10 įsimintinų filmų XXI a. pelniusių auksinę Kanų kino festivalio palmės šakelę

Visi žino, kad kinematografiniame pasaulyje yra du patys pretižiškiausi apdovanojimai filmų kūrėjams – paauksuota Oskaro statulėlė Amerikoje ir deimantais inkrustuota Auksinįė palmės šakelė prancūziškuose Kanuose.

Visi kiti tarptautinių kino festivalių apdovanojimai, žinoma, taip pat yra svarbūs, bet, deja, savo įtaka aniems negali prilygti.

Ir Oskaras, ir Auksinįė palmės šakelė yra aukščiausios prabos įvertinimai, nors dabar vis dažniau žiūri sprendimus temdo intrigų, politinio šantažo ir net lobizmo šešėliai.

Šį kartą skelbiame 10 filmų, XXI a. pelniusių auksinę Kanų kino festivalio palmės šakelę, kuriuos rekomenduojame pamatyti.

10. „TIESIOG ATSITIKIMAS“ (It Was Just an Accident, 2025)

Iranas šiais laikais yra viena nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje filmus kuriantys kino režisieriai už savo profesinę veiklą realiai sodinami už grotų.

Štai 2023 liepą Irano valdžia suėmė du filmų kūrėjus – Auksinio lokiu Berlyno kino festivalyje apdovanotą Mohammadą Rasoulofą ir jo kolegą Mostafą Al-Ahmadą. Taip abu kūrėjai buvo nubausti už įrašus socialiniuose tinkluose, raginančius Irano saugumo pajėgas sudėti ginklus ir nerepresuoti šalyje vykstančių pilietinių protestų dalyvių.

O po savaitės pasaulio spauda paskelbė dar vieną šokiruojančią naujieną: šešių metų kalėjimo bausme Teherano teismas nubaudė dar vieną iranietį kino režisierių Jafarą Panahi, kuris su savo teisininku atvyko ginti kolegos ir bičiulio M. Rasoulofo ir pats buvo suimtas. Jam skirta šešerių metų kalėjimo bausmė.

Už grotų Evino kalėjime praleidęs beveik septynis mėnesius J. Panahis pradėjo bado streiką ir netrukus buvo paleistas į laisvę už užstatą.

Jafaras Panahis jau anksčiau iš savo šalies valdžios buvo susilaukęs beprecedentės bausmės – 2010-aisiais jam buvo oficialiai uždrausta kurti filmus net 20 metų (!). Tokios nemalonės režisierius savo tėvynėje nusipelnė po to, kai sukūrė filmą apie 2009 m. birželį vykusius masinius protestus prieš daug ginčų ir abejonių kėlusį Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado perrinkimą antrai kadencijai.

Bet režisierius tąsyk nenusiminė. Paslapčia nuo visų jis sukūrė filmą „Taksi“ (2015 m.), kuriame pats suvaidino vairuotoją, vežiojantį keleivius ir kino kamerai pasakojantį apie gyvenimą Teherane, savo draugus ir politines aktualijas. Iš šių pokalbių susidėlioja labai marga ir emocinga žmonių ir įvykių panorama, už kurią režisierius disidentas Berlyne buvo apdovanojimas Auksiniu lokiu.

„Kino pavasaris“ mums parodė ir „Taksi“, ir 2022-aisiais Venecijoje Specialiuoju Žiūri prizu apdovanotą dramą „Lokių čia nėra“, kurioje režisierius panaudojo tą patį metodą (filmavo pats save), tik šį kartą dar ir režisavo „iš atstumo“, pasinaudojęs „Skype“ programa.

O štai šiemet turime galimybę pamatyti naujausią J. Panahio darbą – pernai Kanuose Auksinę palmės šakelę pelniusią dramą „Tiesiog atsitikimas“. Joje tradicinė „kelio filmo“ (road movie) schema puikiai derinama su politinio konteksto drama, primindamas apie valstybinio režimo smurtą bei jo paliktus randus. Bet vien tuo humanistas menininkas nepasitenkina, jis mąsto ne tik apie kerštą, bet ir apie gailestingumą.

Festivalio programos sudarytojas Karolis Žukas reziumuoja: „Sudėtingi moraliniai pasirinkimai čia susipina su režisieriui būdingu humoru, suteikiančiu istorijai netikėto lengvumo. Tai politinio kino šedevras, įrodantis, kad net dirbdamas nepalankiausiomis sąlygomis Panahi išlieka vienu didžiausių mūsų laikų kino humanistų.“

Vidurnaktį prie mechaniko Vahido garažo pasirodo apgadintas automobilis. Pasigirdęs vairuotojo kojos protezo girgždėjimas pažadina siaubingus praeities prisiminimus – Vahidas įsitikinęs, kad šis vyras yra režimo pareigūnas, kadaise jį tardęs ir kankinęs. Čia pat gimsta keršto planas. Tačiau ar niekada nematęs savo kankintojo veido jis gali būti visiškai tikras, jog tai tas pats žmogus?

Aukos ir budelio akistata – amžina literatūros ir kino tema.

Prisimenam puikų pavyzdį – iš užsienių į Lietuvą sugrįžusio režisieriaus Jono Jurašo 1992 m. Kauno valstybiniame dramos teatre pastatytą spektaklį „Mirtis ir mergelė“ pagal argentiniečio dramaturgo Arielio Dorfmano pjesę. Prisimename ir puikiai šią pjesę po dviejų metų ekranizavusio Romano Polanskio filmą (1994 m.).

Ten veiksmas vyko tiksliai neįvardintoje Pietų Amerikos šalyje, kurioje žlugus fašistinei diktatūrai po kelių už grotų praleistų metų moteriai (ją filme vaidino Sigourney Weaver) pasitaiko proga atsiteisti su vyru, kuris ją kalėjime prievartavo. Bet moteris nė karto nėra mačiusi savo budelio vaido, užtai gerai prisimena jo balsą ir jo mėgiamą muzikinę melodiją – klasikinę F. Schuberto „Mirtį ir mergelę“.

Panašią situaciją konstruoja ir J. Panahi. Deja, ji vis dar aktuali. (Gediminas Jankauskas)

9. „4 MĖNESIAI, 3 SAVAITĖS IR 2 DIENOS“ (4 luni, 3 saptamini si 2 zile, 2007)

Trimis prizais Kanuose, įskaitant ir Auksinę palmės šakele, apdovanota drama primena apie sunkų žmonių gyvenimą socialistinėje Rumunijoje.

Su šiuo filmu mus supažindino „Kino pavasaris“, o vėliau jis pasirodė didžiuosiuose ekranuose neilgai gyvavusioje rubrikoje „Kinas gurmanui“.

„Brandaus socializmo“ laikais šios šalies filmai mus pasiekdavo reguliariai. Neišlepinti holivudinės istorinės tematikos kino įvairovės, mielai tada žiūrėjome pagal šį modelį sukurtus rumuniškus „Dakus“, amerikietiškus kriminalinius trilerius mums atstojo režisieriaus Sergiu Nicolaescu įtemto veiksmo detektyvai apie narsuolį komisarą Miklovaną („Švariomis rankomis“, „Paskutinis šovinys“), o nuotykių ir romantikos troškulį malšino Rumunijoje nufilmuoti vesternai („Prerijos“). Dėl šių priežasčių Rumunijos kinas mums tada atrodė labai vakarietiškas. Toks, beje, buvo ir anuometinis socializmas šioje šalyje, o ilgametis socialistinės Rumunijos vadovas Nicolae Ceausescu labiau priminė tvirtą stuburą turintį diktatorių, nei Maskvai padlaižiaujančius prosovietinius statytinius „broliškose“ socialistinėse respublikose.

N. Ceausescu režimo žlugimas atskleidė daug ilgai nuo pasaulio visuomenės slėptų paslapčių, kurios ir dabar šiurpina labiau už bet kokį siaubo filmą. Kelis dešimtmečius totalaus psichologinio teroro sąlygomis gyvenę žmonės dar dabar negali atsigauti ir užmiršti slogią praeitį.

Kaip tik šios iki šiurpo atpažįstamos slogios praeities realijos atgyja ir tikra sensacija tapusiame filme „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, kurio pagrindinės herojės – Otilija (akt. Anamaria Marinca) ir Gabicė (akt. Laura Vasiliu) gyvena viename studentiško bendrabučio kambaryje. Jos mokosi universitete ir kartu įpratusios spręsti iškylančius sunkumus. Todėl kai Gabicė pastoja ir ryžtasi atsikratyti nepageidaujamo nėštumo, jos racionalioji draugė ima rūpintis visomis nelegalaus aborto problemomis.

Ši pakankamai dramatiška situacija praktiškai ir formuoja visą filmo siužetą. Rumuniška tokios istorijos specifika yra ta, kad socializmo laikais šioje šalyje abortas buvo laikomas nusikaltimu prieš valstybę. O veiksmas neskubiai rutuliuojasi 1987-aisiais, kai iki N. Ceausescu režimo kracho liko vos dveji metai. Bet šios ateities, žinoma, filmo herojai negali numatyti.

Kad kuo tiksliau atkurtų anuometinę atmosferą, režisierius neblaško žiūrovų dėmesio ypatingais šiandieninio kino triukais – filme beveik visai nėra muzikos, o ilgais planais socialistinę realybę filmuojanti kamera maksimaliai priartina vyresnės kartos žiūrovus prie visai neseniai savo kailiu ilgai jaustos gyvenimiškos patirties. Ir esmė čia slypi ne vien kriminalinio aborto peripetijose ar kažkokioje ypatingoje rumuniškoje specifikoje. Otilijos ir Gabicės vaidmenų atlikėjos paskutiniaisiais socializmo sistemos metais Rumunijoje buvo vienuolikmetės mergaitės, todėl savo asmeninės patirties į savo herojes, žinoma, projektuoti negalėjo. Bet aktorinės intuicijos dėka joms pavyko taip tobulai persikūnyti, kad filmo jau nebegali suvokti kaip inscenizuotos istorijos.

