Šis užrašas – eilinis įrodymas, kad patyčių problema pirmiausia yra spręstina mūsų galvose. Štai kažkoks Dainius mandrauja savo mintimis, neva žmonės vadino 15-metę kale, nors ji buvo išprievartauta, storuliu vadinamas ligonis, o kitus žmones gelbėjęs vyras – baidykle.
Atkreipkite dėmesį, kad šis užrašas yra nukreiptas ne tiek prieš pačias patyčias, kiek į tai, kad buvo tyčiojamasi iš žmonių, kurie lyg ir to nenusipelnė. Bet juk joks žmogus, kad ir koks jis bebūtų, nenusipelno patyčių.
Penkiolikmetė buvo išprievartauta? O jei kita penkiolikmetė irgi turi vienerių metų vaiką ir atsirado jis dėl to, kad ji, kaip toj dainoj „lindo, lindo ir palindo“. Jei kitas berniukas niekuo neserga, o viršsvorį turi tiesiog dėl to, kad yra smaližius ir nemėgsta judėti. Jei vyras nieko neišgelbėjo, o veidą susižalojo tada, kai girtas veidu nukrito ant butelio, kurį pats prieš tai chuliganiškai sudaužė į šaligatvį?
Tada jau viskas gerai, ponai moralistai? Tada jau galima klijuoti kitiems kalių, storašiknių, ir pabaisų etiketes? Galima vaipytis, niekinti, pamokslauti ir mokyti gyventi? Juk nesvarbu, kad ir nebūdami nei didvyriai, nei aukos šie žmonės nieko tokio labai blogo kitiems nepadarė. Bet juk mūsų akimis, jie blogesni už mus ir mums taip malonu jiems apie tai priminti.
Mes taip darome neva norėdami padėti, išmokyti moralės. Mes atribojame kitus nuo savęs tarsi sakydami: „Va, pažiūrėk į mus, imk pavyzdį iš mūsų, ūgtelk iki mūsų, tada galbūt vėl nuspręsime tave priimti į mūsų tarpą. Kai pamatysime ir nuspręsime, kad tu to vertas“.
Prisimenu du epizodus – vieną apie kelių maniaką Jonaitį, kuris įsisodindavo į savo automobilį pakelėj tranzuojančias merginas, o po to jas nusivežęs į mišką išprievartaudavo ir nužudydavo. Jam pakliuvus į kalėjimą, po to skaičiau vieno seno žuliko interviu, kur jis pasakojo, kad ten, zonoje, jam jau spėjo „šluotkotį į užpakalį sukišti“. Kitas epizodas, tai signataro A.Sakalo mintys, kad jeigu gėjams leistų įsivaikinti vaikus, tai šiuos vaikus po to mokykloje užguitų vaikai iš „normalių šeimų“ ir jie, kaip ir būtų teisūs, kadangi „maži vaikai vadovaujasi savo širdelėmis, o ne Konstitucija“.
Manau, kad nė velnio. Galima baisėtis žmogžudystėmis, galima nepritarti gėjų santuokoms ir įsivaikinimams. Tačiau jei jauti potraukį papildomai, „iš idėjos“, organizuoti egzekucijas, niekinti, žeminti, tyčiotis, tai niekada tavo veiksmai nebus tai, kas daro mūsų gyvenimą geresnį, o tas malonumas, kurį jauti tai darydamas vis tiek anksčiau ar vėliau suės tavo sielą ir tu tapsi galbūt dar blogesnis už tą, kad ir paskutinį niekšą, kurį taip čia šauniai tariesi „paauklėjęs“. Jeigu dar anksčiau tokiu netapai.
Juk tai taip paprasta – įkišai šluotkotį į analinę angą, suspardei ką nors mokyklos tualete ir teisingumas įvykdytas. O ar ne gėda, jei tai daryti pačiam buvo malonu? Ne gėda, nes anot Kevino Spacey („Seven“), juk Dievas, kai nubaudė Šėtoną, irgi turėjo jausti pasitenkinimą, kaip ir kiekvienu atveju, kai padaromas geras darbas.
Ir dėl ko tai? Dėl ko moters prievartautojas pasmerkiamas žodžiais „ar tu supranti, kad per tave ji jau nebegalės padoriems žmonėms į akis pasižiūrėti“? Manau, kad ne dėl teisingumo tai daroma, o dėl to paties dėmesio, dėl noro sukurti atstumtųjų rasę ir tuo pačiu pačiam tarpti išskirtiniu, padorumo netekusią auką iškeliant virš prievartautojo, o pačiam užsirėplinus ant tos pačios aukos. Moralinės hierarchijos piramidė sukonstruota. Ir visa tai dėl tų pačių „laikų“ ir „share’ų“.
Originalus įrašas tinklaraštyje Jurodivai.lt
