Žuvusieji niekados nepasens – karinė drama „1917“

Paskelbė: Data: 2020-01-19 09:25

Spausdinti | Komentarai

2011-ųjų gegužę pasaulio žiniasklaida pranešė, kad Australijoje mirė paskutinis Pirmojo pasaulinio karo mūšių dalyvis Claude’as Choulesas. Jis buvo paskutinis iš daugiau nei 70 mln. karių, mobilizuotų per šį didžiulio masto tarptautinį karinį konfliktą, nusinešusį daugiau nei 37 milijonus karių gyvybių.

Nežinau, kas  pirmasis pasakė, kad karas nesibaigia tol, kol nepalaidotas paskutinis žuvęs kareivis. Claude’as Choulesas žuvo ne karo lauke, tačiau jo mirtis padėjo tašką liūdnoje I Pirmojo pasaulinio karo statistikoje. Žinoma, tai toli gražu nereiškia, kad jau įvardinti visi to brolžudiško karo didvyriai. Lieka dar daug neidentifikuotų kapų ir toli gražu ne visos karinės operacijos iki menkiausios smulkmenos aprašytos.

Tad nėra ko stebėtis, kad artėjant pergalės Pirmajame pasauliniame kare šimtosioms metinėms padidėjo kinematografininkų dėmesys karui, kuris, kaip buvo tikimąsi prieš šimtą metų, turėtų pabaigti visus karus.

Tikros ir suvaidintos mirtys

Prisipažinsiu, kad mėgstu per TV žiūrėti „History Channel“ dažnai demonstruojamas Pirmojo pasaulinio karo kronikas. Šiuose nebyliuose kadruose operatoriams pavyko užfiksuoti anuometinę realybę su visomis smulkmenomis. Žiūrint šiuos kadrus galime pajusti kareivių savijautą šaltuose apkasuose arba dujų atakų metu. Galime pamatyti net tikrą, o ne inscenizuotą (kaip vaidybiniuose filmuose) mirtį, bet žiūrovui sunku užmegzti su šiais žmonėmis gyvą emocinį ryšį, nes kronikiniai vaizdai, deja, negali perteikti charakterių.

Daug kartų skaičiau apie pirmąsias karo metų Kalėdas, kai šventės išvakarėse Ipro apkasuose (Belgija) stichiškai gimė jaudinanti pacifistinė akcija, trumpoms paliauboms ir tikro humanizmo triumfui paskatinusi trijų kariaujančių šalių atstovus. Palikę ginklus vokiečių, anglų, prancūzų ir škotų kareiviai bei karininkai išdrįso išlipti iš apkasų, kad galėtų pažvelgti vieni kitiems į akis, apsikeisti kukliomis kareiviškomis dovanomis, padainuoti šventines giesmes, palinkėti vieni kitiems laimingų švenčių ir… sužaisti draugiškas futbolo rungtynes.

Daug kartų skaičiau apie šį nuoširdaus broliavimo įvykį, bet tik žiūrėdamas vaidybinį filmą „Linksmų Kalėdų!“ (Joyeux Noël, 2005 m., rež. Christianas Carionas) buvau giliai sujaudintas šios istorijos, nes buvo nesunku įsijausi į aktorių puikiai atskleistus personažų charakterius. Nebyli kino kronika neturi tokios emocinės galios.

Kitas mane sukrėtęs Pirmojo pasaulinio karo dokumentas buvo garsaus Naujosios Zelandijos režisieriaus Peterio Jacksono filmas „Jie niekada nebus vyresni“ (They Shall Not Grow Old, 2018). Tai filmas, kuriame iš milžiniško masyvo medžiagos (100 valandų trukmės kronikos ir 600 valandų audio įrašų) „Žiedu valdovo“ kūrėjas sumontavo unikalų kino dokumentą, pasitelkęs moderniausias technologijas.

Visų pirma reikėjo suskaitmeninti kronikinius kadrus, paskui suteikti jiems 24 kadrų per sekundę judėjimo ritmą (prieš šimtą metų vaizdų projektavimo greitis buvo ženkliai lėtesnis), galiausiai senos kino kronikos kadrai buvo paspalvinti neryškiomis pastelinėmis spalvomis. Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia, kad autoriai iš lūpų judesių atkūrė nebylioje kronikoje užfiksuotų žmonių ištartus žodžius, o aktoriai dabar sinchroniškai tuos kadrus įgarsino. Juose naujai atgyja ir karių buities detalės, ir kareiviškas humoras, ir skaudūs liudijimai apie tragiškas patirtis bei išgyvenimus.

Ne visiems pavyko ištverti šį pragarą žemėje. Ne visi Peterio Jacksono filme matomi kariai išliko gyvi. Tačiau apie tas scenas, kuriose mes matome juos gyvus ir kalbančius, galime kalbėti kaip apie tikrą stebuklą, kai mirtį nugali gyvenimas.

