Azealia Amanda Banks gimė 1991 m. gegužės 31 d. Harleme, Niujorke. Nuo mažens ją traukė menas, ji svajojo tapti garsia. Jos vaikystė buvo kupina traumų: tėvas mirė nuo kasos vėžio, kai jai buvo vos dveji, o motinos psichikos sveikata pradėjo prastėti. Ji tapo fiziškai ir žodžiu smurtaujanti – mušė Azealią bei jos seseris beisbolo lazdomis, daužė jų galvas į sienas, nuolat kartojo, kad jos dukra yra negraži. Azealia šią aplinką vėliau apibūdino kaip „laukiniu vaiku, kurį augino nuolat rėkiantis, mušantis ir tampantis žmogus“.
Kai jai buvo 14 metų, ji išsikraustė iš motinos namų pas vyresniąją seserį, kuri anksčiau buvo išvyta dėl to, kad buvo lesbietė. Ten Azealia pirmą kartą susidūrė su „vogue“ muzika ir „ballroom“ scena. Ji ieškojo pabėgimo nuo realybės per žolę, vaikinus ir repą. Ieškodama naujos muzikos skaitydavo „Village Voice“, siųsdavosi dainas per AOL.
Būdama 14 ji įstojo į prestižinę LaGuardia menų vidurinę mokyklą, kurios alumnai – Nicki Minaj, Timothée Chalamet, Robertas De Niro. Ji iš pradžių nebuvo priimta į dramos skyrių, bet pateko į vokalo specializaciją, iš kurios vėliau perėjo į aktorystę. Azealia sunkiai sekėsi gauti vaidmenų, o nuolatiniai atmetimai gilino jos depresiją. Paauglystėje ji nusprendė atsisakyti aktorystės ir visą dėmesį skyrė muzikai. Jos vaikinas įtikino ją, kad ji gali repuoti – būdama vos 14-os ji pradėjo rašyti pirmas eiles apie marihuaną ir ginklus.
2008 m. ji sukūrė „MySpace“ puslapį „Miss Bank$“ vardu ir įkėlė savo dainas. Ji įtikino draugą nusiųsti jas DJ Diplo, kuris pradėjo ją minėti interviu. Azealia susilaukė žinomų prodiuserių dėmesio, tačiau jau po metų, metusi mokyklą, nutraukė sutartį su „XL Records“ dėl kūrybinių nesutarimų ir atsisakė sceninio vardo. 2011 m. rugsėjį Azealia pati išleido savo pirmąjį singlą „212 (feat. Lazy Jay)“. Daina tapo hitu, pateko į JK topus, o jos vaizdo klipas buvo liaupsinamas kritikų. 2012 m. išleistas EP „1991“
Nepaisant jos sėkmės, kilo nesutarimai su leidyklos kompanijomis. Palikusi savo leidyklą, ji atrado platformą „TuneCore“, kuri už 75 dolerius padėjo jai platinti muziką per „iTunes“. 2014 m. Azealia išleido savo debiutinį albumą „Broke With Expensive Taste“, kuris pasiekė 30 vietą „Billboard 200“.
Vėliau ji savarankiškai išleido miksteipus „Slay-Z“ (2016), „Yung Rapunxel Pt. II“ (2019) ir EP „Icy Colors Change“ (2018). Banks muzika garsėja novatoriškumu – ji derina hiphopą, house, indie pop ir elektroniką. Jos stilius agresyvus, bet kartu šokinis, gaivus ir provokuojantis.
Azealia Banks kūryboje estetika visuomet užėmė centrinę vietą. Ji meistriškai derina gotikinį teatrališkumą su popkultūros nuorodomis ir šiuolaikinės mados tendencijomis. Jos muzikiniai vaizdo klipai – nuo „212“ iki „Yung Rapunxel“, kupini simbolizmo, provokatyvių įvaizdžių, griežto makiažo, latekso, fetišo motyvų ir juodaodės moters vaizdinio dekonstrukcijos. Dažnai jos estetika primena „art school“ eksperimentus, kur maišosi feminizmas, seksualumas, etninė tapatybė ir pasipriešinimas popmuzikos standartams.
Nors Banks niekada neturėjo masinės auditorijos kaip kitos popžvaigždės, jos gerbėjų bazė – lojali ir nišinė. Didelę dalį jos fanų sudaro LGBTQ+ bendruomenės nariai, alternatyviosios muzikos klausytojai, madą mylintys jaunuoliai ir juodaodės moterys, kurios vertina jos autentiškumą, drąsą ir nenorą tilpti į industrijos primestus rėmus.
View this post on Instagram
Nepaisant talento, Azealia Banks greitai tapo viena labiausiai prieštaringai vertinamų figūrų šiuolaikinėje popkultūroje. Nors jos debiutas buvo žadantis, dėmesys ėmė krypti ne vien į muziką, bet ir į jos viešus išpuolius, aštrius komentarus ir dažnus konfliktus su kitais atlikėjais.
Pirmieji ginčai kilo dar karjeros pradžioje – Azealia atvirai kritikavo kolegę Iggy Azalea, kurią apkaltino „kultūriniu pasisavinimu“ ir pareiškė, kad pastaroji „neturi ką pasakyti apie juodaodžių patirtį, bet naudojasi juodaodžių estetika, kai tai madinga“. Įtampa kilo ir su Nicki Minaj – nors Banks buvo pakviesta dalyvauti jos koncertiniame ture, vėliau atsisakė, kritikuodama Minaj vizualinį stilių ir muziką.
Azealia nevengė kandžių komentarų net apie tuos, kurie ją įkvėpė. Pavyzdžiui, savo dievaitę Beyoncé ji kartais gyrė, o kartais apkaltindavo idėjų vagyste. Panašiai svyravo ir jos santykis su Lady Gaga – iš pradžių siekė bendradarbiauti, bet vėliau atvirai ją įžeidinėjo. Dėl politinių nesutarimų su Rihanna, Banks viešai paskelbė atlikėjos asmeninį telefono numerį socialiniuose tinkluose.
Konfliktai kilo ir su muzikos prodiuseriais, stilistais, socialinių tinklų asmenybėmis ir netgi su gerbėjais. Banks paskyros „Twitter“ (dabar „X“ ) tinkle buvo ne kartą blokuojamos dėl homofobinių, rasistinių ar įžeidžiančių pasisakymų. Vienu metu ji netgi ištrynė visą savo „Instagram“ turinį ir paskelbė, kad atsisako viešumo, nors vėliau grįžo dar garsiau nei prieš tai.
Be viešų konfliktų su įžymybėmis, Azealia Banks išgarsėjo ir dėl prieštaringų veiksmų, susijusių su raganavimu. 2021 m. Banks sukėlė šoką internete, kai „Instagram“ platformoje paviešino vaizdo įrašą, kuriame iškasė ir išvirė savo mirusio katino, vardu Luciferis, kaulus. Ji teigė, kad tai buvo dvasinis ritualas, skirtas „katinui prikviesti atgal į gyvenimą“.
Banks taip pat buvo atvira apie savo psichinės sveikatos iššūkius. 2020 m. ji atskleidė, kad jai buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas, o nuo to laiko lankosi terapijoje dėl patiriamos nerimo būklės. Socialiniuose tinkluose ji ne kartą pasidalijo nerimą keliančiomis žinutėmis – užuominomis apie savižudybę ar išsekimą nuo nuolatinės viešos kritikos.
View this post on Instagram
Didelę dalį savo vidinės įtampos Banks aiškina nepakantumu meniniam tingumui ir muzikos industrijos vidutiniškumui. Ji įsitikinusi, kad jos aštrūs pasisakymai ir kritika pavertė ją nepageidaujama figūra – moterimi, kuri per daug kalba, ypač būdama juodaodė. Banks tvirtina, jog industrija ją nuolat vaizduoja kaip „beprotę“, užuot vertinusi jos kūrybinį indėlį.
Politikos srityje Banks pasisako taip pat aštriai ir nenuspėjamai. Iš pradžių ji viešai palaikė Donaldą Trumpą – ne dėl jo asmenybės, o dėl pažadėtų mokesčių lengvatų ir opozicijos vadinamajam „baltaodžių feminizmui“. Visgi vėliau, Trumpui tapus prezidentu, Banks pakeitė nuomonę ir pavadino jo veiksmus „apgailėtinai neprofesionaliais“.
Banks laikosi tvirtos pozicijos dėl juodaodžių teisių – ji aktyviai pasisako už reparacijas Afroamerikiečiams, teigdama, kad JAV kapitalizmas buvo sukurtas ant „vergiško darbo“, todėl juodaodžiams priklausytų trilijonai dolerių. Ji taip pat skatina pasakoti juodaodžių istorijas ne vien per vergovės ar priespaudos prizmę, sakydama: „Mano juodoji istorija yra gilesnė nei ta B klasės kelionė vergų laivu“.
Visa tai pavertė Azealią Banks tarsi „industrijos paribio ikona“ – talentingą, bet nepatogią, kūrybingą, bet nesuvaldomą. Nors daug kas mano, kad jos karjera būtų pasiekusi visai kitą lygį, jei ji būtų vengusi konfliktų, kiti vertina ją kaip autentišką menininkę, kuri atsisako taikytis prie normų ir nebijodama rizikuoja sakyti tai, ką galvoja. Tiesa, šis atvirumas turėjo ir kainą – daug leidyklų bei renginių organizatorių ėmė jos vengti, kai kas ją netgi vadino „uždrausta“ atlikėja. Vis dažniau jos istorija įvardijama kaip „internetinės eros pamokanti pasaka“ – apie tai, kaip tos pačios platformos, kurios atnešė šlovę, vėliau gali tapti savidestrukcijos įrankiu.
View this post on Instagram
Kultūriniu požiūriu Azealia Banks darė įtaką kur kas platesnei sričiai nei rodo jos diskografija. Ji įsitvirtino kaip viena pirmųjų moterų, maišiusių eksperimentinį elektroninį skambesį su aštria repuotoja iš Niujorko. Jos 2012 m. EP „1991“ atvėrė kelią tokioms atlikėjoms kaip Rico Nasty, Doja Cat ar cupcakKe – moterims, kurios nebesivadovauja vien stereotipinėmis hiphopo taisyklėmis. Dėl savo drąsos ir unikalios stilistikos Banks šiandien dažnai vadinama kultine figūra, kuri nepaiso normų, bet tampa kultūrine nuoroda. Nors jos kelias kupinas klaidų, ironijos ir savidestrukcijos, tai kartu ir unikalios nepriklausomos menininkės portretas, tokios, kuri, net ir kritusi iš malonės, išlieka svarbi, cituojama ir analizuojama.
