Nors sakoma, kad tobulų nėra, visi mes, žmonės, ieškome to, kas mums yra gražiausia. Vyrai svajoja apie tobulas kūno linijas ir ypatingą charakterį, tačiau kur ir kokiais būdais moterys ieško tikrojo vyriškio idealo? Būtent šiuo klausimu ir buvo pateiktas geriausias receptas, apsilankiusiems Domino teatro spektaklyje „Laukinė moteris“ ,kuris vyko vieną trečiadienio vakarą laisvalaikio namuose „Nautilus“, Kaune.
Pagrindinė spektaklio tema – moters, kuriai jau „gerokai per trisdešimt“, tobulo vyro paieškos. Būtent pagrindinė veikėja, Eglė (aktorė Rasa Marazaitė), yra subrendusi, išranki, pastebinti kiekvieną vyro trūkumą moteris, kuri beieškodama tobulo partnerio patenka į keisčiausias, o kartais net ir absurdiškas situacijas. Nors dažnai pagrindinės veikėjos paieškų rezultatas būna ne toks, kokio ji tikėjosi, Eglė nepraranda moteriškumo, išsaugo jausmingumą, jaučiasi patraukli ir vienintelė tokia šiame pasaulyje. Pati ypatingiausia pagrindinės veikėjos charakterio savybė, mano nuomone, yra humoro jausmas, kuris sukuria nuotaikingą ir labai malonią viso spektaklio atmosferą. Labai svarbu ir glaudus aktorės santykis su publika, kuris nepalieka abejingo nei vieno žiūrovo, priverčia kiekvieną pasijusti renginio dalimi.
Sprendžiant iš gausiai susirinkusios publikos, galima teigti, kad susirinkusieji ne tik atėjo turiningai praleisti laiką, bet neretai aktorės skleidžiama išmintis apie vyrų ir moterų santykius vertė publiką suklusti, pasijuokti iš kai kurių žmogaus savybių ,kurios nėra svetimos ir kiekvieno jų gyvenime. Nors spektaklyje pagrindinė keliama problema, kodėl vyrai niekada nesupras moterų, o moterys – vyrų, visa tai buvo pateikiama su aštraus humoro prieskoniu, todėl žiūrovai buvo priversti į visą situaciją pažvelgti iš kitos pusės. Na, o sprendžiant iš susirinkusiųjų reakcijos, neretai žiūrovai ir patys įžvelgdavo sau būdingų charakterio ir elgesio bruožų pagrindinės veikėjos vaizduojamoje situacijoje. Ir visgi, kad ir kokios kandžios pagrindinės veikėjos įžvalgos vyrų ir moterų santykių tema buvo vaizduojamos spektaklyje, galiausiai vis tiek buvo prieita prie išvados, kad kaip vyrai negali gyventi be moterų, taip moterys – be vyrų, kad ir koki „tobuli“ kartais mes būtume.
Taigi jeigu manęs paklaustų ,kam rekomenduočiau šį spektaklį, aš nedvejodama atsakyčiau, kad pirmiausia visiems tiems, kurie tikisi gerai praleisti laiką jaukioje aplinkoje, malonių žmonių ir talentingos aktorės kompanijoje, visiems ,kuriems rūpi santykiai, jų peripetijos, žmonėms, kurie siekia tobulybės, vertina tikrus jausmus, norintiems įsitikinti, kad kartais idealios kūno linijos ir apartamentai dangoraižyje laimės nesuteikia. Ir galiausiai visiems, kuriuos žavi kitoks požiūris į gyvenimą, negąsdina kandūs juokeliai ir vilioja noras suprasti, kaip visgi pasaulis atrodo priešingos lyties atstovų akimis.
