė taip įtaigiai, kad žmonės (ypač siaubo filmų kūrėjai) prie jo labai dažnai sugrįžta. Filmų apie daktaro Viktoro Frankenšteino laboratorijoje „pagimdytą“ monstrą skaičius jau perkopė 200 pavadinimų slenkstį (žr. http://www.imdb.com/character/ch0002565) , Jų tarpe yra tikrų kino klasikos perliukų, bet netrūksta ir visiško šlamšto.
Ryškia kinematografine legenda buvo 1931 m. ekranuose pasirodęs filmas „Frankenšteinas“ (Frankenstein, rež. Jamesas Whale’as), po kurio premjeros aktoriaus Boriso Karloff’o suvaidintas Monstras tapo vienu garsiausiu pasauliniame kine personažu. Filmas buvo toks populiarus, kad studija Universal Pictures dar ilgai eksploatavo jau nieko naujo nebesiūlančiuose tęsiniuose („Frankenšteino nuotaka“, „Frankenšteino sūnus“, „Frankenšteino namai“ ir pan.).
1992 metais įkvėptas palankiai sutikto mistinio trilerio „Bramo Stokerio Drakula“ JAV režisierius Francis Fordas Coppola užsimojo realizuoti dar vieną klasikinį gotikinio siaubo siužetą „Frankenšteinas“, tačiau netrukus projektą patikėjo jaunam britų aktoriui bei režisieriui Kennethui Branagh, tada jau išgarsėjusiam dviem Williamo Shakespeare‘o ekranizacijomis („Henrikas V“ ir „Daug triukšmo del nieko“ bei film noir stiliaus kriminaliniu trileriu „Vėl mirusi“). Pedantiškumu visada garsėjęs K. Branagh entuziastingai ėmėsi darbo ir stengėsi labai nenutolti nuo literatūrinio šaltinio.
Filmo pradžioje 1794 –aisiais metais kapitonui Robertui Voltonui (Aidanas Quinnas) tenka nutraukti kelionę į Šiaurės polių, nes laivą sukaustė ledynai. Šioje amžino šalčio dykumoje narsusis tyrinėtojas susitinka daktarą Viktorą Frankenšteiną (Kenneth’as Branagh), kurį persekioja jo paties rankomis sutverta pabaisa (Robertas De Niro). Viktoras pradeda pasakoti savo istoriją, ir veiksmas sugrįžta į 1773 – ųjų metų Ženevą.
Universitete studentas Viktoras Frankenšteinas sužino apie profesoriaus Valdmano vykdomus drąsius eksperimentus su elektros energija, kuria jis mėgina atgaivinti mirusius audinius. Įkvėptas rezultatų Viktoras ryžtasi savarankiškiems bandymams atgaivinti kūną, sudėliotą iš mirusių žmonių fragmentų. Po daugelio bandymų eksperimentas pavyko, ir Fankenšteino laboratorijoje pasaulį išvydo bjaurios išvaizdos, bet nepaprastą jėgą turinti Būtybė, galinti jausti, mąstyti ir kalbėti.
Dėl savo baisios išvaizdos Frankenšteino „tvarinys“ nepritampa žmonių pasaulyje ir visur sutinka tik priešiškumą bei neapykantą. Galų gale atsitinka tai, kas neišvengiama ir ne kartą interpretuota pasaulinėje literatūroje – Kūrinys nukreipia neapykantą į savo Sutvėrėją. Vėliau išvargintas nuolatinio persekiojimo, dirbtinis žmogus siūlo taikų konflikto sprendimo būdą – jis visiems laikams pasitrauks nuo žmonių, jei Viktoras jam sukurs į jų panašią moterį. Bet vien ši mintis mokslininką varo iš proto…
„BRAMO STOKERIO DRAKULA“ (Bram Stoker‘s Dracula)
Filmų kūrėjai mėgsta kurti šiurpą keliančias istorijas apie realias asmenybes, apie kurias dar joms gyvoms esant buvo kuriamos baisios legendos. Vieną tokį tironą išgarsino britų rašytojo Bramo Stokerio 1897 m. parašyta knyga „Drakula“, gerai žinoma ir mūsų skaitytojams. Šio rašytojo dėka mistinių piktadarių galeriją papildė Tamsos kunigaikščio vardas ir garsiausio pasaulyje vampyro reputacija. O kiekvienas kinu besidomintis žmogus yra matęs bent vieną šio nemaraus romano ekranizaciją. Ta knyga tokia paveiki, kad žmonės dažniausiai nesusimąsto apie tai, jog Tamsos kunigaikščiu dažnai vadinamas grafas Drakula yra ne vien rašytojo fantazijos vaisius. Ne, jis turi realų istorinį prototipą –Rumunijos princą Vladą Cepešą, XV amžiuje valdžiusį kalnuotą Valakijos grafystę. Jis pagarsėjo ne dėl savo žygdarbių mūšių laukuose, bet dėl ypatingo sadizmo. Didžiausi Cepešo priešai turkai jį vadino „Kazıklı Bey“ (Baslių princas) dėl pomėgio sodinti visus nusikaltusius ant baslio. Ši jo pravardė pirmą kartą buvo paminėta 1550 m. Valakijos kronikoje. O dar anksčiau – 1490-aisiais rusų rankraštyje, parašytame senąja slavų kalba, yra toks valdovo apibudinimas: „Buvo Kalnų šalyje graikiškos tikybos krikščionis, Valakijos kalba vadinamas Drakula, o mūsiškai – Velnias“.
Pirmasis B. Stokerio romano motyvais filmą sukūrė vokiečių režisierius Friedrichas Wilhelmas Murnau. 1922-aisiais pasirodęs filmas vadinosi „Nosferatu – Siaubo simfonija“, o pagrindinis herojus buvo pavadintas grafu Orloku (kitų veikėjų vardai taip pat buvo pakeisti). Taip atsitiko todėl, kad rašytojo našlė priešinosi knygos ekranizacijai. Filmui draudimas išėjo į naudą – „Nosferatu – Siaubo simfonija“ tapo vienu garsiausių klasikinio vokiečių ekspresionizmo šedevru, stipriai paveikusiu pasaulinio kino raidą.
Pirmoji Amerikoje sukurta „Drakulos“ ekranizacija (1931 m., rež. Todas Browningas) taip pat buvo nutolusi nuo knygos siužeto, nes scenarijus buvo rašomas ne pagal romaną, o jos pagrindu Johno L. Balderstono ir Hamiltono Deane’o adaptuotą pjesę. Pagrindinio vaidmens atlikėjas vengrų aktorius Bela Lugosi romantizavo savo personažą, ir vėliau toks aristokratiškas Tamsos kunigaikštis keliavo iš vieno filmo į kitą, kol garsus Holivudo šaipokas Melas Brooksas galutinai nesukompromitavo tokį įvaizdį parodijoje „Drakula. Miręs ir tuo patenkintas“ (1995 m.)
Be abejonės, rimčiausia knygos ekranizacija yra režisieriaus Franciso Fordo Coppolos filmas, kurio net pavadinimas „Bramo Stokerio Drakula“ (1992 m.) liudija apie autoriaus pagarbą literatūriniam šaltiniui. Šiame filme režisierius sukūrė dar vieną galingą epinį reginį su nuostabia Wojciecho Kilaro muzika ir giliomis filosofinėmis potekstėmis. Filmas apdovanotas trimis Oskarais: už garso efektus, grimą ir kostiumus.
Veiksmas prasideda 1897 metais (tada B. Stokeris kaip tik rašė savo siaubo romaną). Po keturių šimtmečių, praleistų baisioje vienatvėje, Transilvanijos valdovas grafas Drakula (Gary Oldmanas) nusprendžia nutraukti tylėjimo įžadus ir pasirodyti viešumoje. Kaip tik tada iš Londono į jo karalystę atvyko jaunas nekilnojamo turto agentas Džonatanas Harkeris (Keanu Reevesas). Pamatęs Harkerio nuotakos Minos portretą, tamsos valdovas iš karto pastebi, kad mergina stebėtinai panaši į jo nepamirštą mylimąją Elžbietą. To pakanka, kad Drakula užsimanytų vykti į Londoną, kur atvykėlis iš viduramžių susipažįsta su XIX a. pabaigos progreso išradimais, taip pat ir kinematografu.
Drakula šiame filme pats yra tragiškas herojus, kuris prieš kelis amžius prarado mylimąją, ir dėl jos žūties išdrįso mesti iššūkį Dievui. Kita vertus, tai ir tragiškos meilės istorijos bruožų turinti melodrama, iš tradicinio Holivudo paveldėjusi „Gražuolės ir Pabaisos“ motyvus bei klasikinio Holivudo pompastiškus mastus. Nuo pirmų kadrų filmas užburia barokiškai puošnia atmosfera, tamsiai raudonu koloritu ir Rytų šalių kultūros atgarsiais (kostiumų dailininkė Eiko Ishioka nepraleidžia progos pasinaudoti tradicinio japonų teatro Kabuki estetika).
Atidūs specialiųjų efektų specialistai tikrai turėtų įvertinti užburiančius vizualinius efektus, kurie buvo kuriami ne pasitelkus jau tada stipriai išvystytą kompiuterinę grafiką, bet pagal senus kinematografinės alchemijos receptus.
