Tūkstančius metų menas buvo neatskiriamas nuo religijos. Religija turėjo visišką kultūros kontrolę, todėl jauni motyvuoti kūrėjai save galėjo išreikšti tiktai atitikdami griežtos doktrinos reikalavimus. Krikščionybėje buvo laikoma nuodėminga sukurti kažką, ko nėra Biblijoje, o Islamo šalyse buvo nuodėmė išvis ką nors sukurti.
Šio sąrašo filmai nagrinėja netikėjimo temas bei pasakojimus, kurie drįsta abejoti religijos dogmomis. Tokie filmai užima žymiai mažesnę kino nišą nei religijos įkvėpti filmai, bet tai tik dėl to, kad jų nėra tiek daug sukurta kaip filmų įkvėptų religijos.
Yra neįtikėtina kaip visai neseniai ateizmas buvo juodinamas Vakarų kultūroje bei toks priešiškumas vis dar yra išlikęs daug kur pasaulyje. Ateizmas yra lygiai tiek pat tikėjimas, kiek religija yra įrodymas. Nėra teisinga vadinti šiuos dalykus lygiavertėmis priešingybėmis.
Išvardyti filmai yra skirti daugiausiai pasauliečiams, bet tikintysis irgi gali pasisemti kažko vertintingo iš plačiai apimamų ir puikiai nagrinėjamų temų. Tai objektyviai pastatyti geri filmai, kurie nebūtų užmiršti ir kituose sąrašuose.
10. „Agora”
Ambicingas iš Čilės kilusio Ispanų režisieriaus Alejandro Amenábar’o sprendimas – iki šiol istorinės dramos jo kūryboje nebuvo. Nepaisant to, iš filmo galime tikėtis kur kas daugiau, nei pusnuogiai gladiatoriai avintys sandalus ir mosuojantys aštriabriauniais kardais. Istorija mus nukelia į 391-uosius Romos imperijos metus, į Aleksandrijos miestą. Praleidę daugelį metų engiami krikščionys sukyla. Jie pradeda skleisti Dievo žodį. Neapsikentę pagonys ryžtasi kovai apsaugoti savo religiją ir taip užsitraukia nemalonę. Filmo pavadinimas kilęs iš senosios graikų kalbos, reiškiantis – „svarbiausia miesto aikštė“, kurioje žmonės turėjo galimybę reikšti savo mintis, tad ši aikštė filme yra vieta krikščioniškajai propagandai. Filmo centre dominuoja Hipatija – matematiko dukra, filosofė ir astronomė, dėstanti Platoniškoje mokykloje. Ji visapusiškai atsidavusi mokslui, tad atstumia ją įsimylėjusį gerbėją Orestą (Oscar Isaac). Kuris net ir po viešo pažeminimo nenustoja jos mylėti. Hipatijos tėvo vergas Davus, jai asistuoja paskaitų metu. Taip pat stropiai mokosi net ir būdamas vergu. Jis begalo įsimyli Hipatiją, tačiau suvokia jog jų meilė neįmanoma ir ryžtasi drastiškoms permainoms. Didėjant krikščionių gretoms agresija liejama tiek ant pagonių, tiek ant žydų. Tai aiškių pažiūrų, išsilavinusios moters istorija, kuri susiduria su iššūkiais senaisiais Romos imperijos laikais.
9. „Melo sukūrimas“ (angl. „The Invention of Lying“)
Šioje alternatyvioje realybėje visi sako tiesą. Vieną dieną pasirodo toks asmuo, kuris nesako tiesos ir iš to gimsta religija. Komedijos legenda, ateistas Ricky Gervais pats parašė ir surežisavo šį filmą. „Melo sukūrimas“ (angl. „The Invention of Lying“) pirmu žvilgsniu gali pasirodyti kaip sarkastiška romantinė komedija, bet už to slypi gilesnės įžvalgos į žmonių elgesį.
Ricky Gervais vaidina pagrindinio herojaus vaidmenį, kuris egzistuodamas šiame tiesos, ir todėl nereligiškame, pasaulyje atranda melavimą. Kaip ir galite įsivaizduoti rezultatas išeina juokingas. Jis gauna savo svajonių merginą, tampa turtingas, išvengia bausmės už nusikaltimus ir sugeba daryti viską, ką tik širdis geidžia, nes tas, kuris meluoja turi milžinišką galią pasaulyje.
