Praėjus šimtmečiui po mūsų valstybės atkūrimo kaip niekad aktualu pažvelgti į praeitį ir sužinoti, kaip Lietuvos valstybės atkūrimo šventė buvo minima ankstesniais laikais – tada, kai netikėtai pernai atrastas Vasario 16 dienos Lietuvos nepriklausomybės aktas ir buvo tuometinės valstybės pagrindas, ant kurio stovėjo visa valstybė. Šimto metų nepriklausomybės jubiliejus Lietuvai yra didelė šventė, kuri turi vienyti tautą.
Tarpukario Lietuvoje jubiliejiniai minėjimai buvo išsiskyriantys iš kitų ir sutikti su atitinkama pagarba, tad reikėtų imti pavyzdį iš praeities laikų ir šimtmečio jubiliejų paminėti atitinkamai. Juk dar 1920 metais Antanas Vienuolis rašė apie 2018 metų Vasario 16 dienos minėjimą, kuris vyks lietuvių tautos namuose Vilniuje. Ir jis buvo teisus – Lietuvos sostinėje 2018 metais Vasario 16 diena tikrai bus švenčiama, kaip bus švenčiama ir visoje Lietuvoje. Tai yra rimta paskata į šią šventę žiūrėti rimtai.
Vasario 16 diena kaip Lietuvos valstybės atkūrimo diena pradėta švesti per pirmąsias akto pasirašymo metines. Vasario 16 dienos šventė tarpukario Lietuvoje buvo minima kiekvienais metais, tačiau ji nebuvo pagrindine metų švente kasmet. Pirmieji minėjimai buvo švenčiami stipriausiai – pastangas dėjo tiek valdžia, tiek visuomenė. Vėlesniais minėjimas susidomėjimas švente šiek tiek išblėso. 1924 metais pagrindinė metų šventė buvo nukelta į gegužės 15 dieną, motyvuojant tuo, jog vasario mėnesį oras buvo per šaltas. 1928 metais Vasario 16 dienos šventė buvo pagrindinė metų šventė. Kauno miesto savivaldybė nepriklausomybės kovotojams pagerbti Rotušėje suruošė vaišes ir miesto širdies iškilmėse dalyvavo apie 300 kviestų asmenų. Paskaitas skaitė dr. Juozas Purickis ir dr. Kazys Grinius, abu pabrėžė laisvės bei sąmoningų piliečių svarbą.
Po vaišių ir paskaitų savanoriai linksminosi iki 4 val. ryto. 1929 metais tautos šventė taip pat nevyko vasario 16 dieną ir buvo perkelta į rugpjūčio 15-ąją, žolinių, proga, nors ir didelio visuomenės entuziazmo nesulaukė – Vasario 16 dienos minėjimas buvo primirštas. 1930 metais Vasario 16 dienos šventimas turėjo atsigavimo bruožų, tačiau kadangi tie metai buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais ir didžiausias dėmesys buvo skirtas kitiems renginiams, Vasario 16 diena buvo paminėta tik simboliškai, oficialiai ir be jokių didelių iškilmių. 1938 metais Vasario 16 dienos šventė buvo viena stipriausiai švenčiamų per visą tarpukarį, nes buvo minimas dvidešimties metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo jubiliejus. Todėl savaime suprantama, jog buvo didelės valdžios pastangos šventę padaryti kuo iškilmingesnę ir masyvesnę. Visuomenės susidomėjimas buvo vienas didžiausių per visus Vasario 16 dienos minėjimus tarpukariu. Iškilmių metu aikštėse visi norintys nesutilpo, tad klausė šventės transliacijos šalimais esančiose gatvėse per garsiakalbius.
Paskutinis Vasario 16 dienos minėjimas nepriklausomoje Lietuvoje vyko 1940 metais. Šis minėjimas buvo išskirtinis ne tik tuo, kad per artimiausius penkiasdešimt metų Vasario 16 diena nebus oficialiai švenčiama, tačiau kartu tai buvo pirmas minėjimas, kurio metu Lietuva Vilniuje surengė pirmąsias Vasario 16 dienos oficialias minėjimo iškilmes – mieste, kuriame buvo pasirašytas pats nepriklausomybės aktas. Žmonės į Vilniuje vykstančias Vasario 16 dienos iškilmes vyko iš visos Lietuvos. Vilniaus katedroje vyko iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo ministras pirmininkas Antanas Merkys. Šią dieną Signatarų Namuose, kuriuose dabar yra eksponuojamas Vasario 16 dienos nepriklausomybės aktas, buvo atidengta atminimo lenta, kuri pabrėžė namo svarbą Lietuvai. Atminimo lentą atidengė Ministras Pirmininkas. Lentoje buvo iškalti šie žodžiai: „1918 m. vasario 16 d. šiuose namuose paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos atstatymas“. Prezidentas Antanas Smetona nusprendė į Vilnių nevykti ir liko Kaune, kuriame 13 val. iš prezidentūros per radiją pasakė kalbą. Joje pasveikino Lietuvą, pasidžiaugė, kad šiais metais Vasario 16 d. buvo minima ne vien laikinojoje sostinėje – Kaune, bet ir istorinėje sostinėje Vilniuje, kur ji buvo švenčiama pirmą kartą.
