Tokią diagnozę tuometiniai sovietinės dvasios sergėtojai bandė priklijuoti šviesios atminties Romui Kalantai. Mat visa, kas nepateko į sovietinio piliečio normalumo matą, buvo traktuojama kaip psichinė liga.
Pavyzdžiui, klausaisi Amerikos balso – nesveikas. Mėgsti roką – nesveikas. Augini ilgus plaukus – nesveikas. Kritikuoji sovietinę sistemą – visiškai nesveikas, todėl uždaromas į psichiatrinę ligoninę.
O kaip yra šiandien? Ar šiandien idealizmas taip pat pavojingas mūsų visuomenėje?
Pradžiai – to idealizmo šiandien trūksta. Ar jo pritrūktų R. Kalantai? Negaliu pasakyti. Bet žvelgiant į masinį lietuvių egzodą, savižudybių kiekį, ilgalaikę Venckų užkurtą psichozę, pritraukusią daugybę psichiškos sutrikimų turinčių asmenų – tokia mintis peršasi pati savaime. Idealizmo trūksta kaip oro.
Apgailėtina, kad tam tikra dalis visuomenės pakimba ant bet kokio įtartino kabliuko ieškodami žmogaus ar žmonių garantuosiančių jiems gatavai suformuluotą idealą. Paskui kurį galėtų eiti „iki galo“ nesvarbu, kaip tas galas atrodys.
Ar šiandien kas nors susidegintų dėl idealo? Ačiū Dievui, šito kelio pasirinkti laisvoje visuomenėje nereikia. Nebūsi suprastas, ir tai yra psichologiškai sveikstančios visuomenės ženklas. Mažytis, neryškus, bet ženklas. Taip, pasitaiko, susidegina, kaip antai tas jaunas vyras, jo supratimu viską praradęs, praradęs tiek, kad nusprendė pasirinkti kankinančią mirtį. Prieš tai pasiuntęs žinelę. Kam? Niekas tos žinutės net neprisimena, kaip ir paties žmogaus.
Bet štai, anot pagalbos telefonu asociacijos, 6 milijonai skambučių – pagalbos šauksmų per metus tos pagalbos prašosi. Atsakyti sugebama į 240 tūkst. skambučių. Nes trūksta pinigų. Ar tai dėl valstybės tarnautojų ir tarnautojų valstybei idealizmo stokos, kuri leistų atsakyti į kiekvieną pagalbos šauksmą?
Tai juk tik pinigai ir nieko daugiau, o išgelbėta būtų bent keletas nusprendusių išeiti į užmarštį tokiu negarbingu keliu. Nebent tas pasirinkimas išeiti yra pilnai sąmoningas, sakyčiau subrendusiai sąmoningas. Bet ir subrendusiai sąmoningi išėję į pirmuosius puslapius nepatenka, juo labiau netampa valstybės simboliais. Tais, kuriais galima remtis šviečiant jaunimą mokyklose: „Matote, koks tuo metu buvo drąsus R. Kalantos pasirinkimas dėl idealo!“.
Atsidūsti sakydamas, kokie tai buvo laikai! Buvo aiškūs didvyriai ir aiškūs prisitaikėliai. Juos tuo metu mes, hipiai, vadindavome „farsovščikais“. Tokie, kur ir anuomet, ir dabar dėl daikto pasiruošę parduoti dūšią.
Bet kaip tuo apkaltinsi emigrantą, sakantį, jog ten jis ne šiaip lietuviškai išgyvena su šeima, bet ji, ta šeima ten gyvena kaip žmonės. Nors ir lietuviai, bet žmonės. Ir ten jie kaip žmonės išgyvena dėl Lietuvos, nes Lietuva yra jų Tėvynė, kitaip tariant – idealas. Ar tai suponuoja nelaimingą išvadą, kad likę Lietuvoje nėra nei žmonės, nei idealistai? Tik eiliniai lietuviai? Na ir painiava!
Kad pasijustume „kaip žmonės“, prisimename R. Kalantos deglą. Prisimename kartą per metus. Ir pasijunti, žmogau, žmogumi. Ne psichiškai nesveiku, psichiškai, fiziškai ar finansiškai neįgaliu, nes turi su kuo palyginti.
Dar dabar ne vieną kartą girdėjau apie Romą K. kaip antai „tas tai psichiškai buvo nesveikas“. Ir tęsiama, kad, „žiūrėk, jokios laisvės čia nėra, nes demokratija tėra tik butaforija, todėl laikas vėl pradėti kovoti už tiesą ir teisingumą“ ir dar kažką neapčiuopiamo, kurį apčiuopiamu padarys tavimi pasinaudoję paraštiniai politikieriai tą Romą K. sovietų laikais psichu ir vadinę.
Tada Romas pasirinko kraštutinę priemonę, nepalikusią nė vieno abejingo. Nes tuo metu tie skausmingai svarbūs deglai atrodė lyg šviesa tunelio gale. Jis ne vienas toks buvo. Juk žmonės susidegindavo Prahoje, Maskvoje.
Dabar dar susidegina Tibeto vienuoliai. Pasikartosiu: ačiū Dievui, mums šitokio kelio pasirinkti nereikia. Gal jau vien dėl to, kad mūsų laikais idealizmas, jo siekis, taip iškrenta iš pilko kasdienybės konteksto, kad tuojau pamatome Žmogų, ne apsimetėlį. Be jokio susideginimo.
Dar turime pakankamai sveiko proto, kad atskirtume. Ir tave Romai, perėjus 41 metus istorinės ir psichologinės gadynės, vis dar likę sveikame prote, dar atskiriame ir išskiriame. Nepasitrauki užmarštin. Nesvarbu, kad kas tave psichu išvadina. Ne tave vieną, nes idealizmas ir šiandien – šiek tiek pavojingas reikalas.
Originalus įrašas tinklaraštyje Vinokuras.lt
