Tęsiantis mokytojų streikui ir diskusijoms apie socialinį modelį, toliau liejasi patarimai, koks būtų geriausias būdas pakelti atlyginimus visiems ne derybų būdu. Teorinės diskusijos šia tema, žinoma, reikalingos ir naudingos, bet klasikinė ekonomikos teorija anaiptol nėra vienintelis „lęšis“, pro kurį galima žiūrėti į darbo santykius.
Rokas Grajauskas iš Danske Banko „Lietuvos ryto“ verslo rubrikoje pateikia kelis pasiūlymus, ką reikėtų reformuoti, kad Lietuvoje didėtų atlyginimai. Iš daugumos ekonomistų analizių šis tekstas išsiskiria tuo, kad į svarstymų lauką patenka ir socialinio teisingumo argumentas. Paskirstomo pelno apmokestinimas Lietuvoje tikrai yra skandalingai žemas, o darbo – itin aukštas. R.Grajauskas taip pat užčiuopia itin svarbų ekonomikos veikimo dėsnį, kuris retai akcentuojamas, – gerovė priklauso nuo bendro šalyje „besisukančio“ pinigų kiekio.
Vartotojiškoje visuomenėje kai daugiau pinigų eina iš rankų į rankas, daugiau nubyra tiems, kas gamina daiktus, teikia paslaugas ar aptarnauja tuos pačius finansinius srautus. Jeigu žmonės dėl kultūrinių ar politinių veiksnių būtų labiau linkę į taupymą arba besaikį švaistymą (pvz., apsistatytų auksiniais tualetais), jų vartojimas nesukurtų daug darbo vietų. O štai postindustrinėse valstybėse daugiau uždirbę, žmonės užsimano įvairesnių daiktų – gudresnių telefonų, didesnio televizoriaus, rankų darbo medinių žaislų vaikams, naminio padažo be nesveikų ingredientų, remonto virtuvėje, kelionės į šiltus kraštus – taip kuriasi darbai viduriniam pajamų sluoksniui.
Bendrą iš rankų į rankas einančių pinigų kiekį galima padidinti finansinėmis injekcijomis (ES ir užsienio fondų parama, tiesioginės užsienio investicijos) arba įvedant piniginius santykius ten, kur jų anksčiau nebuvo (pvz., komercializuojant mažų vaikų priežiūrą, pakeičiant kaimynų talkas perkama paslauga). Bet dėl korupcijos pinigų „sukimasis“ sulėtėja, jie dingsta iš formaliosios ekonomikos – iš dalies dėl to liberalams taip rūpi korupcija.
Tačiau R.Grajausko analizė remiasi keliomis ekonomistų pamėgtomis, bet iš kitų socialinių mokslų perspektyvos kritikuotinomis prielaidomis. Pirma, visoks verslas siekia tik vieno – uždirbti pelną bet kaip ir iš bet ko. Antra, bet koks verslas ir investicijos yra gerai. Trečia, verslas vadovaujasi tik finansiniais išskaičiavimais, neatsižvelgdamas į kultūrines ir politines aplinkybes.
Kai kalbame, kad reikia pritraukti tarptautinių investicijų ir įmonių, įsivaizduojame stambias daugianacionalines kompanijas. Kelių iš jų atėjimas į Lietuvą gal ir išties kilstelėjo atlyginimus kai kuriuose sektoriuose, bet būtent tuose, kur jie ir taip buvo aukšti. Net ir keli šimtai naujų darbo vietų kokiame nors skambučių centre yra lašas jūroje, jei kalbame apie nedarbo ir mažų atlyginimų problemą visoje šalyje. Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, pusę aukšto pajamų lygio šalių BVP sukuria smulkus ir vidutinis verslas. Rytų Europos ir Centrinės Azijos regione du trečdaliai darbuotojų priklauso smulkiam ir vidutiniam verslui, o kas penkta nauja darbo vieta sukuriama įmonėse, turinčiose iki 20 darbuotojų. Tačiau darbo našumas ir atlyginimai didesni stambesnėse įmonėse. Gal čia žemų atlyginimų Lietuvoje paslaptis? Anaiptol – tendencijos panašios net Japonijoje. Lietuvoje, Pasaulio Banko duomenimis, du trečdaliai naujų darbo vietų sukuriamos įmonėse iki 50 darbuotojų.
Vadinasi, koks bebūtų sprendimas ekonomikai Lietuvoje gerinti, jis turės atsižvelgti į smulkųjį ir vidutinį verslą. Dažnai sakoma, kad būtent jam per sunku priimti ir atleisti dabartinių įstatymų saugomus darbuotojus. Tačiau būtent smulkusis ir vidutinis verslas yra mažiausiai linkęs atitikti tą modelį, kurį įsivaizduoja ekonomistai. Nors neturiu lyginamųjų duomenų, bet iš to, kas matyti plika akimi, smulkusis ir vidutinis verslas rečiau steigiamas tik su abstrakčiu tikslu iš ko nors uždirbti. Jame rečiau būna darbo vietų visokių ir bet kokių kvalifikacijų žmonėms. Mažos įmonės steigiamos norint susikurti sau darbo vietą ir panaudoti turimus įgūdžius ar ryšius. Kai teko dalyvauti tarptautiniame seminare apie moterų verslumą, Vokietijos atstovė minėjo, kad net pusė moterų verslų susijusios su grožio paslaugomis ir tuo atspindi kultūrinę aplinką bei visuomenės lūkesčius, o ne tik siekį užsidirbti. Visų pirma smulkūs verslininkai ar vadinamieji entrepreneriai mėgina įsteigti įmonę, kuri atitiktų poreikį, pastebėtą savo aplinkoje.
Ekonomistai vis dar mėgsta kalbėti apie abstraktų verslą, kurį reikia žūtbūt prisikviesti į Lietuvą arba čia užauginti, kad sukurtų darbo vietų, o sukūręs nepabėgtų. Tik kad daugelis mūsų – darbuotojų ir vartotojų – jau atsikandome šį įsivaizdavimą atitinkančio verslo. Tokio, kuriam nesvarbu, kur investuoti – Rusijoje, Mianmare ar Saudo Arabijoje, ir todėl jis piktinsis, jei politikai išdrįs ką nors atitinkamose šalyse pakritikuoti. Tokio, kuris siurbia iškasenas konfliktų zonose, bando užglaistyti faktus apie maiste ar higienos prekėse paskleistus nuodus arba klastoja laboratorinių bandymų duomenis. Tokio, kuris apsigalvoja ir pabėga į dar pigesnę šalį, sukūręs ištisus nuo jo priklausomus miestelius. Dabartinėmis aplinkybėmis gyventojai – darbuotojai ir vartotojai – žino, kad ne bet koks verslas palankus kitiems politikos prioritetams: visuomenės sveikatai, užsienio ir saugumo politikai, tvariai miestų plėtrai, žmogaus teisėms ir kt.
Todėl valstybei tikrai padėtų kuo aiškiau susiformuluoti, kokių investicijų ir kokio verslo nori. R.Grajauskas siūlo verslumo ugdymui panaudoti formaliojo švietimo sistemą, bet universitetai, kurie tradiciškai užsiima gilesne visuomenės analize, nėra tam sutvertas formatas. Ypač profesinėse mokyklose galėtų lavintis tie, kam patinka organizuoti, prisiimti riziką ir, susipažinus su kuriuo nors sektoriumi, nuspėti jame esančius nepatenkintus poreikius. Dar daugiau – žmonės, turintys būtent tokius gebėjimus, neturėtų būti giminių ar visuomenės nuomonės spraudžiami į universitetus, jei iš tiesų negali pakęsti abstraktaus mąstymo, analizės ir teorinių diskusijų. Pamėginkite pakalbėti su studentais, ar jie norėtų pradėti verslą, ir greičiausiai išgirsite: jie pasvarstytų apie tai, jei nestabdytų bankroto, aplinkos pasmerkimo ir nevykėlio etiketės baimė. Ir vėl kultūrinė aplinka.
Anglakalbė žiniasklaida nenutildama pasakoja istorijas apie naujo tipo verslus. Jie anaiptol ne panacėja, bet jų kitoniškumas nuo ekonomistų įsivaizduojamo idealaus verslo modelio akivaizdus. Žmonės tampa savo ir kitų darbdaviais, nes nori įgyvendinti kilusią idėją, suteikti naują galimybę bendruomenei, kurioje gyvena, naudoti savo geriausius gebėjimus ir patenkinti atrastus kitų poreikius. Todėl IT startuolio įkūrėja neuždarys verslo, sužinojusi, kad pelningiau būtų supirkinėti metalus Kambodžoje. Lygiai taip pat picų kepėjas neatleis kolegos, nežymiai padidėjus mokesčiais, jei žino, kad kolega geras ir klientų mėgstamas. Ir vėl verslas veikia kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje, o ne bando nuo jos atsiriboti.
Kol kas nežinome, kokie yra tipiški darbo santykiai naujo tipo versluose. Tačiau iš įvairių socialinių mokslų, taip pat ir žiniasklaidos, turime daug informacijos apie darbdavių motyvaciją, elgesio modelius ir sukuriamą atmosferą darbovietėje. Kodėl ja nepasinaudoti, užuot toliau tikėjus, kad visas darbo vietų kūrimas yra ir turi būti vedinas tik siekio bet kaip iš bet ko išgauti pelną?
