Išskirtinis baltas makiažas, elegantiški kimono ir įmantrios geišos šukuosenos yra pirmieji vaizdai, kuriuos matome, kai pagalvojame apie tradicinę japonų kultūrą. Tačiau kartu su šiais vaizdais mintyse kyla ir dažnai sklandantis mitas, jog geišų darbas, vyrų linksminimas, nėra pats padoriausias. Tačiau japoniškai geiša reiškia „artistė“, skleidžianti meną, o tokios moterys japonų kultūroje yra laikomos tradicinės kultūros sergėtojomis.
Mąstant apie japonų kultūrą prisimename tradicinius herojus samurajus, greitas nindzes ir baltaveidę geišą, tačiau tik vienas iš jų vis dar egzistuoja šiais laikais. Geišos mokosi senovės gėlių kompozicijos, muzikos, šokio, arbatos ceremonijos ir kitų menų, kad galėtų linksminti vyrus. Geišos įkūnija senovės Japonijos ir japoniško grožio dvasią – nuo puošnių perukų iki kruopščiai atlikto makiažo.
Nepaisant to, kad geišų kultūra egzistuoja nuo XIII amžiaus, tačiau net ir šiais laikais Japonijoje galime sutikti moterų geišų. Vienas iš pavyzdžių, Tokijo Akasaka, geišų namuose gyvenanti 80-metė geiša Ikuko.
Geišos privalo likti nesusituokusios, tačiau gali dirbti pagal profesiją tiek, kiek nori, neišeidamos į pensiją. Taigi net ir dabar, būdama 80 metų, Ikuko yra ne tik asociacijos „Akasaka Geisha“ vadovė – ji taip pat yra praktikuojanti geiša.
Moteris pasakojo, kad atvykusi į Tokiją 1964 metais, Akasakos rajone sutiko 400 geišų, tačiau šiandien, kartu su ja liko tik dvidešimt viena. Toks nuosmukis akivaizdžiai matomas ne tik Akasakos rajone, tačiau ir visoje Japonijoje.
Koks yra tikrasis geišų darbas?
Geišos paprastai būdavo ir vis dar yra samdomos lankyti svečius (dažniausiai vyrus) pokylių, vaišių, vakarėlių ir kitų progų metu, kur jos gali demonstruoti savo įgūdžius įvairiais būdais: šokti, groti shamisen (japonų styginiu instrumentu), inicijuoti žaidimus ar pokalbius. Būtent todėl, geišos yra laikomos japoniškų tradicijų sergėtojomis, nes norint tapti geiša, privalai išmokti meno, mokslo ir net politinių temų subtilybių. Vyrai norėdami būti linksminami rinkdavosi „ochaya“ (arbatos namuose) , kur geišos iš savo klientų kiekvieną valandą imdavo fiksuotą mokestį.
Geišos taip pat turėdavo labai gerai ištobulinti pokalbio meną, siūlydamos šmaikštų diskursą. Pasak Kokugakuino universiteto profesoriaus ir geišų kultūros eksperto Hisafumi Iwashitos, geišų banketai, ypač Tokijuje, kadaise buvo rimtų verslo derybų ir politinių diskusijų vieta. Tačiau maždaug nuo XX amžiaus vidurio verslo ir politikos lyderiai pradėjo nebesidomėti geišų banketais, vadinamais „ozashiki“, todėl geišoms teko linksminti klientus ir svečius kitose vietose, pavyzdžiui, naktiniuose klubuose.
„Geišos, kadaise liaupsintos„ Tokijo gėlėmis “, kaip tradicinės kultūros sergėtojos, nyksta ir tampa niekinėmis“, – sakė Ikuko. „Anksčiau geišos buvo didelis verslas ir gyvenimo dalis.“
Diena geišos gyvenime dažnai prasideda ryte ir baigiasi ankstyvą kitos dienos valandą, nes jos linksmina klientus visą vakarą ir net naktimis. Dabar Ikuko laikosi mažiau baudžiančio tvarkaraščio, dažnai popietes praleidžia treniruodama jaunesnes geišas savo namuose.
Kaip merginos tapdavo/tampa geišomis?
Tapti geiša nėra mažas pasiekimas. Norint tapti visateise Geiša, reikia daug metų atsidavimo ir praktikos, o visas sunkus darbas ir pastangos reiškia, kad tai dažniausiai yra vienintelis karjeros kelias, kurį mergina susikuria pati.
Norėdama pradėti, mergina turi pereiti į „okiją“ (specialius mokymo namus) būdama 15 metų (ankstyvame amžiuje mergaitės dažnai pradėdavo mokytis būdamos vos šešerių metų, o šiomis dienomis mokoma nuo 18 metų). Ten jos sužino apie įvairias tradicinio japonų meno formas ir kaip jas geriausiai atlikti. Jos taip pat sužino apie griežtus bendravimo standartus, įvairias svetingumo formas, kurios turi būti rodomos viso renginio metu, merginos taip pat yra mokomos ir daugybės situacijų, kuriose gali atsidurti ir kaip su tuo elgtis.
Kokia geiša yra šiandien?
Vienas iš didžiausių skirtumų, skiriančių geišas istorijoje nuo šiandienių, yra tai, kaip apibrėžiamas terminas „mizuage“. Anuomet, bendriausia prasme, Maiko (mokinė Geiša) „pilnametystės“ ceremonija reiškė, kad ji yra pasirengusi tapti geiša. Viena iš seniai tariamų asociacijų su šia švente taip pat buvo nekaltybės praradimas. Nuo pokario eros Japonijoje ši praktika buvo teisiškai uždrausta. Tikriausiai dėl šio fakto žmonės iki šių dienų geišos darbą vis dar mato kaip nepadorų ar netinkamą, taip pat tokį požiūrį lengvai suformuoja matomi filmai apie geišas ir jų gyvenimą. Tačiau, kaip bebūtų, reikia atminti, jog geišų kultūra per visus tuos metus keitėsi, tobulėjo, o senos tradicijos, kaip nekaltybės praradimas išnyko.
Šiandien geišos, egzistuojančios tokiose srityse kaip Kiotas, Kanazawa ir Tokijas, yra vienos iš labiausiai vertinamų profesionalių, šio regiono pramogų pasaulio atstovų. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Kiote veikiančios įmonės yra labiausiai vertinamos visoje Japonijoje, o Kiotas jiems laikomas prestižiškiausia vieta. Anksčiau vienintelis būdas sutikti Geišą buvo pažinti ją pažįstantį žmogų (ryšiai tuo metu buvo labai svarbūs). Šiandien geišos bendradarbiauja su turizmo kompanijomis, ochayas (arbatos nameliais) ir ryoteis (tradiciniu japonų restoranu), kad išplėstų auditoriją bei išlaikytų nykstančią tradiciją.
Tačiau tai vis dar labai laikoma prestižine pramogų forma, ir ne kiekviena įstaiga turi ryšių, taip pat, negalima tiesiog patekti į „Geisha“ pasirodymą. Planuoti reikia laiko ir pastangų.
Taip pat skaitykite: „Burning Man“ festivalis JAV dykumoje: laisvė būti savimi ir dovanojimas nesitikint atlygio [VIDEO]
