Kai buvau paauglys, daug kartų žiūrėjau prancūzų nuotykių filmą „Juodoji tulpė“, kuriame gražuolis Alainas Delonas vaidino brolius dvynius. Ypatingą nuostabą kėlė tos scenos, kuriuose abu personažai (narsuolis Žiuljenas ir bailys Gijomas) buvo rodomi viename kadre veidais atsisukę į kamerą (vadinasi, ir į mus, žiūrovus!).
Vėliau sužinojau, kaip tokios scenos filmuojamos (žinoma, pasitelkus technines gudrybes, kurias prancūzų kino magas Georges Mélièsas (1861-1938) buvo išradęs dar XIX a. pabaigoje).
Dabar panašūs triukai filmuose nėra tokia jau retenybė. Jau nebedaro kvapą gniaužiančio įspūdžio net legionai klonuotų agentų Smitų „Matricose“ – suprantame, kad tai tik kompiuteriniai efektai. O netrukus dirbtinis intelektas juos darys dar lengviau.
Pastaruoju metu pagrindinių personažų „multiplikavimas“ (padauginimas) naujuose filmuose pastebimas vis dažniau.
Prisiminkime kiek senesnius ir visai naujus filmus, kuriuose šis metodas puikiai veikia, o aktoriams suteikia galimybes „multiplikuoti“ savo galimybes, vieno filmo ribose suvaidinti kelis skirtingus personažus. (Gediminas Jankauskas)
10. „NUSIDĖJĖLIAI“ (Sinners, 2025)
Ar jums patinka karštos ir baugios Pietų Missisipės istorijos? Mėgstate bliuzą? Gal būt patinka gera vaidyba? O kaip žiūrite į miuziklus? Gal jus traukia kruvini siaubo filmai? Gali būti, kad jus sudomins šiurpus pasakojimas apie antgamtinį blogį ir muziką, kuri gimė iš daug skausmo ir kančios. Gali būti, kad jus įtrauks pamokslininko sūnaus istorija, vaikinas atsidūręs atokioje kryžkelėje su gitara rankose gavo galimybę parduoti savo sielą velniui mainais į šlovę ir turtus.
1932 m. Misisipės valstijoje gyvenančių brolių dvynių Smoke’o ir Stacko (abu juos įkūnijo Michaelas B. Jordanas), kurie grįžta į gimtąjį miestą, kad pradėtų viską iš naujo, tačiau susiduria su antgamtiniu blogiu. Po septynerių metų praleistų Čikagos gaujoje dvyniai už nešvarius pinigus nusiperka žemę Missisipėje iš vietinio Kukluksklano nario ir atidaro naktinį klubą juodaodžių bendruomenei. Vien šis siužetas būtų pakankamas, kad iš jo gautųsi visas filmas. Tačiau Coogleris ties tuo nesustoja. Dvynių pusbrolis Samis, j groja bliuzą taip, tarsi galėtų prikelti mirusiuosius.
R&B dainininkas ir dainų autorius Milesas Catonas debiutuoja vaidindamas Sammį, nepaprastai gabų paauglį bliuzo gitaristą ir dainininką, kuris, kaip sako nemirtingi Dusty Springfieldo dainos žodžiai, yra pamokslininko sūnus. Vudu, buvę meilužiai su praeities sąskaitomis, airių vampyras Remmikas, ir pašėlusi naktis, kuri įsimins visam gyvenimui.
Ryanas Coogleris filmų kūrėja kūrėjas, pradėjęs debiutiniu filmu „Fruitveilo stotis“ (Fruitvale Station), tapęs Wakandos superherojų pasaulio kūrėju su „Juodoji pantera” (Black Panther) ir sugrąžinęs jėgą į Rokio frančizę su „Krydas“ (Creed). Dabar jis didina mačizmą ir beprotiškumą, kurdamas šį siaubo ir trilerio mišinį.
Jei esate tikri kino mylėtojai, jums turėtų būti žinoma kruvino Roberto Rodriguezo 90-ųjų filmo “Nuo sutemų iki aušros” siužetinė linija. Siužetas gal ir matytas, bet garso takelis nuostabus, tiesiog ne iš šio pasaulio.Garso takelis ne tik palaiko siužetą. Jis atlieka esminę pasakojimo funkciją.
Nesvarbu ar jums patiks tos istorijos finalas ar ne. Prieš mus šį kartą taip pat stoja du įstatymų bei taisyklių nepaisantys antiherojai, savo machinacijų dėka atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje, kur pasirodžius tikrajam blogiui, jų kasdienybės problemos tampa nesvarbios.
Per pirmasias savaites kino teatruose „Nusidėjėliai” tapo vienu iš daugiausiai uždirbančių visų laikų siaubo filmų. Ar filmas tobulas? Ne. Tačiau idealus juostos garso takelis, puiki kinematografija, ryškūs veikėjai suteiks gerą pramogą su nemažai pasitenkinimo. Jei išėjus iš kino salės galvoji, kad būtų neblogai tai pamatyti dar kartą, tai kaip ir kokybės ženklas.
9. “Mickey 17” (2025)
Režisierius Bong Joon-Ho, kuris „Oskarą“ pelniusia psichologine satyra „Parazitas“ (angl. Parasite) pasiekė tiesiog neregėtas aukštumas, grįžta prie spekuliatyvios mokslinės fantastikos. Pagal Edwardo Ashtono romaną „Mickey7“ sukurtame filme Robertas Pattinsonas vaidina „nereikalingąjį“ – vienkartinį kosminės misijos įgulos narį, pasirinktą pavojingoms užduotims, nes mirus jo kūnui jis gali atsinaujinti, o jo prisiminimai iš esmės lieka nepaliesti. Tačiau vieno atsinaujinimo metu viskas susiklosto ne taip kaip buvo planuota…
Nors Bong Joon-Ho filmo siužetas vis dar griežtai slepiamas, romane „Mickey7“ pasakojama apie futuristinio tipo žmogų, vadinamą „Expendable“, vardu Mikis, kuris iš esmės yra vienkartinis kolonizatorius, išsiųstas į iš pažiūros gyvenamą ledo planetą, vadinamą Niflheimu. Po mirties Mikis sugeba regeneruoti savo kūną ir sukurti visiškai naują, bet beveik identišką savo paties versiją su beveik visais savo prisiminimais. Taigi, ar filmas bus apie tai? Ar pakryps kita linkme? Galime tik spėlioti…
Tai intriguojantis amerikiečių mokslinės fantastikos filmas, kuriame vaidina jau minėtas Robertas Pattinsonas, Stevenas Yeunas, Naomi Ackie, Toni Collette ir Markas Ruffalo. Filmą 2024 m. kovo 29 dieną ketina išleisti kompanija „Warner Bros. Pictures“. „Mickey 17“ remiantis vien prielaidomis, labiau primena būsimą Villeneuve’o ar Ridley Scotto projektą nei Bong Joon-Ho filmą ir bus pirmasis tikras režisieriaus žingsnis į mokslinės fantastikos pasaulį.
Tikimasi, kad „Mickey 17“ bus unikalus ir originalus mokslinės fantastikos filmas, tapsiantis nauju iššūkiu Joon-Ho. Jis jau laikomas įdomiausiu 2024 m. mokslinės fantastikos filmu ir tikrai konkuruoja su kitais laukiamais filmais, tokiais kaip „Kopa: Antra dalis“. Taigi, kuris iš šių dviejų mokslinės fantastikos filmų laimės dvikovą ir užkariaus jūsų širdis?
Bong Joon-ho, garsus dėl „Parazito“, režisavo „Mickey 17“, tačiau net ir su žvaigždėmis (Robert Pattinson) filmas liko nuošalyje. Biudžetas sudarė apie 118 mln. dolerių, reklamai išleista dar apie 80 mln., o iki šiol pasaulinės pajamos siekia tik apie 92 mln. dolerių. Prognozuojami nuostoliai vertinami apie 75–80 mln. dolerių. (Dora Žibaitė)
8. „ANTRININKAS“ (The Double, 2013)
Šis režisieriaus Richardo Ayoade’o filmas – tai į mūsų laikus perkelta Fiodoro Dostojevskio 1845 metais parašyto kūrinio interpretacija.
Kad šį rusišką siužetą galima lengvai perkelti į kitokios kultūros kontekstą dar 1968 metais įrodė jaunas italų kino režisierius Bernardo Bertolucci, filme „Partneris“ (Partner) veiksmą perkėlė į Italiją ir lengvai susiejo su maištingais 1968-ųjų metų įvykiais. Jaunas vaidybos Romos dramos meno akademijoje dėstytojas Džakobė žavisi žiauriuoju Antoneno Arto teatru, plastinėmis ekspresionizmo filmų galimybėmis, dažnai kalba apie režisieriaus Godaro manifestą, užsidegęs skaito klasikinio vokiečių filmo „Nosferatu“ scenarijų. Vyriškis neabejingas gražuolei Klarai. Tačiau netrukus dėl asmenybės susidvejinimo atsiranda kupinas revoliucinių idėjų Džakobės antrininkas. Atskirti, kur yra tikrasis Džakobė, o kur jo kopija, darosi vis sunkiau.
Pats rusų literatūros klasikas savo „Antrininką“ buvo pavadinęs Peterburgo poema, kurios turinys greičiau primena Nikolajaus Gogolio kruopščiai tobulinto fantastinio realizmo istorijas. Pagrindinis herojus, anot anų laikų literatūros kritiko Visariono Belinskio, „ponas Goliadkinas – vienas iš tų greitai įsižeidžiančių ir dėl savo ambicijų pakvaišusių žmonių, kurie taip dažnai sutinkami žemiausiuose ir viduriniuose mūsų visuomenės sluoksniuose. Jam vis vaidenasi, kad jį visi aplinkiniai įžeidžia ir žodžiais, ir žvilgsniais, ir gestais, kad prieš jį rezgamos intrigos. Tai ypač juokinga, nes jis nei savo turtais, nei postu, nei protu, nei sugebėjimais niekaip negali provokuoti pavydo jausmo. Jis ne protingas ir ne kvailas, ne turtingas ir ne skurdžius, labai gero būdo ir minkšto charakterio; jis galėtų visai neblogai gyventi, bet jo liguistas įžeidumas ir įtarumas yra jo juodasis demonas, kuris gyvenimą paverčia pragaru. Jei atidžiai pasižvalgytume aplinkui, kiek pamatytume tokių ponų Goliadkinų – ir skurdžių, ir turtuolių, ir kvailių ir protingų!“.
F. Dostojevskio apysakos motyvais sukurtame trileryje „Antrininkas“ rusiškų realijų nebeliko, o veiksmas perkeltas į šiuolaikinį Londoną. Valstybės tarnautojui Saimonui (jį vaidina amerikietis Jesse Eisenbergas, išgarsėjęs po to, kai Davido Fincherio filme „Socialinis tinklas“ suvaidino Marką Zuckerbergą) kyla įtarimas, jog bendradarbiai ima jo nebepastebėti ir net nepažinti, todėl gyvenimas jam atrodo beprasmiškas.
Mintyse Saimonas fantazuoja apie gražiąją kolegę Haną (aktorė Mia Wasikowska), tačiau susitikęs merginą nedrįsta jos užkalbinti. Galiausiai ją nuvilioja identiškas Saimono dvynys Džeimsas, sparčiai kopiantis karjeros laiptais toje pačioje darbovietėje, o Saimoną visa tai vis giliau gramzdina į paranojos gelmes.
Anot rusų literatūros kritiko V.Maikovo, „F. Dostojevskio maniera ir jo meilė psichologinei analizei leido taip giliai įsiskverbti į slapčiausius žmogiškų jausmų, minčių ir veiksmų mechanizmus, kad įspūdį, patirtą skaitant „Antrininką“ galima palyginti tik su tuo įspūdžiu, kurį smalsus žmogus patiria suvokęs materijos cheminės sudėties paslaptį“.
Filmo autoriai eina kitu keliu: jiems vienos beprotybės istorijoje svarbesnis melodramatiškas dviejų konkurentų konfliktas su polinkiu į siurrealistinę komediją. (G.J.)
7. „ALTO RITERIAI“ (The Alto Knights, 2025)
Amerikiečiai gerbia savo šalies istoriją ir moka iš jos pasisemti puikių siužetų filmams. Kriminalinis žanras amerikiečiams itin svarbus, nes leidžia kurti ne tik kvapą gniaužiančius filmų siužetus, bet ir primena, kad Jungtinių valstijų istoriją kūrė ne tik tautos didvyriai, bet ir „Visuomenės priešais“ vadinti nusikaltėliai, kurių garsiausieji (dažnai vadinami gangsteriais) tapdavo ir tebetampa nepamirštamais ir dažnai kino priemonėmis romantizuojamais personažais.
Režisieriaus Barry Levinsono filmografijoje kriminalinių filmų (rimtų ir komiškų) tikrai nemažai. Kol kas paskutinis jų, pavadintas „Alto riteriais“. Pavadinimas skamba dviprasmiškai, kol nesužinome, kad „Alto Knights“ yra liūdnos reputacijos Niujorko klubas, kuris septintajame dešimtmetyje buvo tapęs senstančių Amerikos gangsterių susibūrimo vieta, kurioje po nuožmių tarpusavio karų išlikę gyvi kriminalinio pasaulio veteranai vis dar įsivaizduoja esą pasaulio viešpačiai ir vis dar tarpusavyje aiškinasi, kuris yra visų bosų bosas.
Kad tai nėra tik kariauti pavargę pensininkai, o dar galintys už save pakovoti „nematomojo fronto“ kariai, sužinome labai greitai, kai sugrįžęs į viešbutį prie pat lifto kelias samdyto žudiko kulkas pasitinka mafijos bosas Frankas Costello. Jį nusprendė iš savo kelio pašalinti kitas mafijos bosas Vito Genovese. Daug metų jie buvo bendraminčiai ir draugai, bet galiausiai jų santykiai pašlyja dėl asmeninių ambicijų ir prasideda negailestinga kova dėl valdžios.
Filmo scenarijų parašė Nicholas Pileggi, buvęs žurnalistas, jis daugiau nei tris dešimtmečius specializavosi nusikaltimų apžvalgose ir pelnė mafijos pasaulio eksperto reputaciją. Vien tik Martinas Scorsese pagal jo scenarijus susuko gerai žinomus gangsterinius epus „Kieti bičai“ (GoodFellas, 1990 m.) ir „Kazino“ (1995 m.).
Dar vienas kriminalinio kino „specas“ „Alto riteriuose“ yra begalę gangsterių suvaidinęs Robertas De Niro. Abiejų rankų pirštų neužtektų išvardinti visus jo suvaidintus gangsterius, įskaitant „Neliečiamuosiuose“ (1987 m.) suvaidintą „Visuomenės priešą Nr. 1“ Alą Kaponę.
„Alto riteriuose“ Robertas De Niro suvaidino abu (!) Niujorko mafijos bosus – ir Franką Costello, ir Vitą Genovesę.
Frankas viešbutyje nežuvo nuo žudiko kulkos – ji tik sužeidė mafijozo galvą. Įprastai po tokio konkurentų įvykdyto teroro akto gangsterių pasaulyje įsiliepsnoja kruvini karai. Bet šį kartą viskas plėtosis su reikšmingais nukrypimais nuo kriminalinio garbės gynimo kanonų.
Frankas nelinkęs sureikšminti prieš jį įvykdyto pasikėsinimo. Jis nereikalauja kruvino keršto, bet ir antrą žandą atsukti neketina. Jis griebiasi ne aklo smurto, o diplomatijos, kurią nusikalstamo pasaulio veteranai tada ėmė vertinti labiau, nei konkurentų žudynes. Tai buvo ypač svarbu tada, kai senieji banditų metodai pamažu užleido vietą realiai politikai. Už permainas ir už civilizuotas taisykles pasisakęs Frankas Costello net buvo pelnęs nusikaltėlių pasaulio ministro pirmininko pravardę.
P.S. Ne visi žino, kad būtent šis Niujorko mafijos vadeiva tapo garsiojo „Krikštatėvio“ epo prototipu donu Vito Korleone, kurį, beje, Robertas De Niro vaidino antroje „Krikštatėvio“ dalyje.
P.P.S. Nepaisant tikrai virtuoziško Roberto De Niro persikūnijimo į du skirtingus personažus „Alto riteriai“ neatsipirko. Filmas kainavo 45 mln. dolerių, o uždirbo kol kas vos daugiau nei devynis. Ar tai jau skambutis, kad gangsteriai žiūrovams atsibodo? – Manau, kad tikrai ne. Nesureikšminkime… 😊 (G.J.)
6. „KAS NUTIKO PIRMADIENEI“ (What Happened to Monday, 2017)
Prieš penkiolika metų „Scanorama“ mums parodė norvegų filmą „Miręs sniegas“ (2009 m.), kurį tąsyk galėjome vadinti beribės fantazijos čempionu. Mat režisierius Tommy Wirkola) savo filme parodė, kad per Velykas aukštai kalnuose grupė ekstremalaus sporto mėgėjų susidūrė su… zombiais pavirtusiais nacių kareiviais. Kiču alsuojantis absurdiškas siužetas pasaulio žiūrovams taip patiko, kad šios beprotiškos komedijos autoriams teko kurti tęsinį „Miręs sniegas 2“ (2014 m.).
Galiausiai kurti tirštas siaubų atmosferas režisieriui taip patiko, kad jis šią veiklą sėkmingai tęsė, į siaubo trilerio rūbus įvilkdamas tai brolių Grimų pasakos motyvus („Jonukas ir Grytutė: raganų medžiotojai“, 2013 m.), tai stebuklais ir žmonėmis nusivylusį Kalėdų Senelį paversdamas žiauriu piktadarių naikintoju („Negailestinga naktis“, 2022 m.)
Neabejoju, kad šio režisieriaus fanams patiks ir jo dar vienas fantastinis trileris „Kas nutiko pirmadienei“. Kaip ir dera sci-fi žanrui, šio filmo veiksmas plėtojasi ne tokioje jau tolimoje ateityje.
Žmonių planetą Žemę vienas po kito krečia demografiniai sprogimai, apie kurių keliamus pavojus iš anksto perspėjo mokslininkai. Gyvybę lemiantys maisto resursai baigia išsekti. Kuriam laikui tragišką žmonijos saulėlydį atitolina genetikai, išradę pranašesnes bulvių ir kitų daržovių veisles. Bado šmėkla trumpam atsitraukia, bet kūdikių gimimų dinamika nesumažėjo.
Todėl Europos federacijos vaikų paskirstymo biuro (C.A.B.) vadovams tenka skelbti drastišką įsakymą: „Viena šeima – vienas kūdikis!“. O kūdikio pertekliaus problema sprendžiama pasitelkus naujausius mokslo pasiekimus: „perviršiniai“ kūdikiai specialiose laboratorijose užšaldomi ir surikiuojami šaldymo kamerose „iki geresnių laikų“.
Bet kartą vienoje šeimoje gimsta net septynios (!) dvynės. Gimdyvei mirus geraširdis senelis Terensas Setmanas (jį vaidina garsusis Willemas Dafoe) sugalvoja gudrų būdą, kaip apeiti griežčiausius draudimus. Mergaitės pavadinamos septynių savaitės dienų vardais ir slepiamos palėpėje. Čia jos sulaukia trisdešimtojo gimtadienio, o kad niekam nekiltų įtarimas, už namo ribų kasdien pasirodo tik viena pagal jai skirtą dieną, bet būtinai pasivadinusi Karen Setman. Taip sesės dvynės elgėsi ir mirus seneliui.
Tačiau kartą Pirmadiene pavadinta mergina į namus nesugrįžta. O likusios (vos nepasakiau – savaitės dienos!) ima galvoti, kaip pražuvėlę surasti.
Pamažu pabėgėlės motyvai ima aiškėti, bet kartu komplikuojasi ir darosi vis painesnės filmo kolizijos. Tiesa, kai kurios jų netrukus tampa prognozuojamos, todėl pradinė įtampa ima slūgti. O kad kaip nors aukštesniame lygyje palaikyti filmo temperatūrą, į siužetą įterpiami politiniai motyvai ir net veiksmo trilerio elementai (išaiškėjus seserų paslapčiai Europos federacijos vaikų paskirstymo biuro vadovė, kandidatuojanti tapti šalies prezidente Nikoletė Kaiman (piktadares Glenn Close vaidinti ne naujiena!) siunčia žudikus su merginomis susidoroti.
Sunkiausia čia, žinoma, visas septynias seses vaidinančiai aktorei Noomi Rapace, kuri privalo kiekvienai surasti nepakartojamų bruožų. Su šia užduotimi aktorė puikiai susitvarkė, bet vien to nepakako, kad Netflix platformoje gimęs filmas taptų tikru hitu ir stotų į vieną gretą su geriausiomis Roberto Sheckley, Isako Azimovo ar Philipo K. Dicko ekranizacijomis. (G.J.).
5. „BEŽDŽIONĖ“ (The Monkey, 2025)
Stepheną Kingą kine vis dar lydi stabili sėkmė. Kasmet ekranizuojami jo kūriniai – romanai, apysakos ir net trumpi apsakymai. Pagal vieną jų šiemet režisierius Osgoodas Perkinsas susuko iš tikrųjų baisų ir smagų trilerį „Beždžionė“, kurį neseniai matėme didžiuosiuose ekranuose.
Osgoodas Perkinsas yra tikrai paklausą turintis aktorius, kurio vaidmenų sąrašas perkopė dviejų dešimčių ribą. Bet jam to negana. 2015-aisisais metais pabandęs režisuoti jis pamėgo ir šį užsiėmimą, juolab kad trileris „Vasaris“ (February), pasakojantis apie tai, kaip žiemos atostogų metu dvi mokinės mergaičių internatinėje mokykloje susiduria su bauginančia būtybe, susilaukė nemenko dėmesio.
Trileriai buvo ir kiti jo režisuoti filmai. Neseniai matėme jo „Sielų kolekcionierių“ (Longlegs), kuriame serijinį žudiką vaidina Nicolas Cage‘as.
„Beždžionė“, jei tikėsime internetiniu resursu www.imdb.com., yra jau 397-oji (!) „siaubų karaliumi“ seniai vadinamo Stepheno Kingo kūrinių ekranizacija. Kaip dažniausiai būna, ir šis siaubingas siužetas priverčia pamąstyti apie mirtį, bet daro tai pasitelkus juodosios komedijos stilistiką, kurioje rafinuoto keršto įrankiu tampa žaislinė beždžionėlė su būgnu (S. Kingo apsakyme vietoje būgno buvo lėkštės).
Šio tikrai nesimpatiškai atrodančio žaislo mirtiną galią pajuntame jau žiūrėdami filmo prologą.
O prasidėjo šiurpių įvykių grandinė, kai dvyniai Halas ir Bilas Šelburnai sendaikčiais užgriozdintoje tėvo namo palėpėje rado senovinį žaislą – būgneliais grojančią beždžionę – jie net neįtarė, kad jų gyvenimas pasikeis amžiams. Pirmoji su žaislu susijusi mirtis berniukus šokiravo, o po antros ir trečios juos apėmė tikras siaubas. Dvyniai ėmė įtarti, kad šias mirtis kažkokiu magišku būdu sukelia būtent jų beždžionė.
Todėl broliai įdėjo žaislą į dėžę su akmenimis, apraizgė grandinėmis ir įmetė į apleistą šulinį. Mirtys liovėsi, berniukai pamažu užaugo ir jų keliai išsiskyrė.
Bet kartą Halas gauna žinią iš brolio (vaikystėje dvynius filme vaidina Christianas Convery, o suaugusius – Theo Jamesas), kad beždžionė sugrįžo, visi paauglystės košmarai vėl tampa ryškūs, tarsi būtų nutikę vakar. Policijos tyrėjams ir kitiems žmonėms šios keistos mirtys atrodo tiesiog šiurpūs sutapimai, tačiau dvyniai žino tikrąją tiesą.
Vis dar veikiantis mechaninis žaislas paklūsta savoms taisyklėms: kai tik užgroja muzika ir beždžionė ima mušti būgną, būtinai kas nors numiršta. Numatyti, kur vėl smogs likimas ir kas bus kita auka, neįmanoma. Čia jau kaip su rusiška rulete…
Brolių požiūris į mirtį nešantį mechanizmą išsiskiria: Halas įsitikinęs, kad mirtis sėjantį žaislą reikia kuo greičiau sunaikinti, o Bilą, regis, žavi žaisle slypinti fatališka galia…
P.S. Kad likimo keliai iš tikrųjų keisti, liudija šio filmo režisierius Osgoodas Perkinsas, kurio tėvas Anthony Perkinsas 1960-aisiais metais Alfredo Hitchcocko trileryje „Psichopatas“ suvaidino vieną šiurpiausių pasauliniame kine serijinių žudikų Normaną Beitsą ir 1992-aisiais mirė nuo AIDS… (G.J.)
4. „ŽOLĖS LAPAI“ (Leaves of Grass, 2009)
„Žolės lapais“ (Leaves of Grass) 1855-aisiais garsus JAV poetas Waltas Whitmanas pavadino savo poetinių kūrinių rinkinį, iki šiol laikomą Amerikos literatūriniu šedevru.
2009-aisiais režisieriaus Timo Blake’o Nelsono taip pat pavadintas filmas su Waltu Whitmanu niekaip nesusijęs, nes JAV literatūros klasikui „žolės lapai“ visu pirma buvo gyvenimo ir žmogiškumo filosofijos metafora ir asocijavosi su gamtos bei žmogaus pašlovinimu. O filmo autoriams „žolės lapai“ turi vienintelę prasmę – kanapės, iš kurių gaminama „žolė“, su filosofiniu gamtos ir žmogaus pašlovinimu tikrai niekaip nesusijusi.
Du brolius dvynius šiame filme vaidina Edwardas Nortonas. Vienas jo personažas Bilas Kinkeidas yra filosofijos profesorius, Brauno universitete studentams populiarinantis Platono sokratiškuosius dialogus.
Tuo tarpu Bilo identiškas brolis dvynys Breidis gyvena Oklahomoje, yra tikras „vėjo pamušalas“, lengvabūdis veltėdis, auginantis bei parduodantis kanapes, tinkamas kvaišalų gamybai. Vaikinas prasiskolinęs vietiniam narkotikų baronui Rotbaumui (jį suvaidino Richardas Dreyfussas), kuris spaudžia Breidį plėsti savo gaminių mastus, bet kol kas vaikinas atsisako tai daryti.
Kartą Bilui paskambina Breidžio partneris Bolgeris ir paneša, kad Breidis mirė. Bilui tenka skubiai skristi į gimtąją Oklahomą. Čia jis supainiojamas su Breidžiu ir iki sąmonės netekimo sumušamas kvaišalais prekiaujančių konkurentų, užpykusių, kad Breidis užėmė pusę jų teritorijos.
Atsipeikėjęs Bilas pamato, kad jis buvo apgautas: Breidis gyvas ir prašo brolį ir toliau juo apsimesti… Žodžiu, netrukus prasideda baisi painiava.
Atsiranda dar viena priežastis pasilikti Oklahomoje. Mat Bilas susipažįsta su vietine jauna poete Džanet (akt. Keri Russell) ir pajunta norą geriau ją pažinti.
Filmo premjera įvyko 2009 m. Toronto tarptautiniame kino festivalyje. Įtakingas kino kritikas Rogeris Ebertas tąsyk „Žolės lapus“ pavadino keistu šedevru ir savo mėgstamiausiu festivalio filmu. Bet nepaisant teigiamų atsiliepimų filmo premjera dėl nežinomų priežasčių buvo kelis kartus atidėliojama, galiausiai „Žolės lapai“ žiūrovams buvo parodyti vos šešiuose šalies kino teatruose, kas lėmė labai mažas pajamas: visame pasaulyje buvo surinkta šiek tiek daugiau nei 1 milijoną dolerių.
Kino kritikas Paulas Constantas parašė, kad „Žolės lapai“ turi klasikinės graikų dramos struktūrą ir elementus: čia yra išdavystė, klaidinga tapatybė, mirtini siužeto posūkiai ir aiškiai jaučiamos autorių ambicijos, o tai, kad veiksmas vyksta Oklahomos centre, beveik nesvarbu“.
O svetainėje „Rotten Tomatoes“ buvo informuojama, kad 63 % iš 40 kritikų filmui skyrė teigiamą įvertinimą ir skelbiama, kad brolius dvynius suvaidinusiam Edwardui Nortonui „Žolės lapai“ yra jo didžiausias pasiekimas karjeroje. (G.J.)
3. „PRESTIŽAS“ (The Prestige, 2006)
Kai Christopherio Nolano filmas „Prestižas“ (2006) pasirodė mūsų ekranuose, mes jau buvome perskaitę jo pagrindą sudarantį Christopherio Priesto romaną. Ir knyga, ir filmas panardina mus į magijos pasaulį, kuris visada vilioja minias profanų, nenustojančių stebėtis, kaip iliuzionistai sugeba iš tuščio cilindro ištraukti gyvus triušius arba supjausto į dalis žavią asistentę, o ši pasibaigus triukui šypsosi sveikut sveikutėlė.
Nuo neatmenamų laikų panašus menas rėmėsi optiniu akių dūmimu ir, žinoma, rankų miklumu. Tačiau atsiradus elektrai magai gavo į rankas labai galingą kozirį. Štai kodėl istorijoje apie du draugus ir kartu konkurentus stebukladarius svarbią vietą užima mokslininkas Nikola Tesla, išradęs elektros energijos perdavimo metodą kintamos srovės impulsais. Negana to, jis vienas pirmųjų rimtai ėmėsi eksperimentuoti dirbtinio proto sukūrimo baruose ir svajojo surasti galimybę fotografuoti žmonių mintis. Vieni jį laikė genijum, kiti – paprasčiausiu šarlatanu. Bet Nikolos Teslos asmenybė ligi šiol neduoda ramybės kūrėjams. Jam skirta ne viena knyga, keli filmai ir net viena amerikietiška opera. O „Prestiže“ šį ekscentrišką originalą vaidina dainininkas Davidas Bowie. Vien to pakanka, kad filmą pažiūrėti labai norėtųsi.
Tačiau pagrindinis autorių dėmesys atitenka dviem XX a. pradžios magams, Londone surenkantiems minias žiūrovų. Kadaise jie buvo geri draugai, bet negailestingi konkurencijos dėsniai negalėjo nepaversti jų nesutaikomais priešais. Rafinuotų manierų Robertas Andžeris (Hugh Jackman) yra tobulas šoumenas, o kur kas grubesnis Alfredas Bordenas (Christianas Bale‘as) lenkia kolegą genialiais sumanymais, bet jis visai nemoka patraukliai pristatyti savo triukų.
Akivaizdu, kad dvi tokios ambicingos asmenybės taikiai po vienu cirko kupolu išsitekti negali. Nuolatinis noras įrodyti konkurentui savo pranašumą tampa tikra manija. Vadinasi, tragiška atomazga neišvengiama. Kokie jau čia fokusai…
Pradžioje Robertas ir Alfredas dirbo drauge ir virtuoziškai mulkino patiklią publiką, bet kartą atliekant sudėtingą triuką žuvo asistentė (Roberto žmona), draugai tapo priešininkais, kurie daugiausia laiko ir energijos skiria išradingiems veiksmams, galintiems pakenkti konkurento reputacijai. Abu vienija tas pats tikslas ir tas pats gyvenimo šūkis: „Jis pavogė mano gyvenimą, o aš pavogsiu jo triuką“. (G.J.)
2. „ADAPTACIJA“ (Adaptation, 2002)
1998 metais ekscentriškas scenaristas Charlie Kaufmanas parašė originalų scenarijų „Būti Džonu Malkovičiumi“, kurį keistu filmu pavertė kartu su jaunu režisieriumi Spike’u Jonze’u.
Šis kuklus kino pokštas netrukus tapo plačiai žinomas siaurame kinomanų rate, o iš sėkmingai debiutavusio tandemo pradėta laukti dar kokio nors intelektualaus akibrokšto. Juo tapo dviem “Auksiniais gaubliais” ir “Oskaru” už antraplanį vyro vaidmenį apdovanota „Adaptacija“.
Ir „Būti Džonu Malkovičiumi“, ir „Adaptaciją“ vienija tokia svarbi šiais laikais manipuliavimo sąmone problema. Tačiau šį kartą ją spręsdami autoriai pakliuvo į savo pačių paspęstus spąstus. Anot vieno recenzento, „Adaptaciją“ primena Floridos pelkę: “tokia pati aligatorių knibždanti bekraštė klampynė, tik jos viduryje – nuostabi orchidėja“. Tiksliau, ko gero, tikrai nepasakysi.
Patyręs scenaristas Čarlis Kaufmanas (tai, be abejonės, vienas geriausių Nicolaso Cage’o vaidmenų) nori paversti filmu neįprastą rašytojos Sjuzen Orlin (akt. Meryl Streep) knygą “Orchidėjų vagis”. Šios nepramanytos knygos herojus ekscentriškas sodininkas užsiima retų augalų klonavimu ir tiesiog pamišęs dėl orchidėjų.
Čarlis įsimyli Sjuzen, o ji pamilsta orchidėjų vagį Džoną Larošą (akt. Chrisas Cooperis už šį vaidmenį apdovanotas Oskaru geriausio antraplanio vaidmens kategorijoje). Dar daugiau painiavos į pakankamai komplikuotą pasakojimą įneša Čarlio brolis dvynys Deividas. Jis mano esąs ne prastesnis scenaristas, todėl amžinai lenda prie vyriausiojo brolio su įvairiais pasiūlymais, kurie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kvaili.
Deividas taip pat rašo scenarijų, bet visiškai kitokį, nei jo brolis dvynys.
Čarlis kankinasi, bandydamas kinui adaptuoti knygą “Orchidėjų vagis”, kurioje, regis, nėra jokio veiksmo, užtai daug „intelektualiam kinui“ tinkamų komponentų.
O štai Deividui kūrybos kančios nepažįstamos – jis pavydėtinai lengvai kurpia veiksmo filmo scenarijų, kuriame kaip iš gausybės rago ant būsimo žiūrovo galvos byrės detektyvinio kino štampai – greitas veiksmas, nusikaltėliai, krentantis lėktuvas ir panašios šimtus kartų kine matytos banalybės.
Net nereikia ilgai spėlioti, kurio brolio scenarijus labiau sudomins Holivudo prodiuserius. (G.J.)
1. „Legenda” (Legend, 2015)
Sunku teigti, kad “Pašėlęs Maksas: Įtūžio Kelias” kažkuo tai nuviliantis, bet buvo nedidelis dilgtelėjimas, kai tapo aišku, jog nors didysis Tomas Hardis vaidina pagrindinį vaidmenį, tai nevisai jo vieno filmas. Tačiau tuo negalima skųstis kalbant apie “Legendą”. Briano Helgelando filme apie tikro gyvenimo gangsterius Redžį ir Ronį Krėjus –Hardis vaidina juos abu.
Kai atrodė, jog Hardis pasiekė savo universalumo ribas, jis paneigia tai dar kartą savo nuostabiu pasirodymu legendiniais Krėjų dvynukais gangsteriais, kurių viešpatavo 1960 metais Londone. Vienas Krėjų ilgametis bendradarbis, smogikas vardu Fredis “Brown Bred Fredas” Foremanas buvo absoliučiai priblokštas, kai pamatė britų aktorių vaidinantį Ronį. Niekas kitas kaip legendinis boksininkas Fredis Roachas buvo paprašytas padėti Hardį paruošti jo brolių vaidmenims – iš kurių abu turėjo mėgėjiškus boksavimosi pagrindus – jis buvo toks nustebęs žvaigždės įgūdžiais, kad pasakė žurnalistams, jog “jis galėtų iš tiesų įžengti į ringą.”
Istorija sukasi aplink tai, kaip broliai atsikratė konkurentais ir patraukė Amerikos sindikatų dėmesį. Šie pasiūlė praplėsti verslą globaliu mastu ir paversti juos labiau teisėtais. Sunku įsivaizduoti, kaip visa tai galėtų įvykti be Hardžio, kuris itin įtikinamai įkūnija legendinį duetą. Būdamas Redžiu, jis yra nepriekaištingų manierų lipšnus operatorius, kuris supranta viešųjų ryšių svarbą, bet vis tiek ginčus sprendžia kumsčiais – arba paleisdamas savo plaktuku apsiginklavusį psichiškai nesveiką brolį.
Būdamas Roniu jis yra stebėtinai iškalbingas banditas, kuris teigia, jog – žmonės neturėtų nekęsti savęs – ir tada jis pagrindžia savo principus atvirai pripažindamas, kad yra gėjus ir nusikaltėlis. Kai abu Krėjai yra tame pačiame kambaryje, gaubiantys vienas kitą broliškos meilės ir gilios neapykantos mišiniu, “Legenda” yra tokia pat nepamirštama, kokia ir turi būti.
