Tokią išvadą galima padaryti skaitant Policijos generalinio komisaro pavaduotojo R. Požėlos atsakymą Laimutei Stankūnaitei. Moteris pareikalavo nutraukti jai skirtą valstybinę apsaugą. Buvo atsakyta, kad dar nėra išnykęs LR baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio taikymo pagrindas ir tvarka.
Ir kuo gen. komisaro pavaduotojas remia savo, regis, subjektyvų sprendimą? Vilniaus vaiko teisių apsaugos skyriaus raštu, kuriame sakoma, kad: „<…> nėra tikslinga nutraukti Jūsų atstovaujamos klientės dukters atžvilgiu vykdomą apsaugą nuo nusikalstamo poveikio tol, kol šioje baudžiamojoje byloje nėra priimtas nuosprendis, priešingai bus pažeisti mažametės teisėti interesai…“
Vėliau vaiko teisių apsaugos atstovė priduria jau viešame pareiškime per TV: „Jeigu L. Stankūnaitė nori kur nors važiuoti, tegul važiuoja, bet palieka vaiką“.
Jeigu nesupratote, ką toks pareiškimas reiškia, paaiškinsiu: vaikų teisių apsaugos atstovė, neva gindama vaiko teises, nuteisė vaiką ir jos nieko dėtą motiną amžinam įkalinimui. Ką reiškia žodžiai „šioje byloje“? A. Ūso byloje? Ar visose? Juk vaikas figūruoja dar keliose bylose susietose su Venckais.
Negana to, Vilniaus vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovė N. Venckienės maniera iš vaiko motinos dar ciniškai pasityčiojo: „Važiuok, bet palik vaiką“. Ar Vilniaus skyriaus vaikų teisių apsaugos besityčiojanti atstovė apsimeta nežinojusi, kad vaikas, kuriam buvo paskirta apsauga, bent tris kartus su N. Venckiene buvo išvykusi į Londoną ir ten, be jokios apsaugos vaikštinėjo gatvėmis? Apsauga jas nuveždavo iki lėktuvo, ir iš jo pasiimdavo. Kodėl tai buvo galima N. Venckienei, bet negalima motinai?
Kas privertė Vilniaus vaikų teisių apsaugos skyrių priimti nutarimą galimai prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos žmogaus teisėms ir Vaiko teisių konvencijai?
Atsakysiu: Policijos departamentas prie vidaus reikalų ministerijos. Konkrečiai gen. kom. pav. R. Požėla. Puikiai žinodamas, kad saugomam asmeniui pareiškus norą nutraukti jam ir jo šeimai apsaugą, nėra jokio įstatymo, kuris neleistų tokio prašymo nepatenkinti.
Pareiškimas, esą būtina laukti A. Ūso bylos išvados iki šių metų balandžio 10 dienos, pasak teisės ekspertų, yra niekinis. Jame vaiko dalyvavimas nereikalingas. Jeigu taip, su kuo tarėsi vaikų teisių sergėtojai? Tuo tarpu Generalinė prokuratūra mano, kad apsauga gali būti panaikinta. Tai kaip čia yra: dvi institucijos ir dvi skirtingos nuomonės?
O Policijos departamento spaudos konferencijoje paskelbtos grėsmės? Esą, turima žinių, kad vaiką pagrobs. Ar tos grėsmės kybos virš šios šeimos iki grabo lentos – Lietuvoje? Remiantis tokiais argumentais, policija gali bet ką gyvą civilizuotai palaidoti amžinam pragarui.
Tai yra, pastoviai svetimi žmonės tiesiogiai dalyvauja šeimos gyvenime, kuriame ir vaikas, ir jauna motina tampa kažkokių, peršasi mintis, ciniškų politinių žaidimų įrankiu. Pakartosiu: šeima nuteisiama pastoviam viešam apžiūrinėjimui.
Galimybės save ir vaiką lavinti, džiaugtis gyvenimu – tampa nepasiekiamomis. Tiksliau: Žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas įtvirtintas LR Konstitucijoje 22 str. anot advokato V. Vasilionoko, vykdant apsaugą, Konstitucijoje numatyta teisė nėra užtikrinama. Dar yra ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 str. Jis nurodo pareigą ugdyti vaiko talentą ir gabumus. Kaip tai padaryti, jeigu vaikas negali dalyvauti užklasinėje veikloje?
Tikrai kelias į L. Stankūnaitės ir jos vaiko pilnavertį gyvenimą yra, bet ne Lietuvoje. Tai aišku kiekvienam. Net ir violetiniams. Jie siundys, persekios tą vaiką ir niekuo nekaltą motiną iki beprotybės.
Vaiką ginanti motina tą puikiai žino, todėl praėjusiais metais net du kartus L. Stankūnaitė kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu panaikinti jai apsaugos priemones ir perduoti jos apsaugą jos pačios pasirinktai privačiai apsaugos įmonei. Tokia yra daug lankstesnė. Ir taip pat pareiškė norą palikti Lietuvą. Kažkam tai labai nepatiko. Kam?
Juk, žinant, kad L. Stankūnaitės nužudytos sesers dukra gyvena Vokietijoje, žinant, kad teisėsauga puikiai informuota apie jos gyvenimo vietą, sąlygas ir kitką, kokia nerašyta logika draudžia jai išvykti iš Lietuvos?
Atsakingų institucijų atstovų baimė nesusimauti? Bet kuriuo atveju, Policijos departamentas, žinodamas, kad L. Stankūnaitės apsaugos sutartis baigiasi kovo 15 dieną 10 valandą ryto, atsiuntė kovo 14 dieną draudimą jai ir dukrai palikti Lietuvą. Tai yra, atsisakė nutraukti apsaugą. Be jokios galutinės apsaugos datos ribos.
Kas garantuos, kad pasibaigus A. Ūso teismui, neprasidės tampymai į kitus? Juk vyksta dar keliolika teismo procesų, pridursiu, amžinai besitęsiančių, su N. Venckiene priešakyje, kurie bet kada gali pareikalauti vaiko dalyvavimo. Ir taip – be galo be krašto.
Klausimas Vilniaus vaikų teisių apsaugos skyriui: ar šitaip įsivaizduojate vaikų teisių ginimą, leidžiant juos pjudyti teismams, policininkams, politikams? Uždarant prieš neteistos, jokių motinystės teisių nepraradusios motinos valią tarp keturių sienų pusėtinam gyvenimui pastovioje svetimų priežiūroje? Ciniškai siūlant palikti vaiką, o pačiai dingti į keturias puses?
Sunku pateisinti tokį prieštaringą, neaiškiais pagrindais priimtą ir galimai žmogaus teises pažeidžiantį Policijos departamento sprendimą. O „profesionalios“, galimai ir politizuotos Vaiko apsaugos tarnybos su besityčiojančia vadove iš įstatymams nenusižengusios motinos, toleruoti teisinėje valstybėje negalima. Pavojinga.
Kaip pastebėjo advokatas G. Černiauskas, politika įsilipo į teisę ir ją trypia. Matyt, vaikų apsaugos srityje atsitiko tas pat. Nes tokiu atveju, bet kas gali atsidurti tokioje situacijoje.
Tam, kad tai suprastum, reikia ir sveiko proto, ir teisinio išprusimo, ir paprasčiausios, elementariausios atjautos kitam. Sprendžiant iš Vilniaus vaiko teisių apsaugos skyriaus nutarimo nukreipto prieš jų lyg ir ginamą vaiką, šiai įstaigai daugiausiai tos atjautos ir trūksta.
Originalus įrašas tinklaraštyje Vinokuras.lt
