Besibaigiantis sezonas buvo tikrai geras. Visi gavo savo mėgstamiausio kino dideles porcijas, pradedant finansiniu rekordininku „Marvel“ superherojų filmu „Žmogus-voras: nauja diena“, atitrrūkusiu nuo jį besivejančių blokbasterių už dviejų milijardų dolerių ribos. Vienintelis jo konkurentas „Odisėja“, aišku, yra visiškai kitame žanrinio kino poliuje. O tarp jų kiekvienas savo vietą užima kiti žymūs šio sezono filmui.
Šiandien pristatome 10 puikių kino juostų kurios kausto dėmesį šiais metais.
10. „TOTALI DRAMA“ (The Drama, 2026)
Net du Christopherio Nolano „Odisėjoje“ nusifilmavę aktoriai šiemet pretenduoja būti apdovanoti barbės devyndarbės laurais. Vyro Itakėje ištikimai laukiančią Penelopę suvaidinusi Ann Harhaway pasirodė dar trijuose mūsų šiemet matytuose filmuose („Motina Marija“, „Ir velnias dėvi Pradą 2“, „Ąžuolų gatvės gale“) ir spalį ją dar pamatysime kriminaliniame trileryje „Veritė“.
Prie tokios statistikos artėja ir aktorius Robertas Pattinsonas, „Odisėjoje“ suvaidinęs jaunikių kompanijos lyderį nuožmųjį Antinojų. Šiemet mūsų laukia dar du susitikimai su populiariu aktoriumi. Kriminaliniame trileryje „Didysis eteris“ (Primetime), kurį pamatysime jau rugsėjo pabaigoje, jis suvaidino dar vieną ne itin simpatišką personažą – liguistai ambicingą TV laidos „Pagauti plėšrūną“ vedėją Krisą Hanseną, kuris dėl reitingų pasiryžęs peržengti bet kokias moralios žurnalistikos ribas.
Metų pabaigoje sulauksime trečiosios „Kopos“ dalies, prie kurios dabar prisijungęs R. Pattinsonas suvaidino formas keičiantį personažą – tleiliaksianų atstovą Skaitelą (angl. Scytale).
Čia mes plačiau pristatome ne taip seniai mūsų didžiuosiuose ekranuose matytą „Dramą“ (ją mūsų platintojai kažkodėl pavadino „Totalia drama“). Ją režisavo Kristofferis Borgli, kurio anksčiau matytoje juodokoje komedijoje „Sapnų scenarijus“ Nicolas Cage‘as vaidino nuobodų universiteto profesorių, kuris staiga tampa makabriškų sapnų veikėju…
Dar nemačius paties filmo vien iš pavadinimo galima spėlioti, kad „Totali drama“ pasitenkins dar viena istorija apie dažniausiai banalioje kasdienybėje vienas kitam atsibodusiems sutuoktiniams kylančius konfliktus, kurie bet kokią kaip svajonių sapnas pradžioje atrodančią vestuvių istoriją vėliau gali paversti abipusės neapykantos studija.
Filmo pradžia žada dar vieną romantinę komediją apie vestuves, kokių matėme ne vieną dešimtį, bet šis įspūdis greitai pasirodys apgaulingas.
Čarlis (jį ir vaidina R. Pattinsonas) ir Ema (Zendaya, „Odisėjoje“ pasirodžiusi nedideliame deivės Atėnės vaidmenyje) – iki ausų įsimylėjusi pora, besiruošianti vestuvėms. Jie susipažino kavinėje juokingomis aplinkybėmis, prisimena pirmąjį pasimatymą ir pirmąjį bučinį, dabar tobulina vestuvių šokį ir jaudindamiesi repetuoja užstalės kalbas. Kaip ir milijonai įsimylėjėlių visame pasaulyje.
Tačiau likus vos kelioms dienoms iki didžiosios šventės, Čarlis ir Ema alkoholio degustacijos vakarėlyje susigundo sudalyvauti patyrusios sutuoktinių poros pasiūlytame žaidime – papasakoti širdies draugui apie savo bjauriausią poelgį, kurio net būtų gėda.
Taip būsimasis jaunikis sužino baisią paslaptį: jo sužadėtinė mėgsta ginklus ir kadaise yra rimtai svarsčiusi atlikti žiaurų nusikaltimą. Įkaušusi ir įsidrąsinusi mergina papasakojo, kaip dar būdama vyresniųjų klasių moksleivė ketino atvykti į klase su tėvo šautuvu ir iššaudyti visus ją terorizavusius klasiokus. O jaunosios tėvas dar pridėjo, kad Ema domėjosi teatru ir savo pasirodymą su šautuvu mokykloje norėjo padaryti įspūdingu kruvinu spektakliu.
Įsivaizduojate, kaip turėjo šiuo metu pasijusti prie stalų susėdusi ir šventiškai nusiteikę svečiai!
Šis netikėtas atradimas (nors ir nerealizuotas realybėje) tampa įvykių grandinės pradžia, pamažu paverčiančia romantišką meilės istoriją netikėta, juokinga ir kartu įtempta drama.
Žiūrovai, kaip, beje, ir žaidimą pasiūliusi porelė kartu su Čarliu, staiga pasijunta šokiruoti, ir kurį laiką nesupranta, kaip čia reikėtų persiorientuoti. O tuo metu filmas vis labiau krypsta į piktos satyros lankas.
Jau žinome, kad filmą prodiusavusi studija A24, įsteigta 2012-aisiais, mėgsta eksperimentus, ir savo ištikimus žiūrovus nustebino ne kartą. Nustebino ir dabar paties režisieriaus komentaras, kuriame siūloma gana makabrišką filmą iš tikrųjų vadinti visai ne „totalia drama“, bet tiesiog komedija. Ir pirmo žvilgsnio tai labai netikėtas pasiūlymas, bet kai įsigilini, viskas ima atrodyti, kaip dabar madinga sakyti, „labai nevienareikšmiškai“. (Gediminas Jankauskas)
9. „PROJEKTAS „SVEIKA, MARIJA“ (Project Hail Mary, 2026)
Literatai ir kinematografininkai mėgsta pasakojimus apie ekstremaliose situacijose atsidūrusius personažus, kuriems nuožmioje kovoje už išlikimą tenka pasikliauti tik savo jėgomis ir sumanumu. Klasikinis pavyzdys – Robinzono Kruzo istorija, tikras himnas optimizmui ir žmogiškam išradingumui. Štai kodėl ši pamokanti istorija dažnai ekranizuojama arba režisieriai prigalvoja panašių istorijų, panašių kad ir į režisieriaus R. Zemeckio „Prarastąjį“ (Cast Away, 2000 m.), kuriame Tomo Hankso suvaidintas personažas virš vandenyno sudužus lėktuvui atsidūrė negyvenamoje saloje.
Dabar vis labiau populiaresni darosi filmai, kuriuose žmonės vienui vieni tampa ne negyvenamose salose, o atvirame kosmose. Kaip tai parodyta vienas paskui kitą sukurtuose fantastiniuose filmuose „Gravitacija“ (Gravity, 2013 m., rež. Alfonso Cuarónas) ir režisieriaus Ridley Scotto „Marsietis“. Pastarajame filme, sukurtame pagal garsią Andy Weiro knygą, po ambicingos NASA misijos į Marsą nuo įgulos atsiskyręs astronautas Markas Votnis (akt. Mattas Damonas) pasilieka Raudonojoje planetoje ir priverstas išgyventi, kol sulauks pagalbos.
Kurdamas „Marsietį“ režisierius bendradarbiavo su NASA, todėl filme (niors ir vaizduojančiame kol kas sunkiai įsivaizduojama situacija) gausu realios kosmoso tyrinėtojų patirties.
