Tuaregų gentyje visa galia priklauso moterims

Paskelbė: Data: 2015-08-31 09:41

Spausdinti | Komentarai

Tuaregai, tai Afrikos tauta, paplitusi Sacharos dykumoje, įskaitant ir dalį rytinio Malio, šiaurinės Nigerijos, vakarų Libijos, pietų Alžyro bei Čado. Tuaregų populiacija šiuo metu siekia apie 1 milijoną. Kai kurios pas juos vyraujančios tradicijos stebina net daug mačiusius.

Tuaregai yra giminingi Šiaurės Afrikoje gyvenančiai berberų tautai. Šie žmonės kalba tuaregų kalba (tamašeku), turi susikūrę savo rašmenis – Tifinagh, kurie plačiai naudojami rašant eiles. Daugelis puikiai moka kalbėti prancūziškai, o skaityti arabiškai. Tuaregai, sugebėjo išsaugoti savo kalbą ir savitą kultūrą nuo pat jos susikūrimo. Jie unikalūs ir tuo, jog moterys čia užima ypač didelį vaidmenį, nepaisant to, jog išpažįstamas islamas, kuris beje taip pat nemažai skiriasi nuo tradicinio. Tuaregai Afrikoje garsėja ir savo papuošalų, balnų ar kardų dekoravimu bei gaminimu. Šie žmonės didelį dėmesį ir svetingumą rodo savo svečiams. Tuaregai neretai dar vadinami mėlynaisiais žmonėmis.

Puikūs pirkliai

Apsigyvenę Sacharos dykumoje, oazėse, aukštikalnėse, jie labai greitai įgudo kontroliuoti transsacharinę prekybą, nes būtent jos svarbiausi keliai – ėjo per Tuaregų gyvenvietes. Tad galima teigti, kad jų ekonomikos centras jau tūkstančius metų sukosi apie transsacharinę prekybą. Yra penki pagrindiniai prekybos maršrutai, kurie tęsiasi nuo Sacharos dykumos iki pagrindinių Afrikos miestų. Dėl labai riboto transporto (dažniausiai kupranugarių) ir kitų sunkių sąlygų Tuaregai, dažniausiai prekiaudavo vertingais ir nedideliais dalykais, pavyzdžiui, druska, auksu, dramblio kaulu. Taip pat, ši gentis buvo atsakinga ir už vergų pergabenimą. Neretai, Tuaregų atgabenti ir parduoti daiktai bei vergai iš Afrikos miestų keliaudavo ir į kitas pasaulio šalis. Taip pat ši gentis, ten kur įmanoma, užsiima gyvūnų veisimu ir žemės ūkiu.

Islamas išpažįstamas neįprastai

Tuaregų tauta unikali tuo, jog ją, tikrąja to žodžio prasme, valdo moterys. Nors ši tauta išpažįsta islamo religiją, čia tagelmustu ir kitais apdangalais, paslepiančiais visą kūną ir veidą dengiasi vyriškoji giminė. Tagelmustas – tai ryškiai mėlyna spalva nudažytas veido apdangalas. Siekdami apsisaugoti nuo dykumos smėlio ir piktųjų dvasių, jį dėvi vyrai. Per ilgą laiką, apdangalo dažai kartais net įsigerdavo į pačią odą, todėl ši tauta kartais vadinama ir mėlynaisiais žmonėmis. Šio apdangalo vyrai nenusiima net prieš savo šeimos narius, o pradeda jį dėvėti vos sulaukę 18 metų. Tai taip pat ir ženklas, kad jie yra suaugę ir pasiruošę vedybiniam gyvenimui. Ne visi islamui priklausantys bruožai iškreipti, daugelis, atitinka įprastas musulmoniškas tradicijas. Pavyzdžiui, Tuaregai kasdien meldžiasi Alachui, bet į ramadano nesilaikymą taip kaip pridera, labai griežtai nežiūrima, nes Tuaregai sudėtingomis sąlygomis daug keliauja, todėl sočiai pavalgyti ir pastiprinti savo organizmą – būtina. Dauguma vyrų su savimi nešiojasi ir apsauginius amuletus, kurių viduje yra cituojamas Koranas. Tuaregai labai tiki dvasiomis, yra manoma, kad didžiąją jų dalį sudaro blogosios dvasios, kurios ir atneša žmonėms įvairias ligas ir kitas nelaimes. Šie žmonės švenčia musulmonų religines (Ganni, Pranašo Mohamedo gimtadienį ir pan.) bei valstybines (Nigerijos Nepriklausomybės dieną, Nigerijos Respublikos dieną) šventes. Per šventes dažniausiai aukojami gyvuliai, vyksta kupranugarių lenktynės ir šokiai.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Galia moterų rankose

Vyrai ne tik turi dengti savo veidą. Truputį neįprasta ir tai, kad moteris iki vedybų partnerių gali turėti tiek, kiek tik jos širdis geidžia. O jei atsitiks taip, kad moteris panors skirtis – visas šeimai priklausęs turtas ir vaikai atiteks tik jai. Geriausiu atveju vyras pas savo motiną grįžta su vienu kupranugariu. Norėdami susituokti įsimylėjėliai dažniausiai, vienas kitam rašo pačias gražiausias ir ilgiausias eiles. Tai daro rašmenimis, kurių nuo mažens išmoko motinos, eiles rašo tiek vyrai, tiek moterys. Vestuvės būna labai įmantrios ir trunka net septynias dienas. Per jas galima išvysti ir kupranugarių lenktynes, ir šokius. Jaunasis su tėvais pas jaunąją joja su gražiai papuoštais kupranugariais ir asilais, tėvai ir kiti giminaičiai jauniesiems pastato ypatingą palapinę. Tačiau labai daug santuokų baigiasi skyrybomis. Skyrybos čia gan įprastas ir priimtinas dalykas, išsiskyrus, moters tėvai net surengia išsikyrimo vakarėlį, kurio proga visiems praneša, kad jų dukra oficialiai laisva ir vėl ieško jaunikio. Moteris pareigos čia ne tik prižiūrėti namų ūkį bei vaikus. Jai priklauso visa palapinė, šeimos užgyventi gyvuliai, galima sakyti, viskas kas svarbiausia karštoje dykumoje. Dar viena labai keista ir Tuaregų gentyje paplitusi tradicija – vyrui negalima valgyti šalia vyresnės už save moters, pavyzdžiui, uošvienės. Tuaregų tautoje jos ypač gerbiamos, neva valgyti prie vyresnės moters vyrui yra labai nemandagu. Vyras dėl to niekada niekam nedrįstų pasiskųsti, nes tai laikoma labai žemu ir menkinančiu gestu.

Sunku ir toliau išlaikyti tokį gyvenimo būdą

Žinoma, su 20a. į Tuaregų gentį atslinko ir daug naujovių, kurios pakeitė iki šiol formuotą jų gyvenimo būdą. Žlugusi Prancūzijos kolonijinė imperija ir susikūrusios naujos Afrikos šalys su nubrėžtomis sienomis, politiniai sukilimai – privertė Tuaregus susidurti su sunkumais. Stipri ekonomika taip pat silpo, nes krito druskos ir parduodamų gyvulių vertė. O kur dar sausros vis siaubiančios jų galvijus ir žemes. Būtent, dėl šių priežasčių dalis Tuaregų metė klajoklišką gyvenseną ir vietoj to pasirinko įprastą gyvenimą kaime ar mieste.

Taip pat skaitykite:  Miestas, kuriame gali gyventi tik moterys

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt