„Jeigu jus graužia sąžinė, išmuškite jai dantis, ir tegu ji jus švelniai čiulpia”, – mėgdavo sakyti amžinatilsį Vytautas Šapranauskas. Šį kartą turime situaciją, kai Gitanas pavargo graužiamas LRT ir sugalvojo išmušti visuomeniniam transliuotojui dantis, kad galėtų mėgautis švelniu pataikūnišku jam paklusnios žiniasklaidos čiulpimu.
Leiskite pateikti hipotezę, kaip nuo šiol vystysis LRT perėmimas tiesioginėn Prezidentūros kontrolėn. Operacija yra suplanuota nuosekliai ir protingai, todėl yra didelė tikimybė, kad bus sėkmingai įgyvendinta, ir Gitanas galės pasodinti dar vieną savo patikimą patarėją (spėkite, kurį) į jam reikalingą postą.
Šiaip dabartinis LRT įstatymas yra gudriai ir kietai sukaltas – pastaruosius penkiolika metų buvo ne vienas bandymas kažkaip ten įkišti politiškai paklusnią vadovybę, bet niekaip nepavyko. Priežastis – gudriai sudėliotos LRT Tarybos narių delegavimo taisyklės ir kadencijos. Dabar LRT Tarybos 4 narius deleguoja Prezidentūra, 2 – Seimo valdantieji, 2 – Seimo opozicija, o dar 4 – Seimui arba Prezidentūrai atskaitingos arba iš jų vienaip ar kitaip finansavimą gaunančios „kultūros, švietimo ir mokslo institucijos”. Pagrindinė sėkmės paslaptis – įstatyme yra įrašyta, kad institucijų deleguotas LRT Tarybos narys nėra įpareigotas klausyti, ką jį delegavusi institucija liepia jam daryti, o institucija nebeturi teisės atšaukti anksčiau deleguotų narių. LRT Tarybos nario kadencija yra 6 metai – ilgesnė nei bet kokios politinės ar kokios kitos institucijos kadencija. Dėl to, pvz., naujai atėjusiam Prezidentui dažnai tenka griežti dantimis ir laukti savo antros kadencijos, kad galėtų kažkokį savo žmogų į LRT Tarybą prakišti. Tas pats ir su Seimu – kadangi Seimo pozicija ir opozicija keičiasi vietomis kas ketverius metus, iki šiol niekam ir niekaip nepavykdavo sudeleguoti tiek Tarybos narių, kad išeitų gera ir paklusni dauguma.
Būtent šitie šachmatai su LRT narių kadencijomis sutrukdė Gitanui prastumti į LRT generalinius direktorius savo buvusį rinkimų štabo vadovą. Kadangi Taryboje buvo išlikusi nemaža dalis dar Dalios Grybauskaitės deleguotų narių, nuo Seimo opozicijos buvo likę deleguoti keli protingi žmonės, todėl Operacija „Aistis” Prezidentūrai niekaip nepavyko net iš trečio karto.
Dabar, pirmą kartą per pastaruosius du dešimtmečius, LRT Tarybos narių kadencijų matematika sutapo taip, kad Seimo valdančiajai daugumai ir Prezidentūrai paklusnūs Tarybos nariai įgavo nedidelę daugumą. Dauguma gavosi minimali – būtent dėl to Prezidentūrai prireikė iš LRT Tarybos pirmininkų išėsti nepatogų E. Valatką, turėjusį lemiamą balsą esminiuose sprendimuose (man labai smalsu, kuo jam buvo pagrasinta, kad jis taip tyliai ir paklusniai išeitų) ir į jo vietą pastatyti paklusnų Gitano klapčiuką – „teisingo” LRT Tarybos pirmininko paskyrimui kaip tik užteko Prezidentūros ir valdančiųjų kontroliuojamos narių daugumos.
Bet šituo ėjimu problemos neišsisprendė, nes Prezidentūra ir valdantieji vis dar neturi dviejų trečdalių LRT Tarybos narių daugumos, kurios reikia, norint pareikšti nepasitikėjimą dabartine LRT administracija. Idiotiška naujosios daugumos iniciatyva surengti „politinio nešališkumo auditą”, siekiant sužvejoti bent jau kažkokį kompromatą buvo pasmerkta žlugti iš anksto, bes tiesiog buvo saviveikla ir idiotizmas, kuris tik be reikalo atkreipė dėmesį į Prezidentūros kėslus.
Štai čia ant scenos atsirado Valstybės kontrolės failas.
Ilgą laiką LRT nuo politikų kėslų saugojo Konstitucinio teismo sprendimai, kuriuose Konstitucinis teismas yra nusprendęs, kad a) dabartinis LRT finansavimo modelis neprieštarauja LR Konstitucijai, o b) visokių politinių nuopušų (aka Karbauskis) inicijuotos “specialios Seimo tyrimų komisijos LRT veiklai tirti” Konstitucijai prieštarauja. Konstitucinis teismas yra labai aiškiai ir prikišamai parašęs juodu ant balto, kad vienintelė institucija, kuri turi teisę iš išorės kištis į LRT reikalus, yra Valstybės kontrolė. Ergo – reikia sukombinuoti, kad būtent Valstybės kontrolė ištirtų LRT, atrastų kokių nors “baisių pažeidimų”, kurie galėtų tapti pretekstu nuversti dabartinę LRT administraciją.
Pirmasis Seimo nutarimas dėl pavedimo Valstybės kontrolei ištirti LRT veiklą buvo inicijuotas idioto Žemaitaičio, todėl buvo idiotiškas. Čia buvo tikėtasi liepti Valstybės kontrolei rasti bet ką, iš to bet ko išpūsti vežimą malkų ir ant tų malkų prastumti kokį nors naują LRT įstatymą.
Tačiau matyt, šioje operacijoje yra protingų žmonių, kurie suvokia, kad LRT vadovybėje (kitaip nei Seime) nedirba idiotai. Ten jau nuo Siaurusevičiaus laikų yra žinoma, kad bet koks, net smulkiausias veiksmas, privalo būti vykdomas griežtai pagal visas taisykles. Ten net keliolikos eurų paslaugai yra vykdomi viešieji pirkimai. Jokia Valstybės kontrolė, sąžiningai atlikusi auditą, jokių esminių priekabių ten neras, nes jų ten nėra. Ir tai visi žino.
Štai dėl ko išdygo nauja Seimo nutarimo redakcija, kurioje atsirado pavedimas Valstybės kontrolei ištirti ir LRT finansavimo modelį, ir LRT misiją ir kitus dalykus, kurie anksčiau niekada nebuvo Valstybės kontrolės kompetencija.
Ir čia iš maišo išlenda dar vienos ausys – Interneto žiniasklaidos asociacija, kuri iš tiesų yra 70% Delfi, 20% TV3, o visi kiti komerciniai kanalai – šiaip, dėl kvapo.
Tai štai – Interneto žiniasklaidos asociacija jau daug metų bando išsireikalauti, kad Seimas, Vyriausybė arba nesvarbu kas nukapotų LRT rankas ir kojas ir paverstų visuomeninį transliuotoją nuobodžiu politinio pataikavimo liūnu. Priežastys yra įvairios, prasideda dar nuo Monikos išmetimo iš DELFI, taip pat susijusios su rietynėmis dėl kelių milijonų valdiškų užsakymų ir niekingų pinigų, kuriuos LRT gauna už kultūrinių pranešimų transliavimą. Tai štai, Interneto žiniasklaidos asociacija (o realiai – DELFI), LRT yra apskundusi netgi Europos Komisijai – savo skunde reikalavo atimti iš LRT teisę rodyti žiūrovams patinkančias TV laidas, galimybę kurti skaitytojams įdomų naujienų portalą, reikalavo panaikinti dabartinį LRT finansavimo modelį ir dar krūvą visokių idiotiškų reikalavimų ten sukišo. Visai neseniai DELFI gavo nuo Europos Komisijos į dantis, nes Europos Komisija jų skundą atmetė. Jie su visu tuo skundu dar nubėgo į Europos Teisingumo teismą – tačiau ir čia, tikėtina, jau suprato, kad nieko nepeš.
Todėl, neabejoju, kad staiga labai gražiai sutapo Interneto žiniasklaidos asociacijos, Prezidentūros ir Seimo valdančiosios antisemitinės-kriminalinės daugumos interesai. Štai iš kur Seimo politiniame užsakyme Valstybės kontrolei atsirado įsakmus nurodymas įvertinti, kaip kokybiškai LRT vykdo savo misiją, kaip kokybiškai ta misija atitinka visuomenės poreikį, ir kaip kokybiškai dabartinis LRT finansavimo modelis atitinka valstybės reikalus. Žodžiu – Seimo nutarime vienas prie vieno nupiltas gabalas DELFI skundo Europos Komisijai, kurį Europos Komisija jau atmetė kaip niekinį.
Dabar Valstybės kontrolei nebereikia ieškoti jokių dirbtinių priekabių – užtenka konstatuoti, kad LRT misija ir finansavimo modelis turėtų būti pakeisti, nes nebeatitinka laikmečio dvasios, visuomenės poreikių ir dar balažin kokių dalykų.
Tam, kad viskas būtų atlikta „teisingai” negalima paleisti Valstybės kontrolės tokį svarbų darbą dirbti be politinės priežiūros. Štai iš kur atsirado poreikis į Valstybės kontrolės vadovus skubiai prastumti dar vieną asmeninį Gitanos patikėtinį – jo buvusią patarėją. Ji tiksliai žino, ką reikia surasti, kaip pateikti, ir ką daryti, kad tai būtų atlikta be priekaištų. Jos vertybinį stuburą puikiai atspindi faktas, kad prieš puldama į glėbį Gitanui, ji labai uoliai patarinėjo Visvaldui Matijošaičiui.
Taip pat, tam, kad operacija praeitų užtikrintai, labai svarbu turėti stukačių, kurie susidorojimą su LRT galėtų palaikyti iš vidaus. Kas tam labiau tinka, jeigu ne LRT Vidaus audito tarnyba. Tik štai – nutiko problema: matomai LRT Vidaus audito tarnybos vadovė atsisakė žaisti purvinus žaidimėlius. Čia, vėlgi, smalsu – kuo žmogui buvo pagrasinta arba kas buvo pasiūlyta, kad jis taip paprastai ir tyliai pasitrauktų, ir užleistų vietą Gitano tiesioginiam statytiniui. Nes jam paskirti paprastos LRT Tarybos narių daugumos pakaks.
Nuo čia spėju, kaip viskas vystysis toliau.
Valstybės kontrolė, atlikusi LRT patikrinimą, konstatuos, kad LRT, “vaikydamasi populiarumo ir žiūrimumo, konkuruodama su komerciniais kanalais dėl auditorijos” iš esmės pamina savo kaip visuomeninio transliuotojo edukacinę misiją – ir pati misija LRT įstatyme yra suformuluota netiksliai, ir turi būti performuluota.
Taip pat bus nustatyta, kad dabartinis LRT finansavimo modelis nebeatitinka visuomenės poreikių ir turi būti keičiamas.
LRT Taryba, Prezidentūros ir Seimo valdančiųjų kontroliuojamų balsų dauguma, pritars Valstybės Kontrolės sprendimams, taip pat pritars ir kreipimuisi į Seimą, siūlydama pradėti diskusijas dėl naujos LRT įstatymo redakcijos, valdymo modelio pakeitimo, LRT Tarybos sudarymo principų pakeitimo ir pan.
Prezidentūra kartu su Seimu organizuos “viešąsias diskusijas”, įtraukdamos įvairius “intelektualus”, kurie visi klusniai linksės galvelėmis ir aiškins, kad visuomeninis transliuotojas privalo iš esmės keistis.
Seime bus pristatytas naujas LRT įstatymas, kuriame:
1. LRT Tarybos narių kadencijos sutaps su juos delegavusių politinių institucijų kadencijomis, taip pat bus įtvirtinta galimybė institucijai atšaukti savo deleguotą Tarybos narį.
2. Bus suformuluota nauja LRT misija, kuri iš esmės visuomeniniam transliuotojui uždraus transliuoti bet kokį žiūrovams įdomų turinį, priverstinai įpareigodama kurti ir platinti tik kultūrines, edukacines, politines bei kitokias laidas, kurių niekas nežiūrės (nes reikės užganėdinti visokius DELFI tipo komercinius šiukšlynus).
3. LRT bus uždrausta turėti bet kokias papildomas pajamas, išskyrus tas, kurias skiria valstybė (nes irgi reikės įtikti komercininkams, kurie tikėsis pasičiupti tuos porą milijonų LRT vis dar gaunamų komercinių pajamų).
4. Bus iš esmės pakeistas LRT finansavimo modelis taip, kad LRT liktų vėl visiškai priklausoma nuo Vyriausybės ir Seimo, kad turėtų vėl kasmet žemintis kaulydama jai priklausančio finansavimo, ir kad politikai (o ypač Prezidentūra), turėtų galimybę leisti suprasti, kad pinigų kiekis priklausys nuo visuomeninio transliuotojo paklusnumo ir „politinio nešališkumo”.
5. Priėmus naują LRT įstatymą, automatiškai atsistatydins dabartinė LRT Taryba, o su ja – ir dabartinė LRT administracija. Bus deleguota nauja Taryba – paklusni Prezidentūrai ir valdančiajai daugumai, kuri išrinks naują LRT vadovybę (vadovaujamą dar vieno buvusio Prezidento patarėjo, turinčio krištolo skaidrumo profesinę reputaciją ir neišmatuojamą darbo „Respublikoje” patirtį).
Viskas bus pateikta kaip demokratijos pergalė ir stogą raunanti inovacija, visi plekšnos vieni kitiems per petį ir sveikins su naujos kokybės visuomeninio transliuotojo aušra.
Prasidės pirmieji intensyvios ir begėdiškos Lietuvos orbanizacijos metai.
Bus 2026-ųjų pradžia.
