Epocha baigėsi, anot LSDP pirmininko Gintauto Palucko. Prasidėjo nauja. Pirma projekto dalis – atsikratyti balasto, – įvykdyta. Šiame kontekste tai įvyko be jokių intrigų ar planų ką nors išvalyti. Svarbiausia, antraip, nei teigia „šaunusis devintukas“, jie patys kalti atsidūrę istorijos šiukšlyne. Dabar laukia antra dalis. Būtina atsakyti į klausimus, kaip LSDP elgsis opozicijoje: frakcijos kūrimas ir jos tikslai, veiksmų planas partijai ir visa tai kuo greičiau pateikti partijos nariams ir visuomenei. Atskiras pastebėjimas: šiaip mane labai sunku imponuoti, bet šiuo atveju LSDP Tarybos nariai, skyrių vadovai parodė politinę brandą ir savigarbą. Nuoširdi jiems pagarba!
Grįžtant prie devynių jau buvusių LSDP narių siekusių ir siekiančių suklastoti istoriją aiškinant, kad neva jie tapo Gintauto Palucko ir jo aplinkos savanaudiško elgesio ir intrigų aukomis. Aiškinant, kad jiems palikus koaliciją su karbauskininkais, valstybė sugrius, tačiau, jie, esą, prisiima atsakomybę ir patys pasitraukia iš partijos idant jos nesuskaldytų. Tokios primityvios ir lengvai perregimos demagogijos reikėtų paieškoti.
Kas nutiko dviem buvusiems premjerams, dviem buvusiems LSDP pirmininkams, dviem buvusiems ambasadoriams ir buvusiam Teisingumo ministrui? Kas nutiko su 30 -mete LDDP ir vėliau LSDP grietinėlės psichika, į šį klausimą ilgai atsakinės psichologai, nes solidžios politikos jų elgesyje nebuvo nei kvapo. Negi jie nesuprato, kad save gerbiantis institucinis vienetas jausdamas egzistencinę grėsmę nesiims save ginti? Negi jie manė, kad 20 000 LSDP narių paklus devynių susireikšminusių veikėjų haliucinacijoms tema „mes protingi, jūs kvailiai“?
Taip mano žmonės, uzurpavę valdžią partijoje visus 27 metus. Jie buvo tiek apsvaigę nuo valdžios adatos, kad į 2017 metų spalio 14 -tos Tarybos posėdį net nesigeidė atvykti. Taip septyni buvę partijos vadovai parodė, kuo jie laiko susirinkusius visos Lietuvos partijos atstovus. Akivaizdu, kad niekuo. Buvęs LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius apgailėtinai kaltindamas naujuosius partijos vadovus autoritariniu valdymu, turėtų plėšytis marškinius ir piltis pelenus sau pačiam ant galvos.
Socialdemokratų partija, parodžiusi vertybinį stuburą išėjo iš šio konflikto nugalėtoja. Būtina pabrėžti, kad net dveji LSDP Tarybos posėdžių sprendimai – palikti koaliciją ir šalinti Antaną Vinkų (būtų pašalinusi visus devynis) – yra priimta kvalifikuota dauguma Lietuvos socialdemokratų skyrių narių. Jie parodė elementarią pilietinę drąsą, kurios anksčiau bijojo, kaip velnias kryžiaus. Norisi manyti, kad tą asmeninė drąsa jau daugiau niekur nebepradings.
Lietuvos socialdemokratų laukia vertybinis apsivalymas idant atgaivinti visuomenės pasitikėjimą partija. Idant susigrąžinti esminę socialdemokratinę socialinę, ekonominę, kultūros politiką. Pirmieji LSDP pirmininko G. Palucko ir jo komandos žingsniai gan lėti ir vis dar kelia klausimus. Žinoma, lėtą judėjimą galima objektyviai nurašyti niekam nereikalingam konfliktui su susireikšminusiais LSDP Seimo nariais, bet tai jau praeitis. Nereikia pamiršti, kad politikoje pripažįstami tik šiandienos rezultatai. Vakarykščiai nieko nedomina, nebent mušantis sau į krūtine už nuveiktus darbus rinkiminėje kampanijoje.
Vis gi, pirmieji žingsniai gana lėti. Partijos nariai laukia iš vadovybės atsakymų, kaip ji mato darbą opozicijoje, koks jos santykis su valdančiaisiais, koks šiandieninės partijos požiūris į Darbo kodeksą, į pensijų išmokėjimo modelį, progresinius ir turto mokesčius, ir t.t. Vienu žodžiu, laukiama paruošto veiksmų plano, kuris parodytu skirtumą tarp LSDP ir valdančiųjų „kairiosios“ politikos su konservatorių pagalba. Paskelbtas partijos Manifestas, deja, ne visiškai atspindi lūkesčius. Visų pirma, derėtų informuoti, kas dirbo su Manifestu. Manyti, kad ši informacija perteklinė, tai toks manymas yra niekas kita, kaip senos tradicijos neprisiimti asmeninės atsakomybės tąsa.
Taip pat neaišku, ar šis Manifestas jau galutinis, ar jį dar galima papildyti partijos narių mintimis. Buvo, regis, paskelbta (Kur? Kada?), kad tai nėra galutinis variantas. Jeigu Manifestas yra skirtas deklaratyvei partijos pozicijai nusakyti, tai joje nei vienu žodžiu nepaminėta kova su švogerizmo bei korupcijos apraiškomis pačioje partijoje ir jos valdomose savivaldybėse. Tik skaidri partija gali teigiamai veikti visuomenę savo pavyzdžiu. Ir taip, manifestas nėra partijos programa, bet šių dviejų skaudžių partiją persekiojančių ydų nutylėjimas Manifeste stebina autorių neįžvalgumu.
Taip, viena epocha baigėsi. Nuo šios akimirkos viskas priklauso nuo partijos vadovybės ir partijos narių skyrių bendradarbiavimo. LSDP pirmininkas G. Paluckas atvėrė duris į tikrą vidinę demokratiją, kuri neįmanoma be partijos narių tarpusavio pasitikėjimo. Lūkesčiai išties aukšti, todėl spaudimas partijos vadovui ir jo komandai rodyti intelektualinę ir vertybinę iniciatyvą neeilinis.
Ją be jokios abejonės parodė ir naujos sudėties LSDP Etikos ir procedūrų komisija suvokusi savo misiją ne tik kaip konfliktų tarp „mažų žmogelių“ aiškintoja, bet kaip atsakinga ketvirta svarbiausia LSDP institucija, kurios atsakomybėje stebėti visus iki vieno partijos narius nesvarbu užimamų partijoje postų. Ir ne tik. EiPK taip pat atsakinga už partijos programos įgyvendinimo stebėjimą. Ne šiaip programos, o socialdemokratinės pagal apibrėžimą.
Nauja LSDP epocha savaime neprasidės. Kiekviename jos kūrimo etape negalima pamiršti imperatyvo – Lietuvos socialdemokratų partijos narius vienija ne asmeniniai interesai, o partijos pasaulėžiūra. Tik juo remiantis partija atgaus prarastą visuomenės pasitikėjimą. Be visuomenės pasitikėjimo, partija ateities neturi.
