Siūlau kurį laiką nukreipti dėmesį nuo įskaudintų prezidentės ir konservatorių asmeninių ambicijų pakeltų į Konstitucinio Teismo lygį. Būtina pasižiūrėti į rinkėjų, politologų bei teisės ekspertų diskusiją dėl susiklosčiusios padėties.
Toje diskusijoje, kurioje rinkėjai nedalyvauja. Kai kurie teisės ekspertai tikina, kad Konstitucija palieka daug neaiškumu, (valdžių pasidalijimas) kuriuos išspręsti esą turi pačios konflikto pusės. Tačiau akivaizdu, kad tais neaiškumais naudojamasi įžūliai remiant vieną rinkimuose pralaimėjusią pusę slepiantis neva už aukštų idealų.
Demagogija, kaip reta. Mat tokia logika leidžia nusigręžti nuo rinkėjų valios. Kurios kvestionuoti aukščiausioms valstybės institucijoms tiesiogiai priklausančioms nuo rinkėjų valios yra politinė savižudybė.
Tai, ko siekia prezidentė, yra remiantis bjauriais, bet neesminiais rinkimų pažeidimais, (VRK išsakyta nuomonė) pateisinti Konstitucinio Teismo rankomis kolektyvinę bausmę visiems rinkėjams. Prezidentei žemiau kristi nėra kur. Bet ją viešai remiančiam teisės ekspertui P. Ragauskui? Lietuvos žymiausi politologai kritikuoja tokį neatsakingą požiūrį į politiką, siekiantį paversti teisę politinio oponento pašalinimo iš konkurencijos įrankiu.
Antai P. Ragauskas atkreipia dėmesį į faktą, kad prezidentą rinko daugiau rinkėjų nei visas partijas kartu paėmus. Tai, jeigu prezidentas gauna daugiau balsų nei visos partijos kartu paėmus, ką tai suponuoja? Prezidentinės respublikos ir vienasmenio prezidento statuso įvedimą per užpakalines duris?
Toks požiūris rodo institucionalizuotą partijų nuolankumą prezidentui. Tai, ką faktiškai ir turėjome valdant konservatoriams, ar ne? I. Degutienė pati prisipažino, kad tokie santykiai egzistavo. Tačiau taip ilgiau tęstis negali. Turime Konstitucija apibrėžtą valdžių pasidalijimą. Ir jeigu tas pasidalijimas detaliai, kaip kokia instrukcijų knyga, nenusakytas, ar dėl tokios padėties turi nukentėti rinkėjas?
Sustabdyti Darbo partiją buvo galima tik anuliavus visus rinkimus. Bet net ir pasodinus už grotų jos vadovus, partija niekur neišnyktų. Rinkimai anuliuoti nebuvo. Šaukštai po pietų.
Bandymas naudotis KT tikslu išmesti iš žaidimo rinkėjų valia teisėtai išrinktą teisėtą partiją yra ne kas kita, kaip žūtbūtinė niekada neklystančios D. Grybauskaitės kova už savo veidą. Kurį žurnalas „Veidas“ taip stengėsi išgelbėti savo stebinančiai anekdotiška apklausa.
Taigi čia D. Grybauskaitė eina va banque tuo sukeldama politinę krizę, kurią ji pralaimės. Mat VRK neatšaukė rinkimų rezultatų. Galėtų prezidentė ir konservatoriai bandyti sunaikinti pačią VRK. O tikėtis, kad KT priiminės vienai politinei grupei reikalingą sprendimą neturint tam jokių nusikalstamos veikos tyrimo įrankių? Tai sunkiai tikėtina. Tęsiant mintį apie valdžių pasidalijimą, kurių neaiškios ribos kai kam leidžia manyti, kad konfliktinėse situacijose, ypač rinkimų metu, prezidentui nesutikus su rinkimų rezultatais, pastarasis turįs teisę nusisukti nuo rinkėjų valios, arba
Teisininkas P. Ragauskas aiškina, jog visiškai neaišku, ar mes turime prezidentinę ar parlamentinę respubliką, todėl mano, kad valdžių pasidalijimo kategorijos yra dirbtinės. Jis sako: „Juk šios kategorijos yra sąlyginės ir dirbtinės, skirtos tik valstybių palyginimui ir jų tipologizavimui mokslinių tyrinėjimų bei studijų tikslais.
Politikos mokslų atstovai jas kūrė ir plėtojo ne tam, kad kažkas išdidžiai išpūtęs žandus aiškintų, esą Lietuvos valstybės vadovas negali to ir to daryti , nes politikos mokslo požiūriu Lietuva priskiriama parlamentinių respublikų (beje, netgi politikos mokslų ekspertu netikėtai tapusio mūsų Konstitucinio Teismo teigimu – negrynų) kategorijai“.
Tai, sąmoningai sudarius tam tikras konfliktines sąlygas išnaudojant neapibrėžtumą, leidžiama prezidentei pasakyti paskutinį žodį. Ar taip reikėtų suprasti? Netgi nusivalyti į rinkėjų aiškiai išreikštą valią?
Šiuo atveju P. Ragauskas netiesiogiai pakartoja politologo Antano Kulakausko ne visai pažodžiui atkartotą teiginį: „Prezidentas turi tiek galių, kiek jis gali jų išsikovoti. Tai yra, kuo silpnesnė vyriausybė, tuo daugiau galiu prezidentui”. Tas pat modelis turėtų tikti ir Seimui. Jį silpninant. Tai yra tai, ką ir darė prezidentė. Ar kartais čia suskambėjo netyčinė diktatūros propaganda? Todėl daugelis, balsavę prieš konservatorius, nori matyti kairiųjų tvirtą stuburą. Ne šiaip kovai prieš prezidentę, kuri, sutinku su politologu V. Laučiumi, pasirinko savo oponentu socialdemokratus, bet prieš bandymą sutelkti valdžią į vienas rankas. Ne kartą esu perspėjęs, kad einama ta linkme.
Taigi, senai reikėjo politinės jėgos, principingai sieksiančios sugrąžinti pagarbą valdžių pasidalijimui ir tuo gelbėti demokratiją šalyje. Gelbėti nuo vieną politinę jėgą remiančios prezidentės. Manančios, kad galima nusivalyti į rinkėjų valią. A. Sakalas viešai įvardijo galimas tokio šališko bei piktybinio elgesio pasekmes: apkalta.
Mažiausiai šioje kovoje už rinkėjo valią norisi matyti teisininkus rodančius supratimą Konstitucijos iškraipymui „pagal poreikį“. „esant neaiškumams“ arba „pagal susiklosčiusias aplinkybes“. Kuriose susiklosčiusios aplinkybės yra niekas kita, kaip užgautos asmeninės politikų ambicijos.
Originalus įrašas tinklaraštyje Vinokuras.lt
