Ridley Scottas grįžta su mokslinės fantastikos filmu „Šuns žvaigždynas“ („The Dog Stars“), tačiau šį kartą pasaulio pabaiga nėra vaizduojama kaip didžiulė katastrofa. Čia nėra nuolat griūvančių miestų ar žmonių minios, bandančios paskutinę minutę išsigelbėti. Pasaulis jau sugriuvęs, o pandemija sunaikino didžiąją dalį žmonijos. Likusiems belieka mokytis gyventi apsiginklavus tyloje, kuri atsirado ten, kur anksčiau buvo pilnos gatvės, parduotuvės ir namai.
Filmas sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Peterio Hellerio romaną. Jo veiksmas nukelia į 2035-uosius, praėjus keliems metams po mirtinos gripo pandemijos. Pagrindinis veikėjas Higas, kurį vaidina Jacobas Elordi, gyvena atokiame aerodrome Kolorade. Jo gyvenimas susideda iš kelių dalykų – maisto ir kuro paieškų, skrydžių virš apleisto kraštovaizdžio, ginklų ir nuolatinio pasiruošimo galimam pavojui.
Tačiau Higas nėra vienas. Kartu su juo gyvena buvęs jūrų pėstininkas Banglis, kurį vaidina Joshas Brolinas, ir Higo šuo Jasperis. Ši trijulė tampa savotiška maža šeima pasaulyje, kuriame šeimos ir bendruomenės beveik nebeliko. Būtent čia prasideda įdomiausia filmo dalis.
Jasperis – Higo ryšys su ankstesniu gyvenimu
Jeigu iš filmo reikėtų išskirti vieną santykį, kuris labiausiai įsimena, tai būtų Higo ir Jasperio draugystė. Jasperis nėra tik šuo, gyvenantis kartu su pagrindiniu veikėju. Jis yra Higo ryšys su gyvenimu, kuris egzistavo prieš pandemiją. Prieš pasauliui sugriūvant, Higas gyveno su žmona, o Jasperis buvo jų šeimos dalis. Dabar žmona mirusi, žmonių beveik nebelikę, tačiau šuo vis dar yra šalia. Todėl jų santykis filme turi kur kas daugiau svorio, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Higas su Jasperiu kalbasi. Jie kartu skrenda mažu geltonu lėktuvu ir leidžiasi į pavojingas keliones bei grįžta į vietas, kuriose kažkada žmonės džiaugėsi gyvenimu. Jasperis netampa žmogaus pakaitalu – jis kaip tik primena, kad žmogus vis dar gali būti prisirišęs, rūpintis kitu ir jausti atsakomybę net tada, kai aplinkui nebeliko beveik nieko. Šios scenos yra vienos stipriausių visame filme. Jose nereikia daug dialogų. Užtenka Higo ir Jasperio buvimo kartu. Filmo pavadinimas taip pat pradeda skambėti prasmingiau, nes žvelgiant į dangų, kuriame po pasaulio griūties vis dar šviečia tos pačios žvaigždės, Higas turi Jasperį šalia savęs.
Gyvenimas tarp praeities ir dabarties
Higas nuo savo praeities nepabėga. Jis netgi grįžta į savo buvusius namus. Ši vieta tampa svarbi ne todėl, kad joje vyksta kažkas ypatingo. Priešingai – ten beveik nieko nevyksta. Tačiau Higas bando iš naujo išgyventi tai, kas buvo. Jis žiūri į likusius daiktus, vaikšto po erdves, kurios kažkada buvo jo namai, ir tarsi bando sudėlioti prisiminimus iš to, kas liko. Sėdint ant lovos Higas prisimena besilaukiančią žmoną ir tai, koks jis buvo laimingas. Ši filmo dalis padeda suprasti, kodėl Higas negali tiesiog priimti naujojo pasaulio.
Banglis sugeba tai padaryti. Jam praeitis beveik nebesvarbi. Jis galvoja apie maistą, ginklus, teritoriją ir pavojus. Žmonėms, kurie gali pasirodyti horizonte, jis pirmiausia priskiria grėsmės statusą. Higas mąsto kitaip ir jam neužtenka būti tiesiog gyvam. Jis nori pajusti, kad gyvenimas vis dar turi tam tikrą prasmę. Todėl jųdviejų santykis tampa svarbia filmo dalimi. Banglis saugo Higo kūną, o Higas bando išsaugoti tai, kas liko jo viduje.
Vienas radijo signalas
Įprastą gyvenimą pakeičia radijo signalas. Higas išgirsta balsą, kuris leidžia manyti, kad kažkur dar yra žmonių ir galbūt net vieta, kurioje gyvenimas nėra visiškai žlugęs. Tai nedidelis dalykas, tačiau būtent jo Higas laukė. Jis nusprendžia skristi toliau nuo savo aerodromo. Lėktuvas tampa viena svarbiausių filmo detalių, nes Higas juo ne tik keliauja. Skrydžiai leidžia jam pamatyti pasaulį iš viršaus – apleistus kelius, tuščius miestus, kalnus ir nuostabią gamtą.
Šios scenos labai gerai išnaudoja didelį ekraną. Ridley Scottas moka parodyti erdvę. Kalnai, dangus ir tušti kraštovaizdžiai atrodo įspūdingai, tačiau kartu jie pabrėžia Higo vienatvę. Žmogus čia atrodo mažas. Jo lėktuvas – vos pastebimas didžiulėje gamtoje.
Nauji žmonės, nauja viltis
Ieškodamas radijo signalo Higas susitinka Popsą ir jo dukrą Cimą. Guy Pearce’o vaidinamas Popsas iš pradžių nėra pasirengęs pasitikėti nepažįstamu žmogumi. Po pasaulio griūties pasitikėjimas tapo prabanga. Cimą vaidina Margaret Qualley. Jos atsiradimas pakeičia Higo istoriją, nes pirmą kartą po žmonos mirties jis gauna galimybę užmegzti naują artimesnį ryšį.
Tačiau filmas neskuba šio santykio paversti paprasta meilės istorija. Tarp Higo ir Cimos daugiau bendro supratimo nei romantikos. Abu žino, ką reiškia prarasti artimus žmones ir bandyti gyventi pasaulyje, kuriame ankstesnės taisyklės nebegalioja. Jų susitikimas Higo kelionę pakeičia ne tik todėl, kad jis atranda kitus žmones. Jis pradeda suprasti, kad galbūt ateitis nėra vien tai, ką galima apsaugoti ginklu. Galbūt ateitis prasideda tada, kai žmogus vėl išdrįsta pasitikėti kitu.
Kai filmas pakeičia kryptį
Pirmoji „Šuns žvaigždyno“ dalis yra lėta ir gana tyli. Ji daugiausia paremta atmosfera, Higo kasdienybe, jo santykiu su Jasperiu, prisiminimais ir nuolatiniu laukimu. Tačiau vėliau filmas pastebimai pasikeičia. Atsiranda daugiau pavojų, susidūrimų ir smurto, o Higas susiduria su žmonėmis, kurių išgyvenimo taisyklės gerokai skiriasi nuo jo paties. Į istoriją įtraukiama ir Darlene, kurią vaidina Allison Janney. Jos pasirodymas filmui suteikia visiškai kitokią nuotaiką. Darlene – buvusi skrydžių palydovė, gyvenanti Grand Junction ir apsupta keistos bendruomenės, kuri tarsi bando išlaikyti ankstesnio pasaulio gyvenimo būdą. Ši vieta iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip galimybė Higo kelionėje pagaliau sutikti daugiau žmonių ir pajusti bent šiokį tokį ramybės jausmą. Tačiau netrukus tampa aišku, kad viskas nėra taip paprasta.
Būtent čia filmas pradeda svyruoti tarp dviejų skirtingų istorijų. Viena jų – rami, beveik melancholiška istorija apie žmogų, kuris gyvena su savo prisiminimais ir netektimis. Kita – gerokai agresyvesnė išgyvenimo istorija, kurioje jau svarbūs ginklai, pavojingi žmonės ir kova dėl išlikimo. Šis pasikeitimas nėra visiškai nesėkmingas. Kai kurie veiksmo epizodai netgi tampa vienomis įsimintiniausių filmo vietų, o Allison Janney pasirodymas suteikia istorijai įdomaus keistumo. Tačiau istorija ne visada atrodo vientisa. Kai jau įpranti prie ramaus filmo ritmo ir Higo vienatvės, pasakojimas staiga pasuka kita kryptimi. Tai gali nustebinti, tačiau kartu šiek tiek susilpnina tą atmosferą, kurią filmas taip kruopščiai kūrė pirmoje savo dalyje.
Jacobas Elordi ir Joshas Brolinas
Jacobas Elordi čia turi nelengvą užduotį. Didžiąją filmo dalį jo personažas yra uždaras, liūdnas ir tylus. Higas nėra žmogus, kuris daug kalba apie save. Elordi geriausiai pasirodo būtent tokiose scenose, kuriose nereikia daug žodžių. Jo veide nuolat jaučiama netektis, tačiau aktorius jos neperdeda. Higas atrodo kaip žmogus, kuris išmoko gyventi su skausmu ir dabar tiesiog juda pirmyn. Ypač svarbus jo santykis su Jasperiu. Šiose scenose Elordi personažas tampa žmogiškiausias.
Joshas Brolinas į filmą įneša visai kitokios energijos. Banglis yra šiurkštus, įtarus ir nuolat pasiruošęs kovai. Jis ir Higas yra beveik priešingybės, tačiau būtent dėl to jų draugystė veikia. Banglis gali atrodyti nemalonus, tačiau jo elgesys kyla iš noro apsaugoti savo nedidelę gyvenamą teritoriją. Jis pasirinko tikėti ginklais, o Higas – prisiminimais ir viltimi. Margaret Qualley Cimos vaidmenyje suteikia filmui daugiau šilumos, o Guy Pearce’as sukuria personažą, kuris nėra nei visiškas sąjungininkas, nei priešas.
Ridley Scottas ir pasaulis po žmonių
Ridley Scottui pasaulio kūrimas niekada nebuvo svetimas. Tačiau šį kartą jis pasirenka ne futuristinį miestą ar didžiulį fantastinį pasaulį, o gerokai paprastesnį vaizdą. Apleisti pastatai, žolėmis apaugę keliai, kalnai ir tuščios erdvės sukuria pasaulį, kuriame žmogaus nebuvimas tampa svarbesnis už jo buvimą. Įdomiausia, kad gamta filme neatrodo mirusi. Priešingai – ji atrodo tarsi pradėjusi gyvuoti iš naujo. Miręs yra ne pasaulis, o ankstesnis žmonių gyvenimas.
Kartu filmas turi ir gražių skrydžių scenų. Higo lėktuvas skrenda virš kalnų, o kamera leidžia ilgiau pabūti su kraštovaizdžiu. Tokios akimirkos galbūt ne visiems pasirodys būtinos, tačiau jos padeda suprasti, kodėl Higas vis dar skrenda. Jis ieško ne tik kitų žmonių. Jis ieško atsakymo, ar verta dar kažko tikėtis.
Filmas apie išgyvenimą, bet ne tik apie jį
„Šuns žvaigždynas“ turi nemažai pažįstamų postapokaliptinio kino elementų. Pandemija, apleisti miestai, ginklai, išgyvenusieji, nepasitikėjimas nepažįstamais žmonėmis ir nuolatinė grėsmė nėra nauji dalykai. Todėl filmo stiprybė slypi ne pačioje istorijos idėjoje. Ji slypi santykiuose, o Higo ir Jasperio draugystė yra svarbiausia iš jų.
Šuo parodo, kad net pasauliui sugriuvus žmogus vis dar gali būti kažkam reikalingas. Jis turi dėl ko keltis ryte, dėl ko grįžti namo ir dėl ko bijoti. Higo grįžimas į buvusius namus taip pat svarbus. Jis rodo, kad išgyventi nereiškia pamiršti. Žmogus gali išmokti gyventi naujame pasaulyje, tačiau tai nereiškia, kad senasis pasaulis išnyksta jo atmintyje. Galbūt būtent čia ir slypi įdomiausia filmo mintis. Kai nebelieka beveik nieko, labai aiškiai pasimato, kas iš tiesų buvo svarbu. Ne daiktai, namai, pinigai ar ginklai. Tai buvo žmonės, prie kurių buvome prisirišę.
„Šuns žvaigždynas“ vietomis juda per lėtai, o vėlesni įvykiai ne visada natūraliai susijungia su ramia pradžia. Tačiau jame yra kažkas, ko ne visada galima rasti didelio biudžeto filmuose apie pasaulio pabaigą.
Filme yra tyla, liūdesys, prisiminimai ir šuo Jasperis. Būtent Higo ir jo šuns draugystė suteikia filmui daugiausia šilumos. Kai aplinkui nebelieka beveik nieko, Jasperis išlieka Higo ryšiu su gyvenimu, kurį jis prarado, bet dar nėra pasiruošęs pamiršti. Todėl „Šuns žvaigždyną“ įdomiausia žiūrėti ne kaip dar vieną filmą apie pasaulio pabaigą. Tai filmas apie tai, kas žmogui lieka po pasaulio pabaigos. Higas turi lėktuvą, ginklą, maisto ir vietą, kur gali pasislėpti. Tačiau svarbiausia, kad jis turi Jasperį. Ir kol yra kam grįžti namo, galbūt pasaulis dar nėra visiškai sužlugęs.
