Po natūralios pauzės, natūralus klausimas – “Kaip, kaip?!..” Rekomenduoti knygą, kurios pavadinimo nė negali atsiminti, sutikite, keista.
Laimei, reikalą visada gali pasukti kita puse – rekomenduoti dar vieną TO KEISTUOLIO Vilio Normano knygą.
Vilis yra vienas tų autorių, apie kuriuos kalbama daugiau, nei apie jų kūrybą. Gerai kad jis į tai, kaip, beje, ir į absoliučiai daug ką, dėmesio nekreipia ir toliau karštligiškai klapsi per klaviatūrą. To rezultatas – gausybė spalvingų rašinių spaudoje ir internete, scenarijai, pjesės ir septynios išleistos knygos.
26-erių žmogui tai – tyriausios pagarbos vertas bagažas.
Ir net jei Vilis labiau grafomanas nei rašytojas, grafomanas nei žurnalistas, jis ne šiaip grafomanas. Tai – grafomanas genijus.
Nežinau, kaip kitaip pavadinti žmogų, kurio galvoje košė kunkuliuoja idėjų burbuliais, kurie, nelyginant toje verdamoje uogienėje, sprogsta, o jų vietoj kyla dešimtys naujų.
Sakysite tokių – šimtai, ir dauguma jų dienas leidžia durnyne, įsivaizduodami esą napaleonais, išganytojais ir beigbėderiais. Skirtumas tas, kad Vilis neleidžia savo dienų įsivaizduodamas, kaip parašys knygą. Jis yra tas, kuris (visų pasiutimui!) DARO. Čia prašyte prašosi analogija su Salvadoru Dali, kuris yra pasakęs: “Skirtumas tarp manęs ir pamišėlio yra tik tas, kad aš nesu pamišėlis.”
Taigi, šis pamišėlis, turintis išskirtinę Dievo dovaną Žodį versti Kūnu, sėda ir dar vieną savo (pa)sąmonės srautą paverčia perkama knyga. Tik šį kartą meta naują kortą – į savo jau eilinę intrigą įtraukia psichoanalitiką Raimundą Milašiūną. Kitaip tariant, pamišęs filosofas ant kušetės parverčia “šrinką” (“Shrink” arba “Head shrinker” – angl. žargonu psichiatras. Aut. past.). Bendraautorį, kurį pažinti asmeniškai garbės neturėjau, tad nelabai yra ką pridurti, išskyrus tai, kas jau buvo pažymėta kituose šaltiniuose – R. Milašiūnas yra vienas iš devynių psichoanalitikų Lietuvoje, Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos ir Olandijos psichoanalitikų draugijos narys, psichiatras-psichoterapeutas, kelių knygų ir vadovėlių autorius ir bendraautoris, žurnalo „Veidas“ bendradarbis.
O remiantis tuo, ką sužinojau skaitydama knygą – brandi asmenybė, savotiška Vilio priešingybė. Žmogus, gebantis korektiškai išsakyti savo nuomonę ir nespjaunantis į argumentus, nuosaikių pažiūrų, besiremiantis tvirtomis tradicinėmis vertybėmis ir neišmušamas iš pusiausviros, ko, natūralu, ir laukiama iš kvalifikuoto psichiatro.
Jei tikėjotės kažko panašaus į V.Normano “Beprotnamį” ar “Pavojingą protą”, arba labai nusivilsite, arba maloniai nustebsite – priklausomai nuo to, kaip vertinote ankstesnes autoriaus knygas.
Dialogo forma (toks beveik reveransas Platonui) knygoje jiedu ne tik bando išsiaiškinti tam tikrus reiškinius “gegutės lizdu virstančiame pasaulyje”, bet ir nemažai laiko praleidžia aiškindamiesi kas yra jie patys. Ši filosofijos ir psichiatrijos sankirta ir yra įdomiausia, netikėčiausia knygos ašis bei esminis konfliktas: protas ar jausmai?
Skaitytoją pagaunantis malonumas stebėti, kaip per dvi skirtingas prizmes žmonės mato ir analizuoja tuos pačius reiškinius – šios knygos stiprioji vieta. Maža to, jautiesi taip, tarytum stovėtum uždarytas spintoje, kuri stūkso svetimame bute ir iš kurios gali vogčiomis sekti dviejų įsiaudrinusių veikėjų asmeninį vakarėlį. Kartkartėmis net kyla įtarimas, kad bent vienas jų po stalu laiko atkimštą vyno butelį. Pasitaiko – pagauni save jau beveik balsu įsiterpiant į skaitomą pokalbį. Čia sutinki, ten nesutinki, čia aistringai pasipiktini, kitur – abejingai nusivili.
Vilis – labai savotiškas filosofas ir dar savotiškesnis nihilistas, anarchistas, ar kaip dar ten jis pats save ir kiti jį tituluoja. Nors visas knygos tonas nukreiptas prieš vartotojiškąją visuomenę, arklišką matymą ir nesugebėjimą nepiršti kitiems savo pažiūrų, daugiau klišėmis kalbančio ir labiau stereotipais mąstančio filosofo, dargi taip užsispyrusiai brukančio savo nuomonę, nesu nei skaičiusi, nei sutikusi. Iš tam tikro požiūrio taško – ir čia jis tikras originalas!:)
Prekybos centrus šventyklomis pavertę žmonės, reklamos užburti zombiai… O jei ir neneigsime, kad DALIS visuomenės yra suzombėjusi beveidė masė su baltais iPhonų laidais, kyšančiais iš ausų ir neskirianti baleto nuo operetės, kuriems galams švaistyti tiek kūrybinės energijos ir toliau populiarinti kultūros puoselėtojų jau nuvalkiotą šlagerį? O svarbiausia, ar tikrai vertinga knyga, kurioje griaunamas taip darbščiai prieš tai pačių autorių galvose susikonstruotas stereotipas?
Mano kukliu įsitikinimu, ta visuomenės dalis, į kurią nukreipta kritika, šios knygos niekada neatsivers (grįžkime prie pavadinimo;), na o ta, smalsesnioji, ar tik ji nesitiki kažko daugiau nei banalių pavirkavimų apie tariamą dekadansą?
Laimei, knyga ne vien apie tai.
Nors knyga protui atveria tam tikrus kontekstus ir neretai pradėjus eilutę smegenyse įsijungia nematomas varikliukas ir kyla noras brukštelėti komentarą paraštėse, galiausiai suvoki: čia negyvai (iš visko sprendžiant, buvo susirašinėjama) kalbasi du vaidmenys: “psichiatras” ir “filosofas” – ne autoriai, ne žmonės. Ir vienas ir kitas sėdi su kauke, iš po kurios lyg yla iš maišo kyšo nuogąstavimas: o ką pagalvos skaitytojas?
Smagiausia yra tai, jog būtent priešingai deklaruoja, tiesiog rėkte rėkia Vilis: “Man NUSISPJAUT, ką pagalvos kiti!”. O psichologija, jau patys žinome ką sako apie panašias deklaracijas.
Taip ir norėjosi, kad jiedu abu nustotų vaidinti ir bent kažkur atsivertų nuoširdžia, tikra savastimi, nenuslopinta emocija, nenumarintų asmeninės patirties. Santūrusis, taktiškas psichiatras pagaliau pratrūktų, o filosofas nebeišsisukinėtų taip vaikiškai iš nepatogiai pakrypusios diskusijos, argumentų neturėjimą atremdamas “Tingiu ginčytis”.
Vilio ir Raimundo dialogus rekomenduočiau tik knyggraužiams. Ne, ne tiems bukapročiams, kurie graužia bet kokią makulatūrą, bet tokiems, kurie nebijo skirti laiko visokiems ieškojimams ir nukrypimams “į kairę”. Tiems, kuriems visos patirtys yra “užskaitomos”. Tai knyga eksperimentuotojams.