Viskas čia labai tikra ir pažįstama visiems, kam teko „ekonomiškos ekonomikos“ laikais stovėti eilėse prie duonos ir cukraus, pirkti reikalingiausias prekes iš spekuliantų, žemintis ir duoti kyšius, kęsti atvirą valdininkų chamiškumą ir bet kokioje situacijoje būti pasiruošusiam gėdingiems kompromisams. Ko gero, tai ir yra pati geriausia socializmo formuluotė. Keista, kad praėjus vos dviem dešimtmečiams beveik visose posocialistinėse šalyse stiprėja nostalgija tokiam „rojui“. (G.J.)

8. „TARP SIENŲ“ (Entre les murs / The Class, 2008)

Prieš dvejus metus mirusį prancūzų režisierių Loranas Kantė (Laurent Cantet, 1961-2024) „Le monde“ nekrologe pavadino kinematografininku humanistu ir pabrėžė, kad jis „priklausė tai vaisingai kino kūrėjų kartai, kuri nuo 1990-ųjų atgaivino prancūzų autorinį kiną“.

Jau už savo pirmąjį filmą, dar televizijoje sukurtą dramą „Žmogiškieji ištekliai“ (Ressources humaines, 1999) jis buvo paskelbtas metų atradimu ir apdovanotas Cezariu kaip ryškiausias metų debiutantas.

Neliko kritikų bei publikos nepastebėti ir kiti režisieriaus filmai – „Laikas baigėsi“ (L’emploi du temps, 2001) ir „Į pietus“ (Vers le sud, 2005), bet, ko gero svarbiausias režisieriaus darbas yra edukacinė drama „Tarp sienų“ (Entre les murs, 2008), su kuria mus supažindino „Kino pavasaris“.

Filmas sukurtas pagal François Bégaude romaną, bet režisierius į siužetą įpynė ir nemažai autobiografinių motyvų, nes pats turėjo nemenką patirtį dirbant su „probleminiu“ jaunimu vienoje Paryžiaus vidurinėje mokykloje.

Už šį filmą iškovota Auksinė palmės šakelė buvo pirmasis toks apdovanojimas prancūzų kinui po ilgos pertraukos: 1987-aisiais aukščiausią Kanų apdovanojimą pelnė rež. Maurice’o Pialat filmas „Po šėtono saule“.

„Kino pavasaris“ tąsyk parodė mums ir dar du L. Cantat filmus – „Sugrįžimą į Itakę“ (Retour à Ithaque, 2014) ir dramą „Artūras Rembo“ (Arthur Rambo, 2021), kuri su garsiu „prakeiktu poetu“ susijusi netiesiogiai.

O „Tarp sienų“ (anglakalbis pavadinimo variantas labai lakoniškas – „Klasė“) greičiau dokumentinis, nei vaidybinis filmas, vaizduojantis vieną prancūzišką mokyklą, kurioje mokosi afroamerikiečių vaikai. Autoriai pagal skelbimus surinko grupę penkiolikmečių moksleivių ir pasiūlė jiems paimprovizuoti dažnai pasitaikančių konfliktinių situacijų temomis.

Veiksmas beveik neišeina už klasės ar mokytojų kambario sienų, tačiau žiūrovams visai ne nuobodu – juk filme sufokusuotos labai rimtos eurointegracijos problemos, pateiktos ne kaip abstrakti politinė aktualija, o kaip skirtingų kultūrų išprovokuoti konfliktai, kurių sprendimas reikalauja pasišventimo humanizmo idealams ir begalinės tolerancijos.

Šiomis savybėmis pasižymi režisierius Laurentas Cantet ir pedagogą vaidinantis François Bégaudeau, pagal kurio knygą filmas ir sukurtas.

Jaunas prancūzų literatūros mokytojas labai „prancūzišku“ vardu Fransua, jau pirmąją darbo dieną supranta, kad lengva tikrai nebus. Jo klasė tikrai labai spalvinga, kiekvienas moksleivis – labai ryškus individas, o kartu jie – savotiška visuomenė miniatiūroje.

Rasinės nelygybės problemos, iš gatvės atsinešta neapykanta, agresija kaip geriausia savisaugos priemonė, bjaurus charakteris, maištingas nusiteikimas prieš visus, problemos su gimdytojais namuose – visa tai prasiveržia tarsi stichija ir per pamokas, ir pertraukų metu. Suvaldyti šį brauno judėjimą tikrai nelengva. Ir čia reikia ne tik pedagoginio talento, bet ir psichologinių įgūdžių, jau nekalbant apie elementarią žmogišką kantrybę ir, žinoma, meilę savo auklėtiniams.

Puikus edukacinis šedevras, papirkęs ir kritikus, ir auklėjimo problemoms neabejingus žiūrovus. (G.J.)

7. „DRAMBLYS“ (Elephant, 2003)

Režisierius Gusas Van Santas (g. 1952 m.) į amerikiečių kiną įsiveržė 9-ojo dešimtmečio viduryje kaip ryškus bytnikų epochos idealų paveldėtojas ir jų tradicijų tęsėjas. Jis puikiai jautė anuometines dekadentines nuotaikas ir ėmė pasakoti apie vienišus žmones, atsidūrusius gyvenimo paribiuose („Blogos naktys“, „Vaistinių kaubojus“ ir, žinoma, „Manasis Aidahas“).

