Kuomet parduodama tiek įrašų, kiek jų pardavė grupė “ABBA” – o daugiau pardavė tik “The Beatles”- konkretūs skaičiai tampa migloti. Jie išnyksta statistikoje, kurią užima tik nedidelis pasaulinių megažvaigždžių elitas. Galima užtikrintai pasakyti, kad nuo tada, kai prieš daugiau nei 40 metų švedų kvartetas laimėjo 1974 m. „Eurovizijos” dainų konkursą su daina „Waterloo”, kuri vis dar laikoma aukščiausiu šio daugelį metų trunkančio festivalio tašku, buvo parduota daugiau nei 380 mln. “ABBA” albumų ir singlų. Manoma, kad septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai “ABBA” pasiekė komercines viršūnes, ji buvo antra po „Volvo” pagal savo indėlį į Švedijos eksportą. Jų muzika buvo tokia paklausi, kad grupės vadovybė turėjo pasirūpinti, jog honorarai iš Sovietų Sąjungos būtų mokami ne rubliais, o naftos žaliavų teisėmis.
ABBA – Švedijos pop grupė, viena komerciškai sėkmingiausių grupių populiariosios muzikos istorijoje. XX a. septintajame dešimtmetyje ji dominavo Europos topuose su savo skambiomis popmuzikos dainomis. Grupės nariai buvo dainų autorius ir klavišininkas Benny Anderssonas (g. 1946 m. gruodžio 16 d. Stokholme, Švedijoje), dainų autorius ir gitaristas Björnas Ulvaeusas (g. 1945 m. balandžio 25 d. Geteborge, Švedijoje), vokalistės Agnetha Fältskog (g. 1950 m. balandžio 5 d. Jönköpinge, Švedijoje) ir Anni-Frid Lyngstad (g. 1945 m. lapkričio 15 d. Narvike, Norvegijoje).
Grupė pradėjo formuotis 1969 m., kai Anderssonas ir Ulvaeusas, anksčiau bendradarbiavę įvairiuose folk ir popmuzikos projektuose, susitiko su Lyngstad ir Fältskog. Keturi muzikantai ne tik dirbo kartu, bet ir užmezgė romantiškus santykius: Anderssonas užmezgė romaną su Lyngstad, o Ulvaeusas susitikinėjo su Fältskog. Kvartetas debiutavo kaip kabareto trupė „Festfolk”, kurios pavadinimas pasirinktas iš dviejų beveik vienodai tariamų švediškų žodžių: festfolk, reiškiančio „vakarėlių žmonės”, ir fästfolk, septintojo dešimtmečio žargoninio termino, reiškiančio „sužadėtuves”. Ulvaeus ir Fältskog susituokė 1971 m., o Andersson ir Lyngstad – 1978 m. Nors “Festfolk” nesugebėjo pelnyti gerbėjų širdžių Švedijoje, daina „People Need Love” (“Žmonėms reikia meilės”) tapo kukliu hitu. Kitais metais ketveriukė užėmė trečiąją vietą Švedijos “Eurovizijos” dainų konkurso atrankoje su singlu “Ring, Ring”. Ši sėkmė juos motyvavo. Grupės pavadinimas buvo pakeistas į ABBA – akronimu, kilusiu iš grupės narių vardų. 1974 m. grupė grįžo į “Euroviziją” ir su daina “Waterloo” laimėjo pagrindinį prizą. Šis singlas tapo albumo, išleisto tais pačiais metais, pagrindu.
Kai grupė pagaliau pasiekė aukštumas, viena iš jos stiprybių buvo ta, kad jie nebuvo naujokai, atvykę į muzikinį pasaulį be jokio supratimo. Visi keturi turėjo daugiau nei dešimt metų patirties dainų rašyme, įrašinėjime ir varginančiose gastrolėse. Šimtai pasirodymų per metus, kartais po tris koncertus per dieną. Tokia buvo negailestingų Švedijos savivaldybių folklorų realybė. Björnas buvo vienas iš pagrindinių “Hootenanny Singers” narių , o Benny grojo su švedų roko grupe “The Hep Stars”. Agnetha jau buvo padariusi netrumpą karjerą dainuodama šlagerius, o Frida dainavo bliuzą ir džiazą. Nors grupė “ABBA” susibūrė jų asmeninės sėkmės laikotarpiu, iš tikrųjų tai buvo savotiška supergrupė.
Praėjus daugiau nei metams po triumfo “Eurovizijoje”, albumas “ABBA” (1975 m.) iš tiesų įtvirtino grupės kaip pasaulinio popmuzikos fenomeno vardą. Singlai “Mamma Mia” ir “S.O.S.” tapo didžiuliais hitais Europoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje, o grupė, siekdama išnaudoti bendrą kvarteto charizmą, pritaikė naują muzikinių vaizdo klipų formatą. 1977 m. išleistas ABBA albumas “Arrival” Jungtines Amerikos Valstijas pasiekė pačiame diskotekų šėlsmo įkarštyje. Itin populiari, įsimintina ir neabejotinai klubinė buvo “Dancing Queen” daina. Albumas “The Album” (1978 m.) buvo savotiškas nukrypimas: nors pagrindinis šio albumo singlas “Take a Chance on Me” buvo paprastas popmuzikos kūrinys, kitos dainos turėjo roko žanro pėdaskų, o antroje albumo pusėje dominavo “mini miuziklas” “The Girl with the Golden Hair”.
Nors “The album” reiškė ABBA meninę pažangą, asmeniniai santykiai grupėje pašlijo, kai Ulvaeusas ir Fältskog išsiskyrė prieš išleidžiant albumą “Voulez-Vous” (1979 m.). Pora prisiekė, kad jų išsiskyrimas neturės įtakos grupės kūrybai, tačiau naujame dainų rinkinyje “Super Trouper” (1980 m.) buvo jaučiama melancholija, kurios nebuvo ankstesniuose įrašuose. Tai ypač girdėjosi dainose “The Winner Takes It All” ir “Lay All Your Love on Me”. Įrašinėjant albumą “The Visitors” (1981 m.) Anderssonas ir Lyngstad išsiskyrė, o daina “One of Us” atskleidė tikrąją grupėje vyraujančią nuotaiką, kurios nepavyko nuslėpti. Šios antrosios skyrybos tapo per sunkios grupei, kuri 1982 m. iširo.
Iširus ABBA, Fältskog ir Lyngstad pradėjo vidutiniškai sėkmingą solinę karjerą, o Ulvaeus ir Anderssonas kartu su tekstų autoriumi Timu Rice’u sukūrė koncepcinį albumą “Šachmatai” (1984 m.) ir sceninį miuziklą, kurio metu buvo sukurtas netikėtas radijo hitas “One Night in Bangkok”. Nors vėlesniais metais sklandydavo gandai apie galimą grupės susijungimą, ABBA muzika niekada nebuvo iš tikrųjų išstumta iš populiariosios muzikos žanro. Kitos grupės skirtingai atliko ABBA dainas. ABBA muzika taip pat skambėjo didžiuosiuose kino ekranuose – ji atliko pagrindinio garso takelio vaidmenį tokių filmų kaip “Priscilos, dykumos karalienės, nuotykiai” (1994 m.) ir “Murielės vestuvės” (1994 m.) siužetuose.
Ulvaeuso ir Anderssono bendra meilė muzikiniam teatrui sukūrė romantinę komediją “Mamma Mia!”, kuri 1999 m. debiutavo Londono Vest Ende ir kurią vėliau pamatė milijonai žmonių visame pasaulyje. Spektaklio kino versija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Meryl Streep, tapo vienu iš didžiausių 2008 m. renginių, o spektaklio tęsinys “Mamma Mia! Here We Go Again” pasirodė 2018 m.. 2010 m. grupė buvo įtraukta į Rokenrolo šlovės muziejų.
2022 grupės nariai Agnetha Faltskog, Björnas Ulvaeus, Benny Anderssonas ir Anni-Frid Lyngstad išskirtiniais, neįprasta forma 3D projekcijomis rengiamais koncertais bei visiškai nauju ABBA albumu.
Nuo 2022 metų gegužės 27 dienos specialiai tam pastatytoje ABBA arenoje Londone grupė koncertuoja skaitmeniniu būdu – scenoje pasirodo pažangiausiomis technologijomis sukurti judantys dainininkų atvaizdai, kuriems talkina gyvai grojanti 10 muzikantų grupė.
Grupė ABBA net ir linksmiausiose dainose sugebėdavo perteikti melancholišką šiaurietišką dvelksmą. Net “Mamma Mia” dainoje yra kažkoks papildomas liūdesio sluoksnis, kurio neišgirstumėte šiuolaikiniame, tarkime, “The Brotherhood of Man” įraše. ABBAoje visuomet buvo gilumo. Grupė ne tik rašė puikias dainas, bet ir darė puikius vaizdo klipus, ir tai buvo jų paslaptis. Jų dainos buvo pačių narių tobulos popmuzikos vizijos. Kodėl yra tiek mažai sėkmingų ABBA dainų koverių? Todėl, kad jas taip sunku įkūnyti. Norint skambėti kaip ABBA, reikia tapti ABBA!
Taip pat skaitykite: Bertrand Cantat ir „Noir Desir“ arba, kaip aukštumas pasiekusią roko grupę išardė Vilniuje įvykdyta žmogžudystė