Tą patį galime pasakyti ir apie šiemet mūsų ekranuose pasirodžiusią dar vieną Andy Weiro bestselerio ekranizaciją „Projektas Sveika, Marija“ – įspūdingais vaizdais kvapą gniaužiantį fantastinį trilerį.
Pagrindinis herojus čia – talentingas molekulinės biologijos tyrinėtojas Railandas Greisas (akt. Ryanas Goslingas), kuris ne visai laisva valia 2032-aisiais metais tampa žmogumi, kokio žūtbūt reikia naujam kosmoso projektui.
Mat, dangaus skliauto paslapčių tyrinėtojai kosmose aptinka paslaptingą reiškinį, pavadintą „Petrovos liniją“ – infraraudonųjų spindulių liniją, besitęsiančią nuo Saulės iki Veneros; šioje linijoje esantis nežemiškas mikrobas, pramintas „astrofagija“, dauginosi Saulės paviršiuje, pritemdydamas Saulę tokiu greičiu, kad per trisdešimt metų sukeltų katastrofišką pasaulinį atšalimą. Jei nepavyks rasti sprendimo, kaip tam užkirsti kelią, Saulė užges ir žmonija išnyks.
Vienintelė sąlyginai netoliese esanti žvaigždė, kuriai pavyko išvengti negailestingo likimo, yra už 12 šviesmečių nuo Žemės. Būtent ten ir išsiunčiamas Railandas Greisas, kad pabandytų surasti atsakymą, kurio kaina – aštuoni milijardai gyvybių.
Filmo autoriai pradeda be jokių įžangų, o apie misijos priešistoriją sužinome iš sugrįžimų į praeitį ir paties Railando monologų arba pokalbių su moterišku balsu kalbančiu ir misiją valdančiu kompiuteriu. Jau pirmuose kadruose regime atvirame kosmose savo erdvėlaivyje prabudusį vyruką, kuris net neprisimena nei kas esąs, nei kaip čia atsirado. Bet sužino, kad dabar yra labai labai toli nuo Žemės ir kad kiti du jo bendražygiai – kinas astronautas ir jo kolegė rusė – yra žuvę.
Pakeliui į kelionės tikslą naujai iškeptas astronautas turi suprasti ir išmokti daugybę dalykų, su kuriais anksčiau niekados nebuvo susidūręs.
Praėjus maždaug valandai, šiek tiek apsipratęs su savo nauja padėtimi ir misijos tikslais, Railandas kosmose susitinka su panašią misiją vykdančiu erdvėlaiviu iš kitos galaktikos. Jį taip pat valdo kibernetinis protas, kurį Railandas pavadino Rokiu. Tačiau “artimą trečio lygio kontaktą” su Rokiu pavyksta užmegzti ne taip paprastai, todėl autoriai šioje vietoje gana vykusiai paįvairina ilgo filmo (pustrečios valandos trukmės!) monotoniją.
Galiausiai susidraugavus su Rokiu, pradedama bendrai spręsti dažnai iškylančias problemas ir sujungus jėgas bei dirbant kartu, žmogui ir ateiviui (!) iškyla efemeriškas šansas išgelbėti Visatą nuo pražūties. (G.J.)
8. „BACKROOMS“ (Backrooms, 2026)
Iš interneto forumų ir „YouTube“ vaizdo įrašų gimusi „Backrooms“ istorija ilgą laiką buvo laikoma tiesiog dar viena internetine siaubo legenda. Tačiau režisierius Kane’as Parsonsas įrodė, kad ši idėja gali tapti visaverčiu kino filmu, kuris žiūrovus gąsdina ne monstrais, o nežinomybės jausmu.
Pastaraisiais metais siaubo kino kūrėjams darosi vis sunkiau nustebinti žiūrovus. Kino teatruose netrūksta filmų, paremtų staigiais išgąsdinimais, kraupiomis būtybėmis ar kruvinomis scenomis. „Backrooms“ renkasi kitą kelią. Čia svarbiausia ne tai, kas pasirodo ekrane, o tai, kas gali slėptis už artimiausio kampo.
Filmo istorija nukelia į paslaptingą erdvę, sudarytą iš nesibaigiančių koridorių, vienodų kambarių ir klaidžių praėjimų. Tai vieta, kurioje įprastos taisyklės nebegalioja, o kiekvienas žingsnis tik dar labiau sustiprina nerimo jausmą. Nors siužetas pateikia ne vieną paslaptį, filmas vengia viską paaiškinti tiesiogiai ir leidžia žiūrovui pačiam sugalvoti savo atsakymus.
„Backrooms“ istorija prasidėjo 2019 metais, kai internete išplito keista tuščių geltonų patalpų nuotrauka. Netrukus aplink ją pradėjo kurtis įvairios istorijos, teorijos ir pasakojimai apie alternatyvią realybę, į kurią žmonės gali patekti netikėtai iškritę iš įprasto pasaulio.
Šią idėją dar labiau išpopuliarino Kane’as Parsonsas, internete geriau žinomas kaip Kane Pixels. Būdamas vos šešiolikos metų jis pradėjo kurti trumpus „Backrooms“ filmus „YouTube“ platformoje. Realistiškai atrodantys vaizdai, įtikinami specialieji efektai ir paslaptinga atmosfera greitai pavertė jo kūrinius interneto sensacija. Milijonus peržiūrų surinkę vaizdo įrašai galiausiai patraukė kino studijų dėmesį ir tapo pagrindu pilnametražiam filmui.
Vienas įdomiausių faktų apie „Backrooms“ – jo kūrėjo amžius. Kane’ui Parsonsui buvo vos devyniolika metų, kai prasidėjo filmo kūrimo darbai. Tai padarė jį vienu jauniausių režisierių, kuriems buvo patikėtas tokio masto projektas.
Prie filmo prisidėjo ir siaubo žanro gerbėjams puikiai pažįstamas James Wan. Jis sukūrė ir prodiusavo tokius filmus kaip „Saw“, „Insidious“ ir „The Conjuring“. Jo dalyvavimas parodė, kad projektas vertinamas rimtai ne tik tarp interneto bendruomenių, bet ir kino industrijoje.
Siekiant sukurti kuo tikroviškesnę aplinką, buvo pastatytos daugiau nei 30 tūkstančių kvadratinių pėdų užėmusios dekoracijos. Tai leido aktoriams filmuotis tikruose koridoriuose, o ne prieš žalią ekraną.
Didžiausia filmo stiprybė slypi atmosferoje. „Backrooms“ beveik nuolat palaiko įtampą ir nerimo jausmą. Čia nėra skubama iš karto parodyti pavojų ar pateikti atsakymus. Vietoj to kuriamas nuolatinis nepatogumo ir nerimo jausmas. Tai verčia žiūrovą laukti, kas nutiks toliau.
Prie šio įspūdžio stipriai prisideda ir garsas. Monotoniškas lempų zvimbimas, aidintys žingsniai ir tuštumos pojūtį sustiprinantys garsiniai efektai tampa ne mažiau svarbūs nei vaizdas. Kartais atrodo, kad pati erdvė stebi joje atsidūrusius žmones.
Vizualiai filmas taip pat išsiskiria. Geltonos sienos, pasikartojantys koridoriai ir sąmoningai monotoniška aplinka sudaro įspūdį, kad veikėjai įstrigo vietoje, kuri neturėtų egzistuoti.
Nors filmas gimė iš interneto kultūros, jis nėra skirtas vien tiems, kurie jau žino „Backrooms“ istoriją. Režisieriui pavyko sukurti pasakojimą, kuris suprantamas ir pirmą kartą apie šį fenomeną girdintiems žiūrovams. (Aistė Maročkaitė)
7. „PAKVIETIMAS“ (The Invite, 2026)
Prieš porą savaičių įtakingo leidinio „The Guardian“ filmų apžvalgininkė Rafaela Bassili, apžvelgdama naujausius filmus parašė didelį, įdomu ir kaip reta aktualų tekstą, pavadinusi jį „Kodėl šios vasaros filmai taip apsėsti sekso?“ (Why are this summer’s movies so obsessed with sex?).
