Rašytoja ir poetė Ona Jautakė ir Rasuolė Jautakytė RaJa išleido bendrą eilėraščių knygelę vaikams „Maži paklydimai“ (Vilnius: „Žuvėdra“, 2012).
Mažais paklydimais O. Jautakė vadina šnekos riktus, korektūros klaidas, padarytas netyčia: išsiblaškius, pavargus, užsigalvojus. Nesąmoningai supainiojus sąvokas ar žodžių ortografiją kalboje randasi netikėti reikšmių atspalviai, susiformuoja savita teksto semantika. Galbūt tokį kitoniškumą ir patį ekskursą į vaikystę turėjo omenyje poetė Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje sausio 24 d. pristatydama savo šešioliktąją knygą „Maži paklydimai“ to paties pavadinimo eilėraščiu: „Šiandien senelis – / Rudens debesis. / Niršta ir graibos / Apie ausis. // Gal ne ta lova / Iš savo kojos / Šįryt, seneli, / Tu atsistojai? // Juokias senelis – / Pylos nebeduos. / Tikriausiai išgėrė / Kavuką podos…“ „Rimtas“ suaugęs žmogus išklysta iš protingų, racionalių santykių, įsikūnija į trimetį-penkiametį filosofą, nuostabos ištiktą vaiką ir mena pasaulio mįslę. Savaip, tiesa, per potyrius, „praktiką“: „Gimė degtukui / Dukrelė, / Guvi raudonskruostė / Ugnelė. // Plevena, / Ant šono virsta. / Paglosčiau… / Nudegiau pirštą.“ („Ugnelė“). Poetė išleidžia savo antrininką vaiką pažaisti pasaulio kieme, pasėdėti po klevu, prie laužo ir kitoniškai papasakoti apie žmogaus ir gamtos susigyvenimą.
Savaip rinkinio pasaulėvaizdį perteikia šešiolikmetė rašytojos dukra Rasuolė Jautakytė RaJa. Debiutantė ne vien tik iliustruoja eilėraštį, nupiešia lyrinio subjekto „portretą“, suteikia įvaizdžiams formą, bet ir pasiūlo alternatyvų, nuo konkretaus teksto nuklydusį plastišką, gyvą vaizdą. Siurrealistiniai motyvai praplečia ir pagilina reikšmių lauką, jo neuždaro, palieka vietos skaitytojo fantazijai – grafikos piešinukų ir žaismingų tekstų dermė primena spalvinimo knygelę. Rasuolė netgi paragina vaikus „nupiešti savo eilėraštį…“. Juk eilėraštis – gyvas pasaulis, o eilėraščiai vaikams gal net gyvesni nei suaugusiųjų?
Onos Jautakės knygelė dviejų dalių. Pirmojoje – „Turėjau dviratį“ – sudėti įvairios tematikos eilėraščiai: apie tai, kaip laumė sėjo ridiką, kaip ežiukas skaičiavo spygliukus, žuvelės meilę iš pirmo žvilgsnio, yra netgi „Baisus eilėraštis“. Antrojoje – „Varnos skrenda į Pietus“ – linksmi fragmentai iš metų laikų, pavyzdžiui: „Klevo lapams vakar / Išdygo sparnai. / Dabar klevo lapų / Pilni mūs namai…“ („Ruduo“). Vaizdeliai ne tik spalvingi, ryškūs, dinamiški, bet ir labai skanūs: „Papt man į delną / Kaštonas – / Apskritutis / Rudakis ponas. // Ir kitas – / Jam iš paskos. / Kaštonų lietus / Virš galvos. // Pilnos kišenės / Kaštonų, / Tokių / Šokoladiniais šonais…“ Eilėraštukai nesudėtingos eilėdaros ir rimo, trumpi, paprasti, bet skambūs, muzikalūs, todėl lengvai įsimenami, o „Slėpynės“ sudėtos kaip skaičiuotė. Užkliūva kai kurių tekstukų rimavimas, vienas kitas žodis, tačiau šios klaidelės bendro įspūdžio nekeičia, pažaidimai kelia ūpą, šypsnį.
Pasaulėvaizdis, kurio kieme yra Pasaulio medis klevas, formuojamas mitiniu mąstymu, gamta ir jos reiškiniai personifikuoti, pasitelkiami tautosakiniai princesės, laumės, raganėlės ir kiti įvaizdžiai, subjekto emocijos perkeliamos aplinkai. Kasdieniai stebuklai, įprasta aplinka judesyje užfiksuota įdėmaus, pastabaus gyvenimo tyrėjo. Lyrinis „aš“ – smalsus, žingeidus gamtos, kaimo vaikas, jo pažinimas ir patirtis auga bendraujant su paukšteliais ir žvėreliais savam sode, o ne prie kompiuterio, stebint ir klausinėjant: „Kas buvo ir kas dar bus.“ ir kuris, kaip tikras filosofas, neatranda atsakymų: „Bet atklydo staiga debesis / Ir sulijo protingas mintis…“ („Pavėsis“). Ar jums nėra taip nutikę?
Onos Jautakės ir Rasuolės Jautakytės RaJos bendras kūrinėlis žavi paprastumu ir fantazija. Knygelė gali sudominti ir suaugusįjį, juk malonu vėl savaip atrasti vaikystę ir pasiklausyti mėnesėlio, virš laužo bešildančio kojas, sekamos pasakos.
Kelmėje gyvenanti rašytoja daugiausia kuria vaikams ir paaugliams, tik dvi knygos skirtos suaugusiesiems. 2009 metais pasaka „Gimtadienis su žvirbliu“, 2010-aisiais apysaka „Kai aš buvau Kleo“ (2009) pateko į vaikų ir paauglių metų knygos penketukus. Onos Jautakės kūrybos ištakos – iš kaimo, iš gamtos, iš provincijos, kvepiančios pieniška sriuba. O gal ne provincija – vaikystė kvepia pienu? Arba medumi… kai sėdi po dūzgiančiu kaštonu su kavuku podos.
