Ankstyvą spalio 22 dienos rytą prie Ežerėlio girininkijos būriavosi ežerėliečiai, dalyvaujantys kasmetiniame bendruomenės centro dviračių žygyje.
Apsirengusi dar vasaros pradžioje Lietuvos automobilių kelių direkcijos dovanotomis liemenėmis, Savisaugos grupės automobilio lydima dviratininkų kolona patraukė rudens išdabintais Ežerėlio apylinkių keliais. Užduotis iškelta visiems ta pati: bet kokia kaina pasiekti finišą.
Pirmoji stotelė – Zapyškio bažnyčia. Čia energingus ir ryžto kupinus dviratininkus pasitiko ir palaimino kunigas Antanas Mickevičius: „Žmonės sukuria įvairias transporto priemones, kad palengvintų savo dalią, o Dievo palaima tenušviečia jų keliones sėkme“.
Tik patys drąsiausieji įveikė Zapyškio nuokalnę, kiti nesiryžo rizikuoti – o jeigu dviratis paves? Kad jėgų ir įgūdžių dar gerokai trūksta, išdavė Kačerginės kalnas.
Jauniausias žygio dalyvis Karolis vis nesutarė su savo dviratuku – tai jis gedo, tai padangą nuleido, bet dviratininkas ryžto neprarado tvirtindamas: „Turiu pats nuvažiuoti“.Gal šalia važiuojančiųjų tolerancija ir draugiškumas , o gal pakeliui rastas „Saldainių medis“ pridėjo jėgų – finišą Karolis pasiekė pats.
Kol dviratininkai mynė pedalus, kita sveikuolių komanda, apsiginklavusi šiaurietiško ėjimo lazdomis, galutinį kelionės tašką pasiekė pėsčiomis. Labiau patyrę pasirinko ilgesnį ir sunkesnį maršrutą, o šio sporto naujokai pasileido tiesiai. Jie pirmieji atvyko į V.Totilo sodybą , bet nesėdėjo rankų sudėję: Jovitos Daunienės vadovaujami virė skanią sriubą iš pačių užaugintų daržovių.
Pavargę, įraudę įveikė savo maršrutą dviratininkai, o po karštos pirties susėdo prie bendro stalo pasidalyti įspūdžiais ir nuotaika.
