Po ilgos ir varginančios bei itin žalingos kino pramonei pandemijos 2022-ji pagaliau pateikė gero kino dozę. Kino idustrija pagaliau atsigauna ir metai mums padovanojo puikius, neabejotinai vertus dėmesio skirtingų žanrų pasirinkimus. Mūsų sąraše galite rasti nuo kontraversiškai kritikų sutiktos „Blondinės“ iki saldaus lyg karamelė ryškiais spalvų fejerverkais spinduliuojančio „Elvio“ ar vėl aktualaus rašytojo Remarko romano ekranizacijos. Gero žiūrėjimo!
10. „BLONDINĖ“ (Blonde, 2022)
Be jokios abejonės, tai vienas labiausiai laukiamų ir intriguojančių šių metų filmų, kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje.
Atrodytų, ką dar naujo galima pasakyti apie garsią Holivudo kino žvaigždę, kurios gyvybė tragiškai užgeso prieš šešis dešimtmečius, 1962-ųjų rugpjūčio penktąją?
Tikrosios M. Monroe mirties priežastys (kaip beje, ir jos artimo bičiulio JAV prezidento Džono Kenedžio) iki šiol neišaiškintos, bet užtai viena už kitą skandalingesnių versijų nors vežimu vežk! Apie tai sukurta begalė dokumentinių ir vaidybinių filmų, net serialų. Bet „Blondinė“ – ne apie tai.
Iš Naujosios Zelandijos kilęs režisierius Andrew Dominikas pasirinko ankstyvąjį būsimos kino žvaigždės gyvenimo laikotarpį, kurį savo knygoje aprašė Joyce Carol Oates. Iš abiejų šių šaltinių (romano ir filmo) darosi aišku, kad Normos Džinos Mortensen vaikystė buvo kupina traumuojančių patirčių, gilaus liūdesio ir didelio nuoširdžios meilės ilgesio, lydėjusio ją visą gyvenimą.
Ji buvo minios deivė, o iš tikrųjų jai nuolat trūko paprastos žmogiškos meilės ir šeimos šilumos.
„Blondinė“ – tai drąsus, bekompromisis ir vietomis negailestingas pasakojimas apie moterį, kurią sentimentų nepripažįstanti Holivudo mašina pavertė prabangiai spindinčiu masinio vartojimo produktu. Istorija ne tik apie nepaprastai šaunią karjerą kinematografijos pasaulyje, bet ir apie išvirkščią beprotiško garbinimo pusę.
Gerai pažinojusi klasikinio Holivudo gyvenimą ir šiame „kino rojuje“ egzistavusias taisykles M. Monroe kažkada sakė: „Tai vieta, kur tau sumokės tūkstantį dolerių už bučinį ir 50 centų už tavo sielą“.
Šiuos žvaigždės žodžius storoje biografinėje knygoje panaudojusi Joyce Carol Oates buvo viena pirmųjų naujojo filmo gynėjų. Ji filmą pavadino „stulbinančia, nuostabia, nerimą keliančia ir visiškai feministinę interpretaciją“.
Bet daugelis filmo kritikų nebuvo tokie geranoriški. Nors po filmo premjeros Venecijoje griaudėjo keturiolika minučių (!) trukusios ovacijos (tai minėjo ne vienas recenzentas), vertintojų nuomonės pasiskirstė beveik per pusę. Jau vien todėl filmą reikia pažiūrėti, kad turėtum savo nuomonę. (G.J.)
9. „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness, 2022)
Rubeno Ostlundo režisuotas 2022-ųjų metų filmas „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness), ką tik pasirodęs Lietuvos kino teatruose festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ metu – visiškai nurauta, pačiuožusi, nesveikai juokinga absurdo komedija su fantastiška pabaiga ir muzika, kuri skamba taip, lyg jai būtų pakrikę nervai. Nes šiame filme nervai pakrikę visiems. Iš pažiūros tai pasakojimas apie turtuolių ir vargšų skirtumus, tuštybių mugę, nelygybę pasaulyje, lyčių vaidmenis, tačiau iš tikrųjų filmo kūrėjai, regis, žvelgia į pačią visuomenės šerdį, į pačią žmogaus prigimtį, kurioje visada slypėjo ir slypės galios troškimas. O valdžia, kaip vėliau pamatysime, yra kaip neištikima sutuoktinė – prižada amžiną meilę, tačiau išduoda su geriau atrodančiu, turinčiu daugiau pinigų banko sąskaitoje ar daugiau sekėjų instagrame. Šuo irgi nekanda į jį maitinančią ranką. Kino juostos premjera Kanų filmų festivalyje sulaukė aštuonias minutes trukusių žiūrovų ovacijų ir laimėjo Palmės šakelę.
Filmas prikausto dėmesį nuo pat pirmos scenos, kurioje būrys dailių, jaunų, pusnuogių modelių vyrų lūkuriuoja laukiamajame, kol modelių atrankos komisija juos pakvies peržiūrai. Dėmesio centre – Karlas (filmo „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždė Harris Dickinsonas). Vis dar jaunas, vis dar gražus, tačiau atsiliekantis nuo naujausių tendencijų mados versle – juk dabar jame svarbu ne tik išorė, bet ir vidus. O dar tas liūdesio trikampis, kuris šviečia Karlo kaktoje… Karlui liepia nustatyti rimtą miną – jis tą ir daro. Karlui liepia šypsotis – jis tą ir daro. Gal gera poza išgelbės jo karjerą.
Toliau sužinome, kad jis turi merginą – modelį Jaja (Charlbi Dean). Jaja moka neblogai manipuliuoti ir siekia tapti kažkieno trofėjinė žmona, nes reikia juk kaip nors suktis, ar ne? Negi dirbsi restorane ar viešbutyje, jeigu modelio karjera sužlugs? Juk gražūs žmonės irgi sensta, o mados verslas nemėgsta raukšlių. Tačiau pakolkas Jaja su Karlu gerai žiūrisi instagramo nuotraukose, be to, vienas kitam patinka. Karlas, kaip vėliau išaiškėja, yra feministas ir nori lygių teisių vyrams ir moterims. O tai reiškia, kad Jajai irgi kartais reikia lygiomis teisėmis apmokėti jųdviejų sąskaitas. Tačiau mergina Karlo nenori klausyti.
Kaip instagramo žvaigždės, jiedu nemokamai gauna prabangų kruizą jachta, kurioje susirenka nepaprastai turtingi, daugiausiai senyvo amžiaus žmonės, visada pratę gauti tai, ko nori, visada galintys daryti tai, kas jiems šauna į galvą. Jie arba nekreipia dėmesio į dirbantį personalą, arba jaučiasi galį su juo kalbėti ir elgtis globėjiškai. Tuo tarpu laivo kapitonas Tomas (Woody Harrelson) neišlenda iš savo kajutės ir skandina liūdesį alkoholyje. Taip jau sutampa, kad jis, būdamas atsakingas už būrį turčių, pasirodo beesantis dar ir marksistinių pažiūrų idealistas… Ir tai tik viena nedidelė detalė, dėl kurios užverda visa košė laive…
Filmas iš esmės nagrinėja socialinius vaidmenis ir tai, kaip jie gali apsiversti aukštyn kojomis keičiantis aplinkybėms. Turčiai ir vargšai, moterys ir vyrai, darbdaviai ir jų pavaldiniai staiga apsikeičia vietomis ir galia, kuri iš pradžių priklausė vienam, atitenka kitam, kai turtai bei šlovė nebetenka savo reikšmės, o pamatiniai išgyvenimo įgūdžiai tampa pačiu svarbiausiu dalyku.
Turtuoliai, atsiradę apleistoje saloje, visiškai nemoka savimi pasirūpinti ir kaip maži vaikai klauso „tualetų valymo vadybininkės“ (Dolly de Leon), staiga tapusios kapitone ir grupės viršininke. Jie džiūgauja sumedžioję savo pirmą grobį ir negali užmiršti savo turtų. Vyrai, įprastoje visuomenėje turėję visus galios svertus, tampa priklausomi nuo moters, kai kurie perimdami stereotipinę moters socialinę rolę, o moteris tuo tarpu perima stereotipinę vyro socialinę rolę. Tai tik iliustruoja, kad nė vieno žmogaus padėtis visuomenėje nėra natūrali ar priklausanti jam pagal prigimtį. Mes aliekame socialinius vaidmenis, kurie keičiantis aplinkybėms ir tradicijoms taip pat kinta. (D.Ž.)
8. „ĮVYKIS“ (L’évènement, 2022)
Šis jaunos prancūzų kino režisierės Audrey Diwan filmas išgarsėjo po to, kai Venecijos kino festivalyje laimėjo pagrindinį prizą – Auksinį liūtą.
Filmo problema tikrai aktuali, todėl nesunku autorius įtarti savotiškais konjunktūriniais tikslais – kol nenuslūgo triukšmingo judėjimo #MeToo viešos manifestacijos, palaikyti teisę į abortus reikalaujančias moteris priminimu apie abortų draudimą Prancūzijoje septintajame dešimtmetyje.
Lygiai prieš penkiolika metų trimis prizais Kanuose buvo apdovanota rumunų drama „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“. Joje režisierius Cristianas Mungiu, tęsdamas savo kolegų norą atskleisti kuo daugiau ilgai nuo pasaulio visuomenės slėptų diktatoriaus Nicolae Ceausescu režimo paslapčių, papasakojo apie valstybiniam nusikaltimui prilygintą nepageidaujamo nėštumo pašalinimą, paprasčiau kalbant, abortą.
Su šia problema rumunų filme susiduria dvi viename studentiško bendrabučio kambaryje gyvenančios merginos Otilija ir Gabicė. Jos mokosi universitete ir kartu įpratusios spręsti iškylančius sunkumus. Todėl kai Gabicė pastoja ir ryžtasi atsikratyti nepageidaujamo nėštumo, jos racionalioji draugė ima rūpintis visomis nelegalaus aborto problemomis.
Veiksmas neskubiai rutuliuojasi 1987-aisiais, kai iki N. Ceausescu režimo kracho liko vos dveji metai. Tačiau šios ateities, žinoma, filmo herojai negali numatyti.
Bet vienas dalykas – totalitarinė socialistinė Rumunija, o visai kitas – demokratinė kapitalistinė Prancūzija. Bet ir joje, anot „Įvykio“ autorių, reikalai buvo ne ką geresni. Tik aštuntojo dešimtmečio viduryje feministinio judėjimo aktyvistėms pavyko situaciją Prancūzijoje pakeisti.
„Įvykio“ siužetas plėtojasi 1963-aisiais, kai 1968-ųjų revoliucinių permainų dar niekas nepranašauja, lytinis švietimas neegzistuoja, o už nelegalų abortą baudžiama laisvės atėmimu.
Ana (Anamaria Vartolomei) studijuoja prancūzų literatūrą Angulemo universitete. Jos rezultatai geriausi, todėl mergina jau gali paslapčia mėgautis šviesios ateities akademinėje bendruomenėje perspektyvomis. Tačiau tvarkingas merginos pasaulis griūva tarsi kortų namelis tą dieną, kai ginekologė patvirtina, kad Ana nėščia. Mergina nori turėti kūdikį, bet ne dabar. Ji supranta, kad ankstyva motinystė ilgam (o gal ir visam laikui) užvers jai vartus į karjerą ir socialinę pažangą.
Tad rizikuodama studijomis, laisve ir galiausiai savo sveikata, Ana pradeda lenktynes su laiku, kai ant kortas – jos ateitis.
Filmas sukurtas pagal Annos Ernaux knygą, leidžiančią suprasti, kad filmo herojės patirtis rašytojai nėra svetima
Tikrai maloniu atradimu tapo pagrindinio vaidmens atlikėja Anamarija Vartolomei, kurios, be abejonės laukia graži ateitis.
O sunerimti verčia mintis, kad nelegalių abortų tema netaptų ilgalaike politinio korektiškumo aktualija kine. (G.J.)
7. „SĖKMĖS TAU, LEO GRANDE“ (Good Luck to You, Leo Grande, 2022)
Filmai apie vėlyvą moters meilę dažniausiai būna elegiškai liūdni. Pavyzdžiui, tokie kaip kelios JAV dramaturgo Tennessio Williamso apysakos „Ponios Stoun pavasaris Romoje“ ekranizacijos ar neseniai sukurtas filmas „Kino žvaigždės nemiršta Liverpulyje“ (Film Stars Don’t Die in Liverpool, 2017 m., rež. Paulas McGuiganas).
Be kitų privalumų tokie filmai suteikia puikią galimybę atsiskleisti pagyvenusioms aktorėms, į savo vaidmenį sudedančias visą anksčiau mažai išnaudotą aktorinį potencialą ir, žinomą, gyvenimišką patirtį.
Tokią galimybę naujame filme „Sėkmės tau, Leo Grande“ turi ir puiki britų aktorė Emma Thompson. Nepasakytum, kad jos sugebėjimai buvo menkai išnaudoti teatre ir kine. Atvirkščiai, per daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią karjerą ji sukūrė didelę galeriją įsimenančių moterų skirtingų žanrų filmuose.
Nemažą dalį tarp jos filmų užima komedijos. Panašiai galima būtų apibudinti ir naująjį filmą „Sėkmės tau, Leo Grande“, kuriam tiktų ir kitas (bet jau anksčiau užpatentuotas) pavadinimas „Mylėti(s) smagu“.
Filmo scenaristė profesionali komediantė Katy Brand ir režisierė Sophie Hyde visai nelinkusios gedėti dėl negailestingo laiko poveikio žmonėms.
Aišku, kad silpnumo akimirką moteris, revizuojanti savo ankstesnį gyvenimą, akcentuoja visas klaidas ir praleistas galimybes, bet Emmos Thompson bravūriškai suvaidinta 55-erių našlė Nensė Stouks neleidžia sau paskęsti nusivylimo nuodėmėje. Ji net savo našlės statusą bando paversti nauju privalumu. Net sugalvoja sau optimistišką šūkį: „Nuo šiol man nebereikės imituoti orgazmo“.
Būtent taip ji pasako savo jaunajam meilužiui Leo Grandui (akt. Darylas McCormackas). Jųdviejų pasimatymai nebrangaus viešbučio kambaryje ir sudaro filmo turinį. Bet išnuomotos patalpos tampa porelei ne tik intymių santykių teritorija, bet ir nuoširdžių pokalbių vieta.
Vaikinas atveria naujajai draugei svaigaus sekso pasaulį, kurio Nensė su vyru nepatyrė (ji nuoširdžiai prisipažįsta, kad šioje srityje jos patirtis ne didesnė negu vienuolės). O mainais vaikinas gauna geras gyvenimo pamokas.
Anksčiau Nensė dėstė religijos pagrindus mokykloje. Jos jaunasis meilužis Leo yra profesionalus žigolas, gražus kaip antikinis dievas, intelektualus ir neblogas psichologas.
Sena kaip pasaulis „kviečiamų berniukų“ ar „menopauzės valdovų“ profesija nėra legali, todėl šia veikla užsiimantys vyrukai skelbimuose prisistato „geros nuotaikos“ tiekėjais.
O argi gera nuotaika gali būti nusikaltimas. Ypač jeigu žmonėms ji tikrai padeda gyventi?
Šio filmo žiūrovai autoriams dėl to tikrai neprieštaraus. Ir, tikėkimės, nepriekaištaus. (G.J. )
6. „Meniu“ (2022)
Keistas, šokiruojantis, trikdantis – toks apibūdinimas tiktų neseniai kino teatruose pasirodžiusiam Marko Mailodo režisuotam filmui „Meniu“, kuriame vaidina garsusis Ralfas Fainsas ir „Valdovės gambito“ žvaigždė Ania Teilor-Joy. Šis filmas ne tik išplės jūsų akis iki dviejų mėnulių dydžio, bet dar ir suteiks gurmaniškų kino potyrių. Paradoksalu, tačiau Mailodas su komanda parodijuodamas pakvaišusius maisto gurmanus pats yra neblogas kino gurmanas.
Juostos režisierius dar yra darbavęsis su tokiais projektais kaip „Sostų karai“ ir „Begėdis“, o Ralfo Fainso, šiame filme vaidinusio išprotėjusį virtuvės šefą, nepakartojamus pasirodymus kine net sunku suskaičiuoti, tačiau pagrindiniai vaidmenys kino juostose „Didysis viešbutis Budapeštas“, „Ištikimasis sodininkas“, „Šindlerio sąrašas“, Hario Poterio sagoje mums žinomi iki kaulų smegenų. Jau vien šio asmens dalyvavimas projekte žada gerą kokybę.
Nes filmas išties geras. Ne tik vaidyba, bet ir scenografija, kinematografiniai sprendimai bei scenarijus nepriekaištingi. Veikėjai spalvingi ir nevienpusiški, sužaista su jų psichologija, už ką turime būti dėkingi scenaristams Setui Raisui ir Vilui Treisiui, pirmą kartą savo karjeroje taip įspūdingai sužibėjusiems, tačiau užsitikrinusiems dar daug dėmesio vertų pasiūlymų ateityje.
Viskas prasideda nuo scenos, kurioje raudonplaukė Margo (Anya Taylor-Joy) stovi prieplaukoje su vaikinu, vardu Taileris (Nicholas Hoult), ir laukia laivo į paslaptingą salą. Taileris iškart leidžia suprasti, kad į tai, ką jiedu netrukus veiks, jis žiūri labai rimtai ir kad jis už viską moka (kaina – per tūkstantį dolerių vienam žmogui). Žinoma, tūkstantis dolerių gali būti nedaug už pasiplaukiojimą prabangia jachta, tačiau jie ruošiasi eiti į… paprasčiausią vakarienę. Ypatinga ji tik tuo, kad ją užsakė dvylika turčių, iš kurių ne visi yra tuo kuo dedasi. Iš pirmo žvilgsnio pastebime, kad Margo nėra iš kelmo spirta. Raudonais plaukais ir kerziniais batais, užsirūkanti kada panorėjusi ir turinti tvirtą nuomonę. Kol Taileris svaigte svaigsta apie maistą ir apie virtuvės šefą Sloviką (Ralph Fiennes), Margo į reikalą žiūri ciniškai. Porelė visai neatrodo kaip įsimylėjėliai, galbūt ką tik į pasimatymus pradėję vaikščioti jaunuoliai. Jie atėjo kartu, taigi kažkas juk privalo juos sieti, ar ne?
Į virtuvės šefą Slovik verta atkreipti ypatingą dėmesį, kadnngi jis – filmo centrinė figūra, kuri mus trikdo ir kartu verčia iš koto. Paskutinis perfekcionistas, šaltas, disciplinuotas virtuvės šefas išalkusiems klientams vieną po kito neša „konceptualius valgius“, kuriais pasisotina ne tiek pilvas, kiek intelektas. „Mes valgome vandenyną“, – taip tarė viena iš svečių, maisto kritikė Liliana. Taip pat prisiminimai, emocinės audros, neišpildytos ambicijos, toksiškas vyriškumas, klasių kova – visa tai įeina į labai įdomią vakarienės koncepciją, kurios, deja, nepakramtysi, nes Slovikas yra ne tik virtuvės šefas, bet ir pasakotojas, menininkas, turintis atskirą maisto filosofiją. Tačiau pamažu klientai ima piktintis, kad niekas jiems neduoda net paprasčiausios duonos, o vėliau tenka patirti šiurpą ne tik dėl nepatenkintų pilvo poreikių, bet ir dėl….
Klasikinės muzikos fone savo spalvas estetiškai atskleidžia maistas ir žmonės, o gal mes visi esame vienos ekosistemos dalis, kurią iš vidaus suskaldo klasių kova? Turtuoliai leidžia savo tūkstančius ir milijonus, kol darbo žmonės jiems nuolankiai patarnauja, o visi mes vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu esame patyrę, kad klientų aptarnavimas gali būti rakštis sub…ėj. Bet jeigu galios svertai apsiverstų ir darbo klasė atsirastų dominuojančioje pozicijoje? Ar varguolis visada liks varguoliu, o turčius – turčiumi?
5. „KULKŲ EKSPRESAS“ (Bullet Train, 2022)
„Kulkų ekspresas“ nuotaikingas veiksmo filmas, kuriame ryškų pagrindinį vaidmenį atlieką kino žvaigždė Bredas Pitas. Filmas turėtų patikti tiems, kurie yra legendinių filmų kūrėjų Gajaus Ričio ir Kventino Tarantino gerbėjai, nes „Kulkų ekspreso“ filmo stilistika yra panaši į tokius filmus kaip „Lok, stok arba šauk“ bei „Nužudyti Bilą“.
Tai tradicinis veiksmo filmas, kuris turi protagonistą, kuris savo kelionės metu susiduria su pavojais ir jam sutrukdyti bandančiais priešais. Tiesa, šis filmas lengvai balansuoja ties komedijos žanro riba, todėl scenų, kurios privers nusijuokt ar bent nusišypsot taip pat netrūksta. Juosta sukurta remiantis japonų rašytojo Kotaro Isaka novele, todėl filme yra sodrų japoniškų akcentų. Tiesa, kūrėjai susilaukė kritikos dėl per mažo azijiečių aktorių skaičiaus, nes novelėje dauguma personažų yra japonai.