Nors ir Vasario 16 diena tarpukariu nebuvo kiekvienais metais pagrindinė metų šventė, Lietuvos visuomenei ji visuomet buvo svarbi diena, nes šią dieną 1918 metais buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas, kuris skelbė Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe, šią dieną buvo sukurta pirmoji moderni Lietuvos valstybė. Visą tarpukario laikotarpį Vasario 16 dienos šventė tiesiogiai koreliavo su nepriklausomybės sąvoka.
Pirmiesiems Vasario 16 dienos minėjimams buvo stipriai rengiamasi iš anksto. 1919 metais Kaune, šventei rengti buvo sukurta speciali komisija tautos šventei rengti, raginusi piliečius būti patriotiškiems ir dalyvauti Vasario 16 dienos šventime. 1921 metais Vyriausiasis Lietuvos gynimo komitetas buvo atsakingas už Vasario 16 dienos šventės rengimą visoje šalyje. Komitetas buvo sudaręs planą, kaip šventė turėtų būti minima visoje Lietuvoje. Vėlesniais minėjimais pasiruošimas buvo kur kas paprastesnis, nes susiformavo įprasta šventimo eiga, kuri beveik nepakito per visą tarpukarį.
Šventei buvo puošiamasi įvairiai. Žmonės savo namų langus papuošdavo Lietuvos didžiujų kunigaikščių portretais, vyčiais, vėliau Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir prezidento atvaizdais. Vėlesniais tarpukario metais vis dažniau būdavo iliuminuojami pastatai – Lietuvos bankas, paštas, ministrų kabineto rūmai, valstybės teatras, geležinkelios stotis, Šaulių sąjungos namai, radijo stoties bokštai ir daug privačių įstaigų ir namų. Taip pat vėlesniais tarpukario metais buvo iliuminuojamas Karo muziejaus bokštas – jame švietė vytis ir Gediminaičių stulpai.
Tarpukario Lietuvoje didžiausi ir pagrindiniai Vasario 16 dienos minėjimai vyko Kaune, tačiau nors minėjimų mastas kasmet svyruodavo, šventės progama kasmet būdavo panaši, dažnai tik su minimaliais skirtumais. Lietuvos nepriklausomybės sukaktys dažnai buvo minimos šventės išvakarėse, vasario 15 dieną, Kauno miesto teatre vakare vykusiu spektakliu. Vasario 16 dienos rytais būdavo rengiamos iškilmingos pamaldos bažnyčiose, šia progą buvo raginamos pasimelsti visos religijų bendruomenės, kurios dažnai tą darydavo ir taip parodydavo savo paramą Lietuvai. Po mišių pirmaisiais šventės minėjimais vykdavo eitynės po svarbesnius miesto objektus. Vakarais Valstybės teatre vykdavo iškilmingas spektaklis.
Lietuvos nepriklausomybės metines minėdavo ir Lietuvos tautinių mažumų bendruomenės. 1920 metais Vasario 16 dienos progą telegramas Lietuvos prezidentui atsiuntė Nemakščių žydų bendruomenė, Kauno vyriausiasis rabinas, Lietuvos žydų studentų grupė Berlyne bei Pasvalio žydų bendruomenės valdyba. Šis gražus žydų poelgis simbolizuoja jų bendruomenės solidarumą su lietuviais Lietuvos nepriklausomybės klausimu. 1938 metais 18 val. vyko Kauno žydų visuomenės pobūvis, kuris buvo surengtas žydų sąjungos ir vyko Kauno žydų realinės gimnazijos salėje. Į pobūvį pakviesti atvyko prezidentas su žmona. Sukakties progą trumpą kalbą pasakė kariuomenės kapelionas rabinas Samuelis Sniegas. Tai rodo Lietuvos žydų bendruomenės gerus santykius su tuometine Lietuvos valdžia.
Kariuomenės vaidmuo Vasario 16 dienos šventės minėjimose tarpukario Lietuvoje buvo svarbus ir esminis. Kariuomenė dažniausiai vadovaudavo paradams, viešoms eitynėms bei žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę pagerbimui. Tai pritraukdavo didelį žmonių dėmesį, ypač karo muziejaus kiemelyje, kuriame nuo muziejaus įkūrimo 1921 metais ir iki pat 1940 metų žmonių susirinkimas paminėti Vasario 16 dieną tapo tradicija.
Vasario 16 dienos šventės įtaka tarpukario Lietuvos visuomenei buvo didelė. Šventė skatino patriotizmą, tautos jausmą, bendrą solidarumą. Didelę šventės įtaką Lietuvos visuomenei rodo ir tai, kad kiekvienais metais Vasario 16 diena buvo nedarbo diena. Tačiau valdžia stengėsi Vasario 16 d. paversi ne tik laisvadieniu, bet ir organizuoti renginius, kuriuose dalyvaudavo aukščiausi šalies pareigūnai, politikai, kariuomenės vadovai bei visuomenė. Kartu vykdavo valstybinės iškilmės, į kurias susirinkdavo minios žmonių. Vasario 16 dienos iškilmės kai kuriems žmonėms tapo įpročiu – per šventę eiti šventines pamaldas, eiti į miestų gatves, stebėti iškilmes, klausytis paskaitų, stebėti koncertus ar spektaklius. Vėlesniais metais visus Lietuvos gyventojus pasiekdavo per radiją transliuojamos prezidento kalbos bei Valstybės teatre vykstantys iškilmingi spektaliai ir minėjimai. Taigi galima drąsiai teigti, jog šventės dvasia apimdavo visą šalį.
Taip pat skaitykite: Dr. Jonas Basanavičius. Kodėl Jį pamirštame?!
