Sekmadienio vakaras, svarbios rungtynės. Viena akimi sekate aikštę, kita jau telefone: patikrinate statistiką, žvilgtelite, ką rašo draugai, o gal net peržiūrite pasikartojimą iš kito kampo. Prieš dvidešimt metų tai skambėtų kaip fantastika. Dabar tai tiesiog įprasta. Technologijos sporto neatėmė. Jos pakeitė kitką: kaip matome, ką suprantame ir kiek per rungtynes spėjame pasakyti vienas kitam. Pabandysiu apžvelgti, kaip tai vyko.
Teisėjas su ekranu
Pradėkime nuo ginčų, nes sportą be jų sunku įsivaizduoti. Ar kamuoliukas palietė liniją? Ar buvo nuošalė? Ar krepšininkas spėjo išmesti kamuolį prieš sireną? Kadaise tokie epizodai dar ilgai neduodavo ramybės nei žaidėjams, nei sirgaliams. Teisėjas priimdavo sprendimą, o diskusijos tęsdavosi dar savaitę.
Šiandien vis dažniau atsakymo ieškoma ekrane.
Tenise vienas ryškiausių pokyčių įvyko 2007 metais, kai Vimbldone pradėta naudoti „Hawk-Eye“ sistema. Ji leido tiksliau nustatyti, kur nusileido kamuoliukas, ir parodė, kad net patyrusių linijų teisėjų akys nėra neklystančios. Futbolas prie technologijų pratinosi lėčiau. 2012 metais buvo patvirtinta vartų linijos technologija, o po dvejų metų ji pasirodė pasaulio čempionate. Pagaliau atsirado būdas greitai nustatyti, ar visas kamuolys kirto vartų liniją. Vėliau atėjo VAR, kurį vieni laiko žingsniu teisingesnio žaidimo link, o kiti kaltina sugadinus gražiausią futbolo akimirką – spontanišką džiaugsmą po įvarčio. 2022 metų pasaulio čempionate technologijos žengė dar toliau. Pusiau automatizuota nuošalės sistema sujungė stadiono kameras ir kamuolyje įmontuotą jutiklį, padedantį nustatyti tikslų perdavimo momentą. Sistema apskaičiuodavo žaidėjų padėtį, teisėjai patikrindavo siūlomą sprendimą, o žiūrovams ekrane pasirodydavo trimatė animacija, paaiškinanti, kodėl užfiksuota nuošalė.
Krepšinyje, kuris Lietuvoje beveik religija, vaizdo peržiūros taip pat tapo įprasta rungtynių dalimi. Teisėjai eina prie monitoriaus aiškintis, ar metimas atliktas laiku, kieno rankas paskutinis palietė kamuolys arba ar pražanga verta griežtesnės bausmės. O mes tuo metu žiūrime pakartojimus, nagrinėjame kiekvieną judesį ir patys bandome nuspręsti, kas teisus.
Skaičiai keičia pokalbius
Pasikeitė ir tai, kaip kalbame apie sportą. Anksčiau užtekdavo pasakyti „šiandien jis žaidė puikiai“ arba „man atrodo, komanda dominavo“. Dabar prie tokių įspūdžių vis dažniau pridedame skaičių. Tikėtini įvarčiai ar tikrasis metimų procentas – rodikliai, kurie dar neseniai buvo pažįstami daugiausia specialistams, šiandien girdimi ir sirgalių pokalbiuose.
Už šių skaičių stovi ištisa industrija. Kameros, jutikliai ir duomenų analizės sistemos seka žaidėjų judėjimą, greitį, nubėgtą atstumą, perdavimų kryptis. Visa tai leidžia pamatyti dalykus, kurių anksčiau taip lengvai nepastebėdavome. Technologijos padeda suprasti ir pačius sportininkus. Dėvimieji jutikliai matuoja pulsą, registruoja judėjimo intensyvumą, o surinkti duomenys padeda treneriams vertinti fizinį krūvį ir spręsti, kada sportininkui reikia poilsio. Dalis šios informacijos pasiekia ir žiūrovus. Pavyzdžiui, dviračių lenktynių transliacijose jau galima išvysti sportininkų pulso rodmenis. Kai ekrane matai, kaip stipriai plaka į įkalnę kopiančio dviratininko širdis, jo pastangos tampa dar labiau apčiuopiamos.
Žiūrovams atsivėrė dar vienas sporto sluoksnis. Šilumos žemėlapiai, greičio rodmenys ir įvairūs grafikai leidžia aiškiau suprasti, kas vyksta aikštėje, net jei rezultatas nesikeičia. Galima pamatyti, kurioje aikštės dalyje komanda praleidžia daugiausia laiko, kaip intensyviai spaudžia varžovus ar kur atsiveria erdvė atakoms.
