Jau seniai praėjo tie palaiminto klasikinio kino laikai, kai buvo kuriamos komedijos „be priemaišų“. Dabar – viskas kitaip. Komedijomis vadinamuose filmuose vis dažniau atsiranda kitų žanrų „ingredientų“ – dramatiškų situacijų, net siaubo scenų ar fantastinių prielaidų. Jau nekalbant apie, švelniai kalbant, keistokus romantinių meilės istorijų pavidalus.
Pateikiame 10 išties smagių kino juostų, kurias galimai praleidote pro akis.
10. „KAROLINA KEROLAIN“ (Carolina Caroline, 2025)
Kitais metais sukaks 60 metų filmui „Boni ir Klaidas“ (1967 m.), nuo kurio, kaip teigia kino istorikai, prasidėjo „Naujasis Holivudas“, išprovokuotas anuometinių permainų Amerikos politiniame ir socialiniame gyvenime.
Žiauri kriminalinė drama apie trečiojo dešimtmečio gangsterių porelę patiko plačiosioms žiūrovų masėms (visų pirma dėl simpatiškų pagrindinius vaidmenis suvaidinusių aktorių) ir kritikams (dėl modernių kalbos elementų bei kitų kinematografinių naujovių), todėl ir tapo kanonu būsimiesiems panašių istorijų kūrėjams.
Amerikietis režisierius Adamas Rehmeieris filme „Karolina Kerolain“ taip pat stropiai laikosi šio kanono, stengdamasis, kad jo filmas būtų ir spalvingas, ir pakankamai dramatiškas, ir būtų panašus į dar vieną romantinę dramą su simpatiškais aktoriais. Viskas čia tvarkoje, problema tik viena – viskas čia banaloka ir labai prognozuojama. Net tai, kad įsimylėjusi plėšikų pora pasmerkta žlugti, aišku iš pat pradžių.
Motinos dar kūdikystėje palikta ir užauginta tėvo Karolina Daniels (akt. Samara Weaving) dirba degalinės parduotuvėje mažame Teksaso miestelyje, ir jos gyvenime nieko ypatingo nevyksta. Vieną dieną ji pastebi vaikiną prie kasos. Mergina atkreipia dėmesį ne tiek į vaikino išvaizdą, kiek į tai, kaip mikliai jis apgauna degalinės bosą, išviliodamas kelis papildomus dolerius, manipuliuojant su grąža.
Visgi sukčius vardu Oliveris Andersonas (akt. Kyle’as Gallneris) Karolinai taip krito į akį, kad ji imasi iniciatyvos – pasikviečia vaikiną kartu pasimaudyti vidurnaktį. Ir pirmiausiai paprašo išmokyti ją sukčiavimo paslapčių, o taip pat išsivežtų iš nykaus užkampio. Pavyzdžiui, kur nors į Pietų Karoliną, kur tariamai gyvena Karolinos motina, palikusi ją ir jos tėvą (iš „Baltojo lotoso“ žinomas akt. Jonas Griesas) netrukus po dukters gimimo. Motiną vienintelėje scenoje suvaidinusi Kyra Sedgwick pabandė į savo veikėją sudėti kuo daugiau detalių, bet sunku visavertį charakterį sukurti vos viename epizode.
O pakeliui įsimylėjėlių porelė nusprendžia pabandyti apiplėšti kokį nors banką, panašiai kaip tai matė filmuose. Pirmas bandymas pasirodė itin sėkmingas, tad paskatino vėl ir vėl panašų nuotykį kartoti.
Ilgai tokia kriminalinė „odisėja“, žinoma, negalėjo tęstis. Kartą po nesėkmingo apiplėšimo porelė palikusi grobį priversta bėgti pavogtu automobiliu. O juos sustabdžiusį policijos pareigūną Oliveris nušauna, taip paskelbdamas juos abu už įstatymo ribų. Galiausiai bėglius suranda užeigos namelyje…
Į kampą užspęstas Oliveris nusižudo, o Karolinai pavyksta ištrūkti, atgauti prarastus pinigus ir nusipirkti lėktuvo bilietą į Ekvadorą, prieš tai dar kartą sėkmingai atlikus triuką su grąžą.
Viskas šiame filme lyg ir OK, tačiau per daug akivaizdžiai nuspėjamų situacijų, charakteriai per mažai išplėtoti, ir iš viso, reikia pripažinti, kad ankstesni režisieriaus darbai „Amerikietiška vakarienė“ (Dinner in America, 2020 m.) ir „Užkandinė“ (Snack Shack, 2024 m.) buvo labiau pavykę. (Gediminas Jankauskas)
9. „GELBĖKIT“ (Send Help, 2026)
Tai kol kas naujausias Samo Raimi kūrinys, ir jo kūrybos gerbėjai seniai žino, kad iš šio režisieriaus visada galima laukti ko nors netikėta. Jis pradėjo nuo šiurpą keliančių „siaubiakų“ apie zombius („Pikti numirėliai“, 1981, 1987 m., „Tamsos armija“, 1992 m.), paskui susuko itališkų „spagečių vesternų“ stilistiką labai šauniai imituojantį „Greitą ir negyvą“, 1995 m., su Sharon Stone, Gene‘u Hackmanu, Russellu Crowe ir Leonardo DiCaprio), po jo sekė tradicinio kriminalinio kino tradicijomis pagrįstas „Paprastas planas“ (1998 m., su Billy Bobu Thorntonu ir Bridget Fonda), mistinė drama „Dievo dovana“ (2000 m., su Cate Blanchett ir Keanu Reevesu), trys pirmieji filmai apie Žmogų-vorą (nuo 2002 m.), stebuklinė pasaka „Ozas: Didingas ir galingas, 2013 m.), o dabar štai mes turime žanrinį hibridą lakonišku pavadinimu „Gelbėkit“, kuriame psichologinio trilerio verta istorija „pagardinama“ juodosios komedijos pipirais.
Filmo scenarijus nėra pakankamai originalus, ir atidus žiūrovas būtinai prisimins ne vieną panašų matytą filmą, kuriame negyvenamoje saloje atsidūrę žmonės privalo visomis išgalėmis kovoti dėl išlikimo (įskaitant ir kažkada beprotiškai populiarų serialą „Lost“ arba ne tokį seną analogą „Baltasis lotosas“).
Samo Raimi filme negyvenamoje saloje atsiduria planavimo tarnautoja didelėje įmonėje sunkiai dirbusi, bet pelnyto atlyginimo negavusi Linda Lidl (akt. Rachel McAdams) ir jos naujasis šefas, mirusio tėvo pareigas perėmęs jo sūnus Bredlis (Dylanas O’Brienas). Jie yra visiškos priešingybės: savimi nesirūpinanti Linda pastoviai erzino aplinkinius tuo, kad garsiai kalbėjo, laidė nejuokingus juokelius ir valgė tuno sumuštinius prie savo stalo. Bredlis gi – jaunas, narciziškas verslo mokyklos auklėtinis, prabangoje užaugęs snobas, kuris avi mokasinus, žaidžia golfą ir yra susižadėjęs su gražia moterimi.
Negyvenamoje saloje ši kontrastinga porelė atsiduria ekstremaliomis aplinkybėmis, kai į Bankoką sudaryti sandorio skrendančios firmos delegacijos lėktuvas patiria žaibo smūgį, ir iš vandenyne nuskendusio lėktuvo gyvi liko tik Linda ir Bredlis, atsidūrę negyvenamoje saloje prie Tailando krantų. Netrukus paaiškėja, kad sala ne tokia jau negyvenama…
Per katastrofą sužeistas Bredlis visai nusimena, o štai Linda į akimirksniu pasikeitusias gyvenimo sąlygas reaguoja priešingai. Visų pirma, ji nevertina naujos situacijos kaip katastrofa, net jaučiasi laiminga, o be kita ko supranta, kad dabar gali praktiškai pritaikyti tai, ko galėjo išmokti stebėdama per televiziją išlikimo realybės šou „Survivor“ transliacijas – pavyzdžiui, pačiai įkurti ugnį ir atskirti valgomas uogas nuo nuodingų.
Bet svarbiausias dalykas, nusveriantis visus nepatogumus yra tai, kad pagaliau Linda galės su kaupu atsiteisti su bosu už visus profesinius pažeminimus!
Panašius siužeto vingius matėme brito Guy‘aus Ritchie komedijoje „Nublokšti“ (Swept Away, 2002 m., su Madonna ir Adriano Giannini) bei švedų režisieriaus Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampyje“ (2022 m.), bet pastarojo filmo autoriai, ir Samas Raimi vieni apie kitų vystomą projektą nieko nežinojo.
Žiūrint filmą „Gelbėkit“ (ir neseniai kino teatruose matytą „Edeną“ su Jude‘u Law), vis peršasi mintis, kad nuo dažno naudojimo negyvenamos salos tematika jau išsemta. Arba kaip minimum – reikalauja naujo („neužmuilinto“) požiūrio ar, kaip sakoma, šviežio kraujo.
Kažkodėl manau, kad tokiu šviežiu krauju galėtų būti koks nors sensacingas siužetas apie turtuolių ir garsių politikų nuotykius Džefrio Epšteino „meilės saloje“.
Tik kas pirmas išdrįs imtis šios vis dar karštos, bet drauge ir pavojingos temos? (G.J.)
8. „ANOS LI LIUDIJIMAS“ (The Testament of Ann Lee, 2025)
Su šią tikrai keista muzikine dramą (ją puikiausiai galima vadinti ir netradiciniu miuziklu) mus taip pat supažindino „Kino pavasaris“.
Kino filmų dėka sužinome apie kai kurias religines bendruomenes, pavyzdžiui, amišus. Tai, anot Vikipedijos, „anabaptistų krikščionių denominacija, atsiradusi Europoje reformacijos metu. Bendruomenė pradėjo formuotis 1693 m Šveicarijoje, tačiau šiuo metu amišai gyvena tik JAV ir Kanados Ontarijo regione. Amišai gyvena pagal griežtas taisykles, kurių dalis perimta iš paraidžiui interpretuojamos Biblijos, kita dalis sukurta pačių bendruomenių ir lydima paaiškinimų, kodėl draudžiamas elgesys nepriimtinas“.
Asmeniškai aš apie amišų asketišką pasaulį (kad jie gyvena izoliuotai nuo išorinio pasaulio, nesinaudoja elektriniais prietaisais ir automobiliais, telefonus naudoja tik verslo reikalams, o televizorių vadina bendruomenės priešu, nes jis bruka į šeimą netikusias vertybes) sužinojau beveik prieš keturis dešimtmečius, kai pažiūrėjau australų režisieriaus Peterio Weiro filmą „Liūdininkas“ (Witness, 1985 m.), kuriame Harrisono Fordo suvaidintą detektyvą žmogžudžio paieškos atveda į amišų bendruomenę.
Dabar naujo filmo „Anos Li liudijimas“ dėka sužinosime apie šeikerių judėjimo įkūrėją Ann Lee, labiausiai išgarsėjusią tuo, kad ją pasekėjai buvo paskelbę moterimi, kurioje įsikūnijo… Kristus.
Tikrais įvykiais paremtame filme vaizduojamas utopinis visuomenės modelis (beje, įtartinai panašus į uždarą sektantų bendruomenę) su šeikerių religijos garbinimu dainomis bei šokiais.
Paprasto kalvio daugiavaikėje šeimoje užaugusi Ana Li nuo mažens pasižymėjo nepaprastu darbštumu ir nuoširdžiu troškimu visa širdimi tarnauti Dievui. Kartą pakliuvusi į šeikerių mišias mergina pradžioje patyrė šoką nuo neįprastų religinių ritualų, bet buvo sužavėta moters pamokslininkės kalbų, o labiausiai ją pakerėjo kertinė bendros maldos išraiška – šokio ir dainavimo transu išgyventi ypatingos Dievo malonės euforiją.
„Anos Li liudijimą“ režisavo Mona Fastvold, scenarijų parašiusi drauge su Brady Corbettu, kurio „Brutalistas“ prieš dvejus metus po ryškios premjeros ir keturių apdovanojimų Venecijoje pelnė dar ir tris Oskarus.
Naująjį filmą režisierė padalino į skyrius, pažymėtus išskirtinai apipavidalintais, archajiškai suformuluotais pavadinimais. O patį filmą dar papuošė ir gražia paantrašte: „Moteris, apsirengusi saule, po kurios kojomis mėnulis“).
Dvejuose ankstesniuose Monos Fastvold filmuose „Lunatikas“ (The Sleepwalker, 2014 m.) bei „Ateinantis pasaulis“ (The World to Come, 2020 m.) centre buvo stiprių charakterių moterys.
Ne išimtis ir „Anos Li liudijimas“, kuriame yra nemažai personažų, bet visi jie tarsi atskiros planetos įtraukti į pagrindinės herojės orbitą. Vienas didžiausių filmo privalumų yra, žinoma, Aną Li su nežabojama vitališka jėga vaidinanti ryškios išvaizdos aktorė Amanda Seyfried, nuo kurios vaidybos dar visai neseniai didžiuosiuose ekranuose matytoje „Tarnaitėje“ dar ir dabar jauti per nugarą bėgančius šiurpuliukus.
Kol kas šaunuolė Amanda Seyfried tik kartą buvo pagerbta Oskaro nominacija už antraplanį klasikinio Holivudo žvaigždės Marion Davies vaidmenį retro dramoje „Mankas“ (2020 m., rež. Davidas Fincheris). Jau seniai laikas ją ne tik nominuoti, bet ir apdovanoti Oskaru. (G.J.)
7. „AŠ MYLIU GREITINTUVUS“ (I Love Boosters, 2026)
Ne taip jau lengva surast šio filmo pavadinimo atitikmenį lietuvių kalboje. Mat originale minimo žodžio „Boosters“ pagrindinė reikšmė yra „Stiprintuvai“. Jei filmas pasakotų apie automobilių gamybą arba lenktynes, šis žodis būtų logiškas. Bet JAV režisieriaus Bootso Riley filmo kontekste pagal prasmę geriau tiktų „Greitintuvai“. O jie gali būti labai skirtingos prigimties. Ir ne tik kalbant apie fiziką. Bet be jos ir madų pasaulyje kartais neįmanoma išsiversti…
Kartais būna labai įdomu palyginti du vienas nuo kito nepriklausančius filmus (ne tęsinius ir ne perdirbinius), kurie turi panašų vardiklį. Šia prasme lengva lyginti fantastinę kriminalinę komediją „Aš myliu stimuliatorius“ su dar vienu šiais metais pasirodžiusiu filmu apie madų pasaulį – neseniai ekranuose viešėjusiu filmu „Ir velnias dėvi Pradą 2“ (rež. Davidas Frankelis).
Pastarajame jau antrą kartą Meryl Streep vaidina madų žurnalo “Runway” redaktorę Mirandą Pristli (žinovai supranta, kad kalbama apie Aną Vintur ir jos garsųjį madų imperijos leidinį “Vogue”), kuriai po kelis dešimtmečius trukusios šlovės laikotarpio prasidėjo sunkūs laikai. Legendinė redaktorė atsiduria naujos eros kryžkelėje: tradicinės leidybos imperija braška, reklamos biudžetai traukiasi, o skaitmeninės platformos diktuoja mados tempą. Miranda, įpratusi valdyti pasaulį vienu žvilgsniu, turi nuspręsti – prisitaikyti ar prarasti viską, ką kūrė dešimtmečiais. O lengvai tokie „šventieji monstrai“ niekada nepasiduoda.
Panašų personažą ekscentrinėje (ir net absurdiškoje) komedijoje apie klasinę nelygybę „Aš myliu greitintuvus“ suvaidino ne mažiau už Meryl Streep kino industrijos pasaulyje žinoma aktorė Demi Moore. Čia ji įsikūnija į cinišką mados magnatę Kristę Smit, dėl ilgalaikės sėkmės pasiryžusią bet kam ir nesibodinčią pasisavinti svetimų drabužių dizainus, kad pristatytų juos su savo prekės ženklu „Metro Designers“.
Su tokia klasta kartą susidūrė pradedanti drabužių dizainerė Korvetė (akt. Kiki Palmer), sužinojusi, kad Kristė Smit pasisavino kelis jos drabužių modelius. Užuot pabandžiusi kaip nors civilizuotai (pvz., per teismus) spręsti autorinių teisių konfliktą, mergina nusprendžia apsieiti be teisėtvarkos rutinos ir veikti gerokai efektyvesniu būdu.
Su draugėmis Maraja ir Sede subūrusi juodaodžių moterų trijulę, pasivadinusia „Aksomine gauja“ (Velvet Gang), jos vadovė Korvetė subrandina planą plėšti „Metro Designers“ drabužių parduotuves ir iš jų išsinešti tik aukščiausios klasės drabužius, kai jiems taikomos didelės nuolaidos, taip išprovokuojant sumaištį mados rinkoje ir suduodant skaudų smūgį nesąžiningai konkurentei.
Merginos skurdžiuose rajonuose parduoda pavogtus daiktus už mažą kainą ne dėl pelno, bet laikydamos šį veiksmą savotišku protesto aktu ir net „socialine paslauga“ bendruomenei.
Netrukus kriminalinė trijulė suranda sąjungininkę gerokai didesnio mąsto manipuliacijoms su aukštosios mados produktais. Mat susidūrusios su „Metro Designers“ gamyklos Kinijoje darbuotoja Jianhu (akt. Poppy Liu) merginos sužino, kad jų gamykla įsigijo teleportatorių, kad sutaupytų siuntimo išlaidas. Taip gimsta planas, suvienijus jėgas, teleportatoriaus įrenginius paversti „dvigubos paskirties“ procesu…
O kai paaiškėja, kad teleportacijos įrenginiai turi dar dvi dialektinio materializmo funkcijas: „situacinis greitintuvas“ sustiprina konfliktus, būdingus tam, į ką jie nukreipti, o „dekonstrukcijos“ aplinka viską, į ką tie konfliktai nukreipti, suskaido bet kokią medžiagą į elementus, iš kurių jos pagamintos…
Suprantu, kad sunku suvokti, kas parašyta paskutinėje pastraipoje, bet nuo šio momento prasideda absurdiškiausia filmo siužeto dalis.
Suprasti būtų šiek tiek lengviau, jei prisimintume, kad Bootsas Riley, prieš tapdamas kino režisieriumi, meistriškai kūrė vaizdus, balansuojančius ant satyros ir realybės ribos. Garsiausias jo pavyzdys – 2001 m. vasarą nufotografuotas grupės „The Coup“ albumo „Party Music“ viršelis: fotografija sprogstančių Pasaulio prekybos centro bokštų fone turėjo būti provokuojanti politinės krizės metafora, tačiau praėjus vos trims mėnesiams po rugsėjo 11-osios ji tapo vienu keisčiausių to meto meno artefaktų. Riley, žinoma, negalėjo numatyti katastrofos – tai buvo tiesiog meninė fantazija, kuri, deja, labai greitai susidūrė su bet kokią fantaziją pranokstančia žiauria realybe. (G.J.)
6. „Kova arba skrydis“(Fight or Flight, 2025)
Šis filmas dienos šviesą išvydo visai neseniai ir iškart įnešė beprotiško juodojo humoro bei išskirtinį gūsį į lėktuvų užgrobimo žanrą. Filmas pasakoja apie Luką Rejesą – nublankusį, netvarkingos išvaizdos, Bangkoko baruose besilankantį buvusį Slaptosios tarnybos agentą. Rejesas jau kurį laiką propaguoja tarnybos agentui neįprastą gyvenimo būdą, pusryčiams jis geria viskį ir yra pasirengęs atiduoti savo organus baro savininkei už skolas. Tačiau vieną iš tokių nuobodžiai įprastų dienų buvęs pareigūnas sulaukia skambučio iš praeities. Jo buvusi mergina ir tarnybos vadovė Katrin Brunt pasiūlo sandorį: padėti susigrąžinti gerą reputaciją, jei šis įsės į lėktuvą iš Bangkoko į San Franciską ir skrydžio metu sulaikys paslaptingą programuotoją, žinomą „Vaiduoklio“ vardu.
Vienintelė atpažinimo informacija, kurią suteikia užsakovė, yra tai, jog numatomas taikinys turi kulkos randą. Nors Rejesui užduotis pasirodo įveikiama, netrukus planas subliūkšta, kadangi agentas nėra vienintelis keleivis, norintis sugauti „Vaiduoklį“. Lėktuvą užplūsta dešimtys samdomų žudikų, pasiryžusių atsiimti už programuotojo galvą paskirtą premiją. Paaiškėja, kad šis mistinis programuotojas yra ne kas kitas, o jauna stiuardesė Iša. Netrukus, išaiškėjus šiai informacijai, lėktuvo salonas virsta tikru skerdynių lauku, kur Rejesas ir Iša privalo gintis viskuo, kas pakliūva po ranka, nuo pistoletų iki salone atrasto veikiančio grandininio pjūklo. Filmas išsiskiria tuo, jog yra parašytas pagal scenarijų, kuris anksčiau buvo patekęs į geriausių neprodiusuotų scenarijų „Juodąjį sąrašą”, o aktorius Joshas Hartnettas pats atliko visus kaskadinius triukus, rodomus scenose, taip sukuriant dar realistiškesnį vaizdą ir „wow“ efektą.
Būtent Josho Hartnetto pasišventimas ir pastangos šiam filmui tapo pagrindine priežastimi, dėl ko buvo sulaukta puikių kritikų įvertinimų, o žiūrovai su nuostaba stebėjo lėktuvo salone nufilmuotas realistiškas scenas. (Saulė Saladinskaitė)
5. „TIK PER TAVO LAVONĄ“ (Over Your Dead Body, 2026)
Amžinai originalių scenarijų stokojantis Holivudas šviežių istorijų randa ir skandinaviškose šalyse, kuriose nebanaliai mąstančių jaunų kūrėjų tikrai netrūksta.
