Alice Miller. Nereikalingas raktas (2014). Iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Vaga.

Pasaulyje gausu predestinacijos ir šiaip dėl vieno ar kito mūsų veiksmo nulemto tolesnio gyvenimo teorijų. Daug dairytis aplinkui nereikia, nemaža pranašų ir Lietuvoje. Tai ir Jonas Morkūnas, begėdiškai meluojantis, kad esminį poveikį žmogaus gyvenimo raidai gali padaryti tokie nekalti dalykėliai kaip krikštas ar masturbacija. Tai ir visiems mums jau karčiu keiksmu ar, atvirkščiai, atlaidžia šypsena veide tapusi Milda Bartašiūnaitė ir jos svajonių debesų projektas. Tolėliau apsidairęs, pamatysi ir šviesos technologijų specialistus, prasmę ir lemtį randančius šviesos mikstūrų buteliukuose ir vaidybinio filmo „Voda“ (Vanduo) scenose. Čia pat ir kviečių želmenys, smėlis, kova prieš pedofilus ir rasinis apsivalymas. Žodžiu, kalbėti apie dar vieną raktą, teigiantį, kad suaugusį žmogų, jo kūrinius ir baigtį iš esmės sukonstruoja jo vaikystė, gali atrodyti tikrai nereikalinga…

Pradėjęs iš tolimų lankų, žingsniuoju arčiau savo aptariamo slėnio: Alice Miller (1923-2010) knygos „Nereikalingas raktas“. A. Miller – charizmatiška Šveicarijos psichoterapeutė, vaikystės traumų specialistė, Lietuvoje žinoma ne taip jau ir menkai (anksčiau išleistos – trys jos knygos: „Gabaus vaiko drama“, „Kūno maištas“, „Gyvenimo keliai“; visos – „Vagos leidyklos“).

„Nereikalingą raktą“ autorė pradeda Friedricho Nietzsche‘s skerspjūviu, vis primindama, kad nenori pasakyti nieko blogo apie patį mąstytoją. Vis dėlto prilygindama jį nacizmo šaknims, smūgiuodama savarankiškumui ir sumenkindama Nietzshe‘s filosofijos ištakas, Miller niekaip neatsiriboja nuo savo, kaip teisėjos, amplua. Net jei nemažai įžvalgų apie Nietzsche‘s vaikystę – taiklios, norom nenorom podažniai imi gūžčioti, kam ligų ir negalavimų kamuotas kūrėjas taip kalamas prie kryžiaus. Na ir tie palyginimai su Hitleriu… Skaitydamas ir apie kitus knygos herojus, imi susidaryti nuomonę, kad visi jie ir ypač jų kūriniai darė A. Miller vienokią ar kitokią įtaką. Taigi drįstu spėti, kad norą išaiškinti mįsles lėmė labiau ne mokslinis stimulas, o noras sudėlioti „check“ neaiškių filosofų ir kūrinių žemėlapyje.

Kitas dalykas – pačios teorijos mokslinis vertinimas. Nesu studijavęs psichologijos ar biheviorizmo, tad galiu „Nereikalingo rakto“ teoriją vertinti tik iš diletantiškos ekonomisto-žurnalisto-kairūno pozicijos, kuri būtent ir teigia, kad žmogus savaime blogas negimsta. Tam įtaką daro jo socialinė erdvė, sudarytos ar paveldėtos sąlygos toliau augti kaip asmenybei ir tobulėti. Todėl šiuo atveju su psichoterapeute ilgėliau nesiginčyčiau, tai laikau savaime suprantamu dalyku.

Diskutuotinas ir Alice Miller iškelto klausimo (laisvai perkuriu): „Tai kodėl „kraugeriais“ tampa tik kurie ne kurie?“ iškėlimas ir atsakymo formulavimas. Čia pasitelkiama pakankama pragmatika: esą, jei gauni bent kruopelę šilumos iš kitur (pvz., iš mylinčiojo šeimos nario ar tolimesnės giminės, ar ne kraujo ryšio asmens), pasmerktas veikiausiai nesi. Tik ypatingai kraupiomis sąlygomis auginti vaikai (tarkim, Stalinas, kurio tėvas – mušeika, motina – „dievo kvailelė“ davatka) rimtai rizikuoja ateityje prarasti gerą vardą ar net jį paversti viešu keiksmu. Čia, ko gero, reiktų priimti išlygą, kad žmogaus psichologija kaip ir ekonomika – nėra faktiniai ir lengvai išmatuojami mokslai, tad daryti išvadas, kad mušamas vaikas ateityje būtinai muš ir kitus, arba, kad minimalios algos padidinimas sukels domino tipo įmonių bankroto seriją, toli gražu negalime.

Vis dėlto „Nereikalingas raktas“ nėra vien apie žudikus maniakus ir iš vaikystės atslenkantį liūdesį. Tai, veikiau, pagaulios menu intensyviai besidomėjusios mokslininkės įžvalgos, kurių dalis gali pasirodyti itin įdomios, vertingos ir netikėtos, interpretuojant Friedricho Nietzsche‘s, Pablo Picasso, Käthe Kollwitz, Busterio Keatono ir kitų autorių bei visuomenės veikėjų kūrinius ir pasisakymus. Ypač, laikant, mintyje tai, kad niekas lengva ranka perrašinėti meno istorijos ir kritikos tikrai nenori.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: