Aš gimiau Sovietų Sąjungoje, kaip ir dauguma dabartinių Lietuvos piliečių. Sąjungoje, kurioje nebuvo nieko, tik deficitas. Ir kurioje niekam nieko netrūko: kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko. Visi ten buvo laimingi kaip pasakoje ir niekas nemąstė. Nes tuos, kas mąstė, greitai sutvarkydavo. Kadangi visi ten buvo laimingi, o nelaimingi buvo tik nesveiki žmonės, ta Sąjunga turėjo būti amžina. Bet ėmė ji ir sugriuvo.
Tada ir prasidėjo visos nelaimės: bandymai vėl ją kurti. Nesvarbu, kiek žmonių reikėtų paaukoti. Kiek sutraiškyti tankais, sušaudyti, nukankinti. Sovietinis mentalitetas žodžio „empatija“ neapdoroja – ten jo nėra. Yra tik vienas žodis: galia. Ir viskas. Tvarka turi būti – bet kokia kaina.
Simbolinė Sovietų Sąjungos vieta kiekvieno lietuvio sąmonėje gali turėti dvi priešingas reikšmes – vieniems tai sugriautas rojus, kitiems – sugriautas pragaras. Priklausomai nuo to, kiek žmogus pajėgus suvokti neideologizuotą realybę. Arba kiek jis žmogus, o ne runkelis.
Pirmasis užsienio pilietis, gavęs nepriklausomos Lietuvos vizą po SSRS griūties, Edwardas Lucasas, žinomas dėl pirmos savo knygos „Naujas Šaltasis karas“, šį kartą siūlo žvelgti ne tik į praeitį ir dabartį, bet daug daugiau – į ateitį. Iš Vladimiro Putino diriguojamo šnipų tinklo perspektyvos.
Iš tos perspektyvos, kai žmonės nori susigrąžinti prarastą „galią“, nors ta galia tebuvo Potiomkino kaimas – taigi, visiška fantazija. Visiškas proto užtemimas. Sąjungoje, kurioje maisto produktai buvo stebuklas, tik visiški runkeliai gali matyti kokią nors galią. Bet mato. Nemokamą mokslą, nemokamą gydymą, „visi nors turėjo darbus“, „nereikėjo niekuo rūpintis“ ir t.t. Šita giesmelė visiems žinoma. Ją S. Freudas vadino „nepilnavertiškumo kompleksu“.
Baisus paradoksas, kurį aprašo E. Lucasas yra tas, kad patys rusai, priešingai nei dauguma lietuvių, ilgisi toli gražu ne tuščių parduotuvių, vienodų kaip cepelinai „aprėdų“, deficito ar nepriteklių. Jie ilgisi galios. Kad ir įsivaizduotos:
„Sakydamas, kad režimas Maskvoje persmelktas atstumiančios sovietmečio ideologijos, vertybių, įpročių, nuostatų ir elgesio, dar nereiškia, kad taip slapta simpatizuojama komunizmui ir kolektyvizmui. Netgi labiausiai užkietėję senųjų pažiūrų asmenys netrokšta planinės ekonomikos ir vienpartinės valstybės, ar daug kainuojančio ir nervingo biurokratijos aparato bei neišvengiamos kontrolės. Jie gedi Sovietų Sąjungos galybės, bet ne politikos. Jie atsimena, kaip augo stiprioje šalyje – supervalstybėje, – išsiskyrusioje iš kitų savo branduolinių ginklų, galinčių pasiekti bet kurį pasaulio kampelį, arsenalu ir savo pasiaukojimu per karą. Ir visa tai išnyko dar jiems gyviems esant. Sovietinė sistema tapo pajuokos objektu dėl nukaršusių senių gerontokratinės valdžios, dėl prastos vartojimo prekių kokybės ir visuotinio nepritekliaus. Bet toliau nutiko dar blogiau: žeminantis atsitraukimas nuo senosios imperijos, pritarimas Vokietijos susijungimui Vakarų padiktuotomis sąlygomis ir griežimas antruoju smuiku po Amerikos pasaulio politikoje.
Visa tai rusų atmintyje yra susiję su dešimtuoju dešimtmečiu. Tačiau tas laikotarpis jiems nepatiko ne dėl kapitalizmo, o dėl nusilpusios šalies ir chaoso joje“.
Bet greičiausiai turėtume sutikti, kad ir tie lietuviai, kurie balsuoja už vietinius kniazius ar lakūnus, ilgisi buvimo drauge su „stipria“ motina Rusija. Ilgisi buvimo didžiausios Imperijos dalimi. Ilgisi to neatsakingumo už savo gyvenimus. To absoliutaus runkeliško vegetavimo, kai „nors visi darbus turėjo“ ir nereikėjo pradėti apie ką nors galvoti. Nemąstau, vadinasi, esu, – homo sovieticus šūkis.
Laisvė žmogui suteikia atsakomybę. O pigus benzinas ir dujos – neišmatuojamą laimės pojūtį. Putino karas remiasi giliausiais vergų mentaliteto manipuliavimo būdais. E. Lucasas bando parodyti, kaip nafta ir dujos tampa ne tik ekonominiu ginklu. Atpiginus naftą ir dujas daug tautų patiki, kad Rusija pasikeitė. Ir tada nutinka tai, kas nutiko Kijeve: kraujas liejasi laisvai. Prasideda karas. Žmonės šluojami kaip daiktai. Jų gyvybės nevertinamos. Aplink vien kančia. Tokia, mano galva, yra Rusijos esmė.
Nors Sovietų Sąjungoje nieko nebuvo (net sekso), ji yra tobulas V. Putino ginklas prieš Vakarus. Net J. Stalino nusikaltimų V. Putinas neleidžia kritikuoti, kad nesumenktų jo didžiojo ginklo potencialas.
Neįmanoma atpasakoti visų E. Lucaso aprašomų įvykių, jų čia labai daug, kiek per daug, kiek per tiršta, norėtųsi kiek labiau atrinkto teksto, bet tiems, kas nestokoja kantrybės, turėtų būti įdomios visos detalės. Galima su pasimėgavimu skaityti, kaip bankrutuojanti motina Rusija kiša paskutinius pinigus savo nepajėgumui „užlopyti“. Savo nepilnavertiškumo kompleksui nesėkmingai gydyti.
Visos Putino gaujos pastangos diskredituoti Vakarus – ES, JAV ir bandymai buvusias SSRS dalis sujungti į nemirtingą motiną Rusiją – čia nušviečiami išmanančio reikalą žurnalisto žvilgsniu.
Olimpinės žaidynės, įvykiai Kijeve – tai Putino žaidimas, skirtas savo „galiai“ parodyti. Visur, kur tik pasaulyje nutinka kas nors siaubingo, galima aptikti ir Rusijos interesus pademonstruoti savo galią. Putinas žino, kad Vakarai niekuomet nesugebės būti tokie ciniški, kad jam prilygtų. Ir dėl to visus Vakarų lyderius jis vadina menkystomis. O kas jis toks?
„Dažnai pamirštama, kad ponas Putinas į nacionalinę sceną įžengė kaip politinė menkysta: santūrus, pilkas, drovus žmogelis, nervingai mirkčiojantis priešais neįprastą rampos šviesą. Jis buvo penktasis per metus paskirtas ministras pirmininkas: tuo metu daugelis klaidingai manė, jog jis šiam poste bus taip pat trumpai (kaip matysime toliau, iš pažiūros vidutinybė gali būti pavojingai apgaulinga). Dabar žiniasklaida susižavėjusi vaizduoja poną Putiną ir jo kolegas kaip tyrus, drąsius (o jį ir vyrišką) nacionalinio intereso sergėtojus, o ne žvėris ir sukčius. Mažai rusų išties tiki, kad tokia politinė konfigūracija yra sąžininga ir veiksminga. Bet jie nemato jokio būdo tą tvarką pakeisti“, – atsako E. Lucasas.
Ir čia, manau, jis klysta – Putinas yra ne menkysta, Putinas yra gudrus. Tą pripažino net per jo gimtadienį nužudyta Ana Politkovskaja. Būtent dėl to, kad yra gudrus, Putinas visiems savo samdiniams lengva ranka dalija milijardus ir žino – jie nepabėgs.
Rusija nėra šalis. Niekada nebuvo. Ir nebus. Tai ne mano – E. Lucaso nuomonė. Tas nesibaigiantis galios siekis toks beatodairiškas, tas noras visus valdyti toks didžiulis, kad jo negalima laikyti normaliu. Rusija – kaip tiksinti bomba. Ir jei šiek tiek užsimirši, ji gali sprogti – įvykiai Kijeve tą siaubingai realistiškai iliustravo. Kiekvienas knygos puslapis prašosi tapti šios recenzijos citata: pradedant nuo to, kaip gerai dirba Maskvos finansininkai, kaip gerai jie krauna pelną Putinui (manoma, kad jis turi apie 70 milijardų dolerių turto, išslapstyto pasaulio bankuose), baigiant tuo, kaip gerai dirba propagandistai, jei vis dar sugeba reabilituoti net J. Stalino nusikaltimus. Ir Lietuvoje yra daug žmonių, kurie iš viso nemato jokių stalinizmo nusikaltimų. Kaip reikia taip išplauti žmonėms smegenis?
Baisu skaityti tokias knygas. Nes jos primena paranojos apsėstų žmonių tekstus, kur vien tik bandymai pakenkti. Skaitai ir galvoji, gal jau gana, gal nereikia. Ir vis tiek tęsi skaitymą, nes Sausio 13 – oji nebuvo sapnas. Ji buvo košmaras. Bet realybėje.
E. Lucaso „Apgaulė“ – tai knyga, kokios deja, nesugeba parašyti lietuvių autoriai, ir ji yra būtina, kad nesikartotų liūdnos istorijos klaidos. Rusija milijardais šeria šnipus visame pasaulyje. Ji nesustos, nepasiduos. Atrodo, jos tikslas – užvaldyti pasaulį.
E. Lucasas pateikia dokumentuotą pasakojimą apie Rusiją ir Putiną. Apie tai, kaip Rusija bando sunaikinti Vakarus. Ir žvelgiant į Lietuvos politinę areną galima tik liūdnai konstatuoti: o, kaip gerai jiems sekasi! Kaip lengvai lietuviai leido ant politinio pjedestalo strakalioti visokiems silpnapročiams prorusiškiems klounams. Kaip lengvai visokie feniksai kyla iš pelenų ir vis dergia ir naikina mus, lietuvius. Lygiai taip pat, kaip rusai naikina Vakarų pasaulį. Įsiskverbdami į galingiausias organizacijas.
Stebint įvykius Kijeve ir skaitant, kaip buvęs Kauno meras ir Seimo narys gynė ir gyrė V. Janukovyčių, man tikrai buvo taip gėda, kaip niekada iki tol. Ir šios knygos būtinumas tik išaugo. Aš manau, kad Lietuvoje vis dėlto turėtų būti pagaliau pradėta bausti už Sovietų Sąjungos garbinimą. Kaip ir už bet kokios kitos prievartos ir naikinimo formos garbinimą. O žmonės, kurie nori visą šalį paversti skerdynių lauku, turėtų sulaukti ne tik visuomenės pasmerkimo, bet ir teismo.
Knygos ką nors reiškia tik tada, kai kalba apie tai, kas aktualu. Ir mums, lietuviams, ši knyga yra labai aktuali. Nes, mano galva, grėsmė iš Rusijos – milžiniška. Ir grėsmė, ką ir nori papasakoti knyga, ateina per nupirktus kiekvienos šalies piliečius. O mes visi puikiai žinome, kas siūlo lygiuotis į Baltarusiją ir kokiuose postuose tie žmonės sėdi. Ir koks yra jų deklaruotas turtas.