Vienas tokių – norvegas Tommy Wirkola, su kuriuo mus pirmiausia supažindino „Scanorama“, prieš keletą metų parodžiusį mums jo filmą „Miręs sniegas“ (2009 m.). Jame per Velykas aukštai kalnuose grupė ekstremalaus sporto mėgėjų susidūrė su nacių kareiviais pavirtusiais… zombiais. Kiču alsuojantis absurdiškas siužetas pasaulio žiūrovams taip patiko, kad šios beprotiškos komedijos autoriams teko kurti tęsinį „Miręs sniegas 2“ (2014 m.).
O 2021-aisiais Tommy Wirkola susuko kriminalinį trilerį „Kelionė“ (I onde dager), kuriame viena norvegų pora ryžosi išspręsti aklavietėje atsidūrusią santuoką itin originaliai. Jie išvyko pailsėti į miško namelį, įtikinę vienas kitą, kad ramios gamtos prieglobstyje užmirš konfliktus ir namo sugrįš susitaikę. Iš tikrųjų gi abu jau suplanavę, kad be liudininkų galės vienas kito atsikratyti.
Bet idealų planą, kaip ir reikėjo tikėtis, pakoregavo netikėtos aplinkybės. Mat sutuoktiniams greitai teko pamiršti savo planus ir suvienyti savo jėgas, kad drauge galėtų apsiginti nuo nekviestų svečių.
Norvegiškame filme pagrindinius herojus – Larsą ir Lizą – suvaidino Akselis Hennie ir Holivude senokai nebe naujokė Noomi Rapace. O amerikietiškame šio siužeto perdirbinyje „Tik per tavo lavoną“ (rež. Jorma Taccone) vieno sutuoktinio vardas pasikeitė.
Į krizę įklimpusi ir dėl kiekvieno mažmožio aršiai besivaidinanti sutuoktinių pora – niekam nežinomuose teatrėliuose vaidinanti Liza (akt. Samara Weaving) ir nevykėlis režisierius Denas (Jasonas Segelas) – išvyksta į Deno tėvui, neurotiškam Vietnamo karo veteranui, priklausančią atokią miško trobelę, tikėdamiesi „paskutinį kartą“ pabandyti išgelbėti savo byrančius santykius. Tai, kas turėtų būti ramus pabėgimas ir terapinis susitaikymas su praeitimi, greitai virsta įtemptu dviejų žmonių psichologiniu žaidimu, kuriame seni nuoskaudų sluoksniai ima kilti į paviršių.
Netrukus paaiškėja, kad abu partneriai turi slaptą ketinimą – jie planuoja vienas kito atsikratyti. Įtampa trobelėje auga, kai romantiškos akimirkos persipina su vis labiau absurdiškais ir pavojingais bandymais įgyvendinti savo planus. Kiekvienas žingsnis tampa strategija, kiekvienas pokalbis – dvikova, o meilės istorija virsta makabriška katės ir pelės žaidimo versija.
Tačiau situacija staiga pasisuka dar netikėtesne kryptimi, kai pora susiduria su išorine grėsme, kuri pranoksta jų tarpusavio konfliktą. Mat iš kalėjimo pabėgę du nusikaltėliai ir jiems padėjusi prižiūrėtoja paima įkaitais atsiskyrėlių porelę ir reikalauja pinigų. Mirtino pavojaus akivaizdoje priversti išgyventi, Liza ir Denas ima suprasti, kad vienintelis būdas išlikti – bendradarbiauti, net jei pasitikėjimas jau seniai sugriuvęs.
Tarp įtarumo, juodo humoro ir chaoso jie turi apsispręsti: ar jų santykis yra vertas išlikimo, kai mirtis tampa ne tik planu, bet ir realia grėsme.
Labiausiai (bent jau man!) šioje juodojoje komedijoje patiko pagrindinė mintis, kad ŽLUNGANČIUS SANTYKIUS GALI IŠGELBĖTI NE BANALŪS PLEPALAI SU PSICHOANALITIKU, BET REALI KOVA SU BENDRU PRIEŠU! (G.J.)
4. „JEI GALĖČIAU, TAU ĮSPIRČIAU“ (If I Had Legs I’d Kick You, 2024)
Tai dar vienas filmas, nagrinėjantis nūnai nepaprastai aktualią kine motinystės temą. Tik skirtingai nuo dažniausiai pasitaikančių dramatiškų, tragiškų ar net siaubingų atvejų reżisierė Mary Bronstein pasirenka tokiai temai keistokai atrodantį trilerio ir komedijos stilių kokteilį.
Pagrindinės filmo herojės Lindos (aktorė Rose Byrne) gyvenimas pamažu virsta tikra katastrofa: ji viena kovoja su dukros paslaptinga liga, buitiniais rūpesčiais ir vis rečiau šalia esančiu vyru. Net santykiai su psichoterapeutu (komikas Conanas O’Brienas) ima braškėti, o paslaptingai dingęs pažįstamas dar labiau apsunkina jos padėtį.
O kur dar iš proto varančios kasdienės buitinės nesąmonės – kasdien gendantis aparatas, prie kurio prijungta dukra, palikti automobilį ligoninės parkavimo aikštelėje be skandalų neįmanoma, o trūkęs vamzdis, sugriovęs jos buto lubas, tampa tikslia Lindos gyvenimo griūties metafora.