Visas filmo veiksmas, kaip sufleruoja jo pavadinimas, vyksta super-greitajame traukinyje. Nors pagrindinis veiksmas visą laiką vyksta vienoje vietoje, įvykių čia tikrai netrūksta. „Kulkų ekspresas“, kaip ir kiekvienas geras veiksmo filmas, turi daug puikių kovų scenų, kurias atlieka aktoriai išpildo nepriekaištingai.
Pagrindinį filmo veikėją balansuojanti ties sekmės ir nesėkmes riba mums serviruoja visų žinomas ir mylimas Bredas Pitas. Naują slapyvardį „boružėlė“ gavęs samdomas žudikas sugrįžta į jį varginantį darbą. Užduoties metu jam talkina sumanioji koordinatorė Marie Beetle. Misija labai paprasta – pavogti lagaminą traukinyje. Tačiau viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pat pradžių. Lagamino reikia ne tik „boružėlei“, tačiau ir kitiems traukinio keleiviams. „Boružėlės“ laukia ilga ir sunki bei pavojinga kelionė. Į jo gyvybę kėsinsis ne vienas samdomas žudikas, o dėl lagamino traukinyje virs tikros kovos. Filmo pabaigoje pasakojimo nuotaikos tampa daug rimtesnės ir mes gauname atsakymus į visus klausimus.
Kaip ir minėjau įžangoje, „Kulkų ekspresas“ savo stilistika ir pobūdžiu yra panašus į tokius kultinius filmus kaip „Nužudyti Bilą“ ar „Lok, stok arba šauk“ netgi „Bulvarinis skaitalas“. Visuose šiuose filmuose įdomų veiksmą ir kovos scenas tarp veikėjų pagyvina humoras ir unikalūs dialogai tarp aktorių. Personažų vaizdavimas taip pat turi panašumų, ypač su filmo „Lok, stok arba šauk“ filmu. Pavyzdžiui, abiejuose filmuose veikėjai nėra skirstomi į geriečius ar blogiečius, nes kiekvienas jų turi savo motyvacijas ir kovoja dėl savęs. Filmo metu scenų nuotaikos ir tonai skiriasi, tačiau ilgainiui tai sudaro vientisą pasakojimą.
Šioje istorijoje susipažįstame su daug spalvingų veikėjų. Dažniausiai veiksmo filmuose mes įsimylime protagonistus, tačiau „Kulkų eksprese“ įdomių veikėjų pasirinkimo apstu. Visi svarbius vaidmenis atliekantys personažai yra išsiskiriantys ir padeda veiksmui judėti į priekį. (D.R.)
4. „KAULAI IR VISA KITA“ (Bones and All, 2022)
Meniškas, romantiškas, šiurpus siaubo filmas… ne, ne apie vampyrus, o apie kanibalus, kurie kitaip negali – instinktai šaukia juos ėsti žmones. Tačiau tai nėra paprasta siaubo juosta, skirta išgąsdinti, nes filmo kūrėjai kelia filosofinius klausimus: ar žmogaus ir monstro prigimtys gali sugyventi? Ar meilė nugali viską? Ką su mumis daro vienatvė? Filmas pirmą kartą buvo parodytas 2022 m. rugsėjo 2 d. Tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje, vėliau ir daugybėje kitų. Jis laimėjo Sidabrinį liūtą už geriausią režisūrą, kurią sukūrė Luca Guadagnino, o kritikai gyrė pagrindinių aktorių vaidybą, kinematografinį išpildymą bei žanrų pastišą.
Italų režisierius Luca Guadagnino žinomas dėl tokių filmų kaip „Didesni purslai“ (A Bigger Splash, 2015), “Vadink mane savo vardu” (Call Me By Your Name, 2017) ir garsiausios savo siaubo juostos „Suspirija“ (Suspiria, 2018). Kaip pats Guadagnino teigia, jis yra vojeristas, mėgstantis stebėti, niekada nebuvęs dėmesio centro, o verčiau žiūrėjęs į įvykius iš šono, niekada nebandęs kontroliuoti savo kūrinių, o leidęs kūrybinei akimirkai jį nešti ten, kur jinai nori. Vienas iš mėgstamiausių jo žanrų yra siaubo, kadangi tuomet mus stipriausiai apima emocijos. O su aktoriais užsimezgęs kino ryšys režisieriaus ir aktorių karjeroje tęsiasi. Ir Timotis Chalamet filme „Kaulai ir visa kita“ bendradarbiauja su Guadagnino ne pirmą kartą, kadangi dar vaidino ir „Vadink mane savo vardu“.
Jei eitumėte žiūrėti aptariamos kino juostos prieš tai nieko apie ją nepasidomėję, tuomet išties būtų sunku suprasti, ar tai romantinis, siaubo ar kelio filmas, o iš tikrųjų tai viskas viename. Istorija prasideda nuo Maren Erli (Taylor Russell), kuri su tėvu gyvena nuolat bėgdama, nes yra kanibalė ir negali susivaldyti. Tai puikiai atsiskleidžia scenoje, kurioje ji svečiuodamasi pas draugę nukanda jai pirštą, nes būdama taip arti užuodžia jos kvapą, na, ir tiesiog yra alkana.