Jauni šių filmų herojai sąmoningai rinkosi autsaiderio dalią ir nuo bauginančios realybės bėgo į narkotines vizijas ar idealistinių svajonių pasaulį.

Filmas „Gerasis Vilas Hantingas“ (Good Will Hunting, 1997 m.) išgarsino Mattą Damoną ir atnešė Oskarą Robinui Williamsui. Čia M. Damonas suvaidino ypatingais matematiniais sugebėjimais pasižymintį vaikiną Vilą Hantingą. Jis yra agresyvus jaunuolis iš paprastos „proletarų“ šeimos, dienas leidžiantis kartu su draugais, o vakarais plaunantis koledže grindis. Jis jau pakliuvo į policijos akiratį, todėl anksčiau ar vėliau būtų tapęs nuolatiniu daboklės „klientu“. Bet matematikos profesorius Džeraldas Lambo (Stellanas Skarsgårdas) ir psichoanalitikas Šonas Makgvairas (Robinas Williamsas) ištiesia jam pagalbos ranką.

O štai simpatizuoti Auksine palmės šakele Kanuose apdovanoto filmo „Dramblys“ (Elephant, 2003 m.) pagrindiniams personažams visai nesinori, nors pagrindiniai šio neilgo (vos 81 min. trukmės) įvykiai plėtojasi iš pirmo žvilgsnio niekuo ypatingu neišsiskiriančioje Amerikos vidurinėje mokykloje. Autorių centre čia visai ne moksleivių ir pedagogų santykiai (bene svarbiausia panašių filmų tema!), o šiurpą kelianti istorija apie dar vieną beprasmišką kraujo praliejimo vienoje Amerikos mokykloje.

Ekspozicijoje susipažįstame su svarbiausiais šios kruvinos dramos dalyviais. Visi užsiėmę kasdieniais rūpesčiais: kas sėdi pamokose, kas žaidžia stadione, kas po treniruotės ruošiasi pusryčiauti, o kas paprasčiausiai su draugėmis liežuvauja. Viskas, kaip kasdien. Tačiau du moksleiviai tuo metu jau subrandino kraupų planą. Jie apsiginkluos iki dantų ir vidurdienį įžengę į mokyklą pradės šaudyti į bendraklasius ir mokytojus…

„Dramblys“, kaip jau buvo pasakyta, Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele ir nurungė daug kam patikusį Larso von Triero „Dogvilį“. Šių dviejų filmų dvikovą laimėjo amerikietis, todėl neišvengiamai „Dogvilio“ fanai (o jų visame pasaulyje – milijonai) puolė kaltinti žiūri (ir visų pirma jam vadovavusį Davidą Lynchą) šališkumu ir panašiais su kūryba mažai ką bendra turinčiais dalykais.

Šios aistros seniai nurimo. Bet dabar „Dramblys“ atrodo vos ne pranašiškas kūrinys. Žinoma, niekuo nemotyvuotų šaudynių JAV mokyklose buvo ir anksčiau. Bet tai, sutikime, buvo tikrai retas reiškinys. Bet dabar apie panašius atvejus girdime kasmet. Ir tai negali nekelti didžiulio rūpesčio ir pedagogams, ir tėvams, ir patiems moksleiviams.

„Kažkas supuvo danų karalystėj“ – daugiau nei prieš keturis šimtmečius konstatavo vienas „Hamleto“ personažas.

Tą patį galima konstatuoti apie šiuolaikinį pasaulį, ne tiktai Ameriką. O kaip išbristi iš užkeikto kruvino rato, nežino niekas.

Bet filmų kūrėjai bent bando tai padaryti… (G.J.)

6. „DYPANAS“ (Dheepan, 2015)

Kanų kino festivalyje Auksinę palmės šakelę pelniusi prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o (Žako Odiaro) socialinė drama „Dypanas“ pasaulio ekranuose pasirodė daugiau nei prieš dešimt metų. Šis brolių Coenų vadovaujamo Kanų kino festivalio žiūri sprendimas tąsyk sukėlė nemažai šurmulio. Viso festivalio metų pagal kritikų atsiliepimus stipriausiais konkursinės programos filmais laikyti Toddo Haynesso „Kerol“, László Nemeso „Sauliaus sūnus“, Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“ ir Yorgoso Lanthimoso „Omaras“. Netikėtai „Dypanui“ atitekęs pagrindinis festivalio prizas nuvylė daugumą kino kritikų, dar ilgai svarsčiusių, kuo šis filmas sužavėjo žiuri. Nepaisant prieštaringų reakcijų, juosta sėkmingai buvo rodoma pasaulio kino teatruose, buvo pasiekusi ir Lietuvą ir nepraranda aktualumo, nes vaizduoja pabėgėlių patirtis svetimoje šalyje.

Pagal tikrą istoriją sukurta drama nagrinėjo jau tada aktualią pabėgėlių temą, kuri dabar (sprendžiant kad ir dabar kasdien žiniose rodomų vaizdų iš Ispanijos, kur pabėgėlių iš Maroko srautus jau nebesuvaldo nei valdžia, nei kariuomenė) darosi tokia jautri, kad su ja kasmet vis labiau globalėjančiame pasaulyje jau nebus įmanoma nesiskaityti.

Žinoma, šią problemą galima interpretuoti įvairiai. Kaip atgailą už daugelį dešimtmečių europiečių trečiajame pasaulyje vykdytą kolonializmo politiką ir dabar už ją atpildu tapusią „Baltojo žmogaus naštą“. O galima ir pasirinkti kitą barikados pusę ir visą talentą nukreipti į šiuolaikinių „vargdienių“ vargus ir tragedijas svečiose šalyse, kuriose vietiniai gyventojai neslepia sau tokiems nekviestiems svečiams savo priešiškumo.

Režisierius Jacques’as Audiard’as, regis, tvirtai renkasi antrąją pusę ir pastebimai simpatizuoja tiems, kurie siekiant pabėgti nuo mirties savo šalyje ir naują gyvenimą pradėti Europoje, kur jų tikrai laukia sunki dalia.

Pagrindinis šios dramos herojus – už nepriklausomybę kovojančios separatistinės sukilėlių organizacijos „Tamilų tigrai“ karys Dypanas (jį suvaidino Šri Lankos tamilų rašytojas ir aktorius Antonythasan Jesuthasan) pabėga iš brutalaus pilietinio karo kamuojamos Šri Lankos. Kartu į Prancūziją prieglobsčio ieškoti keliauja jo žmona Jalini (Kalieaswari Srinivasan) ir devynerių metų dukra Ilaiala (Claudine Vinasithamby).

Bet… Iš tikrųjų Dypanas nėra tikrasis vyro vardas, Jalini nėra jo žmona ir Ilaiala nėra jo dukra. Suvestiems siaubingos tragedijos ir gavus nužudytos šeimos pasus, šiems trims nepažįstamiems žmonėms suteikiama galimybė pradėti naują saugų gyvenimą.

Anot filmą gražiai recenzavusios Dovilės Grigaliūnaitės, „per kelias pirmąsias filmo minutes žiūrovams atskleidžiama ne vien svetimą tapatybę gavusios šeimos atvykimo į Prancūziją priešistorė, bet ir sutrumpintas itin sudėtingo kultūrinio persikėlimo procesas. Filmo tempas sulėtėja – išvystame mirksintį lankelį dėvintį Dypaną, miesto gatvėje su kitas pabėgėliais nelegaliai pardavinėjantį niekam nereikalingus šviečiančius niekučius. Šios scenos metu ekrane pasirodo filmo pavadinimas, lyg nubrėždamas brūkšnį tarp „tada“ ir „dabar“, o Dypanas iš tamsios gatvės išnyra kaip dar vienas bevardis atvykėlių armijos narys be tapatybės ir be praeities. Jų istorija liko anapus, dabar svarbiausia išgyventi ir integruotis“.

Ši fiktyvi „šeima“ apsigyvena prastos reputacijos Paryžiaus priemiesčio daugiabučių kvartale, valdomame narkotikų prekeivių gaujų. Dypanas įsidarbina kiemsargiu, Jalini prižiūri sergantį senolį, o Ilaiala pradeda lankyti vietinę mokyklą.

Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir galėtume pasidžiaugti dėl, palyginti, mažai skausmingos „aklimatizacijos“. Tokią sąlygišką idiliją bando palaikyti ir pati emigrantų trijulė, kasdieniame gyvenime vaidinanti, kad viskas yra gerai, iš karo pragaro pabėgus į dar vieną chaosą.

Bet šis vaizdas apgaulingas. „Šeimos“ narių laukia nesunkiai įsivaizduojami integracijos sunkumai. Pasikliaukime dar kartą jaunąją kolege Dovile: „Stebime kalbos ir vietinės kultūros nesuprantančių žmonių pastangas prisitaikyti, prisijaukinti vienas kitą ir sukurti tikros šeimos įvaizdį aplinkiniams. Jautriausi filmo momentai vyksta už buto durų, fiksuodami tarpusavio santykių kūrimą ir sunkiai pasiekiamą trapų artumą. Mokykloje nepritampanti Ilaiala moko švelnumo mama jai tapusią Jalini. Dypanas, kare praradęs savo tikrąją žmoną ir vaikus, bando užsimiršti, kruopščiai dirba nepastebėdamas narkotikų prekeivių veiklos ir iš naujo imasi šeimos sergėtojo pareigų. Jalini vis dar galvoja keliauti į Angliją pas gimines ir susidomi iš kalėjimo grįžusiu jos prižiūrimo vyro sūnumi“.

Palengva bręstantys konfliktai kažkada turėtų sprogti, ir šio momento laukimo nerimą stiprina operatoriaus Éponine’o Momenceau kameros darbas ir kompozitoriaus Nicolo Jaaro garsų kuriama atmosfera. Bet didis humanistas Audiard‘as, iš atvirai tragiškos situacijos bando išvairuoti į optimistinį finalą. Kitaip sakant, užčiuopti „trečiąjį kelią“. Kaip jam tai pavyko? Čia jau interpretavimo problema… (G.J.)

5. „ŽIEMOS MIEGAS“ (Kis uykusu / Winter Sleep, 2014)

Turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ 2014-aisiais mums buvo parodytas jau senokai savo veiklą nebetęsiančiame Tarptautiniame Kauno kino festivalyje ir daugumai žiūrovų (sprendžiant iš tada girdėtų atsiliepimų) patiko, nors ištverti iki pabaigos šį beveik 200 minučių trunkantį turkų filmą nelengva. Bet mačiusieji ankstesnius režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmus (kad ir „Kino pavasario“ rodytą kriminalinę dramą „Kartą Anatolijoje“) neturėtų nustebti. Veiksmas šiam režisieriui mažai rūpi. Jo filmai – tai neskubios psichologinės studijos. Todėl kino pasaulyje N.B. Ceylanas laikomas Andrejaus Tarkovskio pasekėju arba vadinamas turkišku Antonioniu: „Aš stengiuos suprasti žmogaus gyvenimą ir jo sielą, apie kurią mes, tikriausiai, žinome mažiau, negu apie gyvybę Marse“.

Raudona gija per šio režisieriaus kūrybą driekiasi šeimyninių ryšių netvarumo ir artimiausių žmonių susvetimėjimo temos. Jas N.B. Ceylanas nuosekliai nagrinėjo trilogijoje „Susvetimėjimas“ (2002 m.), „Metų laikai“ (2006 m.) ir „Trys beždžionės“ (2008 m.), bet, skirtingai nei Michelangelo Antonionio filmuose, čia nekomunikabilumo krizę nuo totalaus tragizmo gelbsti humoro dozės.

Nesunku N.B. Ceylano filmuose pastebėti ir pastovius rusų literatūros klasikų motyvus. „Žiemos miege“ jų itin daug: tai ir bendra čechoviška atmosfera, ir L. Tolstojaus mokymus primenantys naktiniai pokalbiai apie nesipriešinimo blogiui filosofiją, ir F. Dostojevskio „Idioto“ parafrazės – pinigų deginimo scenoje ir ant sienų kabančiose romano iliustracijose, atliktose tapytojo Iljos Glazunovo. Dar viena svarbi N.B. Ceylano filmų ypatybė „Žiemos miege“ įkūnyta tiesiog idealiai – visą seanso laiką negali atsikratyti minties, kad matai ne gryną improvizaciją, o preciziškai sustyguotą vaidybinį filmą.

„Žiemos miegas“ – septintas režisieriaus filmas, jo scenarijų Ceylanas parašė kartu su žmona Ebru Ceylan. Ir tai jau penktasis kūrinys, su kuriuo režisierius dalyvavo Kanuose.

Jauna kino kritikė Mantė Valiūnaitė, žurnale KINAS recenzuodama šį filmą taikliai pastebėjo, kad Nuri Bilge Ceylanas galėtų būti vadinamas vienu iš melancholijos kine meistrų, nes dažnai jo kūriniai būna sklidini melancholijos – daugialypės būsenos, kupinos įvairių jausmų, glaudžiai susijusi su liūdesiu, atskirtimi ir nuolatiniu gręžimusi į savo emocijas bei mintis.

Auksinee palmės šakele Kanuose apdovanotas „Žiemos miegas“ – toks pat epinis pasakojimas kaip ir „Kartą Anatolijoje“ (2011). Veiksmas vyksta tame pačiame Turkijos regione – Anatolijoje, ir kalbų čia taip pat daug, net daugiau. Galbūt mažiau mistinės atmosferos ir daugiau šviesos, bent išorinės.

Turtingas viešbučio savininkas Aidinas gyvena kartu su nuostabaus grožio jaunesne žmona Nihal ir išsiskyrusia seserimi Nedžla. Jų kasdienybę sudrumsčia problemiški nuomininkai, įsiskolinę Aidinui ir nepajėgiantys išsimokėti. Tarp jų kyla konfliktas, į kurį įsipainioja ir vargingai gyvenančios šeimos vaikas, akmeniu išmušęs Aidino mašinos langą. Ši dramaturginė linija įtraukia žiūrovus į veikėjų gyvenimus ir, kaip dažniausiai Ceylano filmuose nutinka, pastūmėja į veikėjų būsenų analizę. Ne veiksmas užima pagrindinę vietą ekrane, o veikėjų tarpusavio santykiai ir vidiniai konfliktai. Vienas arba keli įvykiai išjudina melancholiškus luitus, kurie pajudėję atskleidžia daugiau nei tikėtasi“.

Nepateisinęs žmonos ir sesers lūkesčių ir netapęs garsiu aktoriumi į mažą miestelį sugrįžęs Aidinas tėvo viešbutyje ketina rašyti Turkijos teatro istoriją, bet kol rimtai šiai misijai pasiruoš, laikinai rašo didaktinius straipsnelius į vietos laikraštį. Ir bendrauja su aplinkiniais.

Nuri Bilge Ceylano filmų vyrai įprastai yra mažakalbiai melancholikai, bet Aidinas – graži išmintis.

Anot jau cituotos jaunos kolegės, režisierių išgarsinusio filmo „Vienišius“ (2002 m.) personažas Mahmudas – idealus praradęs fotografas, užsidirbantis pragyvenimui iš komercinės fotografijos, yra visai nekalbus, o „štai Aidinui žodžiai tampa pagrindine išlikimo forma. Jo daugžodžiavimas ir arogantiškos intonacijos tik dar labiau patvirtina idealų išsižadėjimą, nes nei santykiai su žmona, nei su seserimi ar įsiskolinusiais kaimynais negali parodyti jo aukštinamų vertybių – moralės ir sąžinės“.

Filmo „Žiemos miegas“ pabaigos titruose skelbiama, kad rašant filmo scenarijų buvo panaudoti Čechovo apsakymai „Žmona“ ir „Geri žmonės“. Panaudoti, beje, ne tik personažų dialogai bei mintys, bet ir „Žmonos“ siužetinė linija.

Na, o turkų Čechovo reputaciją Nuri Bilge Ceylanas pateisino ir dar dvejuose mūsų matytuose filmuose – „Laukinė kriaušė“ (Ahlat Agaci, 2018 m.), kurį parodė „Kino pavasaris“, ir dramoje „Apie sausą žolę“ (Kuru Otlar Üstüne, 2023 m.): su juo mus supažindino Kino programos „Lokys, liūtas ir šakelė“ sudarytojai.

Abejuose, kaip įprasta ir kitiems šio režisieriaus darbams, taip pat nedaug įvykių, bet kalbama apie nematomas permainas, kurios vyksta žmogaus viduje, ir būtent jos autoriui yra svarbiausios. (G.J.)

4. „TITANĖ“  (Titane, 2021)

Julia Ducournau filmas, 2011 m. Kanų kino festivalyje apdovanotas „Palme d’Or“, yra kraują stingdantis, košmariškas, tačiau ir šelmiškai komiškas sekso, smurto, fantazijos, profesionalaus pastatymo ir trankios muzikos pliūpsnis.

„Titane“ – siaubo trileris, kurį parašė ir režisavo itin sėkmingo siaubo filmo „Raw“ (2016) kūrėja prancūzų rašytoja ir režisierė Julia Ducournau. Prancūzijos bei Belgijos koprodukcijos filme vaidina Garance Marillier, žinoma dėl pagrindinio vaidmens jau minėtame „Raw“ filme, taip pat – Vincent Lindon, Agathe Rousselle, Myriem Akheddiou ir kiti žymūs minėtųjų šalių aktoriai. Šioje juostoje Agathe Rousselle taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį: moteris vaidina jauną merginą Alexia, apie kurios gyvenimą ir sukasi visa kino juosta.

Nenuostabu, jog eidami į Kanų kino festivalį jo dalyviai tikisi pamatyti kažką kitokio, įspūdingo, stebinančio bei įsimenančio. Dažniausiai, kai būtent tokį „desertą“ gauna žiūrovai, juostas režisuoja vyrai, tačiau šių metų „saldžiu gabalėliu“ pasidalino prancūzų kilmės rašytoja bei režisierė Julia Ducournau, kuri paskatino žiūrovus aikčioti iš nuostabos, susierzinti ir netgi neramiai kikenti.

Graži, tamsi, sukta Ducournau fantazija yra košmariškas, tačiau šelmiškai komiškas lytinių santykių, smurto, ryškaus apšvietimo ir trankios muzikos mišinys. Stebėtina ir reta, kuomet neįmanoma numatyti, kas filme įvyks vėliau. Vienintelė scena, kuri baigiasi taip, kaip galima būtų tikėtis – atidarymo scena, kurioje maža mergaitė (Alexia) netinkamai elgiasi šeimos automobilio gale. Ji reikalauja tėvų dėmesio ir spardo vairuojančio automobilį tėčio sėdynę, kol šis pasisuka į dukrą, jog ją nuramintų ir – jūs, tikriausiai, jau atspėjote – sukelia avariją atsitrenkdamas į betoninę užtvarą. Po nemalonios smegenų operacijos Alexijos galvoje yra sumontuojama titano plokštė, kurios įmontavimas paveikia mergaitę taip, jog ši – pagal idėja turėdama vengti automobilių po skaudžios avarijos, priešingai – pamilsta automobilius ir tik išėjusi iš ligoninės apkabina ir pabučiuoja stovinčią gatvėje transporto priemonę.

Meilė automobiliams ties vaikyste nesibaigia, suaugusi Alexia jaučia tik dar didesnę meilę. Scenoje, kuri gali būti įvardinta kaip „Fast & Furious“ (liet. „Greiti ir įsiutę“) franšizės parodija, filmavimo kamera keliauja neoniniu apšvietimu skęstančioje aplikoje – laidoje, kur jaunos moterys pozuoja prie galingų bei griausmingai atrodančių automobilių. Niekas nepozuoja su siautulingesniu jausmu kaip tai daro Alexia. Pankiška mergina, kurią vaidina Agathe Rousselle, nesikuklina seksualiai pozuoti, demontruodama savo randą galvoje ir šėlmišką tatuiruotę krutinės srityje, kurioje skelbiama: „Meilė yra šuo nuo pragaro“.