Vis dėlto ne visiems tokia skaičių gausa patinka. Ar tikrai reikia žinoti kiekvieno metimo tikimybę, kai norisi tiesiog mėgautis žaidimu? Juk kartais sporto grožis slypi būtent tame, kad ne viską galima apskaičiuoti. Galbūt svarbiausia ir yra tai, kad dabar turime daugiau pasirinkimo. Vieni gali pasinerti į statistikos lenteles ir ieškoti atsakymų, kurių nepamatysi plika akimi. Kiti gali tiesiog stebėti rungtynes ir džiaugtis tuo, kas vyksta aikštėje. Skaičiai padeda geriau suprasti sportą. Bet paties sporto jie nepakeičia.
Žiūrėjimas be sienų
Kažkada rungtynes rodė tik televizija. Nespėjai, – likai be žinių iki rytinių naujienų. Dabar žaidimą galime sekti telefone traukinyje, planšetėje virtuvėje ar kompiuteryje biure. Galima keisti kameros kampą ir komentatorių kalbą, kai kur net pamatyti rungtynes iš vieno žaidėjo perspektyvos. Pavėlavote pradžios? Atsukite atgal. Neturite laiko? Svarbiausi momentai būna paruošti netrukus po finalinio švilpuko.
Atsirado ir antrasis ekranas. Žaidimas televizoriuje, o telefone – statistika, socialinių tinklų komentarai ir draugams siunčiami vaizdo įrašai. Tačiau čia yra ir kita pusė. Dėmesys išsibarsto, o dėl įstrigusio žvilgsnio į telefoną galima praleisti ir lemiamą akimirką.
Stadionas telefone
Atrodytų, technologijos svarbios tik tiems, kurie žiūri namie. Tačiau tai nėra tiesa. Telefone dažniausiai laikomi ir bilietai, su kuriais pro vartus galima praeiti per kelias sekundes, o eilės prie kasų retėja. Daug klubų ir arenų turi programėles, kuriose galima užsisakyti maisto į vietą, kurioje sėdi, peržiūrėti pasikartojimus ar pasižiūrėti žaidėjų statistiką.
Sienose įrengti ekranai rodo geriausius momentus, o kai kur jau bandoma ir papildytoji realybė: nukreipi telefoną į aikštę, o virš žaidėjų pasirodo jų vardai ar greičio duomenys. Tiesa, kol kas šie sprendimai nėra dažni ir techniškai lengvai pritaikomi, tačiau kryptis tampa aiški. Be to, žiūrovai tampa ir turinio kūrėjais. Nuotrauka ar trumpas vaizdo įrašas iš tribūnų apkeliauja pasaulį greičiau už oficialią transliaciją.
Kiek emocijų kainuoja tikslumas?
Natūraliai kyla klausimas, ar technologijų gausa neatima to, dėl ko sportą mylime. Ar nepasiilgstame laikų, kai įvartis buvo švenčiamas tuoj pat, nelaukiant teisėjų verdikto?
Nuomonės išsiskiria. Didžiausias priekaištas yra spontaniškumo praradimas. Šoki iš džiaugsmo, o po minutės sužinai, kad, vis dėlto, įvartis yra neįskaitytas. Tačiau čia negalime paneigti ir akivaizdžios vertės – kas matė neteisingą sprendimą, lėmusį čempionato likimą, žino, koks sunkus gali būti nesąžiningumo jausmas. Technologijos ginčų nepanaikina, bet pakeičia jų pagrindą: mažiau spėlionių, daugiau faktų. Technologija turi padėti žaidimui, o ne jam vadovauti. Geriausi sprendimai suteikia aiškumą ir nenutraukia ritmo. Kai peržiūra užtrunka per ilgai, pavargsta ir žaidėjai, ir tribūnos.
Kas laukia toliau?
Raida nesustoja. Artimiausiais metais tikėtina dar daugiau automatizuotų sprendimų, tikslesnių sekimo sistemų ir asmeniškesnių transliacijų. Dirbtinis intelektas jau padeda kurti automatines rungtynių santraukas ir analizuoti žaidimo modelius. Kalbama apie transliacijas, kurios prisitaiko prie žiūrovo: vienam reikia daugiau taktikos ir analizės, kitam – daugiau emocijų ir žaidėjų istorijų.
Gal kada nors žiūrėsime rungtynes virtualioje realybėje ir jausimės sėdintys pirmoje eilėje, nors būsime kitame žemyne. Ar tai pakeis gyvą patirtį? Vargu. Tačiau suteiks galimybę tiems, kurie dėl atstumo, sveikatos ar laiko į stadioną nuvykti negali.
Technologijos sporte yra įrankis. Jos duoda daugiau informacijos, daugiau teisingumo ir daugiau pasirinkimų, o mes patys nusprendžiame, ką su tuo daryti.