Ypatingo recenzentės dėmesio susilaukė ir mums žinomi filmai. Du jų įvardinti straipsnio paantraštėje: Nuo „Tik vienos nakties“ iki „Kvietimo“ – naujų filmų banga yra vulgarus priešnuodis Z kartos celibatui“. Trečiąjį filmą – „Noriu tik sekso“ – netrukus pamatysime.
Teksto pradžioje, kaip sakoma, jautis griebiamas už ragų“ iškart: „Pirmieji pavojaus varpai suskambo beveik prieš 10 metų, ir nuo to laiko daugybė knygų, tinklalaidžių ir apskritojo stalo diskusijų bandė išsiaiškinti problemos esmę: kodėl Z karta neturi lytinių santykių? (not having sex?)
Pastaruoju metu atrodo, kad kultūra buvo perkalibruota, kad kompensuotų akivaizdų jaunimo frigidiškumą… Už Z kartos skaistybės slypi prieštaravimas: nepaisant to, kad tai yra seksualiai progresyviausia karta, „zoomer“ vartotojai gyvena veikiami nevaldomo seksualinio konservatizmo“.
Didelio rezonanso sulaukęs naujas filmas „Pakvietimas“ (The Invite), yra ispanų filmo „Sentimental“ (2020 m. rež. Cesc Gay) perdirbinys.
Ispaniškas filmas pasakojo apie sutuoktinių porą – Chulijų ir Aną, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia ginčydamiesi. Vieną vakarą Ana nusprendžia pakviesti vakarienės savo viršutinio aukšto kaimynus Salvą ir Laurą, nors Chulius nėra didžiausias jų gerbėjas, ypač dėl triukšmo, kurį jie kelia mylėdamiesi. Nakčiai įsibėgėjant, išaiškėja įvairios poros paslaptys.
Amerikietišką „Pakvietimą“ režisavo pagrindinį vaidmenį suvaidinusi Olivia Wilde. Filmas tapo tikra Sandanso nepriklausomo kino festivalio sensacija: pasklidus kalboms apie pikantišką siužetą organizatoriams teko skelbti dar kelis papildomus seansus, kad visi smalsuoliai galėtų pažiūrėti filmą apie „seksą keturiese“.
Sandanse kilo ir tikros varžytuvės tarp platintojų, kuriems atitektų filmo platinimo teisės. Aukcione dalyvavo Neon, Searchlight Pictures (Disney‘aus padalinys), Focus Features (Universal padalinys), Netflix ir naujai performuota Warner Bros. Galiausiai, pakloję įspūdingą 12 mln. dol. sumą, nugalėjo A24.
Pagrindinė pora šioje amerikietiškoje versijoje yra San Fransiske gyvenantys sutuoktiniai muzikantas Džo (Sethas Rogenas) ir Andžela (ją suvaidino filmą režisavusi Olivia Wilde). Iš pirmo žvilgsnio viskas pas juos gerai – stabilus darbas, naujai suremontuotas butas, gabi dukra Megė. Tačiau kažko svarbaus jiems aiškiai trūksta. Galbūt, kaip tik tų vakarais iš viršaus sklindančių aistringos meilės garsų, kurie Džo nervina taip, kad jis jau ne kartą norėjo lipti pas kaimynus aiškintis…
Kartą grįžęs namo iš darbo Džo sužino, kad Andžela vakarienei pasikvietė abu ramybės drumstėjus – išsiskyrusią Pinją ir našlį Hoką (juos suvaidino Penélope Cruz ir Edwardas Nortonas). Negana to, norinti padaryti gerą įspūdį kaimynams žmona pareikalauja, kad Džo nekeltų skandalų ir liktų ramus.
Pradžioje, žinoma, neapsieita be tam tikrų nesmagumų. Andžela padaro keletą nepatogių klaidų, pavyzdžiui, nepasiteirauja apie Pinjos mitybos apribojimus. Savo ruožtu, jautęs porelei išankstinę antipatiją Džo nustemba pamatęs, kad kaimynams gerą įspūdį daro jo žiauriai sąžiningas būdas. Galiausiai visi vakarėlio dalyviai apšyla, bet jau aprimęs Džo sunerimsta sužinojęs, kad Hokas pro langą matė Andželą nuogą.
Toliau dar gražiau! Pinja (ji, beje, yra psichoterapeutė ir seksologė) ir Hokas atsiprašo už sekso santykių metu keliamą triukšmą, ir prisipažįsta, kad jie dalyvauja sekso vakarėliuose, ir tai yra triukšmo priežastis. Taigi, jie ir atėjo į svečius ne tik iš mandagumo, o nori pakviesti Džo ir Andželą į grupinio sekso seansą. Kitaip sakant, apsikeisti partneriais.
Juoką kelia jau pirmieji abiejų porų žingsniai šia kryptimi. Komentuodami filmą aktoriai džiaugėsi, kad jų patogumui buvo filmuojama kiek galint nuosekliai, ir kad buvo leidžiama improvizuoti, ir kai kurie tiesiog aikštelėje gimę pokštai persikėlė į ekraną
Tik nereikia tikėtis, kad filme apie seksą keturiese pamatysime daug erotinių scenų. Tokiems tikrai teks nusivilti, nes režisierė tik erzina žiūrovus jau nuo pirmųjų momentų, pradedama garsaus britų ironisto Oscaro Wilde‘o epigrafu: „Reikia visada būti įsimylėjusiam. Dėl to niekada nereikia vesti“.
O finaline dedikacija Dianos atminimui, be abejo, skirta neseniai mirusiai Woody Alleno ankstyvųjų filmų mūzai Dianai Keaton. (G.J.)
6. „ŠAUKIU, RĖKIU, KEIKIU“ (I Swear, 2025)
Dar vieną akmenėlį į mūsų kino platintojų daržą mesti provokuoja jau pats lietuviškas pavadinimas. Dievaži, kam reikėjo vieną originalaus pavadinimo talpų žodį „Swear“ multiplikuoti į tris – ŠAUKIU, RĖKIU, KEIKIU? Galima gi buvo pridėti dar kelis sinonimus – BARUOSI, PIKTINUOSI, PIKTŽODŽIAUJU ir pan.
Išties šį kartą pravartu prisiminti, kad lakoniškumas – talento sesuo.
O kalbant rimtai, pagal tikrą istoriją režisieriaus Kirko Joneso sukurtas filmas, kurį žanriškai lengviausia būtu apibrėžti kaip komišką dramą, pasakoja apie neįtikėtiną jauno škoto futbolininko Dono Deividsono gyvenimo kelionę.
Jo gyvenimas negrįžtamai pasikeitė paauglystėje, kai jo kūne „apsigyveno“ Tureto sindromas – būklė, galinti greitai palaužti net paties stipriausio žmogaus dvasią. Tuo metu ši liga medikų dar nebuvo nuodugniai ištirta, ir bauginanti diagnozė akimirksniu perbraukia vaikino sportinę karjerą. Ką ten karjerą – perbraukia normalaus gyvenimo perspektyvas!
Tokiose situacijose ypač reikia artimųjų palaikymo.
Kai pasaulis nusisuka, netikėta draugystė ir nuoširdus palaikymas suteikia jam jėgų ne tik iš naujo atrasti save, bet ir tapti balsu tiems, kurie ilgą laiką buvo nesuprasti.
Veiksmas neskubriai plėtojasi 1983 metais. Mažame Škotijos miestelyje Galašylse dvylikametis Džonas Deividsonas (vaikystėje jį suvaidino talentingas naujokas Scottas Ellisas Watsonas) ruošiasi skirti savo gyvenimą futbolui. Todėl jis treniruojasi specializuotoje ir prestižinėje Galašylso akademijoje. Jo darbininkų klasei priklausantiems tėvams sūnaus treniruotės yra prabanga, tačiau tėvas tiki jo šviesia sportine ateitimi. Šiam įsitikinimui pritaria ir berniuko treneris, kuris pakvietė jau pasižymėjusį futbolo skautą pradėti jaunojo talento karjerą.
Tačiau peržiūros išvakarėse Džonui netikėta prasiveržia stiprus erzinantis tikas ir echolaliją (nekontroliuojamas automatinis žodžių kartojimas, dažnai keiksmažodžių ir įžeidimų.
Nepaaiškinamas Džono elgesys glumina ir jį patį, ir aplinkinius suaugusiuosius. Tėvai sutrikę ir pyksta, treneris nusiminęs, o mokyklos direktorius tiesiog fiziškai nubaus Džoną, apkaltindamas jį tyčiniu chuliganizmu. Vėliau dėl medicininės intervencijos stokos Džono būklė tik blogėja: jis praranda potencialią futbolininko karjerą, tėvas palieka šeimą, o pats vaikinas tampa socialiai izoliuotas. Aplinkiniai iš tiesų nesupranta, kad jo šaukiamieji įžeidinėjimai yra nekontroliuojamas menkai suprantamos ligos simptomas.
Vėliau, jau po kelerių metų Džonas (jį dabar vaidina iš „Sostų karų“ žinomas Robertas Aramayo) gyvena kaip atstumtasis. Tačiau vieną dieną jis sutinka seną draugą, kurio motinai Dotei (Maxine Peake) diagnozuotas nepagydomas vėžys. Ji vienintelė jautriai reaguoja į Džono bėdą ir siūlo jam padėti: ji pakviečia jį persikelti gyventi pas juos, pasirūpina, kad jis dirbtų socialiniame centre, ir padeda susirasti kompetentingus gydytojus.
Taip Deividsono gyvenime atsiranda miglota viltis, kad vieną dieną jo diagnozė bus suprasta ir gydytojai galės palengvinti jo kančias.
P.S. Tai tikrai ne pirmas filmas apie Džoną Deividsoną ir jo ligą. Pirmasis šias temas iškėlė BBC dokumentinių filmų serijos „John Isn’t Mad“ epizodas, kuris buvo parodytas 1989 metais ir padėjo sumažinti visuomenės stigmą dėl šios ligos bei didinti visuomenės informuotumą. Filmavimo metu Deividsonui buvo tik 16 metų ir jis, kaip ir aplinkiniai suaugusieji, mažai ką suprato apie savo diagnozę, tačiau jis nebijojo apie tai viešai kalbėti. 2005 m. šis epizodas buvo įtrauktas į 50 geriausių britų dokumentinių filmų sąrašą.
Po 13 metų, 2002-aisiais, kai Deividsonui jau buvo 30 metų, BBC grįžo prie jo istorijos su nauju dokumentiniu filmu „The Boy Can’t Help It“ (Berniukas nieko negali padaryti). Tuo metu Džonas jau buvo daug geriau susipažinęs su savo liga ir galėjo apie ją reguliariai kalbėti mokyklose, policijos nuovadose ir kitose organizacijose, siekdamas didinti informuotumą ir normalizuoti viešą dialogą apie šią ligą.
2019 metais už reikšmingą darbą skleidžiant svarbias žinias Deividsonas buvo apdovanotas Britų imperijos ordino Riterio Komandoro ordinu (KBE) – išskirtiniu apdovanojimu už asmeninį indėlį į Tureto sindromo tyrimus. (G.J.)
5. „MOTINA MARIJA“ (Mother Mary, 2026)
Tarp populiariausių kino žanrų stabilia žiūrovų meile gali džiaugtis muzikinių filmų beigi miuziklų autoriai. Net ir dokumentiniai filmai apie muzikinio pasaulio legendas kartais savo pajamomis lenkia holivudinius blokbasterius. O ką jau kalbėti apie vaidybinius filmus, atgaivinančius roko muzikos legendų gyvenimus!
Pelningi buvo abu neseniai sukurti filmai apie Elvį Presley. O prieš kurį laiką ir mūsų ekranuose viešėjęs vaidybinis biografinis filmas „Maiklas“ (Michael, 2026, rež. Antoine‘as Fuqua) nesunkiai peržengė vieno milijardo dolerių pajamų ribą.
Režisieriaus Davido Lowery muzikinis filmas „Motina Marija“ (jį net galima vadinti okultiniu trileriu ar mistine alegorija) pajamomis nė iš tolo nepretenduoja priartėti prie rekordinio pelno, nors turi vieną tikrai svarbų kozirį – dabar labai populiarią ir paklausią aktorę Anne Hathaway pagrindiniame vaidmenyje.
Hipnotizuojančioje psichologinėje dramoje apie šlovės kainą, kūrybos trapumą ir santykius, kurių laikas neišgydo, žinoma aktorė suvaidino garsią popžvaigždę (išgalvotą personažą, nors kai kas iš antrinių požymių gali atpažinti sąsajas su Taylor Swift, Lady Gaga arba Beyoncé, bet filmo autoriai principingai to neakcentuoja!), visų vadinamą tiesiog Motina Marija. O toks vardas, žinoma, turi būti pateisinamas, ir filmo autoriai savo tikslo siekia visomis priemonėmis, dramatizuodami dainininkės biografiją, akcentuodami jos kančias šlovės kelyje ir praeities žaizdas, be kurių neįmanoma pasiekti šiuolaikinės ikonos statusą ir priartėti prie beveik religinio kulto.
Legendinė popmuzikos ikona Motina Marija daugelį metų gyveno tarp šviesų, scenos dūmų ir minios garbinimo. Tačiau už nepriekaištingai surežisuoto įvaizdžio slypi moteris, pavargusi nuo savo pačios mito. Artėjant didžiajam sugrįžimo koncertui, ji priversta pažvelgti ne tik į publiką, bet ir į save. Sugrįžimas į sceną tampa ne triumfo pažadu, o emociniu išbandymu.
Į jos gyvenimą po dešimties nebendravimo metų netikėtai sugrįžta Sam Anselm (akt. Michaela Coel) – buvusi artimiausia draugė ir kūrybinė partnerė, kostiumų dizainerė, kadaise padėjusi sukurti Motinos Marijos ikonografiją. Jų susitikimas – tai ne nostalgija, o konfrontacija.
Tarp jų vis dar tvyro neišsakyti priekaištai, išduotos viltys, nutylėti jausmai, išdavystė ir daugelį metų brandinto keršto planai. Žodžiu, visa tai, be ko tikrai neapsieina bet kokios didelės žvaigždės karjeros užkulisiai, nuo svetimų akių visada slepiantys tarsi įkaitinta lava kunkuliuojančias intrigas.
Kiekvienas žvilgsnis, kiekviena bendra repeticija tampa lyg kovos arena, kurioje praeities tampa tais reaktyviniais degalais, į naujas aukštumas stumiančiais jau išsikvėpusią karjerą. Ir didelis vaidmuo karjeros atsinaujinimo procese turėtų atitekti pritrenkiančio grožio prabangiai sceninei suknelei, kuri galėtų ne tik įkūnyti, bet ir įprasminti Motinos Marijos fenomeną.
P.S. Tuos žiūrovus, kurie įpratę (dažnai visiškai pagrįstai!) priekaištauti šiuolaikinių filmų kūrėjams, kad jų kūryboje dominuoja vyriški personažai, o aktorėms neretai atitenka tik pagalbinės funkcijos, galima pradžiuginti, kad šiuo aspektu „Motina Marija“ maloniai išsiskiria iš bendrojo konteksto. Čia valdo tik moterys!
Kiti svarbūs filmo personažai – taip pat moterys. Filme skambančias dainas sukūrė FKA Twigs (tikr. Tahliah Debrett Barnett), suvaidinusi paslaptingą dvasinę mediumę Imogeną. Būtent jos ritualiniai veiksmai lemtingame okultiniame seanse su iškviesta vaiduokliška dvasia, sukelia gilią psichologinę ir antgamtinę dainininkės krizę prieš jos sugrįžimą į sceną. Choreografijos miniatiūrų autorė Dani Vitale, operatorė Riną Yang.
Labai svarbius filmui kostiumus kūrė vokietė dizainerė Bina Daigeler, jau anksčiau nominuota už ryškius kostiumus filmui „Mulan“ (2020 m.).
Na, o Ann Hathaway, kurios muzikiniai įgūdžiai padėjo jai laimėti „Oskarą“ už vaidmenį filme „Vargdieniai“, bendradarbiavo su vokalo treneriu, kad paruoštų savo balsą, tinkamą popžvaigždei. „Niekas iš mūsų nenorėjo, kad Motina Marija skambėtų kaip kas nors kitas“, – sakė ji leidiniui „Variety“ filmo premjeros Niujorke metu. – „Norėjome, kad ji būtų savita ir kad ji būtų kažkas, kuo publika tikėtų, kad ji galėtų konkuruoti su šiomis pop ikonomis ir deivėmis pastaruosius 20 metų.“
Bendro kūrybingų meninių asmenybių rezultatas PUIKUS! (G.J.)
4. „Nuotaka!“ (The Bride!, 2026)
Kai ekrane praded vaidentis paslaptingos moters vaizds, o anos tariami žodžiai praded skverbtis tiesiai į sąmonę, iškart aišku, ka čia nebus eilini siauba istorija. „Nuotaka!“ į kina ekranus atein ne kaip da viena Frankenšteina versija, o kaip bandyms iš nauja pažvelgti į patį mitą. I šį kartą kamera atsisuk ne į mokslininką i net ne į ano sukurtą monstrą. Ana atsisuk į tą, katra visada buva tik antrame Frankenšteina istorijas plane. Į tą, katra niekada neturėja galimybės prabilti i atskleisti sava istorijas pusės… kas ana yr, ką jauč i kokį pasaulį pamata pirmą kartą atsimerkus.
Filma režisieri Maggie Gyllenhaal čia im gerai pažįstamą istoriją i šiek tiek aną išjudin, lyg seną paveikslą, nuo katro nukrent dulkės. Iš pirma žvilgsnia viskas atroda pažįstama: Frankenšteina eksperimentai i žmogaus nors peržengt gamtos ribas. Bet kuo toliau films jud, tuo labiau aiškėj, ka „Nuotaka!“ nėr da viena visiems įprasta Frankenšteina mita adaptacija. Tai istorija apie moteri, katra sukurta ne sau, o kita valiai, bet pamažu praded ieškot sava balsa i vietas pasauly.
Frankenšteina istorija kine gyven jau daugiau nei šimtmetį. Viena garsiausių anos versijų pasirodi da 1935 m. filme „Frankenšteino nuotaka“ („Bride of Frankenstein“). Ten nuotaka tapa viena įsimintiniausių siauba kina figūrų: balta sukneli, keista šukuosena, išplėstas akys i trumps, bet labai ryškus pasirodyms. Nors personažas tapa tikra popkultūras ikona, paradoksas buva tas, ka ana lika istorijas paraštėse: pasirodydava trumpam, nekalbėja, išgąsdindava žiūrovus i dingdava, taip i netapus pilnaverte veikėja sava pačios istorijoj.
Būtent šią spragą i banda užpildyti „Nuotaka!“. Films remias Mary Shelley romanu „Frankenšteinas“ („Frankenstein“, 1818 m.), katrame nuotakas idėja iš tikrųjų tėr vos kelių puslapių epizods: monstrui duots pažads sukurt anam panašią būtybę, ka ans nebūtų vienišas. Tačiau Maggie Gyllenhaal šį trumpą literatūrinį momentą išplet iki visa pasakojima. Ana perkel nuotaką iš siauba mita paraštės į patį istorijas centrą i leid anai pačiai tapti veikėja, katra klaus, kas ana yr i kokią vietą turi pasauly. Iš šios idėjas gimst gana neįprasts kina derinys – gotikini drama su siaubo elementais i net juodosias komedijas prieskoniu.
Kai kurie kritikai pasteb, ka „Nuotaka!“ kartais primen i kitą kina klasiką, filmą „Boni ir Klaidas“ („Bonnie and Clyde“, 1967 m.). Kaip i ten, istorijoj juntams maišta prieš visuomenę tons, o veikėjų santykiai dažnai balansuoj tarp romantikas, pavojinguma i tragedijas. Dėl to films tamp ne tik siauba pasakojimu, bet i savotiška tamsia legenda apie žmones, katrie banda pabėgti nuo pasaulia taisyklių.
„Nuotaka!“ nukel į 1930 m. Čikagą. Į miestą, katrame dūmai kyl virš fabrikų, o mokslas kartais ženg toliau, nei visuomeni spėj suvirškint. Čia į vienos genialios mokslininkės laboratoriją atvykst pats Frankas (Frankenšteina monstras). Ano prašyms paprasts, bet kartu i keists: ans nor gyvenima draugės. Mokslininki, sudominta šios idėjas i galimybe peržengti da vieną ribą tarp gyvybės i mirties, sutink. Pasitelkus sava žinias, ana atgaivin neseniai nužudytą moterį vardu Aida. Taip gimst Nuotaka: nauja būtybi, katros egzistencija iš karta tamp i moksliniu stebuklu, i moraline dilema. Ana nėr tiesiog da viens eksperiments laboratorijoj. Ana tamp kažkuo daugiau… gyvu žmogum, turinčiu emocijas, instinktus i galbūt net sava likimą.
Staiga pasauly atsirand du žmonių sukurti padarai. Viens iš jų troška kita esybės, o kits – tam i buva sukurts. Tačiau pasaulis aniems nėr svetings. Anų išvaizda, kilmė i pats fakts, ka anie egzistuoj, visuomenei kel baimę i pyktį. Netrukus ši įtampa peraug į atvirą persekiojimą. Policija im sekt keistą porą, o miestiečių reakcija tamp vis agresyvesne. Taip Frankenšteins i Nuotaka atsidur už įstatyma ribų, tarsi du bėgliai, priversti slėptis nuo pasaulia, katras nenor jų priimti.
I vis dėlto, būtent šioj padėty gimst keists filma tons. Pora, katra turėja būti tik mokslinis eksperiments, im gyventi sava gyvenimą: laukinį, chaotišką, kupiną jausmų i maišta. Anų kelioni tamp savotiška legenda apie du atstumtuosius, katrie, nepaisydami visa pasaulia, nusprend bent trumpam pasidžiaugti tuo, ka apskritai yr gyvi. (Iveta Rupšlaukytė)
3. „Robino Hudo mirtis“ (The Death of Robin Hood, 2026)
Per daugiau nei šimtmetį kine Robinas Hudas buvo vaizduojamas įvairiai: narsus lankininkas, romantizuotas maištininkas, teisingumo simbolis ar veiksmo filmų herojus. Tačiau Michaelo Sarnoski filmas „Robino Hudo mirtis“ nusprendžia ne tęsti šią tradiciją, o ją sugriauti. Čia beveik nelieka legendos, kurią pažįstame iš pasakų ir ankstesnių ekranizacijų, o vietoje jos atsiranda pavargęs, senstantis žmogus, priverstas gyventi su savo sprendimų pasekmėmis. Tai filmas ne apie didvyriškus žygius ar kovą su Notingemo šerifu, o apie paskutinę gyvenimo kelionę, kurioje sunkiausiu priešininku tampa ne priešas, o paties žmogaus praeitis.
Tokia Robino Hudo interpretacija puikiai atspindi ir paties Sarnoski kūrybinį braižą. Režisierių visada domino ne legendiniai herojai, o žmonės, bandantys susitaikyti su savo praeitimi. Šiame filme Robino istorija tampa atspirties tašku kalbėti apie atsakomybę ir skirtingus vieno žmogaus gyvenimo vertinimus. Vieniems jis išlieka teisingumo simboliu, kitiems – žmogumi, kurio sprendimai sugriovė jų gyvenimus. Taip legenda užleidžia vietą žmogui, o nuotykių istoriją pakeičia brandi drama apie praeities naštą ir bandymą su ja susitaikyti.
Michaelo Sarnoski kūryboje toks dėmesys žmogaus vidiniams išgyvenimams nėra naujiena. Debiutinis jo filmas „Kiaulė“ („Pig“, 2021) taip pat buvo sąmoningai priešingas žanro lūkesčiams ir vietoje keršto istorijos jis pasakojo apie netektį ir susitaikymą. Net režisuodamas didelio biudžeto filmą „Tylos zona. Pirmoji diena“ („A Quiet Place: Day One“, 2024), Sarnoski svarbiausiu išlaikė ne katastrofą, o žmonių santykius.
Filme „Robino Hudo mirtis“ ši kūrybinė kryptis pasiekia dar brandesnę formą. Filmo pradžia puikiai parodo režisieriaus sumanymą, nes pirmą kartą išvydę Robiną, mes nesulaukiame herojiško pasirodymo. Kamera jo neaukština, nenaudoja didingų rakursų ar pergalingos muzikos, o priešingai – žiūrovas mato sužeistą, išsekusį vyrą, kuriam kiekvienas žingsnis kainuoja pastangas. Tai sąmoningas sprendimas. Sarnoski nuo pirmųjų minučių leidžia suprasti, kad ši istorija neturės nieko bendra su romantizuotu liaudies didvyriu ir kad herojus čia ne įveikia kliūtis, o pats tampa žmogumi, kuriam reikia pagalbos.
Filmo veiksmas prasideda, kai Robinas Hudas, klajojantis po Angliją ir slepiantis savo tikrąją tapatybę, netikėtai susiduria su jauna moterimi. Šis susitikimas netrunka peraugti į kruviną konfliktą ir primena, kad nuo savo praeities pabėgti neįmanoma. Netrukus Robinas sutinka ir savo seną bendražygį Mažąjį Džoną, o jų susitikimas įtraukia jį į dar vieną nuožmų susirėmimą. Sunkiai sužeistas Robinas atsiduria atokiame vienuolyne, kur juo ima rūpintis sesuo Brigita. Tačiau net ir ši nuo pasaulio atitolusi vieta netampa saugiu prieglobsčiu ir praeitis netrukus jį vėl pasiveja.
Toliau istorija vystoma lėtai, atsisakant tradicinio nuotykių kino tempo. Vietoje nuolatinių kovų režisierius daugiau dėmesio skiria veikėjų tarpusavio santykiams ir pamažu atsiveriančioms jų istorijoms. Žiūrovui po truputį atskleidžiama, kad Robino praeitis paliko randus ne tik jam pačiam, bet ir žmonėms, kurių gyvenimus kadaise palietė jo sprendimai. Būtent tai tampa pagrindine filmo dramaturgine ašimi.
Pagrindinį Robino Hudo vaidmenį kuriantis Hughas Jackmanas dar kartą įrodo savo aktorinį meistriškumą. Žiūrovams puikiai pažįstamas iš Ernio vaidmens „Iksmenų“ („X-Men“) filmuose, šįkart aktorius įkūnija gerokai kitokį legendinį herojų: pavargusį, praeities persekiojamą ir kaltės slegiamą Robiną. Tai vienas tų vaidmenų, kuriuose svarbiausia yra ne veiksmo scenos, o psichologinis personažo, neleidžiančio emocijoms prasivežti į paviršių, portretas. Neatsitiktinai daugelis kritikų Jackmano Robiną lygina su jo Loganu (Erniu). Abu personažai yra pavargę nuo kovų, tačiau skirtumas tas, kad Loganas iki paskutinės akimirkos išlieka superherojumi, o Robinas pamažu atsisveikina su pačia herojaus idėja. Šis vaidmuo reikalauja ne fizinės jėgos, o emocinio tikslumo, ir Jackmanas tą puikiai ir perteikia.
Ne mažiau svarbi ir Jodie Comer sukurta sesuo Brigita. Po įsimintinų vaidmenų seriale „Nužudyti Evą“ („Killing Eve“, 2018-2022), filmuose „28 metai po“ („28 Years Later“, 2025) ir „Paskutinė dvikova“ („The Last Duel“, 2021) aktorė dar kartą įrodo gebanti perteikti sudėtingus personažus be perdėto dramatizmo. Brigita tampa ne tik Robino gydytoja, bet ir jo sąžinės balsu – žmogumi, kuris verčia ne gintis, o pagaliau pažvelgti į savo gyvenimą be legendos šydo. Būtent jų dialoguose atsiskleidžia didžioji filmo emocinė įtampa.
Didelę filmo emocinę jėgą kuria operatoriaus Pato Scolo darbas. Kamera dažnai ilgai pasilieka ties personažų veidais, leisdama stebėti menkiausius emocijų pokyčius, o stambius planus keičia platūs, niūrūs gamtos peizažai. Įdomu ir tai, kad Sarnoski sąmoningai vengia herojiškų rakursų ir Robinas beveik niekada nefilmuojamas iš apačios, kaip įprasta istoriniuose epuose ar ankstesnėse šios legendos ekranizacijose. Dažniausiai kamera išlieka akių lygyje arba net žvelgia į jį iš aukščiau, pabrėždama ne didvyrio didybę, o žmogaus trapumą ir nuovargį. Tokia vizualinė kalba nuolat primena, kad už legendos slypi paprastas žmogus, kurio gyvenimą pamažu pasiglemžia laikas.
„Robino Hudo mirtis“ pirmiausia kalba apie senėjimą. Holivudas retai leidžia savo herojams senti ir dažniausiai jie žūsta didvyriškai arba iki paskutinės akimirkos išlieka beveik nenugalimi. Michaelas Sarnoski pasirenka priešingą kelią. Visgi, jo Robinas pavargsta ne tik fiziškai. Jis pavargsta ir nuo žmonių lūkesčių, nuo savo paties sukurto įvaizdžio, nuo visą gyvenimą lydėjusios kovos. Būtent todėl filme mirtis nėra traktuojama kaip tragedija. Ji tampa natūralia gyvenimo ciklo dalimi ir paskutine galimybe susitaikyti su tuo, ko jau nebegalima pakeisti. (Iveta Rupšlaukytė)
2. „Apsėdimas” (Obsession, 2026)
Yra siaubo filmų, kurie gąsdina tamsiais koridoriais ir krauju aptaškytais kambariais. Yra ir tokių, kurie priverčia jaustis nejaukiai todėl, kad jų siaubas atrodo pernelyg tikroviškas ir artimas realybei. Naujasis Curry Barker filmas „Apsėdimas” (Obsession, 2026) priklauso pastarajai kategorijai. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip dar viena antgamtinė istorija apie paslaptingą daiktą, galintį išpildyti slapčiausius žmogaus troškimus. Filme tokiu daiktu tampa „Vieno noro išpildymas“ – nedidelė lazdelė, kurią perlaužus gali sugalvoti vieną norą. Tačiau, kaip ir daugelyje senų legendų apie „beždžionės leteną“ ar lemtingus sandėrius su likimu, norai čia niekada neišsipildo taip, kaip tikimasi.