Atrodo, kad visos bėdos, nepakeliama našta užgriuvusios trapios moters pečius gali ją sužlugdyti. Kita Lindos vietoje tikrai būtų pakėlusi rankas ir pasidavusi nepermaldaujamam likimui. Bet tik ne Linda…
„Jei galėčiau, tau įspirčiau“ su trenksmu debiutavo Berlyno kino festivalyje, kur australietė aktorė Rose Byrne pelnė apdovanojimą už geriausią pagrindinį vaidmenį. Tai ironiškas, karčiai juokingas ir stulbinantis pasakojimas apie motinystę, emocinę naštą ir gyvenimo chaosą – filmas, kuris paliks be žado dar ilgai po jo pabaigos.
Iš paprastos istorijos apie moterį, kurios dukra sunkiai serga, o vyras ilgai negrįžta namo iš komandiruotės, buvo galima susukti filmą plačioje žarinėje skalėje, bet reżisierė Mary Bronstein (tai jos antras pilnametražis darbas) pasirenka tikrai neeilinį sprendimą – negana, kad suplaka trilerio ir komedijos stilių kokteilį, bet šį savaime sprogstantį mišinį dar „pagardina“ siurrealistinio absurdo intonacijomis, fantastikos intarpais (įaudrintos fantazijos pagimdytomis vizijomis) ir filosofinėmis idėjomis.
Mary Bronstein daro viską, kad žiūrovas neliktų vien tik pasyvus svetimų nelaimių stebėtojas. Jau nuo pirmų kadrų operatoriaus Christopherio Messinos kamera iš taip arti stebi Lindos veidą, kad aiškiai matosi ir veido poros, ir nemigo naktų padariniai aplink akis, ir įdubę žandai. Ir vėliau labai dažnai veidai ir daiktai filmuojami stambiais planais.
Tai tikrai labai sunki užduotis pagrindinio vaidmens aktorei. Kino kameros, veidą filmuojančios iš labai arti, neįmanoma apgauti. Mažiausia smulkmena pavirs arba falšu arba perdėtu teatrališkumu, kuris stipriai pakenktų situacijos realistiškumui. Laimė, tokių pavojų sėkmingai išvengiama. Žinoma, dėka patyrusios aktorės meistriškumo ir sugebėjimų plataus spektro emocijas valdyti tobulai. Ypač tais atvejais, kai penkiametė serganti dukra visai nerodoma, o mes girdime tik jos balsą ir visą situacijos dramatizmą tarsi veidrodyje matome Lindos veide.
Aktorę Rose Byrne įsiminėme jau seniai. Matėme ją skirtingų žanrų filmuose – miuzikle („Enė“, 2014 m.), komedijose („Ji – šnipė“, 2015 m.), fantastiniuose komiksuose („Iksmenai: Apokalipsė“, 2016 m.) ir kt. Neabejoju, kad ji dar ne kartą mus pradžiugins netikėtomis savo talento spalvomis.
3.„GRUPĖ „NIRVANA“ IR FILMAS“ (Nirvanna the Band the Show the Movie, 2025)
Taip jau sutapo, kad legendinė amerikiečių roko grupė „Nirvana“ pernai pakliuvo į dviejų labai skirtingų filmų pavadinimus dvejuose dvejose smarkiai vienas nuo kito nutolusiuose kontinentuose.
Lietuvos didžiuosiuose ekranuose tarsi ryški kometa švystelėjo Emilio Vėlyvio surežisuotas dokumentinis filmas „BIX beveik NIRVANA“, skirtas Berlyno sienos griūties metais Laisvės simboliu tapusiai grupei BIX ir jos lyderiui Sauliui Urbonavičiui-Samui.
Dabar tikrai smagu prisiminti, kad andai viename Vokietijos festivalyje prieš BIX koncertą publiką apšildė dar tik karjerą pradedantys rokeriai iš „Nirvanos”…
O Kanadoje režisierius Mattas Johnsonas taip pat 2025-aisiais sukurtą savo filmą pavadino „Grupė „Nirvana“ ir filmas“.
Šioje vietoje reikėtų paaiškinti kai ką labai svarbaus.
2007–2009 metais interneto fanai svaigo nuo tikrai originalaus serialo „Nirvana the Band the Show“ ir jo televizijos adaptacijos, dar didesnį gerbėjų būrį sutelkusios 2017–2018 metais.
Abejuose serialuose, o vėliau ir filme, pagrindiniai personažai buvo abiejų scenarijaus autorių Matto Johnsono ir Jay‘aus McCarrolo suvaidinti „nučiuožę“ vyrukai Matas ir Džėjus – pilnamečiai „nebrendylos“, muzikiniam projektui subūrę grupę „Nirvanna the Band“, kuri su legendinio Curto Cobaino muzikine gauja tikrai neturi nieko bendra. Apie tikrąją „Nirvaną“ draugeliai, regis, neturi žalio supratimo, nors tai atrodo absoliučiai absurdiška.
Absurdiška, beje, yra ir visa tolesnė ekscentriško tandemo veikla. Bandant užsirezervuoti koncertą garsiajame „Rivoli“ klube Toronte atsitinka neįtikėtinas dalykas – Matas ir Džėjus nukeliami atgal į 2008-uosius metus.
Kaip teisingai supratote, už šį netikėtą siužeto posūkį filmo autoriai turėtų būti dėkingi režisieriaus Roberto Zemeckio fantastinei komedijų trilogijai „Atgal į ateitį“.
Prieš keletą metų į klausimą, ar neketinama kurti ketvirtąją franšizės dalį, R. Zemeckis atkirto: „Tik per mano lavoną“.
Nežinau, ar Mattas Johnsonas ir Jay‘us McCarrolas girdėjo šį kategorišką klasiko atsakymą, bet jie kaip tik tai ir padarė – perkeltine prasme kalbant, „perlipo per R. Zemeckio lavoną“. O į viešus kaltinimus dėl plagiato filmą režisavęs Mattas Johnsonas atsakydavo, kad parodijoms autorinių teisių įstatyme taikoma išimtis.
Žinoma, naujosios absurdo komedijos „Grupė „Nirvana“ ir filmas“ privalumus (ir subtilumus taip pat) geriausiai įvertins tie, kurie grupės „Nirvanna the Band“ žingsnius sekė nuo pirmųjų internetinių žingsnių. Tiems gi, kas nežino plataus konteksto, bus gerokai sunkiau įsijungti į šios komiškos stichijos kosmosą.
Tokiems žiūrovams Mattas Johnsonas siūlo jų naująjį filmą žiūrėti taip, tarsi tai būtų… vaikiškas animacinis serialas, kuriame vaidina suaugę aktoriai.
O kalbant visai rimtai, tikrai nelengva apibendrinti – ką gi tokio iš tikrųjų mato filmo žiūrovai. Čia ir dokumentine maniera tiesiog Toronto gatvėse drebančia kamera nufilmuotus vaizdus keičia hiperrealistiniai ir visiškai fantastiški epizodai, suaugusiai auditorijai skirtos ne visai padorios užuominos, ankstesniuose serialuose matytų vaizdų pynės ar su programa „Adobe After Effects“ padaryti vaizdo efektai.
Paprasčiau sakant, kažkoks beprotiško tempo koliažas. Puikus argumentas ginčijantis su skeptikais, kurie viskuo nepatenkinti ir lyg papūgos kartoja, kad kinas jau seniai išsėmė visas savo galimybes… (G.J.)
2. „EDINGTONAS“ (Eddington, 2025)
Režisieriaus Ari Aster debiutinis filmas „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018 m.) supurtė jau stagnacijos virusams pasidavusį siaubo žanrą. Antrasis filmas „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019 m.) tik patvirtino, kad sėkmė buvo ne atsitiktinė. Užteko dviejų filmų, kad režisieriaus pavardė taptų išskirtinumo ir kokybės garantu.
O apie trečiąjį filmą „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023 m.) pats Martinas Scorsese jaunajam kolegai negailėjo liaupsių: „Padarei kažką neįtikėtino! Jau kelis kartus mačiau šį filmą, tai akinantis kūrinys daugeliu atžvilgių. Pirmą kartą žiūrėdamas nieko nežinojau ir tiesiog leidausi į kelionę. Antrą kartą sutelkiau dėmesį į filmo techninį meistriškumą. Tavo naudojama kinematografinė kalba yra neįtikėtinai originali ir unikali. Panaši rizika yra negirdėta. Šiandien nėra daug kino kūrėjų, kurie galėtų pasiekti kažką panašaus tokiame lygyje“.
Kuriant „Visas Bo baimes“ pirmą kartą režisieriaus A. Asterio filme pagrindinį vaidmenį suvaidino aktorius Joaquinas Phoenixas, persikūnijęs į vaikystės traumų tebekamuojamą uždarą pusamžį vyrą, kurio noras aplankyti motiną išvirsta į košmarų ir siurrealistinių situacijų perpildytą kelionę.
Košmarų, siurrealistinių situacijų ir absurdo elementų netrūksta ir dar viename gerai „susidainavusio“ tandemo kūrinyje lakonišku pavadinimu „Edingtonas“, platintojų apibrėžtame kaip „šiuolaikinio vesterno ir juodosios komedijos hibridas“.
Filme labai aiškiai apibrėžta ir veiksmo vieta – kažkur prie sienos su Meksika įsikūręs neegzistuojantis Naujosios Meksikos miestelis Edingtonas – ir veiksmo laikas – 2020 metų gegužė, pats neseniai prasidėjusios kovidinės pandemijos įkarštis.
Priverstinė izoliacija, žinoma, gerokai pakoregavo visų miestelio gyventojų elgesį ir įpročius, o labiausiai užaštrino siužeto centre atsidūrusių antagonistų – vietinio šerifo Džo Kroso (jį J. Phoenixas ir vaidina) bei mero Tedo Garsijos (jį suvaidino per trumpą laiką sparčiai išpopuliarėjęs Pedro Pascalis) – tarpusavio nesantaiką. Dviejų vyrų konfliktą dar labiau pakursto tai, kad šerifo žmoną Luizą (akt. Emma Stone) kadaise su meru siejo artimi santykiai.
Džo niekaip negali šito fakto pamiršti, tad vedamas pykčio bei pavydo savo konkurentui, vieną dieną paskelbia, jog kandidatuos į mero postą. Netrukus į vis aštrėjantį dviejų vyrų konfliktą įsilieja per šalį vilnijanti „Black Lives Matter“ protestų banga, ir į dvi stovyklas pasidalinusiame miestelyje susikaupia tokia įelektrintą atmosfera, kai šerifo veiksmai peržengia bet kokias įstatymo ribas, o sprogimą gali išprovokuoti bet koks neatsargus poelgis ar net užgaulus žodis.
Vienas pirmųjų Kanų festivalyje „Edingtoną“ pamatęs kritikas Gediminas Kukta, jau tada taikliai konstatavo, kad „įtempta pandeminė tikrovė, stiprėjanti dešinioji ideologija, protestai už juodaodžių teises – tik maža dalis režisieriaus paliečiamų aktualijų. Negailestingai diagnozuodamas šalies būklę, į pasakojimą jis meta visą arsenalą amerikiečių visuomenę skaldančių temų ir problemų“.
Abu antagonistai yra ne tik priešininkai asmeninių santykių fronte, bet ir apibendrintos politinės priešybės. Konservatyvus dešiniųjų pažiūrų miestelio šerifas nepaklūsta nurodymams dėvėti kaukę ir tyčia tuo erzina aplinkinius, visų pirmą merą, kuris tvirtina, kad joks miestelio gyventojas nėra aukščiau įstatymo ir visiems galioja tos pačios taisyklės, kurių privalu laikytis.
Dabar jau galima tvirtinti, kad „Edingtonas“, ko gero, yra vienas pirmųjų bandymų fiksuoti D. Trumpo Amerikos situaciją, pasitelkus ir juodosios komedijos elementus, ir net groteską.
Čia tiktų dar kartą pacituoti G. Kuktą: „Juokas, žinoma, ginklas galingas. Bet žiūrint „Edingtoną“ neapleido mintis, kad šiandien šoko ištiktiems amerikiečiams reikia ne viską kandžiai pašiepti ir dauginti absurdą, bet stabtelti ir iš esmės permąstyti, kas gi nutiko per tuos kelerius pastaruosius metus, kad iš demokratijos buvo pasukta į radikalią dešiniąją – kur viso to šaknys...“
Savo darbą šia linkme A. Asteris atliko. Lauksime, kaip šias temas toliau plėtos jo kolegos. (G.J.)
1. „ATVIRA SANTUOKA“ (Splitsville, 2025)
Jau šiame rinkinyje yra keli filmai, kuriuose personažai labai skirtingai bando spręsti šeimyninės krizės problemą. Štai norvegiško filmo „Kelionė“ amerikietiškame perdirbinyje „Tik per tavo lavoną“ vienas kitam iki gyvo kaulo įgrisę sutuoktiniai išvyko į miško namelį, kur paslapčia vienas nuo kito vienas kitą ketino nugalabyti.
Režisieriaus Michaelo Angelo Covino filme „Atvira santuoka“ personažai nėra tokie radikalūs. Nors supranta, kad tolimesnis bendras gyvenimas neveda niekur, tik į aklavietę,
Vieną gražią dieną Ešlė (akt. Adria Arjona) nusprendžia, kad jos santuoka su Keriu (akt. Kyle‘as Marvinas) išsisėmė ir pats metas skirtis. Toks žmonos pareiškimas Kerį užklumpa nepasiruošusį tokiam akibrokštui ir išmuša jį iš vėžių. Pasimetęs ir sutrikęs, vyras nulekia pas savo geriausią draugą Polą (jį suvaidino pats režisierius) ir jo žaviąją žmoną Džuliją (akt. Dakota Johnson) ieškoti paguodos ir patarimų.
Kas gi kitas galėtų tokioje keblioje situacijoje pagelbėti arba bent jau patarti! Juk Polo ir Džulijos santuoka, žvelgiant iš šalies, atrodo tiesiog tobula. Bet ten Kerio laukia dar vienas siurprizas – pasirodo, Polas ir Džulija taip pat išgyvena krizes, bet tokiai situacijai abu rado draugišką sutarimą. Neskubėti vienas kitą gąsdinti skyrybomis, o pasinaudoti „auksinė“ laimingos santuokos taisykle – kai jausmai atvėsta, reikia trumpo nuotykio „į šoną“ nuo generalinės linijos, ir viskas vėl sugrįžta į senas patikrintas vėžes! Svarbiausia – jokio kaltės jausmo, pavydo ar pykčio, jokio streso ar nuobodulio – tik džiaugsmas, amžina aistra ir meilė!
Įkvėptas draugų patikrintos „auksinės taisyklės“, Keris išdrįsta ką nors pakeisti. Pradžioje – galbūt, apsikeisti partneriais? Kodėl ne! Juk Džulija tokia pašėlusi ir viliojanti! Niekas juk nevaržo! O ir jos vyro kaip tik nėra namie. Bet svarbiausia – kad taip galima atsikeršyti žmonai!
Bet Ešlė ir Polas taip pat neatsilieka. Žodžiu, prasideda „amerikietiškus kalnelius“ primenantis tikras emocijų uraganas su neišvengiamomis kuriozinėmis situacijomis, banaliu pavydu ir visišku chaosu.
„Atviros santuokos“ režisieriui Michaelui Angelo Covino panaši situacija – jokia naujiena. Jau pirmajame savo pilnametražiame filme „Pakilimas“ (The Climb, 1919 m.) drauge su Kyle‘u Marvinu jie suvaidina draugus, netikėtai įkliuvusius į meilės trikampio spąstus. Iš esmės dramatišką siužetą apie aistros važinėti dviračiais suvienytus draugus gabus debiutantas visgi sugeba išvairuoti į komedijos lankas.
„Atviroje santuokoje“ meilės trikampis jau transformuojamas į keturkampį. O gal būtų tiksliau pasakyti – net į kvadratą, kurio visos keturios kraštinės yra lygios. Nes ir keturiems filmo personažams režisierius pasistengia būti „vienodai lygus“, visus apdovanodamas ryškiais karikatūriškais bruožais. (G.J.)