Nufilmuota vienu kadru

Naujų intonacijų bei modernių išraiškos priemonių ieško ir Samas Mendesas, ką tik triumfavęs per Auksinių Gaublių ceremoniją (jo karinė drama lakonišku pavadinimu „1917“ pripažinta geriausiu metų filmų, o pats Samas Mendesas – geriausiu režisieriumi). Be jokios abejonės, aukščiausių įvertinimų nusipelnė ir operatorius Rogeris Deakinsas, nominuotas Oskarui net 13 kartų (nuo „Pabėgimo iš Šoušenko“) ir tik užpernai pagaliau šį prizą gavęs už „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“ (rež. Denis Villeneuve‘as). Visuose Oskarui nominuotuose filmuose Rogeris Deakinsas demonstravo aukščiausią operatorinio meistriškumo klasę, bet „1917“ pranoko pats save, nes šią karinę dramą nufilmavo vieno kadro principu (taip apibūdinami filmai, kurie nufilmuoti praktiškai nesinaudojant montažu, kai kino kamera nesustodama juda nuo pirmo filmo kadro iki paskutinio). Rogeris Deakinsas tai daro ne pirmasis, bet karinio filmo su masinėmis mūšių scenomis taip tikrai dar niekas nefilmavo. Iš tikro šiame filme tai meistriškai, beveik nepastebimai suklijuotos maždaug 8-10 minučių nepertraukiamos vieno kadro scenos.

1917- ųjų balandžio šeštoji. Trumpo atokvėpio valandėlę pavasariškai pražydusioje pievoje dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (George‘as MacKay‘us ir Deanas-Charlesas Chapmanas) nutraukia komanda kuo greičiau žygiuoti į štabą. Kadangi su vaikinais nori pasikalbėti specialiai čia atvykęs generolas Erinmoras (Colinas Firthas), vadinasi, atsitiko kažkas ekstremalaus. „Bus sugadintas savaitgalis“, – nusiskundžia vienas karių, dar nenutuokiantis, koks tas savaitgalis iš tikrųjų bus.

Štabe vaikinai informuojami apie tai, kad britų žvalgyba sužinojo, jog šiaurės Prancūzijoje du jų kariuomenės batalionai – net 1600 nieko nenutuokiančių karių, vadovaujamų pulkininko Makenzio – sparčiai žygiuoja paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Pulkininkas Makenzis (Benedictas Cumberbatchas) dar nesupranta, kad tai tik apgaulingas priešo manevras, ir britų kariai žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus, kad naujame fronto ruože būtų sunaikinti. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos, priešai nukirto telegrafo laidus. Perspėti apie mirtinai pavojingą situaciją galima tik kuo skubiausiai pasiuntus į būsimo konflikto zoną pasiuntinius. Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus daugiau nei pusantro tūkstančio ginklo brolių, tarp kurių yra ir Bleiko vyresnysis brolis Džozefas.

Situacija ekstremali. Gaišti negalima nė sekundės.

Ir vienas lauke karys

Žinoma, toks operacijos planas tik teoriškai atrodo paprastas ir aiškus. Akivaizdu, kad vos išlipus iš apkasų pasiuntiniams teks spręsti begalę taktinių problemų, kai negalima suklysti, nes mirtiną pavojų gali išprovokuoti menkiausias neatsargus judesys, net grobį tempianti žiurkė gali pajudinti sprogmenų detonatorių. Jau nekalbant apie pamuštą priešo lėktuvą, kuris nežinia iš kur atsiradęs gali nukristi beveik ant galvos.

Laiko mažėja, įtampa auga ir karinis trileris pagaliau pasiekia kulminaciją likus vos kelioms akimirkoms prieš pulkininko Makenzio komandą atakuoti priešą.

Recenzuodami „1917“ kritikai, be abejo, prisimins kitą karinę dramą – Steveno Spielpergo „Gelbstint eilinį Rajaną“. Abu filmus iš tikrųjų sieja ta pati mintis „Ir vienas lauke karys“. Abu filmai nestokoja įspūdingų mūšio vaizdų, bet abiejų centre yra atskirų žmonių likimai.

Pamatęs Samo Mendeso filmą S. Spielbergas pagyrė drąsius kolegos sprendimus ir pavadino peržiūrą „geriausia patirtimi kino salėje“: „Filmo „1917“ scenarijus mane taip sujaudino, kad dar kurį laiką negalėjau atsigauti. Istorija grąžino mane į laikus, kai labai domėjausi Pasaulinių karų detalėmis, ypatingais žmonių patyrimais apie išlikimą, brolybę“.

Spielbergas prisiminė ir tai, kad suabejojo, ar tokį sudėtingą kūrinį galima nufilmuoti vienui kadru. „Taip jam ir pasakiau… Tačiau akivaizdu, kad yra kūrėjų, kuriems neegzistuoja žodis „neįmanoma“.

Tiesa, pasigirsta ir skeptiškesnių balsų. Štai įtakingo britų žurnalo „The Economist“ recenzentas teigia, jog „seras Samas sukčiauja – filme yra daugybė montažinių pjūvių, kurie sumaniai paslėpti naudojant skaitmeninius efektus“.

Iš tikrųjų, tai visai nesumenkina nei režisieriaus, nei operatoriaus meistriškumo. Svarbiausia, kad filmas įtraukia į savo siužeto atmosferą, priverčia žiūrovus jaudintis ir, galbūt, prisiminti sero Winstono Churchillio žodžius: „Niekada per karinius konfliktus tokia didelė žmonijos dalis nebuvo skolinga tokiai mažai“ (angl. Never in the field of human conflict was so much owed by so many to so few).

Nors šie žodžiai taikliai apibudina jau kito pasaulinio karo operaciją „Mūšis dėl Britanijos“, bet pagal prasmę idealiai tinka ir Samo Mendeso filmui.

Taip pat skaitykite: TOP 10 visų laikų geriausių karinių filmų ir serialų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt