Šių metų „Scanoramos“ programoje „Naujienos iš Šiaurės“ greta atsidūrė dvi Norvegijoje sukurtos biografinės dramos apie moteris. Abi savo srityse nuveikė didžiulius darbus. Abi tapo tikromis profesionalėmis. Abiejų veikla padarė įtaka dviejų šalių istorijai. Abi gyveno ir dirbo tuo pačiu laikotarpiu. Pagaliau abiejų vardai buvo Sonja.
Tik viena jų (filmas „Sonja. Baltoji gulbė“) tapo dviejų kontinentų (Europos ir Amerikos) dailiojo čiuožimo žvaigžde ir viena žymiausių pasaulyje moterų, įkvėpusi modernųjį dailųjį čiuožimą. O kita buvo „nematomo fronto“ kovotoja, kurios nuopelnus kovoje su fašizmu saugo tik archyvų dokumentai ir istorikams žinoma informacija.
Sonja Henie tris kartus buvo tapusi olimpine čempione pavieniame čiuožime ir kartą net nuo nugalėtojų podiumo sveikino patį A. Hitlerį. O Sonja Wigert (filmas „Šnipė“) buvo norvegų aktorė, bet likimas ją privertė Antrojo pasaulinio karo metu tapti šnipe (tiksliau sakant, dviguba agente), o už tokią veiklą, kaip sako šnipės kuratorius, šlovės niekas negarantuoja (nebent už nuopelnus Tėvynei būsi apdovanotas vardiniu žiebtuvėliu sau karališkomis regalijomis).
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, viena žymiausia Skandinavijos aktorių Sonja Wigert gyvena neutraliame Stokholme ir vaidina teatre. Švedija per abu pasaulinius karus išsaugojo savo šalies neutralumą. O štai Norvegijos likimas buvo labai dramatiškas. 1940 m. naciams okupuoti šią šalį padėjo Norvegijoje įkurtos fašistų partijos lyderis Vidkūnas Quislingas, okupantų paskelbtas marionetinės Nacionalinės asamblėjos vadu, nors tikroji valdžia priklausė Reicho komisariatui ir Trečiojo reicho vietininkui Josefui Terbovenui.
Beje, naciai Norvegijoje buvo radę ir kur kas įtakingesnių rėmėjų bei gerbėjų. Štai Nobelio premijos laureatas rašytojas Knutas Hamsunas ne tik neslėpė simpatijos Adolfui Hitleriui, bet ir susilaukė garbės būti priimtam fiurerio rezidencijoje. O savo Nobelio premijos medalį rašytojas padovanojo nacių propagandos ministrui Josephui Goebbelsui. Aktyvus fašistų politikos palaikymas gerokai pakenkė literatūros klasiko reputacijai, ir ši tema daug metų po karo buvo paprasčiausiai nutylima, o rašytojo šlovė iki paskutiniųjų gyvenimo valandų buvo virtusi jo gėda, nes 1948 m. vasarą Norvegijos teismas K. Hamsuną paskelbė tėvynės išdaviku (apie tai, beje, pasakojo prieš keletą metų „Scanoramoje“ parodytas režisieriaus Jano Troellio filmas „Hamsunas“).
Filmas „Šnipė“ (rež. Jensas Jonssonas) atkuria okupuotos Norvegijos įvykius. Kaip ir kitose okupuotose Europos teritorijose pradžioje naciai stengėsi elgtis „civilizuotai“: nepaklusniems ir besipriešinantiems naujajam režimui buvo rengiami būsimųjų represijų planai, o inteligentus buvo bandoma į savo pusę palenkti, kaip sako dabartiniai politikai, „minkštosios galios“ priemonėmis, paprasčiau kalbant, propaganda. Didelis vaidmuo šiame ideologiniame kare buvo numatytas kinui (Trečiajame reiche visą nacių valdymo laikotarpį tokia politika davė puikius rezultatus).
Kai vokiečiai nusprendė „įdarbinti“ kiną savo propagandos kare, Sonja Wigert iškarto atsidūrė Reicho komisaro Josefo Terboveno (Alexanderis Scheeras) sąrašo viršuje. Gyvenanti Stokholme Sonja jautėsi pakankamai saugi ir arogantiškai paniekino kvietimą atvykti į Oslą dalyvauti oficialiame aukšto rango vadovų vakarėlyje. Netrukus mergina suprato padariusi klaidą, nes jos tėvas buvo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Pasirinkimo nebeliko – teko sutikti su Norvegijos pasipriešinimo judėjimo vadovų pasiūlymu tapti šnipe, kad išgelbėtų tėvą ir pasitarnautų Tėvynei.
Žiūrėdamas „Šnipę“ vis prisiminiau prieš gerą dešimtį metų „Scanoramoje“ matytą karinę dramą „Juodoji knyga“ (Zwartboek, 2006, rež. Paulas Verhoevenas). Joje besibaigiant Antrajam pasauliniam karui jauna žydaitė Reičel neteko savo būsto ir prarado viltį pabėgti į jau išlaisvintą Olandiją. Jai nelieka nieko kito, kaip prisidėti prie Pasipriešinimo judėjimo, o kad išliktų gyva Reičel priversta tapti aukšto rango SS karininko meiluže.
Reičel „Juodojoje knygoje“ nebuvo šnipė, bet ir Sonjai Wigert (Ingrid Bolsø Berdal) teko panaši dalia – miegoti su Terbovenu, o naktimis rizikuojant gyvybe fotografuoti meilužio kabinete esančius dokumentus.
Ar Sonjos gauta informacija kaip nors prisidėjo prie karo baigties? – Tikriausiai ne. Bet aktorės karjerą Sonja Wigert tikrai sužlugdė. Apie tai ji buvo perspėta jau pačioje „pavojingų ryšių“ pradžioje: „Ką darysi tada, kai papūs kitokie vėjai?“.
Norėtųsi atkreipti dėmesį ir į „Šnipės“ garso takelį. Kompozitorius Rafas Keunenas sakė: „Norėjome naudoti tik akustinius instrumentus, bet teko pridėti ir šiuolaikinių muzikinių efektų, išgautų iš fortepijono bei arfos. Kadangi Sonja Wigert buvo ne tik aktorė, bet ir dainininkė, mes taip pat įrašėme kelias dainas su Briuselio džiazo orkestru bei „Michelino Bisceglia Trio“ – jas visas sudainavo Ingrid Bolsø Berdal.
Taip pat skaitykite: Geriausi XXI amžiaus kino filmai pagal išleidimo metus