Galiausiai jis tampa Mozės antrininku savo paties religijoje, kuri buvo sukurta iš jo sugebėjimo meluoti ir užtai nelikti nubaustam. Kaltė pradeda kankinti jį, ypač santykiuose su savo sužadėtine. Kai herojus įtikina pasaulį, kad visi atsakymai ateina iš nematomo žmogaus danguje, jis atsisako dangiškojo dogmatizmo dėl asmeninio pasirinkimo, kuris leido suderinti vienintelę tiesą visatoje. Jis leidžia žmonėms rinktis būti geriems arba blogiems. Nepaisant šios netobulos sistemos, žmonės rinkasi būti geresniais.
Galbūt ryškiausia dalis „Melo sukūrime“ yra tai, kad religija gimsta iš paprasčiausio balto melo apie pomirtinį gyvenimą, kuris pirmiausia buvo pasakytas Gervaiso veikėjo motinai jos mirties patale. Kai kuriems tikrai yra sunku šį faktą perkrimsti, bet tai parodo, kad net pats mažiausias geros intencijos melas gali turėti siaubingas pasekmes.
8. ,,Priešingumo riba” (angl. ,,The Sunset Limited“)
,,Priešingumo riba“ tai pokalbis tarp dviejų teologijos pusių: ateisto, kurį vaidina Tommy Lee Jones ir atsidavusio krikščionio, kurį vaidina Samuel L. Jackson. Šios dvi priešingos idealogijos yra priverstos susikirsti, kai Samuelio Jacksono veikėjas išgelbsti ateistą nuo savižudybės. Toliau jie važiuoja keleiviniu traukiniu savo mieste. Krikščionis nusiveda ateistą į savo apartamentą, vildamasis išelbėti žmogų nuo pasaulietiškumo, manydamas, kad jis yra paklydęs nuo tikėjimo. Tačiau ateistas turi rimtas priežastis dėl savo bandymo susinaikinti, o tai priveda prie pusantros valandos uždaroje erdvėje vyksiančių debatų.
Pastatyta pagal Cormac McCarthys dramą su tuo pačiu pavadinimu, „Priešingumo riba“ ryškiai parodo diskutuojančių siekius. Šie du veikėjai ginčijasi ir stipriai grindžia argumentais savo puses, o tai neleidžia iškart nuspręsti, kuris iš jų yra teisus. Visos pagrindinės idėjos yra pamatuojamos bei pateisinamos ir leidžiama žiūrėtojui pačiam susidaryti savo nuomonę dėl gyvenimo esmės buvimo ar nebuvimo.
Pabaiga leidžia žiūrovui suprasti teisingą pusę. Mes jums nepapasakosime, kas įvyks toliau, kadangi visas filmas yra daugiau kaip tekstas, nei pasakojimas, bet „Priešingumo riba“ yra šitame sarašę dėl svarių priežasčių.
7. „Brajano gyvenimas“ (angl. “Monty Python’s Life of Brian”)
Nesenstanti satyrinė komedija, kuri dėl šiurkštaus humoro jausmo ilgus metus tūnojo kino archyvuose ir tik po 38 metų (2008) buvo pristatyta žiūrovams. Filmą sukūrė „Monty Phyton“ anglų komikų trupė, turinti klasišką humoro jausmą. Komedija buvo apkaltinta šventvagyste, tačiau filmo kūrėjai spaudoje gynėsi, kad „Brajano gyvenimas“ pašiepia ne krikščionybę, o melagingas sektas ir religines iliuzijas. „Monty Phyton“ trupė taip pat pranešė, jog sąmoningai pasirinko nesišaipyti iš Jėzaus Kristaus scenos. Yra skelbiama, kad filmo montavimo metu buvo iškirptos net penkios kontraversiškos scenos, apie 13 minučių filmavimo medžiagos. Pagrindinis filmo veikėjas Brajanas (Graham Chapman) – jaunas žydas, gimęs tą pačią dieną kaip Jėzus Kristus, yra per atsitiktinumą išrenkamas Mesijumi. Čia pasirodo ir tragikomiška filmo pusė, kurioje aplinkinių garbinamas jaunuolis stengiasi sakyti tiesą, kad jis nėra joks Dievo misijai įgaliotas asmuo ir liepia galvoti tikinčiuosius savo galva. Bet minia interpretuoja Brajano žodžius netiesiogiai ir laukia stebuklo ar Dievo ženklo. Veikėjų nesusikalbėjimas yra vienas iš „Monty Phyton“ humoro elementų. Komedija buvo išleista pirmiausia ne Didžiojoje Britanijoje, o Amerikoje, nes tuo metu šioje šalyje nebuvo šventvagystės įstatymų. „Monty Phyton“ trupė puikiai suprato, kad atsiras žiūrovų, kurie nesupras jų humoro jausmo ir filmo prasmės.
6. Kontaktas (angl. „Contact“)
Apie ateizmą dažnai atsiliepiama negatyviai dėl jų antipatijos stebuklams. Tokia racionali mintis nėra pralaidi didesniam grožiui ar gerėjimuisi anot tikinčiųjų. „Kontaktas“ paneigia šiuos spėliojimus, parodydamas, kad mokslas turi daug daugiau stebuklų nei religija galėtų įsivaizduoti.
„Kontaktas“ rodo Jodie Foster heroję – astronomę ieškančią už žemės ribų esančios gyvybės signalų. Po kiek laiko, pasiekus radio bangai iš kito intelektualaus būvio, Foster veikėja yra pasirenkama išsiųsti į signalo šaltinį. Tai, ką ji atranda erdvėlaivyje yra už mokslininkų grupės vaizduočių ribų, tad gana sunku patikėti patikėti jos istorija. Nor trumpam herojė atrodė linkstanti link skeptikų tikėjimo, tačiau tai pasikeičia, kai jos istorija yra pripažįstama kaip tiesa. Tai leidžia visiškai naujai, moksliškai suprantamai sričiai tapti įmanomai.
„Kontaktas“ yra visiškai pasaulietiškas, nuo pradžios iki pabaigos, kuriame neįtikėtini įvykiai negali būti aiškinami kaip religiški. Kito pasaulio atradimui ir fantastinėms vizijoms per dramatišką „kosmoso kovą“ neprireikia netikėjimo sustabdymo. Tai, kas buvo pamatyta buvo įmanoma dėka superintelegencijos. Nepaisant visų fantastiniai įvykių, kuriuos astronautė pamatė, ji nesiginčija su visata, kuri padaro visa tai įmanomu be šventųjų intervencijos.
5. Beždžionių planeta (angl. „Planet of the Apes“)
Visi žino šią klasikinę istoriją. Veikiausiai ji buvo įgrūsta į tavo pasąmonę dėka nesibaigiančių perdirbinių versijų, kuriose pamiršta šio originalaus filmo mintys. 1968-ųjų „Beždžionių Planeta“ yra ankstesnių temų aukso puodas, nes čia rodomas priėmimas lemties vietoj faktų.
Einant atvirkštine chronologine seka ir pradedant nuo žymios staigios istorijos posūkio pabaigos, „Beždžionių Planetoje“ yra rodoma, kad mūsų pasaulyje beždžionės konkurencinėje kovoje užkopė į gyvybės piramidės viršūnę. Beždžionės sukūrė civilizaciją didingesnę civilizaciją nei mūsų, bet ir joje yra ydų. Civilizaciją silpnina lygiai tokios pačios religinės ydos, kurios silpnina visas pažengusias visuomenes. Jie garbina savo šventuosius ritinius, kurie kaip tikima buvo parašyti jų Dievo, Simiano. Juose yra atmetami esminiai įrodymai, kad anksčiau egzistavo protėvis, kurio kiek nedidelis genetinis skirtumas neigė dieviškosios Beždžionių kūrinijos egzistavimą. Skamba panašiai? Šis paprastas rolių apsikeitimas rodo veiksimingą satyrą, kurią pritaikius mūsų sukūrėjo tikėjimams, skamba gana kvailai, jei tai skamba iš beždžionių lūpų.
Nors „Beždžionių Planeta“ nėra itin ateistiškas filmas, vis tik yra parodoma meta-Darwino realybė, kurioje beždžionės yra išsivysčiusios iš pereinamų žmonių. O tai palieka mažai vietos religiniams įsitikinimams.
4. „Mokytojas“ (angl. „The Master”)
Ši juosta išsiskiria tarp pastaruoju metu sukurtų rimtų filmų, analizuojančių „smegenų plovimo“ mechanizmus, pasitelkus religiją.
Amerikiečiai mėgsta sakyti: „Jei nori greitai praturtėti, įsigyk nuosavą benzino kolonėlę, o jei svajoji tapti milijardieriumi, sugalvok naują religiją“. Puikus pastarosios gyvenimiškos išminties pavyzdys yra scientologijos fenomeno autorius L. Ronas Hubbardas (1911 – 1986), pradžioje išgarsėjęs kaip fantastinių romanų bei apysakų autorius: 1953 m. jis įkūrė scientologų sektą, kuriai vadovavo iki mirties. Pradžioje scientologija buvo vadinama alternatyva psichoterapijai ir „taikomąją religine filosofija“, tačiau vėliau buvo praminta naująja religija. Ši viešumos vengianti organizacija jau seniai apraizgė pasaulį naujų narių verbavimo centrais, tačiau oficialios religijos statuso nusipelnė toli gražu ne visur.
Panašią organizaciją matome ir filme „Mokytojas“, kurio fonas – po Antrojo pasaulinio karo psichologinę krizę išgyvenanti Amerika. Režisierius P.T. Andersonas šį kartą drauge su herojais leidžiasi į klaidžius religinio fanatizmo akivarus. Į juos laisva valia įsipainioja demobilizuotas jūreivis Fredis Kvelas (Joaquinas Phoenixas), kurį charizmatiškas naujos religijos pradininkas Lankasteris Dodas (Philipas Seymouras Hoffmanas) po pirmos pažinties pelnytai pavadina „kvailu ir purvinu gyvuliu“. Jis iš tikrųjų yra primityviausių instinktų įsikūnijimas – seksualiai nepasotinamas vulgarus nepraustaburnis, nekontroliuojantis jį stichiškai užvaldančius agresijos priepuolių, bet tuo pat metu jaučiantis impulsyvius dvasingumo proveržius. Būtent todėl jis Dodui pasirodo esąs nepaprastai įdomus „bandomas triušis“, mat intelektualam manipuliatoriui patinka tyrinėti į jo pinkles pakliuvusių subjektų pasąmonę.
Fredis tampa idealiu dvasinės terapijos pacientu ir ištikimu tarnu, fanatiškai ištikimu savo Mokytojui. O Dodui tai puiki galimybė išmėginti savo sugebėjimus manipuliuoti jo hipnozės kerų užnuodytais žmonėmis.
3. „Jėzaus stovykla“ (Angl. “Jesus camp”)
Niekas neleis suabejoti, kad filmas „Jėzaus stovykla“ yra dokumentinis. Niekas išskyrus ekrane rodomus vaizdus, kuriais ne tik sunku patikėti, bet ir visai nesinori manyti, kad tai yra tiesa. Masinis pamišimas bei transas šokiruoja ir netrukus apima jausmas tarsi tave purtytų. Kaip taip gali būti?! „Jėzaus stovykla“ – tai režisierių Heidi Eving ir Rachel Grady bendras darbas, po kurio pasirodymo viešumoje minėtoji stovykla buvo uždaryta dėl neigiamos visuomenės reakcijos. O kaip galėtų būti kitaip? Ir kaip apskritai ši smegenų plovimo mašina kuo ramiausiai egzistavo iki tol? Stebint šios vasaros stovyklos vaikų kasdienybę nelieka abejonių, kad tai vienas baisiausių kada nors matytų siaubo filmų. Mažyčiai vaikyčiai rangosi ir purtosi, kaukia, verkia, šaukia ir pučia snarglių burbulus taip kviesdami dievulį arčiau savęs. Vaikučiai greitai patiki, kad yra baisūs nusidėjėliai ir snarglių burbulų puota tik pagausėja. Vienok tai dar nėra baisiausia šio siaubo filmo dalis. Baisiausia, kai 9 – 12 metų vaikučiai yra bekompromisiškai įsitikinę, kad kiekvienas jiems sakomas žodis yra šventa tiesa ir yra pasiryžę daryti bet ką, kad tik tą skelbiamą tiesą apgintų. Ko ne armija? Baisi, siaubą kelianti armija. Evangelikų vedlė entuziastingai aiškina, kad Harį Poterį reikia tempti ant laužo, o vaikučiai trina rankutes ir yra pasirengę atlikti dievulio valią. Kol jų atžalos purtosi ant žemės ir taškosi snargliais atgailaudami už savo nuodėmes, tėveliai išdidžiai šypsosi. Tėvų fanatizmas gasdina, tačiau ne taip labai, kaip žinojimas, kad jie į pasaulį išleis dar didensius fanatikus.
2. „Išsiaiškinimas: Scientologija ir tikėjimo kalėjimas“ (angl. „Going Clear: Scientology and the Prison of Belief“)
Didžiosios Britanijos televizijos transliuotojai pajuto spaudimą iš šalies, kad šis filmas nebūtų rodomas visuomenei. Galime suprasti kodėl Scientologijos bažnyčia sukėlė tokią situaciją – šis filmas atskleidžia nelabai malonią tiesą apie taip žvaigždžių pamėgtą naująją religiją. Filmas pasakoja kaip ši religija išvydo dienos šviesą, supažindina su jos įkūrėju L. Ron Hubbard ir atskleidžia kaip ji tapo tokia populiari Holivude. Dokumentinio filmo vinis – šokiruojantys pasakojimai apie labai gerai žinomus bažnyčios narius – John Travolta, Tom Cruise, Paul Haggis ir daugelį kitų. Jie atskleidžia nemalonią tiesą apie išnaudojimus ir išdavystes, kurias organizuoja bažnyčios atstovai, tarp jų ir tie, kuriai vadovauja bažnyčiai netgi dabar, taip pat apie darbus, kuriuos tenka atlikti bažnyčios vardan. Prieštaringesnės religijos už scientologiją pasaulyje, matyt, nėra. Apaugusi skandalais, kritikuojama, tačiau pritraukanti vis daugiau sekėjų ir tuštinanti jų kišenes. „Tai vergų stovykla, žmonės ten tiesiog persekiojami“, – taip buvęs sektos narys kalba apie apsilankymą vietovėje, kuri, pasak pačios bažnyčios, turi būti religinių atsiskyrėlių buveinė. Scientologų bažnyčiai dažnai priekaištaujama – dėl aferų su pinigais, fizinio ir psichologinio bendruomenės narių spaudimo. Kaip pats sektos įkūrėjas pristatydavo scientologijos idėją – tai civilizacija be beprotybės, nusikaltimų ir karo. Pagrindinės Scientologų bažnyčios idėjos skelbia, kad žmonės yra nemirtingi ir jų galimybės yra beribės, taip propaguodami idėją, kad žmonės turi super galių ir įstojus į šios bažnyčios gretas galima išmokti, kaip jas įvaldyti, pavyzdžiui skaityti mintis ar minčių pagalba judinti objektus. Scientologai tiki, kad žmogaus siela gali numalšinti fizinį skausmą ir traumas, tiesiog sukuriant komunikaciją tarp sielos ir kūno. Tai įvykdyti padeda detoksikacinės saunos, geriami vitaminai ir aliejai bei bėgiojimas. Teigiama, kad Tomo Kruzo buvusi žmona Kate Holms gimdydama neturėjo teisės išleisti nei garso, bijant, kad tai gali turėti neigiamą įtaką naujagimei. Tokios idėjos sulaukia nemažai kritikos ir viešų svarstymų (pavyzdžiui, kaip kojos lūžiui gali padėti sauna ar bėgiojimas). Lygiai taip pat kritikos sulaukia bet kuri religija, tačiau skirtumas yra tas, kad scientologai labai jautriai reaguoja į bet kokį neigiamą atsiliepimą apie juos, o kovai su tuo naudoja šantažą, pagrobimus, šnipinėjimą ir grupes kostiumuotų advokatų, pasiunčiamų į kovą už kiekvieną neigiamą komentarą. Dėl per didelio noro koreguoti savo reputaciją ir slėpti neigiamą informaciją, Scientologijos bažnyčios nariams buvo uždrausta redaguoti informaciją apie save Wikipedia tinklalapyje.
1. „Sensacija“ (angl. „The Spotlight“)
Amerikiečių biografinė drama, paremta tikrais faktais. Filmo siužetas sukasi aplink „The Boston Globe“ dienraščio žurnalistų komandą, paviešinusią kunigų seksualinės prievartos prieš vaikus skandalą. Buvęs kunigas Richard Sipe, kuris kovoja prieš pedofiliją, padėjo žurnalistams surasti net 90 Bostono kunigų, kurie nesilaiko celibato ir užsiima nusikaltimais. Retas atvejis, kai kino juosta gali pasigirti laimėjusi net 6 „Academy Award“ apdovanojimus už geriausią: režisūrą, montažą, scenarijų, filmą bei antraplanius vyro ir moters vaidmenis. „The Boston Globe“ – seniausia Amerikoje tyrimų žurnalistikos komanda padėjo „Sensacija“ kūrėjams su aktorių atrinkimu, aprangos stilistika, siužetu ir filmavimu. Filmo režisierius siekė, kiek įmanoma labiau atkurti įvykių faktus. Scenarijaus rašytojai Tom McCarthy ir Josh Singer prisipažino, kad kurti scenarijų dviese buvo lengviau, nes jiedu galėdavo padiskutuoti apie painią istoriją. Josh Singer atskleidė, kad filmo tikslas nebuvo sunaikinti krikščionišką tikėjimą, tačiau eksponuoti nutylėtą tiesą ir pabrėžti žurnalistikos galią. Žiūrovai filme „Sensacija“ taip pat susipažins su žurnalistikos profesijos peripetijomis. Kino ekrane vaizduojama tyrimų žurnalistikos komanda primena tikrus detektyvus, kurie neranda laiko savo šeimoms, dirba viršvalandžius ir susilaukia netgi grasinimų.
Taip pat skaitykite: TOP 10 politinių komedijų