Filmas prasideda gana paprastai. Vaikinas slapta myli merginą ir nedrįsta jai prisipažinti, nes bijo būti atstumtas. Atrodo, kad tokia istorija galėtų virsti romantine komedija arba jautria drama apie vienpusius jausmus. Tačiau vienas neapgalvotas noras paverčia ją košmaru. Kai Bearas, kankinamas vienatvės sulaužo „Vieno noro išpildymo“ lazdelę ir paprašo, kad Nikki mylėtų jį labiau už bet ką pasaulyje, prasideda įvykių grandinė, kurios jau nebeįmanoma sustabdyti. Ir būtent čia „Apsėdimas“ tampa kur kas daugiau nei eiliniu siaubo filmu. Tai pasakojimas apie meilę, kuri niekada nebuvo tikra. Apie troškimą būti mylimam bet kokia kaina ir apie siaubingas pasekmes, kai žmogus nusprendžia kontroliuoti kito jausmus vietoj to, kad priimtų galimybę būti atstumtas.
Dar prieš kelerius metus režisieriaus Curry Barker vardą žinojo tik siaubo turinio gerbėjai internete. C. Barker išgarsėjo kurdamas trumpametražius filmus ir komedinius skečus „YouTube“ platformoje. Tačiau viskas pasikeitė po 2023 metais pasirodžiusio trumpametražio siaubo filmo „The Chair“, kuris sulaukė netikėto dėmesio ir atvėrė duris į kino industriją. Įdomiausia tai, kad prodiuseriai iš pradžių siūlė „The Chair“ paversti pilno metro filmu, tačiau C. Barker turėjo kitą idėją. Taip gimė „Apsėdimas“.
Filmo konceptas atsirado visai netikėtai. Režisierius pasakoja, kad vieną vakarą užtiko senąją „Simpsonų“ seriją „Treehouse of Horror II“, kurioje pasirodo legendinė „beždžionės letena“, išpildanti norus su siaubingomis pasekmėmis. Būtent tada jam kilo mintis sujungti šią idėją su istorija apie nesveiką prisirišimą ir vienpusius jausmus. Dar įdomiau tai, kad C. Barker atsisakė net dviejų milijonų dolerių pasiūlymo perrašyti scenarijų taip, kad pagrindinis veikėjas Bearas taptų tradiciniu herojumi. Režisieriui buvo svarbu išlaikyti veikėją morališkai dviprasmišką ir parodyti, kad kartais tragediją sukelia ne blogi ketinimai, o egoistiški troškimai.
Istorijos centre atsiduria Bearas (aktorius Michael Johnston) – muzikos parduotuvėje dirbantis jaunas vyras, jau ilgą laiką slapta įsimylėjęs savo draugę Nikki (aktorė Inde Navarrette). Vieną dieną jis kristalų parduotuvėje nusiperka keistą žaislą. Legenda byloja, kad sulaužius lazdelę galima išsakyti norą. Po dar vieno nesėkmingo vakaro, kai Bearas neišdrįsta prisipažinti Nikki apie savo jausmus, jis palūžta ir ištaria lemtingą troškimą – paprašo, kad Nikki mylėtų jį labiau nei bet ką kitą pasaulyje. Iš pradžių atrodo, kad noras išsipildė. Nikki tampa dėmesinga, švelni, nori būti šalia.
Tačiau netrukus jos meilė ima virsti kažkuo nenormaliu. Ji pradeda stebėti Bearą miegantį, kaltina, kad jis jos nemyli pakankamai stipriai. Meluoja. Manipuliuoja. Žaloja save. Nuo šios vietos filmas pasuka gerokai tamsesne kryptimi. Jis pamažu virsta istorija apie troškimą, kuris pradeda ryti viską aplink save. Kiekvienas naujas įvykis tampa vis sunkiau paaiškinamas logika, o veikėjai atsiduria situacijose, kuriose nebelieka nei teisingų sprendimų, nei aiškių moralinių ribų.
Bearas nėra tipiškas siaubo filmo herojus. Jis nei blogietis, nei nekalta auka. Priešingai – kuo ilgiau stebime jo sprendimus, tuo labiau suvokiame, kad didžioji tragedijos dalis kyla iš jo paties nesugebėjimo priimti realybės. Būtent todėl veikėjas atrodo toks žmogiškas.
Tačiau tikrąjį filmo emocinį svorį neša aktorė Inde Navarrette. Nikki vaidmuo reikalavo neįprastai sudėtingo balanso. Aktorė turėjo vienu metu būti ir paprasta mergina, ir siaubinga antgamtinė būtybė, ir tragiška auka. Prieš filmavimus režisierius liepė aktorei peržiūrėti „Midsommar“ (2019) ir „Pearl“ (2022), o pati I. Navarrette kaip įkvėpimo šaltinius įvardijo Toni Collette vaidmenį filme „Paveldėtas blogis“ („Hereditary“, 2018), Betty Gabriel pasirodymą „Pradink“ („Get Out“, 2017) bei Mia Goth filme „Pearl“. Ironiška, tačiau pati aktorė siaubo filmų bijo. Bendros „Hereditary“ peržiūros metu ji net išbėgo iš kambario, o „Apsėdimo“ premjeroje kai kurias scenas stebėjo užsidengusi veidą rankomis.
Vienas labiausiai stulbinančių faktų apie „Apsėdimą“ – jo biudžetas. Filmas kainavo vos apie 750 tūkstančių dolerių. Šiuolaikiniame Holivude tai neįtikėtinai maža suma. Nepaisant to, filmas jau uždirbo daugiau nei 400 milijonų dolerių visame pasaulyje ir tapo pelningiausiu „Focus Features“ filmu istorijoje. Ir tai ne pabaiga. (Viktorija Navikaitė)
1. „Odisėja“ („The Odyssey“, 2026)
Atrodytų, kad pasibaigus Trojos karui sunkiausia Odisėjo kelionės dalis jau liko praeityje, tačiau kelias namo tampa dar vienu ilgu išbandymu. Dešimt metų praleidęs Trojos kare, jis dar tiek pat klaidžioja jūroje, prarasdamas bendražygius, susidurdamas su dievų rūstybe, pabaisomis ir pagundomis. Tačiau Christopherio Nolano filme „Odisėja“ pavojingiausi pasirodo ne kiklopai ar Poseidono sukeltos audros. Kur kas sunkiau Odisėjui susitaikyti su tuo, kuo jis tapo, ir suprasti, ar po dvidešimties metų dar įmanoma grįžti į gyvenimą, kurį kadaise paliko.
Liepos 17-ąją kino teatruose pasirodęs beveik trijų valandų filmas nėra vien įspūdingo masto Homero epo ekranizacija. Nolanui ši istorija tampa būdu kalbėti apie karo paliktas žaizdas, kaltę, atmintį ir žmogaus norą susigrąžinti prarastą artumą. Todėl svarbiausias filmo klausimas nėra, ar Odisėjas pasieks Itakę – daug svarbiau, kas į ją sugrįš ir ar namuose jo vis dar laukia vieta.
Homero „Odisėja“, greičiausiai susiformavusi iš ilgai žodžiu perduotų pasakojimų, yra vienas pamatinių Europos literatūros tekstų. Epas pasakoja apie Itakės karaliaus Odisėjo kelionę iš Trojos karo, tačiau kartu tai ir siaubo istorija, šeimos drama, politinė kova, fantastinis nuotykis ir svarstymai apie žmogaus tapatybę. Odisėjas yra ir narsus karys, ir melagis, ir strategas, ir pasakotojas, nuolat atrandantis save iš naujo. Būtent dėl šio prieštaringumo jo istorija išliko gyva tūkstančius metų.
Kinas ne kartą mėgino prisijaukinti šį pasakojimą. Mario Camerini 1954 m. filme „Ulisse“ Odisėją suvaidino Kirkas Douglasas, vėliau pasirodė 1968-1969 m. italų televizijos serialas ir 1997 m. miniserialas su Armandu Assante. Broliai Coenai epo motyvus žaismingai perkėlė į Didžiosios depresijos laikų Ameriką filme „O broli, kur tu?“ (O Brother, Where Art Thou?, 2000), o Uberto Pasolini „Sugrįžimas“ (The Return, 2024) susitelkė į paskutinę istorijos dalį – karo traumos paženklinto Odisėjo sugrįžimą į Itakę.
Nolano filmo išskirtinumas slypi ne vien jo biudžete ar mastelyje. Režisierius nesistengia pažodžiui iliustruoti visų dvidešimt keturių epo giesmių. Jis sujungia Homero tekstą su atskirais „Iliados“, Vergilijaus „Eneidos“ ir vėlesnių interpretacijų motyvais, o istorijos centre pastato moralinę Odisėjo traumą. Tai ne muziejinė antikos rekonstrukcija, o sąmoningai šiuolaikiškas žvilgsnis į žmogų, kuris iš karo parsiveža ne pergalę, bet kaltę.
Nolano herojai dažnai turi tikslą, kuris iš pradžių atrodo kilnus, tačiau palaipsniui tampa apsėdimu. „Pradžioje“ tai buvo noras sugrįžti pas vaikus, „Tarp žvaigždžių“ – išgelbėti žmoniją ir šeimą, „Openheimeryje“ – sukurti ginklą, galintį užbaigti karą. Odisėjas taip pat nori grįžti pas žmoną ir sūnų, bet jo kelionė nėra tiesi. Kaip įprasta Nolanui, laikas filme veikia ne kaip linija, o kaip žemėlapis: dabartis persipina su prisiminimais, viena istorija slepiasi kitos viduje, o jau matyti įvykiai, sugrįžę naujame kontekste, įgyja kitą prasmę.
Filmo pradžioje Odisėjo istorija jau pasakojama kaip legenda. Tačiau netrukus paaiškėja, kad legendos nėra nekaltos: jos gali išaukštinti žmogų, nuslėpti nusikaltimus ir iš skausmingos tikrovės pagaminti patogų herojaus paveikslą. Odisėjas, kurį įkūnija Mattas Damonas, po Trojos žlugimo su savo vyrais mėgina pasiekti Itakę, kur jo laukia žmona Penelopė ir jau suaugęs sūnus Telemachas, beveik nepažįstantis tėvo.
Kelionėje pasirodo žinomiausi epo epizodai: Trojos arklys, kiklopas Polifemas, burtininkė Kirkė, Kalipsės sala, sirenos ir pavojingas plaukimas tarp pabaisų. Nolanas šias scenas pateikia ne kaip atskirus fantastinius elementus, bet kaip Odisėjo charakterio išbandymus. Jo išradingumas ne kartą išgelbsti gyvybę, bet tas pats pasitikėjimas savo protu stumia į pražūtį kitus. Net Polifemo epizode režisierius sugeba sujaukti įprastą moralinį pasakojimą: įsibrovėliais ir vagimis čia pirmiausia tampa patys graikai.
Paraleliai stebime Itakę, kur Penelopė mėgina išsaugoti karalystę, apsupta jos turtus eikvojančių ir valdžios trokštančių jaunikių. Telemachas leidžiasi ieškoti žinių apie tėvą, bet iš tikrųjų ieško atsakymo, ką reiškia būti vyru, kai visą gyvenimą augai kito žmogaus legendos šešėlyje. Taip filmas pasakojamas iš kelių pusių: Odisėjui namai yra prisiminimas, Penelopei – kasdienė kova, o Telemachui – paveldėta istorija, kurios tikrumu jis nėra tikras.
Mattas Damonas, anksčiau su Nolanu dirbęs filmuose „Tarp žvaigždžių“ ir „Openheimeris“, Odisėją vaidina santūriai. Tai ne jaunatviškai žavus nuotykių ieškotojas, o pavargęs karys, kurio kūnas ir žvilgsnis liudija ilgą išgyvenimo istoriją. Damono stiprybė – tai gebėjimas parodyti žmogų, mėginantį išsaugoti autoritetą net tuomet, kai viduje jis jau pradeda byrėti. Vis dėlto toks režisūrinis pasirinkimas turi ir savo kainą: Homero Odisėjui būdingas žaismingumas, malonumų troškimas ir kone chameleoniškas gudrumas čia kartais užleidžia vietą santūresniam, tradicinio Holivudo karo herojaus paveikslui. Dėl to Damono Odisėjas įtikina kaip traumų slegiamas žmogus, tačiau ne visada atskleidžia visą prieštaringą mitinio herojaus prigimtį.
Anne Hathaway įkūnyta Penelopė filme nėra vien ištikimai vyro laukianti žmona. Jos ramybė tampa savotiška gynybine siena, po kuria kaupiasi pyktis, baimė ir abejonės. Aktorė, su Nolanu dirbusi filmuose „Tamsos riterio sugrįžimas“ („The Dark Knight Rises“, 2012) ir „Tarp žvaigždžių“, vaidina santūriai, tačiau jos žvilgsniai ir nedideli gestai leidžia pajusti, kiek daug kainuoja du dešimtmečius trunkantis laukimas. Penelopės ištikimybė čia nėra tik pasyvi dorybė… Ji tampa politinio pasipriešinimo forma ir būdu išsaugoti karalystę nuo jos sosto trokštančių jaunikių.
Tomas Hollandas Telemachui suteikia jaunatviško nekantrumo ir pažeidžiamumo. Jo herojus trokšta pateisinti tėvo vardą, nors pats nėra tikras, ar pažįsta tikrąjį žmogų, slypintį už didvyriškos legendos. Robertas Pattinsonas, po „Tenet“ (2020) vėl dirbantis su Nolanu, Antinoją paverčia grėsmingu, teatrališku ir savo žavesiu manipuliuojančiu priešininku. Tarp kitų ryškesnių aktorių pasirodymų išsiskiria Samanthos Morton įkūnyta Kirkė, Zendaya Atėnės vaidmenyje, Charlize Theron kaip Kalipsė ir Lupitos Nyong’o sukurtos Elena bei Klitemnestra. Nors milžiniška aktorių sudėtis ne visiems veikėjams suteikia vienodai daug erdvės, ji sustiprina įspūdį, kad Odisėjo kelionė driekiasi per skirtingus pasaulius, kurių kiekviename jo laukia vis kitas žmogiškas ar dieviškas išbandymas.
„Odisėja“ yra pirmasis pilnametražis filmas, visas nufilmuotas IMAX kino juostos kameromis. Operatorius Hoyte van Hoytema, nuolatinis Nolano bendradarbis nuo „Tarp žvaigždžių“, ne kiek demonstruoja gražius kraštovaizdžius, kiek suteikia jiems fizinį svorį. Uolos atrodo pavojingai kietos, laivai – sunkūs ir pažeidžiami, o jūra – ne romantiška mėlynė, bet neaprėpiama jėga, galinti bet kurią akimirką praryti žmogų. Filmavimui teko pritaikyti tylesnes IMAX kameras, jų apsauginius korpusus ir net veidrodžių sistemą, kad aktoriai per didžiulę techniką galėtų matyti vienas kitą.
Pagrindinė filmo tema yra ne pati kelionė, o galimybė iš tiesų sugrįžti. Ar žmogus po karo gali vėl tapti vyru, tėvu ir valdovu? Ar užtenka pasiekti tą pačią salą, kad ji vėl taptų namais? Nolano Odisėją persekioja ne tik žuvusių bendražygių prisiminimai, bet ir suvokimas, kad daugelį nelaimių sukėlė jo paties sprendimai. Todėl Itakė jam reiškia ne vien kelionės tikslą. Ji tampa vieta, kurioje teks susidurti su savo praeitimi ir iš naujo pelnyti žmonių, kuriuos kadaise paliko, pasitikėjimą.