„INTERVIU SU VAMPYRU“ (Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles)
Vampyrai seniai tapo populiariais pasaulinės kino mitologijos herojais. Dar nebylaus kino eroje Vokietijoje sukurtas siaubo filmas „Nosferatu-siaubo simfonija“ (1922 m.), laisvai interpretuojantis Bramo Stokerio romano „Drakula“ motyvus, yra vienas šiurpiausių kino istorijoje siaubo trileris, verčiantis iš baimės krūpčioti ir šiuolaikinį žiūrovą. Genialus danų režisierius Carlas Theodoras Dreyeris dramoje „Vampyras“ (1932 m.) įrodė, kad vampyrų tematikoje galima įžvelgti tikras mistinio siaubo bedugnes. Aktorius Gary Oldmanas „Drakuloje“ (1992 m.) buvo ne tiek gotikinio romano tradicijų pagimdytas personažas, bet tikras filosofas. Na, o pagrindinius vaidmenis „Interviu su vampyru“ (1994 m, rež. Neilas Jordanas) suvaidinę Tomas Cruise’as ir Bradas Pittas privertė žiūrovus pamąstyti apie išvirkščią vampyriškų mitų pusę ir suvokti, kad žmonių taip geidžiamas nemirtingumas gali būti visai ne laimė, o baisus prakeikimas.
Deja, dabartiniams filmų kūrėjams tokie prasmingi kontekstai visai ne motais. Po Stephanie Meyer romanų iš „Saulėlydžio“ serijos ir jų ekranizacijų vampyras tapo gerai parduodama preke, todėl visi suskubo iš jos kuo greičiau susikrauti gražaus pinigėlio. Tik ne visi tokios produkcijos gamintojai pasirūpina, kad jų gaminiai būtų tinkami vartoti ir nežalotų žmonių sveikatos ir negadintų kultūrinio skonio.
Ar pastebėjote, kad S. Meyer knygų ekranizacijos, nors jos buvo kurtos kuo rimčiausiai, atrodo kaip spazminį juoką keliančios parodijos. Todėl po jų kurti vampyrų kino parodijas – bergždžias reikalas. Tai įtikinamai pademonstravo komedija „Vampyrai užkniso juodai“ (2010 m., rež. Jasonas Friedbergas, Aaronas Seltzeris), iš kurios kino istorijoje liks nebent pavadinimas su dideliu šauktuko ženklu. O „Interviu su vampyru“, be abejonės, jau įrašytas į ženklių XX a. kino pasiekimų sąrašus. Visų pirma dėl solidaus literatūrinio pagrindo. Filmas sukurtas pagal dar 1976 m. parašytą Anne Rice romaną. Vėliau ši amerikiečių rašytoja savo vampyrų ciklą pratęsė dar keliomis knygomis, kuriose išsaugojo būtent amerikietišką ir moterišką požiūrį į vampyrizmo fenomeną.
Filmo ekranizacijoje airis režisierius Neilas Jordanas europietiškas tradicijas stengiasi paryškinti visais įmanomais būdais – ir atsisakydamas holivudinės prabangos, ir prancūzų operatoriaus Philippe‘o Rousselot valdomos kameros nuostabiomis vertikaliomis kompozicijomis, ir barokiškomis dekoracijomis, kurių autorius italas Dante Ferretti anksčiau sėkmingai bendradarbiavo su Federico Felliniu, Pieru Paolo Pasoliniu, Liliana Cavani, Marco Ferreriu ir kitais vizionieriais.
„Interviu su vampyru“ intriguoja nuo pirmųjų kadrų. Tuščiame San Francisko bute žurnalistas Danielis Malojus (Christianas Slateris) kalbina blyškiaveidį jaunuolį, o jis lėtai pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje persipina aistra ir pamišimas, meilė ir begalinis sielvartas. Prieš du šimtus metų (!) jis buvo pasiturintis plantatorius Luisas de Pointas Diu Lakas (Bradas Pittas), bet po žmonos ir dukrelės mirties liko vienišas. Tada Luisas ir sutiko vampyrą aristokratą Lestatą (Tomas Cruise’as), kuris jam atvėrė visai kitos realybės paslaptis.
Abu pagrindiniai filmo vampyrai, kaip ir Coppolos „Draculos“ personažas, yra tragiški herojai. Lestatas keršija visiems už tai, kad savo metu aplinkybės jį pavertė sadistu ir vampyru. O liūdnasis Brado Pitto herojus, apdovanotas amžina jaunyste, yra prislėgtas tokio prakeikimo. Aktorius nemėgsta pasakoti apie tai, ką patyrė filmavimo aikštelėje. Rezultatu jis liko patenkintas, bet nenori net prisiminti to, kad beveik pusmetį teko gyventi nuolatinės depresijos būsenoje, kad tinkamai perteiktų nuolatinę Luiso savijautą.
Taip pat skaitykite: Serialas „Drakula“ – intriguojanti originalios istorijos interpretacija