Tai nereiškia, kad Maren nori taip elgtis. Tiesą sakant, ją kankina prieštaringi jausmai, nes ji smerkia savo elgesį ir svajoja būti kaip visi, gyventi paprastai, nevalgyti žmonių. Ir jos tėvas nori tuo tikėti, tačiau neapsikenčia ir vos dukrai sulaukus aštuoniolikos metų ją palieka vieną pačią knaisiotis po savo prigimtį ir ieškoti atsakymų.
Su tėvo duotais pinigais Maren patraukia ieškoti savo motinos. Mat ankčiau niekad nepasakojęs dukrai apie jos praeitį jis įrašo kasetę, kurioje viską išdėsto, ir palieka Maren jos gimimo liudijimą. Tai vienintelis siūlas, galintis nuvesti ją pas motiną. Pinigų sunkiai užtenka, o ir interneto tuo metu dar nėra, taigi tenka naudotis žemėlapiais bei klausinėti kelio vietinių žmonių, tačiau Maren nežino, ko kito galėtų griebtis, nežino kaip gyventi.
Žinoma, filmas nebūtų filmas, jei visata Maren nepadėtų ar… kaip tik nepakenktų. Kažkas juk turi įvykti. Taigi mergina, galvojusi, kad tokia Žemėje yra viena, sutinka kitus Valgytojus: iš pradžių keistą vienišių Salimaną arba, kaip jis save vadina, Salį (Mark Rylance), o vėliau jauną atskalūną Li (Timothee Chalamet), kurį netrukus įsimyli ir kuris jai padeda ieškoti motinos. Li gyvenimas irgi nebuvo lengvas ir jaunuolius vienija jų sunki dalia bei, kad ir kaip keistai skambėtų kalbant apie kanibalus, – moralė.
Nes, pasirodo, ir kanibalai gali būti geri ar blogi. Vieni džiaugiasi gautu sultingu žmogienos kąsneliu, o kiti laikosi tam tikrų moralės principų – pavyzdžiui, žudyti tik blogus žmones. Tačiau jie visada nori ėsti ir kiekvieną kartą susitikus dviem Valgytojams kyla baimė ir įtarimas, ar jie nesuės vienas kito.
Tai labai įdomus tokio personažo, kaip kanibalas, aspektas. Jame slypi žvėris ir vis dėlto jis yra žmogus. O žmogus turi laisvę rinktis. Ar kanibalas turi laisvę rinktis? Tai mėgstama tema mene – kova tarp Dievo atspindžio žmoguje ir jo gyvūniškų instinktų. Filme vieni kanibalai, nustoję kovoti su savo gyvuliška prigimtimi, praranda žmogiškąją, o Maren su Li vis dar bando būti žmonės. „Gal meilė tave išlaisvins“, – sako miške sutiktas šiurpus Valgytojas Džeikas Li (Michael Stulhbarg) .
3. „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once. 2022)
„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.
Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.
Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Dan Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.
Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.
Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (A.N.)
2. „VAKARŲ FRONTE NIEKO NAUJO“ (Im Westen nichts Neues, 2022)
Vokietijoje Ericho Maria Remarque‘o knyga „Vakarų fronte nieko naujo“ pasirodė 1929-ųjų sausio pabaigoje. O jau 1930-ųjų balandžio 21-ąją įvyko iš karto kino klasika tapęs to paties pavadinimo filmas.
Remarque‘as pats buvo I pasaulinio karo kareivis ir kaip teigia specialistai, savo patirtį bei išgyvenimus įdėjo į pagrindinio herojaus kareivėlio Polio Boimerio personažą.
Klasikinis filmas prasideda tokiu komentaru: „Šis filmas – ne kaltinimas, ne išpažintis ir juo labiau ne nuotykis, nes mirtis nėra nuotykis tiems, kurie su ja susidūrė akis į akį. Tai tik bandymas papasakoti apie kartą, kurią pražudė karas, apie tuos, kurie tapo jo aukomis, net jeigu išvengė mirties nuo kulkos“.
Jauno idealisto Polio Boimerio (jį tąsyk suvaidino Lew Ayresas) trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos “prarastosios kartos” atminimą.
Organizuodami filmavimus kino studijos “Universal” vadovai negailėjo lėšų nei batalinėms scenoms, nei moderniausioms tuo metu technologijoms. Užtai ir šiandien Lewis’o Milestone’o filmas laikomas karinės dramos etalonu, savo įtaiga nenusileidžiančiu dokumentikai.
Amerikoje filmas buvo apdovanotas dviem Oskarais – už režisūrą (Lewisas Milestone’as) ir kaip geriausias metų filmas. O štai naciai Vokietijoje siekė uždrausti filmą rodyti kaip nepatriotiška, tačiau cenzoriai jų pretenzijas ignoravo – 1930-aisiais naciai dar nebuvo savo šalyje vienvaldžiai šeimininkai. Užtai 1933-aisiais, kai naujoji valdžia ėmė viešai deginti „degeneratų knygas“, Remarque‘o romanas ant laužo supleškėjo vienas pirmųjų.
Šiandien jau ne tik Ukrainos teritorijoje liepsnojantis karas įrodo, kad Remarque‘o knyga vėl tampa tragiškai aktuali. Anksčiau Vokietijoje knyga nebuvo ekranizuota (sovietmečiu matėme britų kinematografininkų versiją), bet dabar jaunas vokiečių režisierius Edwardas Bergeris išdrįso pasinerti į šimto metų senumo atmosferą.
Ekrane 1917-ųjų metų pavasaris. Pirmasis pasaulinis karas apėmęs milžiniškas Europos teritorijas. Keturi jauni vokiečiai džiaugiasi gautais šaukimais „atlikti pilietinę pareigą“. Vienas jų – Paulius Boimeris (Felixas Kammereras) – net padirbo tėvų parašą, kad kuo greičiau galėtų kartu su mokslo draugais atsidurti fronte.
„Po savaitės Paryžius bus mūsų“, – mobilizuotam jaunimui sako ministras. Bet idealistų fronte laukia ne tik ilgai trunkanti karo kasdienybė drėgnuose apkasuose, bet ir amžini tokios realybės palydovai – baimė, šaltis, badas, lyg tyčia niekad nesiliaujantis lietus ir baisi mirtis. Kol gražiais kostiumais apsirėdę politikai samprotauja apie patriotizmą ir šalies likimą, paprasti kareiviai apkasuose „maitina utėles“ ir karininkų varomi į atakas, nors jau seniai nebesupranta, kam ir kodėl to prireikė.
Jau pirmasis filmas „Vakarų fronte nieko naujo“ buvo giriamas už maksimalų tikroviškumą. Organizuodami filmavimus kino studijos “Universal” vadovai negailėjo lėšų nei batalinėms scenoms, nei moderniausioms tuo metu technologijoms. Užtai ir šiandien L. Milestone’o filmas laikomas karinės dramos etalonu, savo įtaiga nenusileidžiančiu dokumentikai.
Per devynias dešimtis, praėjusias nuo ano filmo premjeros, technologijos pažengė toli į priekį. Bet naujausioje versijoje autoriai šiuo progresu nepiktnaudžiauja. Žinoma, kautynių scenos parodytas hiperrealistiškai, bet jos neužgožia bendros nuotaikos. O ji labai paprasta – parodyti karo mėsmalės beprasmiškumą ir istorijos girnose malamus paprastus žmones taip, kad imtume tiesiog fiziškai suprasti, kodėl Pirmasis pasaulinis jį savo kailiu patyrusių žmonių buvo vadinamas „karu, kuris pabaigs visus karus“.
Deja, taip neatsitiko. Kas dėl to kaltas? Į šį klausimą tiesmukiškai atsako taikos derybose tarp vokiečių ir prancūzų dalyvaujantis politikas Matijas Ercbergeris (jį suvaidino populiarusis Danielis Brühlis). Vienoje filmo scenoje sūnaus fronte netekęs vyras išrėkia savo širdgėlą: „Dėl visko kalti prakeikti tėvynės išdavikai socialdemokratai!“.
Šiame desperatiškame klyksme – artėjančių katastrofų nuojauta. Ir ne tik Antrojo pasaulinio tragedija… (G.J.)
1. „Elvis” (2022)
Muzikalus, dramatiškas, įtaigus, dinamiškas – taip keliais žodžiais galima apibūdinti Bazo Lurmano režisuotą ir tik ką išleistą filmą apie daugiausiai istorijoje solo albumų pardavusį muzikos atlikėją Elvį Preslį. Jo aistra muzikai buvo stipresnė už patį gyvenimą. Niekas nežino, kas jį pražudė – ar pernelyg intensyvūs, varginantys pasirodymai, ar psichotropiniai vaistai, ar blogi žmonės, kurie ji supo, tačiau Elvis gyveno kaip kino filme, kurį žiūrovai jau dabar gali išvysti didžiuosiuose ekranuose.
Žinoma, ir anksčiau buvo sukurta filmų apie Elvį Preslį. Iš viso jų yra penkiolika, taigi nelengva išsiskirti tarp tokios daugybės. Tačiau šį kartą pasakojama ne tik apie garsųjį muzikantą, bet ir apie jo liūdnai pagarsėjusį vadybinką pulkininką Tomą Parkerį, kurį vaidina filme į save nepanašus Tomas Henksas. Praėjus keleriems metams po Elvio mirties išaiškėjo, kad pulkininkas Parkeris nuplėšdavo 50 proc. atlikėjo pelno ir pasilikdavo sau. Nors šeima jį padavė į teismą, jam pavyko susitarti ir iki pat mirties lobistas gyveno prabangiai, švaistydamas savo turtus bei lošdamas kazino. Kai kas kaltina, kad pulkininkas buvo kaltas ir dėl Elvio mirties, nes visiškai sugadino atlikėjo sveikatą versdamas jį be proto koncertuoti. Scenarijaus autoriai ne tik pasirinko jį pristatyti kaip vieną iš filmo veikėjų, tačiau ir pavertė jį pasakotoju, kuris pateikia savo įdomų, suktą, iškreiptą požiūrį į tai, kas nutiko Elviui.
Galimas daiktas, kad taip norėta pabrėžti vieną iš temų, kuri dažnai pasitaiko menininkų gyvenime, t. y. artisto ir pasaulio priešprieša. Viena vertus, yra Elvis, kuris atsiduoda muzikai visu kūnu ir siela, švytėte švyti šventąja kūrybos ugnimi ir, kaip jo mama sakė, turi Dievo dovaną, kurią šis apreiškė pasauliui per Elvį, ir kita vertus, yra pulkininkas Parkeris – sukčius, lobistas, gudreiva, verslininkų verslininkas, kuriam akys sužiba velniškomis ugnelėmis pamačius pinigą; kitaip tariant, jis tikras velnio advokatas. Deja, dažnai pasitaiko, kad artistas būna naivus ir tampa lengvu grobiu tokiems verteivoms. Būtent taip nutiko ir Elviui. Pulkininkas Parkeris, pasinaudodamas visa savo sukta išmintimi, sugebėjo prikalbinti atlikėją tarnauti jo įnoriams.
Šiame kontekste naivumas ir svajingumas buvo muzikanto trūkumai. Dar būdamas vaikas jis norėjo tapti superherojumi ir išgelbėti savo tėvus iš skurdo. Atskleidęs savo slapčiausius troškimus netinkamam žmogui Elvis tapo lengvu sukčiaus taikiniu. Tačiau kitame kontekste atlikėjo gebėjimas įsisvajoti, įsivaizduoti ir užvis svarbiau – jo jausmingumas padėjo jam tapti tuo, kuo tapo. O augdamas juodaodžių kvartale, regėdamas jų papročius, kultūrą, jis išgirdo sakralinę juodaodžių muziką, kurios klausydamiesi arba ją atlikdami jie patiria katarsį. Būtent ši vaikystės patirtis lėmė, kad Elvis užaugęs sukūrė savitą stilių, maišydamas baltaodžių rokenrolą ir juodaodžių ritmenbliuzą.
Verta atkreipti ypatingą dėmesį į filme dažnai iškeliamą sakralumo temą. Jau pirmieji kino juostos kadrai prasideda leidžiant sakralinę muziką. Tuo norima pasakyti, kad muzika turi religinę galią – ji pripildo venas gyvybe ir klausytoją arba atlikėją ištinka katarsis. Elvio atveju jo muzika įkvėpta ne tik juodaodžių gospelo, bet dar ir yra persisunkusi seksualine energija, dėl kurios publikoje tarp moterų kildavo masinė psichozė – jos puldavo atlikėjui po kojomis arba mėtydavo jam į sceną savo apatinius. Ne paslaptis, kad Elvis ne tik „nuo dušios“ dainuodavo, tačiau taip pat mokėdavo gerai judėti – paprašytas nedaryti judesių per dainos įrašymą garso studijoje muzikantas atsakė – „jei negaliu judėti, negaliu dainuoti“. Ši sielos ir kūno dermė sukurdavo galingą energiją, kurią atlikėjas ištransliuodavo publikai ir už tai ji jį dievindavo. Elvis klausytojams, o ypač moterims, būdavo tartum uždraustas vaisius, kurio jos ir bijodavo, ir trokšdavo, o filme niekad nenutylanti visą eterio laiką užpildanti muzika ir žiūrovą priverčia pajusti, kokią didelę galią ji turi.
Filme Elvis visad atrodo jaunas, gražus, turi ilgas blakstienas, dažosi akis, pudruojasi veidą, gal milijoną kartų keičia aprangą, o kuo toliau, tuo puošnesnė ji darosi, ir summa summarum yra labai panašus į šiuolaikinį influencerį. Tačiau nors ir atrodo kaip svajonių berniukas, jis nėra tuštutis – pats kuria dainas, yra toks muzikalus, kad vietoje suaranžuoja muziką visam orkestrui, maža to, jaučia pilietinę pareigą. Filmo tikslas – parodyti Elvio karjeros evoliuciją, kuri gerokai priklausė nuo pulkininko Parkerio, tačiau nuo pat jo karjeros pradžios iki mirties 1977 metais, sulaukus vos 42 metų amžiaus, nutiko ne vienas svarbus politinis įvykis – buvo nušautas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis bei JAV prezidentas Džonas Kenedis, keliose pasaulio vietose vyko karai, JAV ilgą laiką galiojo segregacijos įstatymai. Nors Antrasis pasaulinis karas jau buvo praėjęs, laikai vis dar buvo neramūs, o žmonės sutrikę ir pasiklydę. Nors ir trumpai, filme parodomi ir šie momentai bei kokią įtaką jie padarė Elviui, kuris nebuvo abejingas pasaulyje ir JAV vykstantiems neramumams.
Bendrame kontekste filme daug dramos, kuri daugiausiai kuriama per montažą ir muziką, tačiau aktorių vaidyba neprimena apsimetinėjimo. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Ostinas Batleris per atranką gerokai pranoko visus savo konkurentus, kurie nebuvo menkos žvaigždutės, nors prieš tai įžymiausias vaidmuo, kurį jam teko vaidinti, buvo Mensonų šeimos narys Kventino Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“. Batleris kino juostoje ne tik šoko kaip Elvis, tačiau ir dainavo kai kurias jo dainas iš ankstyvojo karjeros etapo, nors kitos buvo surežisuotos, t. y. Batlerio balsas leistas kartu su Elvio. Kaip teigia pats aktorius, jam teko daug padirbėti su specialistais bandant išgauti Elvio žemą balsą bei pakartoti dialektą. Išmokti šokti kaip Elvis jam padėjo karatė meistras ir choreografas Polis Benetas, kuris taip pat padėjo ir Malekui iš „Bohemijos rapsodijos“ išgauti Merkurio judesius.
– Aš suvokiau, kad šis vyras buvo ikoninė figūra, – kalbėjo Batleris apie savo personažą, – tačiau taip pat jis buvo ir jautrus, pažeidžiamas žmogus su savo privalumais ir trūkumais. Man teko į visa tai įsikūnyti ir aš tai laikau privilegija. Buvau tik Elvio sielos ieškantis detektyvas. (D.Ž.)
Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Donatas Rusinas