Tačiau „Titane“ nėra banali juosta apie seksualią merginą, mylinčią automobilius ir save pačią. Negana to, Alexia pastoja pasimylėjusi su automobiliu. Taip, jūs perskaitėte visiškai teisingai – pastoja. Taigi, „Titane“ yra fantastinių elementų turinti kino juosta ir šiurpus trileris, kuriame kerštinga bei budri mergina suteikia atlygį „plėšriems“ vyrams ir būdama neščia, dėl tam tikrų priežasčių, pradeda apsimetinėti vyriškosios lyties atstovu, slėpdama ne tik didėjantį pilvą bei krūtine, tačiau netgi susilaužydama nosį bei nusikirpdama plaukus…

Ir nors atrodo, jog šiame pasakojime visko labai daug – filmo istorija yra aiški ir veržli, todėl jūs visada aiškiai suprasite, kas vyksta, net jei jums ir nebus iki galo aišku, kodėl vykta vieni ar kiti dalykai. Be to, kaip jau minėjome anksčiau – nors juosta šokiruoja, tačiau kraują stingdančius elementus prancūzų režisierė puikiai subalansuoja su humoru ir net lengvumu, todėl turėsite progą patirti tikrą emocijų antplūdį.

Kino kritikas Peter Debruge pavadino filmą „geidulingu“ ir „tamsiu“, sakydamas, kad „Titane“ yra „drąsiai keistas ir neabejotinai prieštaringas vaizdavimas“.

Anksčiau vienintelė moteris, pelniusi Auksinę palmės šakelę, buvo Jane Campion už „Pianiną“ 1993 metais. Prancūzų kino kūrėja Ducournau anksčiau laimėjo „Petit Rail d’Or“ 2011 metais Kanų kino festivalyje už trumpametražį filmą „Junior“.

Kino juosta „Titane“ BBC yra įvardinama kaip „labiausiai šokiruojantis 2021 metų filmas“. (A.L.)

3. „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall, 2023)

„Kryčio anatomija“ pernai Kanų kino festivalyje buvo linksniuojama šalia karinės dramos „Interesų zona“ (abu filmai buvo patekę į konkursą ir abejuose naujomis talento briaunomis sublizgėjo nuostabi vokiečių aktorė Sandra Hüller). Jie ir pasidalijo svarbiausius apdovanojimus: „Interesų zonai“ atiteko keturi, o „Kryčio anatomijai“ – vienas, bet užtai Auksinė palmės šakelė. Bet šiųmetėje Oskarų ceremonijoje jie kol kas lygūs – abu turi po penkias nominacijas.

„Kryčio anatomijos“ režisierę Justine Triet įsidėmėjome žiūrėdami jos ankstesnį filmą „Sibilės vilionės“ (Sibyl, 2019 m.) – gerai suplaktą psichologinio trilerio, film noir, melodramos ir komedijos kokteilį labai aktualia tema. Filmo herojė psichoterapeutė laisvalaikiu rašo knygą, kurioje pasinaudoja savo pacienčių kaip per išpažintį pasidalintomis paslaptimis. O sužavėta (gal net savotiškai apsėsta) vienos pacientės atviravimais Sibilė taip įsitraukia į svetimo gyvenimo peripetijas, kad nepastebi, kaip peržengia profesines ribas.

Įvairios ribos peržengiamos ir naujausiame Justine Triet filme „Kryčio anatomija“. O ir paprastai apibrėžti šio filmo žanrą taip pat nelengva. Tai ir sudėtinga psichologinių santykių studija, ir teisminė drama, ir painus kriminalinis detektyvas. Būtent jis ir išprovokuoja fabulos užuomazgą.

Kanų kino festivalio apžvalgoje (žurnalas „KINAS“) kino kritikė Mantė Valiūnaitė rašo: „Šios solidžios dramos centre – teismo procesas. Pradžioje režisierė žiūrovams užmena mįslę – trumpai parodoma situacija: atokiame kalnų name Sandra (Sandra Hüller) duoda interviu, kai staiga pasigirsta garsi muzika ir nebeįmanoma susikalbėti. Ji sako, kad tai dažna situacija. Jos vyras Samuelis dirba. Interviu nutrūksta, mergina, klausinėjusi Sandrą, išvyksta.

Po kelių akimirkų regos sutrikimą turintis Sandros ir Samuelio sūnus Danielis (Milo Machado Graner) randa prie namo tėvą negyvą. Visą likusį filmą stebime teismo procesą, kuris ypač sunkus Danieliui, turinčiam išklausyti, kokie iš tikrųjų buvo jo tėvų santykiai.

Klausimas, kas gi nutiko Samueliui, ar tai buvo savižudybė, ar žmogžudystė – centrinė filmo siužeto ašis, tačiau filme gausu minčių apie santykius šeimoje, privatumo ir viešumo perskyras, apie tiesos ir melo skirtį, apskritai apie teisingumą…“

Filmas trunka beveik pustrečios valandos, tačiau niekada nepraranda nei savito ritmo, nei įtampos, nei sugebėjimo meistriškai regzti intrigą. (G.J.)