XIX a. viduryje Kinijos pakrantes sudrebino vadinamieji Opijaus karai, nors tuo metu kariniai konfliktai nebuvo retas reiškinys, šie istorijos metraščiuose įsirašė kaip vieni labiausiai neįprastų konfliktų žmonijos istorijoje. Tai nebuvo tik įprasti teritoriniai nesutarimai, kariniai veiksmai buvo panaudoti norint užsitikrinti prekybos galią pasaulyje bei priversti Kiniją atverti savo rinką Vakarų pasaulio prekėms. Didžioji Britanija tapo pirmąja valstybe be karinių veiksmų taip pat amoraliai pasitelkusia narkotinę medžiagą kaip ekonominį ginklą, siekdama sumažinti „Dangiškosios imperijos” įtaką prekybos pasaulyje.
Visos šių karų priežastys mus atveda ne kur kitur, o į pačią Didžiąją Britaniją, kuri nuo seno pasižymėjo aistra kiniškai produkcijai: porcelianui, arbatai ir šilkui. Vienintelė problema šioje aistroje buvo ta, jog Čingų dinastija atsisakydavo prekinių mainų ir vykdė griežtą izoliacijos politiką, teigdama, kad jiems nėra reikalingos britų prekės ir iš Europos atvykę pirkliai už pamėgtus pirkinius turi atsiskaityti tik grynu sidabru. Taip vis tuštinant savo sidabro atsargas, o savų prekių parduodant kur kas mažiau, Didžioji Britanija susidūrė su grėsme, kad netrukus gali pritrūkti pagrindinės valiutos. Europiečiams teko ieškoti išeities, kaip išleistus pinigus sugrąžinti į savo šalies iždą. Taip jiems kilo mintis išnaudoti opijaus potencialą tam, kad pavyktų įveikti Kinijos uždarumą.
Britų Rytų Indijos kompanija (angl. British East India Company), kuri tuo metu išsiskyrė savo galingumu, o daugelis šaltinių ją net apibūdina kaip „valstybę valstybėje”, gavo galimybę valdyti opijaus gamybos monopolį ir auginti jį Bengalijos teritorijoje. Nors Kinijoje tuo metu galiojo griežti draudimai, tačiau britai, pasitelkę kontrabandą, pradėjo narkotinę medžiagą pardavinėti privatiems pirkliams, kurie vėliau ją gabendavo į Kiniją. Sumaniai britų apgalvota schema suveikė ir sidabras, anksčiau iš Europos plaukęs į Kiniją, staiga per opijaus prekybą pradėjo grįžti į britų saugyklas. Ši masinė prekyba opijų pavertė vieną vertingiausių to meto rinkos prekių, o britai pagaliau užsitikrino lygias sąlygas prekybos pasaulyje, taip griaudami Kinijos ekonomiką.
Daugiau nei pusšimtį metų trukusi masinė prekyba tapo nacionaline tragedija Kinijos piliečiams. 1834 m. buvo parduota 5 000 tonų opijaus, o priklausomybė nuo narkotinės medžiagos plito sparčiai ir pasireiškė įvairiuose sluoksniuose, net ir tarp valstybei tarnaujančių pareigūnų. Buvo nustatyta, kad didžioje dalyje įstaigų daugiau nei pusė pareigūnų vartojo šią medžiagą. Tokia statistika paralyžiavo valstybės vystymąsi ir kasdienį funkcionavimą, kadangi pasienio tarnybos darbuotojai įsivėlė į korupcijos pinkles su kontrabandininkais. Šalies vadovus labiausiai neramino smukusi valstybės ekonomika, nes sidabras nekontroliuojamai keliaudavo iš šalies į Vakarų valstybes, mažinant atsargas. Tokios pasekmės vyriausybę privertė imtis itin griežtų priemonių.
Praėjus beveik 66 metams po pirmųjų masinių opijaus gabenimų į Kiniją, 1839 m. ši britų schema patyrė lūžį, kai imperatoriaus paskirtas pareigūnas Linas Czesiujas ryžtingai užsimojo sustabdyti šią prekybą, pražūtingai naikinančą šalį ir sunaikinti visas opijaus siuntas, atkeliavusias į Kantono uostą. Valdžios atstovui pavyko užblokuoti užsienio pirklių sandėlius ir pareikalauti kontrabandininkų atiduoti daugiau nei 20 000 dėžių su opijumu. Visos atiduotos narkotinės medžiagos buvo oficialiai ir viešai sunaikintos Humenio vietovėje, jas išpilant į jūrą, o pirkliams teko pasirašyti raštišką pasižadėjimą, kad daugiau niekada į šalį negrįš su narkotikų siuntomis. Ši situacija palietė net ir karalienę Viktoriją, kadangi pareigūnas Linas išsiuntė jai oficialų laišką su klausimu, kodėl šalies vadovė leidžia savo piliečiams užsiimti prekyba medžiagomis, kurios jos šalyje nebūto toleruojamos, tačiau britų vyriausybė į tai pažiūrėjo atsainiai, aiškindama, kad tai yra pasikėsinimas į savo piliečių turtą ir laisvąją prekybą.
Nors tikroji karinio konflikto priežastis buvo prekyba opijumi ir jos draudimas, iki tol situaciją pakurstė dar vienas įvykis, tapęs tarsi pretekstu imtis karinių veiksmų. 1839 m. liepą alkoholiu apsvaigę britų jūreiviai nužudė niekuo dėtą Kinijos kaimo gyventoją Liną Weixį, tačiau britų inspektorius Charlesas Elliotas atsisakė nusikaltėlius perduoti Kinijos teismui. Keršydamas už tai, pareigūnas Linas Czesiujas nusprendė uždrausti britų pirkliams įsigyti maisto, dėl šios priežasties jie buvo priversti pasitraukti nuo Makao krantų į Honkongo įlanką. Pirmasis karinis konfliktas oficialiai prasidėjo po dviejų mėnesių, kai buvo įvesta blokada. Rugsėjo 4 d. Charlesas Elliotas, priplaukęs prie Kauluno krantų, pareiškė, kad jei vietiniams gyventojams ir toliau bus draudžiama parduoti maistą britų pirkliams, Didžiosios Britanijos laivai paleis ugnį.
Toks ultimatumas kinų nesužavėjo ir jie toliau kariniais laivais blokavo priplaukimą prie kranto, todėl Elliotas nedvejodamas savo laivams davė įsakymą „šauti“. Susišaudymas Kauluno krante tapo pirmuoju ginkluotu konfliktu tarp Kinijos ir Didžiosios Britanijos. Nors po šio susirėmimo dar sekė keli susišaudymai lapkričio mėnesį, oficialiai Didžiosios Britanijos vyriausybė Londone karinę ekspediciją nusprendė išsiųsti tik 1840 m. gegužės mėnesį, toks sprendimas buvo grindžiamas kompensacijos reikalavimu už sunaikintą opijų. Birželio mėnesį galingas britų laivynas su 40 laivų ir apie 4 000 kareivių pasiekė Kinijos krantus ir, kildamas aukštyn, puldinėjo uostus vieną po kito. Didžiosios Britanijos artilerija išsiskyrė Kinijoje dar nematytų modernumu, naujoviški garlaiviai galėjo plaukti prieš srovę ir vėją, tokie pranašumai leido karinei kolonai judėti gilyn į šalį per upes, o ne tik plaukioti jūroje.
Nors Kinija pasižymėjo gausia armija, priklausomybės nuo opijaus išretintos gretos ir technologinis atsilikimas neleido jai susikurti bent menko pranašumo ir taip buvo užimami visi pakrantės miestai, įskaitant ir milžinišką Šanchajų. Galiausiai britų kariuomenė priartėjo prie pietinės Kinijos sostinės Nankino ir parodė Čingų vyriausybei, kad jiems nebeliko šansų priešintis toliau ir valdžiai teko pripažinti kapituliaciją. 1842 m. rugpjūčio 29 d. buvo pasirašyta Nankino sutartis, kuri buvo pirmas oficialus dokumentas, žymintis Kinijos pralaimėjimą. Šalis buvo priversta atiduoti Honkongo kontrolę ir atlyginti žalą už opijaus sunaikinimą.
Nepaisant visų taikos sutarčių, opijaus kontrabanda vėl sugrįžo į Kiniją, o pardavimai išaugo. Nors valdžia vis dar buvo įvedusi draudimus, jos veiksmai buvo bejėgiai, kadangi po laimėto konflikto britų pirkliai jautė visišką neliečiamybę, taip ir toliau susirenkant nemenką dalį Kinijos sidabro. Skurdėjanti šalies ekonomika ir pralaimėti konfliktai sumažino piliečių pasitikėjimą Čingų dinastija ir išprovokavo Taipingų sukilimą, kuris iki šiol yra laikomas vienu kruviniausių pilietinių karų istorijoje, nusinešusiu nuo 20 iki 60 milijonų gyvybių.
Vakarų valstybės, matydamos Kinijos silpnėjimą nusprendė pasinaudoti padėtimi ir visiškai legalizuoti opijaus prekybą, įkurti savo ambasadas Pekine bei išnaudoti visą šalies vidų prekybai, ne tik pakrantes. Pretekstą rasti antrajam konfliktui nebuvo sunku, kadangi 1856 m. Kinijos pareigūnai dėl įtariamo piratavimo sulaikė laivą „Arrow“, plaukiojusį su Britanijos vėliava. Didžioji Britanija šį atvejį traktavo kaip vėliavos įžeidimą ir pradėjo karinį puolimą. Prie britų taip pat prisijungė ir Prancūzija, kuri savo įsitraukimą grindė misionieriaus nužudymu Kinijoje. JAV ir Rusija taip pat neatsiliko, tik labiau dalyvavo diplomatiniu būdu, siekdamos prekybos lengvatų.
1858 m. sąjungininkai iš Europos privertė Kiniją pasirašyti Tianczino sutartį, kuri įtvirtino visus Vakarų valstybių norus atveriant dešimtis naujų uostų, neribojant misionierių keliavimo po šalį bei įkuriant minėtas ambasadas Pekine. O tais pačiais metais derybose Šanchajuje galiausiai buvo legalizuotas ir opijaus importas į Kiniją. Tačiau konfliktas tuo nesibaigė, kadangi Kinijos vyriausybė, rodydama savo atkaklumą, atsisakė vykdyti susitarimą ir neleido diplomatams atvykti į Pekiną. Po šio įvykio 1859 m. britų pajėgos bandė prasiveržti pro kinų laivus, tačiau patyrė nuostolių ir buvo priversti atsitraukti, atsakydami į tai, 1860 m. britai ir prancūzai atsiuntė dar galingesnę kariuomenę, kuri įsiveržė į šalį ir pajudėjo link Pekino. Spalio mėnesį kariai įsiveržė į miestą, apiplėšė ir visiškai sudegino imperatoriaus Vasaros rūmus, o šiam teko tik sprukti. Galiausiai tą patį spalio mėnesį karinis konfliktas pasibaigė pasirašant Pekino konvencija, kurioje buvo nurodyta, kad Kinija turi paisyti ankstesnės Tianczino sutarties sąlygų.
Opijaus karų pasekmes Kinijos valstybė jautė dar ilgą laiką, šalis paskendo priklausomybėje, ekonomika žlugo, o galiausiai dalis valstybės tapo kolonijine teritorija, priklausoma nuo Vakarų valstybių. Čingų dinastija pradėjo nykti, o 1912 m. visiškai žlugo, palikdama šalį kentėti nuo pilietinių karų, o vėliau ir nuo įsigalėjusio komunistinio valdymo. Šis istorinis tarpsnis iki šiol išlieka jautriu ir skaudžiu laikotarpiu Kinijos istorijoje, sužlugdęs galingos dinastijos dominavimą.
