Marius Plečkaitis / Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš rašydamas apie darbo tarybą, permečiau, ar yra ją analizuojančių straipsnių internete. Pirmuose paieškos rezultatuose buvo ir 2018 m. pabaigoje publikuotas Gyvenimas per brangus straipsnis Darbo tarybos: civilizuotos ir bejėgės. Jau iš pavadinimo matyti, kad darbo tarybos reikšmė, kad ir naujai apibrėžta nuo 2017 m. liepos įsigaliojusiame darbo kodekse, tebuvo palaikyta pigia ir galgi tik darbdaviui naudinga veiksmo imitacija.

Iš karto įvardinkime ir dramblį kambaryje, apie kurį jau pradėjo suktis tekstas: ar darbo sąlygas galima pagerinti tik per stiprią profsąjungą, streikus (toliau galima eiti ir iki socioekonominio modelio keitimo), ar įmanoma judėti į priekį ir „civilizuotesniais“, minkštesniais žingsniais.

Vardan įvairovės ir neblogų asmeninių patirčių DT (darbo taryboje) pamėginsiu apginti antrąjį pasirinkimą, tuo pačiu nespalvindamas visko vien šviesiomis spalvomis – papasakosiu apie problemas, su kuriomis susidūrėme, ir kaip jas galima bandyti išspręsti.

Kas dėl profsąjungų – Lietuvoje įsigalėję profsąjungų konglomeratai, labiau atstovaujantys organizacijas, o ne žmones, kuriais, beje, nesibodi manipuliuoti ir politikai. Todėl nevertėtų demonizuoti alternatyvių atsivėrusių galimybių darbuotojų interesams ginti. Juo labiau, kai tą naująjį įrankį (DT) galima pritaikyti pagal kiekvienos įmonės kurpalių.

Į darbo tarybą nesiveržiau. Nei labai domėjausi jos veikla, nei jaučiausi galintis iš esmės pagelbėti kolegoms. Taip pat dirbu administracijoje, kai tuo tarpu pagrindinį įmonės produktą kuriantys darbuotojai pluša skirtinguose gamybiniuose padaliniuose. Jau nekalbant apie tai, kad dalyvavimas DT gali pasirodyti kaip papildomas ne(į)vertinamas darbas, nežinant, ar apskritai bus vietos kur ir ką atstovauti. Vis dėlto, paragintas kolegų, sudalyvavau rinkimuose ir 2018 m. rudenį patekau į darbo tarybą.

Pradiniame darbo tarybos septintuke tik trys iš septynių narių buvo iš gamybinių padalinių. Čia susiduriame su pirma rimta problema – žmonės arba neturi informacijos, arba yra per daug pavargę, susierzinę dalyvauti įmonės savivaldoje: nei aktyviai kelia savo kandidatūras, nei balsuoja už greta gaminį formuojantį kolegą, turintį idėjų, ką galima būti pakeisti į gerąją pusę.

Nesakau, kad administracijos atstovai darbo taryboje negali atstovauti visų darbuotojų interesų, bet kuo daugiau gamybinių cechų darbuotojų bus DT, tuo jos susirinkimų metu aptariamos problemos bus aktualesnės ir kažkuria prasme – skaudesnės. Nors pats žinau nemažą dalį gamyklos problemų, jos nuolat keičiasi, sprendžiasi, migruoja tarp padalinių, ir, gali būti, kad posėdyje aptariamas klausimas jau bus nebeaktualus, ir žūtbūt reikia kelti kitą šiuo metu svarbesnį.

Darbo taryba renkama trejiems metams, taigi besibaigiant DT kadencijai ar tada, kai rinkimų komisija paskelbia kandidatų registracijos pradžią, aktyvesni įmonės darbuotojai turėtų susizgribti išsirinkti savo kandidatus į DT. Kitaip, darbdaviui nebūtinai skambinant varpais, galima trejų metų atstovavimo progą ir pramiegoti. Ir tai, kad rinkimai vyksta darbo metu, ir darbdavys privalo sudaryti sąlygas darbuotojams dalyvauti rinkimuose, gali situacijos neišgelbėti, jei sąraše nerasi kolegos, už kurį verta balsuoti.

Renkamės kartą per pusantro mėnesio vienoje iš įmonės gamyklų (Kaune arba Visagine). Aptariamos atsineštos problemos, klausimai, taip pat visada prabėgame paskutinio protokolo punktus, fiksuodami darbų pasistūmėjimą. Tiesa, dėl Koronaviruso du posėdžiai neįvyko – reikės pasivyti ateityje, juoba dėl pandemijos kyla ir stipriai su DT susijusios problemos – gamybos mažėjimo įtaka darbuotojams, darbo saugos klausimai ir kt.

Kol kas įgyvendinome ar esmingai prisidėjome įgyvendinant šiuos projektus: rekreacijos zona darbuotojams, ryškiaspalvės atspindinčios uniformos, antbačiai, akiniai ir apranga lankytojams, modernus dviračių stovas (dar nesumontuotas), kiekvieno darbuotojo sveikinimas su gimtadieniu ir darbo stažo jubiliejumi, rūkymo vietos sukūrimas, žygis su šeimomis, krepšinio salė darbuotojams, įvairūs konkursai darbuotojams, plakatų apie ekologinį sąmoningumą iškabinimas, terminų žodynas greičiau įsijungti naujokams (dar neįdiegtas), IT kursai, užmegztas bendradarbiavimas su Arkos bendruomene, pradėtos aiškinti(s) darbo užmokesčio sistemos, pradėtas leisti įmonės leidinys, organizuojama pyrago diena paramai rinkti, kita.

Be išvardytų kuklių pasiekimų, užsibrėžėme du ilgalaikius strateginius tikslus: aktyviau įjungti darbo tarybą į įmonės veiklą ir į posėdžius įtraukti daugiau gamybos darbuotojų. Sprendžiant pirmą uždavinį nekilo didesnių problemų. Kolegos buvo maloniai nustebę ir patenkinti, kad kažkas pradėjo krutinti vietom užleistus klausimus, susijusius su darbuotojais ir darbo sąlygom, mikroklimatu. Iš esmės visa DT įtaka priklausė tik nuo pačios darbo tarybos aktyvumo, spragilų į ratus niekas per daug nekišo (aišku, negalima sakyti, kad visų vadovų požiūris sutampa ir yra vienodai palaikantis). Tuo tarpu pritraukti daugiau darbuotojų į posėdžius ir apskritai į darbo tarybos veiklą, sekėsi sunkiai. Jei kas ir sudalyvaudavo posėdyje, dažniausiai neišgirdęs nieko apie revoliucines darbo užmokesčio pertvarkas (ko DT nepajėgi atlikti), pabrukdavo uodegas.

Nors darbo taryba ir yra papildoma institucija, kurios uždavinys atstovauti darbuotojus gerinant darbo sąlygas, saugą, teikiant darbdaviui ekonominius ir socialinius pasiūlymus, netgi inicijuojant kolektyvinį darbo ginčą (jei darbdavys nevykdo darbo teisės reikalavimų ar susitarimų su DT), vis dėlto – tai minkštasis organas, kuriam negalima tiesiai derėtis dėl darbo užmokesčio ir kitų klausimų, numatytų kolektyvinėje sutartyje.

Tačiau niekas netrukdo DT inicijuoti darbo užmokesčio sistemų peržiūrą, jų išaiškinimą darbuotojams, išviešinimą. Viešumas ir aiškumas jau savaime išsprendžia dalį problemų – niekas nenorės eksponuoti kiauros sistemos, kils intencija ją sulopyti. Dalis darbo užmokesčio sistemų blogos tiek, kiek neaiškios ir painios.

Nesu požiūrio, kad visas verslas – vienas didelis blogis, šalininkas. Manau, tą supranta ir didžioji dalis skaitančių šį straipsnį. Tiesiog gražius ketvirtinius skaičius reikia derinti su socialine atsakomybe ir tvariais darbdavio ir darbuotojo santykiais. Tam įgyvendinti ir reikia aktyviau dalyvauti darbo tarybose, domėtis įmonės procesais. Menka tikimybė, kad kažkas iš šono ateis ir viską išspręs už mus pačius, darbuotojus (juo labiau į mūsų naudą).

Nelaikau darbo tarybos, kurioje veikiu, įkvepiančiu sėkmės pavyzdžiu. Manau, čia galima nuveikti ir kur kas daugiau, dėl to ir rašau šį tekstą tiems, kas galbūt be reikalo susilaiko nepabandę.

Taigi mažiau apatijos ir išankstinio defetizmo. Jei kažkas imasi spręsti dalį darbo klausimų, ieško sprendimų įsisenėjusioms ir atsibodusioms problemoms – kokio velnio tai kritikuoti ar ignoruoti. Geriau prisijungti į komandą ir didinti DT įtaką iš minkštos tampant bent gerbiama.

Todėl nematau rimtesnio argumento prieš darbo tarybos veiklą. Jei nestokojate minčių ar dievinate Game of Thrones – kandidatuokite. Blogiausiu atveju būsite pabandę.

Marius Plečkaitis – AB „Aksa“, gaminančios surenkamas gelžbetonio konstrukcijas, finansininkas-projektų vadovas, darbo tarybos sekretorius

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: