10 įsimintinų kino filmų ir TV serialų apie lėktuvų užgrobimus

10. „Kova arba skrydis“(Fight or Flight, 2025)

Šis filmas dienos šviesą išvydo visai neseniai ir iškart įnešė beprotiško juodojo humoro bei išskirtinį gūsį į lėktuvų užgrobimo žanrą. Filmas pasakoja apie Luką Rejesą – nublankusį, netvarkingos išvaizdos, Bangkoko baruose besilankantį buvusį Slaptosios tarnybos agentą. Rejesas jau kurį laiką propaguoja tarnybos agentui neįprastą gyvenimo būdą, pusryčiams jis geria viskį ir yra pasirengęs atiduoti savo organus baro savininkei už skolas. Tačiau vieną iš tokių nuobodžiai įprastų dienų buvęs pareigūnas sulaukia skambučio iš praeities. Jo buvusi mergina ir tarnybos vadovė Katrin Brunt pasiūlo sandorį: padėti susigrąžinti gerą reputaciją, jei šis įsės į lėktuvą iš Bangkoko į San Franciską ir skrydžio metu sulaikys paslaptingą programuotoją, žinomą „Vaiduoklio“ vardu.

Vienintelė atpažinimo informacija, kurią suteikia užsakovė, yra tai, jog numatomas taikinys turi kulkos randą. Nors Rejesui užduotis pasirodo įveikiama, netrukus planas subliūkšta, kadangi agentas nėra vienintelis keleivis, norintis sugauti „Vaiduoklį“. Lėktuvą užplūsta dešimtys samdomų žudikų, pasiryžusių atsiimti už programuotojo galvą paskirtą premiją. Paaiškėja, kad šis mistinis programuotojas yra ne kas kitas, o jauna stiuardesė Iša. Netrukus, išaiškėjus šiai informacijai, lėktuvo salonas virsta tikru skerdynių lauku, kur Rejesas ir Iša privalo gintis viskuo, kas pakliūva po ranka, nuo pistoletų iki salone atrasto veikiančio grandininio pjūklo. Filmas išsiskiria tuo, jog yra parašytas pagal scenarijų, kuris anksčiau buvo patekęs į geriausių neprodiusuotų scenarijų „Juodąjį sąrašą”, o aktorius Joshas Hartnettas pats atliko visus kaskadinius triukus, rodomus scenose, taip sukuriant dar realistiškesnį vaizdą ir „wow“ efektą.

Būtent Josho Hartnetto pasišventimas ir pastangos šiam filmui tapo pagrindine priežastimi, dėl ko buvo sulaukta puikių kritikų įvertinimų, o žiūrovai su nuostaba stebėjo lėktuvo salone nufilmuotas realistiškas scenas.

9. „Keleivis 57“(Passenger 57, 1992)

„Keleivis 57“ yra klasikinis dešimtojo dešimtmečio pradžios veiksmo kino pavyzdys, sukurtas siekiant atkartoti „Kietojo riešutėlio“ fenomeną. Pagrindinio veikėjo vaidmenį atlieka Wesley Snipes, įkūnydamas John Cutter – buvusį slaptųjų tarnybų agentą bei policininką, išgyvenantį sunkų laikotarpį po žmonos žūties parduotuvėje apiplėšimo metu. Cutter pradeda naują karjeros etapą kaip aviakompanijos saugumo ekspertas ir įlipa į lėktuvą, skrendantį į Los Andželą. Kateris pradeda naują karjeros etapą įsidarbindamas aviakompanijos antiteroristinio saugumo ekspertu ir skrenda į Los Andželą kaip 57-asis keleivis lėktuvu „Lockheed L-1011 TriStar“. Tačiau šis skrydis jam paruošia kraupią ir netikėtą staigmeną, nes tuo pačiu lėktuvu FTB pareigūnai netikėtai skraidina itin pavojingą britų teroristą Charles Rein, žiniasklaidos pramintą „The Rein of Terror”. Reino bendrininkai, persirengę stiuardesėmis ir keleiviais, greitai užgrobia lėktuvą ir nužudo pilotus.

Tuo tarpu Catter užgrobimo metu buvo tualete ir net nenutuokė, kas įvyko. Tik atvėręs duris ir supratęs situaciją jis imasi veiksmų, pradėdamas kovą prieš nusikaltėlius iš lėktuvo krovininių skyriaus. Kova persikelia iš lėktuvo ant žemės Luizianos valstijoje, kur Catter tenka sprukti nuo vietinio šerifo Biggs, o galiausiai herojus įspūdingu šuoliu per lėktuvo korpusą grįžta į jau kylantį lėktuvą, kur per lemiamą dvikovą išspiria teroristą pro lėktuvo duris tiesiai į mirtį.

Nepaisant to, kad siužetas yra nuspėjamas ir paprastas, aktoriaus Wesley Snipes asmeninė charizma ir fizinis pasirengimas pavertė jį tikra veiksmo kino žvaigžde. Ypatingo svorio filmui suteikia ir aktorius Bruce Payne, kurio vaidinamas blogiukas Charles Rein žavi savo šaltakraujiškumu ir lengvu pamišimu, dėl ko kai kurie kritikai jį netgi lygino su Hanibalu Lekteriu. Būtent šiame filme nuskambėjusi legendinė frazė „ Always bet on black” tapo kultine kino istorijos detale, o filmas net ir būdamas praėjusio amžiaus kūrinys, savo žavėsiu neretai pavergia ir šiuolaikinį žiūrovą.

8. „Skrydžio planas“(Flightplan, 2005)

Vokiečių režisieriaus Robert Schwentke psichologinis trileris „Skrydžio planas“ yra viena paslaptingiausių istorijų apie žmogaus dingimą ore. Filmas prasideda, kai aviacijos inžinierė Kail Prat iš Berlyno į JAV skraidina staiga ir neaiškiomis aplinkybėmis savo žuvusio vyro kūną. Kartu su ja skrenda ir jos šešerių metų dukra Julia, tačiau veiksmas netikėtai pasisuka į šiurpią pusę. Skrydžio viduryje didžiuliame dviaukščiame keleiviniame lėktuve Elgin E-474, kuris buvo projektuojamas su pačios Kail pagalba, ji prigula pailsėti, o pramerkusi akis randa dukters vietą. Dar šiurpiau atrodo tai, jog įgula ir keleiviai tvirtina mergaitės lėktuve net nematę, o iš Miuncheno gautas pranešimas skelbia, kad Julia žuvo kartu su savo tėvu Berlyne.

Schwentke šiame filme idealiai sukuria klasikinę detektyvo atmosferą, kurioje plona riba skiria realybę nuo pagrindinės herojės pamišimo ir išsigalvojamų momentų. Daug scenarijaus detalių yra paremta klasikinio Alfred Hitchcock filmo „Pradingusi ledi“ motyvais, o tai tiesiogiai pasirodo scenoje, kai Kail ant aprasojusio stiklo pastebi dukters nupieštą širdelę ir supranta esanti realybėje ir sveiko proto. Norėdamas, kad būtų išlaikytas kuo didesnis realistiškumo jausmas, režisierius iš aktorių reikalavo itin santūrios, natūralios vaidybos, o aktorius Sean Bean kapitono Rich vaidmeniui buvo pasirinktas vaidinti ne atsitiktinai, o norint paneigti žiūrovų lūkesčius, kadangi aktorius dažniausiai įkūnydavo blogiukus.

Nors filmas sulaukė didelės finansinės sėkmės ir uždirbo daugiau nei 223 milijonus dolerių, jo kelias link ekranų nebuvo visiškai sklandus. Stiuardesių profesinės sąjungos netgi paskelbė oficialų boikotą šiam filmui. Buvo piktinamasi, kad skrydžio palydovės filme yra vaizduojamos kaip itin nemalonios, šaltos ir abejingos kitų žmonių skausmui, o pati istorija propaguoja nepasitikėjimą lėktuvų įgula. Nepaisant šių skandalų, gili vaidyba, Jameso Hornerio muzika ir sukrėčiantis scenarijus pavertė šį filmą įtampos šedevru.

7. „Nyrdža“(Neerja, 2016)

Ši indų biografinė drama, tai sukrečianti ir nepaprastai jaudinanti duoklė tikrai moteriškai drąsai. Režisieriaus Ram Madhvani filmas pasakoja apie 22 metų stiuardesę Neerja Bhanot, kuri tapo jauniausia Indijos aukščiausio karinio apdovanojimo taikos metu „Ashok Chakra“ laureate. 1986 metų rugsėjo 5 dieną jos vadovaujamas lėktuvas „Pan Am Flight 73“, skridęs iš Mumbajaus į Niujorką, buvo užgrobtas Karačyje Libijos remiamos teroristinės grupuotės. Neerja, pasitelkusi drasą, sugebėjo laiku įspėti pilotus, kuriems pavyko evakuotis per stogo liuką ir taip išvengti teroristų apgulties bei lėktuvo pakilimo.

Kino kūrėjams pavyko  viską pavaizduoti taip, kad žiūrovas pajustų tą pačią klaustrofobišką baimę, kurią išgyveno įkaitai, esantys lėktuve. Filmo komanda net 48 dienas statė itin tikrovišką Boeing 747 lėktuvo kopiją, kadangi tikro lėktuvo išsinuomoti nepavyko. Operatorius Mitesh Mirchandani naudojo chaotišką, virpantį filmavimą su kamera rankoje, o režisierius, siekdamas sukurti natūralią įtampą, keleivius ir teroristus vaidinančius aktorius apgyvendino skirtinguose viešbučiuose, neleisdamas jiems bendrauti, matytis ar kartu valgyti. Šią taktiką galima užskaityti kaip pasiteisinusią, kadangi stiuardesių ir teroristų susidūrimas buvo šiurpiausia scena filme.

Visgi po filmo premjeros kilo nemaža diskusijų banga. Kai kurios išgyvenusios stiuardesės viešai pareiškė, kad filmas yra daugiau fantastika nei realybė. Nupoor Abrol, viena iš realaus skrydžio palydovių, teigė, kad filmas nesąžiningai visus nuopelnus skiria tik vienam asmeniui, nors tikrosios tos dienos herojės buvo kitos stiuardesės, savo rankomis gelbėjusios žmones. Nepaisant to, Neerja įkūnijusi Sonam Kapoor suvaidino geriausią savo gyvenimo vaidmenį, o filmas tapo Bolivudo legenda.

6. „Gyvatės lėktuve“(Snakes on a Plane, 2006)

Jei ieškote filmo, kuriame įgyvendinamos beprotiškos režisierių idėjos, „Snakes on a Plane“ yra puikus pasirinkimas. Šis David R. Ellis darbas gimė iš visiškai atsitiktinės idėjos, kurią pirmą kartą sugalvojo universiteto administratorius David Dalessandro, perskaitęs straipsnį apie Antrojo pasaulinio karo metais į karinius lėktuvus patenkančias rudąsias medžiuose gyvenančias gyvates. Siužetui pasirinkti paprasti motyvai, nesukuriantys psichologinio sunkumo. Pagrindinis veikėjas FTB agentas Neville Flynn privalo nuskraidinti svarbų liudininką į Los Andželą, tačiau operaciją apsunkina kerštingas nusikalstamos grupuotės bosas, kuris į lėktuvo krovinių skyrių patalpina milžinišką dėžę su nuodingiausiais planetos ropliais. Tuo tarpu keleiviams skirtus gėlių papuošalus nupurškia specialiais feromonais, kurie sukelia gyvačių agresiją.

Filmas iki pasirodymo kino teatruose tapo tikru interneto platformų fenomenu. Šimtai tūkstančių gerbėjų kūrė savo dainas, parodijas ir reikalavo iš studijos kuo labiau šokiruojančių scenų. Reaguodama į šį spaudimą ir norėdama patenkinti žiūrovus, kino studija netgi surengė papildomus filmavimus, kad pakeistų filmo reitingą iš PG-13 į griežtesnį „R“. Tai leido Samuel L. Jackson ištarti savo legenda tapusią necenzūrinę frazę: „I have had it with these motherfucking snakes on this motherfucking plane”. Šaltinių teigimu, Jackson filmo kontraktas turėjo įdomų punktą, susijųsi su gyvatėmis. Nors filmuojant buvo pasitelkta daugiau nei 450 gyvačių, tačiau pagal kontrakto nuostatas nė viena iš jų negalėjo priartėti prie jo arčiau nei per 8 metrus.

Visgi filmui išvydus dienos šviesą realybė buvo visiškai kita. Nepaisant didžiulio triukšmo internete, filmas patyrė visišką fiasko, o pardavimai nesiekė jokių lūkesčių, žiūrovai ir toliau  kūrė memus internete, tačiau nepirko bilietų į kino teatrus. Šis reiškinys kino industrijoje dabar oficialiai vadinamas „gyvačių lėktuve efektu“ (angl. snakes on a plane effect), kuris primena, kad internetiniai juokeliai ir populiarumas viešoje erdvėje nebūtinai virsta realiais bilietų pardavimais.

5. „Mama“(Mama, 1999)

Sovietinio gyvenimo žiaurumas šiame rusų režisieriaus Denis Evstigneev filme įgauna netikėtą, beveik išgalvotą realybę. Filmo scenarijus, kurį parašė Arif Aliev, remiasi tikra ir tragiška 1988 metų Ovechkin šeimos lėktuvo užgrobimo istorija Sovietų Sąjungoje. Istorija pasakoja apie Poliną – motiną, kuri netekusi vyro liko visiškai viena su šešiais vaikais. Norėdama išgyventi, ji sukuria šeimyninį folkloro ansamblį, kuris netrukus tampa populiarus ir net koncertuoja Kremliaus rūmuose. Tačiau Polina vis labiau pradeda suprasti, kad sovietinėje sistemoje vaikai neturi jokios ateities, todėl jai tenka priimti desperatišką sprendimą – užgrobti lėktuvą, kuriuo skrenda ansamblis, tam, kad pavyktų išvykti į Vakarus.

Tačiau užgrobimas baigiasi kruvina tragedija ir susišaudymu, po kurio vienas iš sūnų žūsta, Polina atsiduria kalėjime, kiti vaikai išsiunčiami į nepilnamečių koloniją arba vaikų namus, o vienas jų patenka į psichiatrijos ligoninę. Praėjus penkiolikai metų po katastrofos, Polina išeina į laisvę, tačiau jos vaikai išsibarstę po visą buvusią SSRS teritoriją. Vardan vieno iš vaikų gerovės, Polina vėl bando surinkti likusius sūnus, tam, kad įvykdytų naują desperatišką planą.

Šis filmas sulaukė prieštaringų vertinimų iš kritikų. Leidinys „Variety“ jį pavadino „stulbinančiu ir sunkiai įtikinamu epiniu filmu“, kurio režisierius tiesiog nesugebėjo pilnai įgyvendinti ir išdirbti. Nors filmo vizualinė dalis buvo nepriekaištinga dėl operatoriaus Pavel Lebeshev darbo, o kompozitoriaus Eduard Artemyev muzika laimėjo prestižinius apdovanojimus, žiūrovui yra sunku stebėti filmą dėl nuolatinės nuotaikos kaitos. Atrodo, kad kol Nonna Mordyukova vaidino išgyvenanti gilią šeimos tragediją, jos vaikus įkūniję jauni aktoriai dažnai linko į ironiškas scenas ar perspausdavo su komedija, todėl žiūrovui buvo sunku įsijausti į tragiškus šeimos išgyvenimus.

4. „Kalinių lėktuvas“(Con Air, 1997)

Šis režisieriaus Simono Westo holivudinis veiksmo blokbasteris primena azartišką elektroninį žaidimą skambiu pavadinimu Con Air. Taip Jungtinėse valstijose nuo seno vadinami specialūs lėktuvai, reguliariai iš vieno kalėjimo į kitą gabenantys itin pavojingus recidyvistus. 

Vieno tokio reiso metu nuožmiausių nusikaltėlių gauja užgrobia lėktuvą, taip ketindami ištrūkti į laisvę. Gerai suplanuota akcija pavyksta, tačiau netikėtai banditų planus sujaukia vienas atsitiktinis šio reiso dalyvis – buvęs JAV armijos karininkas Kameronas Po (jį vaidina Nicolas Cage’as), grįžtantis namo po aštuonerių kalėjime praleistų metų (už tai, kad gindamas save ir nėščią žmoną nuo užpuoliko, įvykdė žmogžudystę). Būtent jam atiteks svarbiausia misija – gelbėti niekuo nekaltus prakeiktojo reiso dalyvius. Visai kaip anų laikų reklamoje: „O kas gi tai galėtų būti, jei ne jis“.

Situacija banali ir daug kartų matyta. Apie šį „Kalinių lėktuvą“ net nevertėtų ilgiau kalbėti, jeigu ne viena tikrai svarbi aplinkybė. Filme surinktas tikrai neeilinis puikiausių aktorių žvaigždynas. Didžiausią blogietį Sairusą Grisomą, pramintą Virusu, suvaidino plikai nuskustas Johnas Malkovich’ius, anksčiau dažnai vaidinęs rafinuoto elegantiškumo ir aristokratiškumo įsikūnijimas. Bet, matyt, pajutęs totalaus blogio žavesį, aktorius vėliau mielai vaidino veiksmo filmuose ir gerokai išplėtė suvaidintų piktadarių galeriją.

Grėsmingos išvaizdos juodaodis Vingas Rhamesas (kas, nors kartą pamatęs Q. Tarantino „Bulvarinį skaitalą“ pamirš jo suvaidintą prievartaujamą gangsterių vadą Marcelusą Volesą) iki valios pasityčioja iš „juodojo charakterio“ amplua. Čia jis vaidina už terorizmą nuteistą juodaodį nacionalistą Nataną Džounsą, pramintą „Deimantiniu šunimi“.

Kaip visada įsimenamas Steve’as Buscemis, vaidinantis liūdnai pagarsėjusį serijinį žudiką Garlandą Gryną, regis, nieko ypatingo nedaro, bet kituose kriminaliniuose filmuose gerai įsisavintas maniako žvilgsnis pasako viską apie jo personažo charakterį ir polinkius. Režisierius vėliau pasakojo pataręs aktoriui patyrinėti garsių serijinių žudiko Edo Geino ar Tedo Bundy biografijas.

Ne mažiau įspūdingi ir kiti lėktuve skrendantys nusikaltėliai. Nickas Chinlundas vaidina serijinį žudiką Viljamą Bedfordą, nuteistą iki gyvos galvos už neištikimos buvusios žmonos nužudymą su visais jos šeimos nariais.

Nuožmios išvaizdos aktorius Danny Trejo vaidina serijinį prievartautoją Džonį Baką, kalėjusį už daugybę seksualinių nusikaltimų.

Jesse Borrego vaidina Fransiską Cindiną, klastingą Pietų Amerikos narkotikų baroną ir teroristą, padėjusį Grisomui suplanuoti lėktuvo užgrobimą. Kad galėtų įtikinamai sukurtų šio personažo įvaizdį J. Borrego atidžiai studijavo Kolumbijos narkobarono Pablo Escobaro gyvenimą ir darbus.

Mažiausiai kriminalinių „nuopelnų“ turintį lėktuvo grobiką suvaidino Dave’as Chappelle’is: jo Džo Parkeris – viso labo žemos kvalifikacijos kalinys, nuteistas „tik“ už heroino vartojimą, ginkluotą apiplėšimą ir padegimą.

Charakteriai išties įspūdingi. Belieka tik priminti, kad suvaidinti „Virusą“ Grisomą buvo siūloma Mickey Rourke’ui, Willemui Dafoe, net Bruce’ui Willisui, bet visi jie atsisakė.

3. „Užgrobimas“(Hijack, 2023)

Naujausias „Apple TV+“ pasiūlymas – Idrisas Elba lėktuve. Jis vaidina paprastą vyruką Semą Nelsoną, Žemėje garsėjantį verslo derybų įgūdžiais, kuris atsiduria užgrobto lėktuvo spąstuose ir yra priverstas atlikti nenorinčio tapti didvyriu vaidmenį. Nežinia, ką galvojo rinkodaros specialistai, bet kastingo profesionalo korta sužaidė puikiai. Tik Elba galėjo suvaidinti šią tobulą vasaros beprotybę.

Matote, kad nors akimirką patikėtumėte „Pagrobimo“ (angl. Hijack) prielaida, reikia patikėti keliais sudėtingais dalykais. Pirma: kad egzistuoja toks charizmatiškas žmogus, kuris gali įtikinti bet kurį žmogų – arogantišką prašmatnų berniuką, per garsiai žaidžiantį vaizdo žaidimus, besiblaškančius keleivius, nervingus ir kruvinus užgrobėjus, beviltiškus žmones, užsidariusius įvairiose išgyventi nepadėsiančiose vietose, – išklausyti jį ir jo pagrįstus pasiūlymus išjungti vaizdo žaidimus, giliai įkvėpti, atrakinti duris ir apskritai rasti būdą, kaip pagrobti lėktuvą ir nepražudyti nė vieno iš 200 lėktuve esančių žmonių.

Antra: kad yra toks budrus ir protingas žmogus, kuris iš žmogaus su nenatūraliai suraukta kakta, esančio  trimis eilėmis ankščiau, ir neįprasto dydžio kosmetinės gali suprasti, kad ruošiamasi smurtiniam perversmui. Trečia: kad jis sugebėtų išlaikyti sveiką protą ir organizuoti įvairius vaidinimus, nusikaltimus, priemones ir atsakomąsias priemones lėktuve tarp skirtingų panikuojančių keleivių, kai lėktuvo praėjimuose patruliuoja vis labiau susigūžę lėktuvo plėšikai.

Bet, žinoma, Elba yra visa tai – pavyksta iš prigimties, didingai ir nepakartojamai. Ir ant šio pagrindo galima drąsiai statyti septynių valandų absurdą. Tai nereiškia, kad kūrėjai rimtai neatsižvelgė į savo atsakomybę. Filmas puikiai valdo antrinius personažus. Kunigas, stresą patirianti keturių asmenų šeima, patirianti santuokinius sunkumus arba tiesiog auginanti du vaikus septynių valandų skrydžio iš Dubajaus į Londoną metu, maloni jauna vieniša moteris, pažeidžiamos moksleivės, stiuardesė, užmezgusi romaną su kapitonu (akt. Benas Milesas) – visiems jiems suteikiama pakankamai asmeniškumo, kad jie netaptų šifrais, bet ne tiek, kad trukdytų veiksmui. Seriale viskas veikia kaip laikrodis, o didesni siužeto posūkiai nėra nuspėjami, todėl jis absurdiškai puikus.

2. „93-iasis reisas“ (United 93, 2006) 

Niekas nėra toks svarbus, toks neišdildomai protu nesuvokiamas kaip rugsėjo 11-osios teroristų kamikadzių išpuolis. Al-Qaeda (islamo fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė) pateikė pasauliui situacionistinį spektaklį, kuris nustelbė bet ką iš įprastinių politikos ir kultūros dirbtuvių. Nuo to laiko Holivudas netiesiogiai fiksavo šio įvykio virpesius, tačiau „93-iasis reisas“ yra pirmasis vaidybinis filmas, kuriame ši baisi diena nagrinėjama iš esmės. Paulas Greengrassas sukūrė nepaprastai galingą ir jaudinančią ketvirtojo nepavykusio lėktuvo užgrobimo rekonstrukciją. Filmas sukurtas dokumentiniu stiliumi. Režisierius nenaudoja žvaigždžių ar atpažįstamų veidų, o daugelį skrydžių valdymo scenų personažų vaidina patys dalyviai.

Tai toks „Anti-Titanikas“, skirtas kino teatrams – tikros katastrofos filmas, kuriame nėra nei Dicaprio ar Winslet, nei išgyvenusiųjų: tik teroristai, kurių emocinis gyvenimas negailestingai blankus, ir herojai be jokios praeities. Greengrassas atkuria istoriją apie užgrobtą lėktuvą, kuris nepasiekė savo tikslo (Kapitolijaus kupolo Vašingtone) beveik neabejotinai dėl desperatiško pačių keleivių sukilimo, kuriame skrido teroristai. Greengrassas su nepakeliamu klaustrofobišku griežtumu didžiąją dalį finalinio veiksmo laiko pačiame lėktuve.

Režisierius sugeba išnaudoti nepaprastą faktą, kad įvykių seka nuo pirmojo lėktuvo įsirėžimo į Pasaulio prekybos centrą iki ketvirtojo lėktuvo nusileidimo Šanksvilyje, Pensilvanijos valstijoje, tris minutes po dešimtos, su siaubinga ironija telpa į įprastinę vaidybinio filmo trukmę, ir jis gali vystyti istoriją realiu laiku. Šiame filme mes visi žinome arba manome, kad žinome, kaip baigsis filmo šio filmo istorija, ir būtent dėl to filmas yra toks sukrečiantis išbandymų kine pavyzdys. Kai užges šviesos, jūsų širdies ritmas nenumaldomai pradės didėti. Maždaug po pusvalandžio bus sunku kvėpuoti.

Kiekviena smulkiausia detalė persmelkta nepakeliamos įtampos, ypač pačioje pradžioje. Kiekvienas gestas, kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas nekaltas pasisveikinimas, kiekvienas mįslingas apsikeitimas žvilgsniais per oro eismo apžvalgos žiūronus, kiekvienas paniškas civilinės aviacijos tarnybos ir kariškių skambutis – visa tai yra sustiprinta, kurtinančiai, gryna prasme. O pirmosios scenos, kai „United 93“ keleiviai įlipa į lėktuvą ir leidžiasi į nuobodų, įprastą ankstyvo ryto skrydį, yra beveik neperprantamos. Lėktuvo keleiviai – tiesiog pasiturintys profesionalai, priklausantys beveik tai pačiai kastai, neturintys didelio susidomėjimo vienas kitu ir neturintys nieko bendro, išskyrus savo likimą. Ir visi šie žmonės yra vaiduokliai, visi jie – mirę vyrai ir vaikščiojančios mirusios moterys. Kai jų mandagiai paprašoma atkreipti dėmesį į „saugumo“ procedūras, įprasta tikrovė iki rugsėjo 11-osios vos nesutrūkinėja nuo istorinės ironijos svorio.

Filme nėra politinio ar analitinio aspekto, nėra jokios analizės ar paaiškinimų. Filmas tiesiog gyvena tomis 90 minučių siaubo minutėmis tarp vienos epochos ir kitos – ir, mūsų galva, tai yra didžiulis dramaturginis pasiekimas… tiesiog bandyti tiesiogiai susidurti su pačia siaubingiausia akimirka. Taigi, Paulas Greengrassas ir jo operatorius Barry Ackroydas sukūrė nepaprastai stiprų ir didingą paminklą to pražūtingo skrydžio keleiviams.

1. „Pasaulio prekybos centras“ (World Trade Center, 2006)

Vieno žymiausių Amerikos režisierių William Oliver Stone filmas „Pasaulio prekybos centras“ grąžina žiūrovą į pačius baisiausius prisiminimus apie pasaulį sukrėtųsį rugsėjo 11-osios įvykį. Tačiau Stone, kuris neretai mėgaujasi kurdamas politinėmis konspiracijomis paremtus siužetus, šįkart pasirenko visiškai kitokį, pagarbų, žmogišką ir tylų kelią. Istorija pasakoja apie du uosto valdybos policijos pareigūnus, seržantą John McLoughlin ir jaunąjį policininką Will Jimeno, kurie po pirmojo lėktuvo smūgio skuba padėti evakuoti žmones iš degančio pastato, tačiau patys lieka įkalinti po viena iš sugriuvusių dangoraižių nuolaužomis.

Scenarijus, kurį pagal tikras abiejų šeimų istorijas parašė Andrea Berloff, realistiškai perteikia visas 14 košmariškų valandų, kurias turėjo išgyventi pareigūnai, visą laiką būdami tamsoje po betono blokais. Kolegos nuolat tarpusavyje kalbasi apie savo žmonas, vaikus ir paprastus gyvenimo klausimus, kad tik pavyktų neužmigti ir likti gyviems. Atvaizduojami pokalbiai tokios tragedijos akivaizdoje įgauna tyrą prasmę, vaizduojant, kad net sunkiausiais momentais norėsi kalbėtis apie gražius prisiminimus ir šeimą.

Filmo kūrimas buvo lydimas didžiulio emocinio svorio ir skandalų. Tikrieji herojai McLoughlin ir Jimeno kartu su savo žmonomis aktyviai dalyvavo kūrybos procese [436], o gelbėtojus vaidino ugniagesiai dalyvavę tikruose rugsėjo 11 dienos įvykiuose. Jimeno teigimu, filme rodomos scenos net 95% atitinka tai, kaip atrodė ta diena ir visa gelbėjimo operacija. Tačiau kai kurios aukų šeimos išreiškė didžiulį įniršį. Pavyzdžiui, žuvusio pareigūno Dominick Pezzulo našlė Jeanette Pezzulo apkaltino kūrėjus jos vyro mirties komercializavimu. Be to, paramedikai jautėsi įžeisti, kad jų ankstyvas ir pasiaukojantis darbas buvo visiškai sumenkintas ar net karikatūrizuotas. Nepaisant to, filmas išlieka giliai sukrečiančiu ir jaudinančiu kūriniu apie žmogišką stiprybę bei solidarumą pasaulinės tragedijos metu.