Kriminalinių trilerių žanre naujiems filmams vis sunkiau būna išvengti ankstesnių klasikų įtakos. Ypač tada, kai istorija vyksta Los Andžele, jos centre atsiduria profesionalus nusikaltėlis, o jam ant kulnų lipa ne mažiau atkaklus policininkas. Todėl pasirodžius Bart Laytono filmui „Crime 101“, jo palyginimas su Michaelo Manno 1995-ųjų kriminaline drama „Heat“ buvo beveik neišvengiamas.
Šių dviejų filmų panašumų sunku nepastebėti – abu pasakoja apie profesionalų nusikaltėlį ir jį persekiojantį policininką, o jų istorijos vystosi Los Andželo kriminalinio pasaulio fone. Panaši ir pati atmosfera: vienatvė, įtampa, naktinis miestas bei veikėjai, gyvenantys pagal savo taisykles. Vis dėlto „Crime 101“ nėra tiesiog „Heat“ kopija. Filmas labiau primena šiuolaikinį bandymą grįžti prie klasikinio kriminalinio trilerio formulės, kartu aiškiai parodant, kad jo kūrėjams didelę įtaką padarė Manno filmas.
Mike’as Davisas – nusikaltėlis, gyvenantis pagal savo taisykles
Filmo centre – Chrisso Hemswortho vaidinamas Mike’as Davisas, profesionalus brangakmenių vagis, ilgą laiką sugebantis išvengti policijos. Jis nėra impulsyvus nusikaltėlis, kuris veikia vedamas pykčio ar godumo. Mike’as viską planuoja iš anksto, vengia nereikalingo smurto ir laikosi griežtų taisyklių. Jo gyvenimas primena gerai veikiančią sistemą, kurioje kiekvienas žingsnis turi būti apgalvotas.
Mike’as nori atlikti dar vieną didelį nusikaltimą ir pasitraukti iš kriminalinio pasaulio. Tai yra gana dažnas scenarijus kriminalinio tipo filmuose. Žiūrovas iš karto supranta, kad paskutinis darbas greičiausiai nebus toks paprastas, kaip atrodo iš pradžių. Kuo labiau herojus stengiasi viską kontroliuoti, tuo daugiau aplinkybių ima veikti prieš jį.
Hemsworthas šiame filme pasirenka santūrų vaidybos būdą. Jo personažas mažai kalba, retai rodo emocijas ir dažniausiai atrodo taip, lyg viską jau būtų apskaičiavęs. Toks pasirinkimas veikia, nes Mike’as turi atrodyti kaip žmogus, kuris daugelį metų mokėsi nepasitikėti kitais ir neparodyti savo silpnybių. Kita vertus, dėl šio santūrumo personažas vietomis atrodo pernelyg uždaras, todėl ne visada lengva pajusti, kas iš tiesų vyksta jo viduje.
Lou Lubesnickas – policininkas, kuriam byla tampa gyvenimu
Mike’o priešingybė yra Marko Ruffalo vaidinamas detektyvas Lou Lubesnickas. Jis nėra paprastas policininkas, atliekantis savo darbą standartinėmis darbo valandomis. Lou yra apsėstas nusikaltėlio, kurį seka, ir ši byla pamažu tampa svarbiausiu jo gyvenimo dalyku. Darbas jam suteikia prasmę, tačiau kartu naikina visa kita.
Šiuo požiūriu „Crime 101“ labai primena „Heat“. Michaelo Manno filme Al Pacino vaidinamas Vincentas Hanna taip pat buvo žmogus, kurio profesinis gyvenimas pradėjo užimti visą asmeninę erdvę. Abiejų filmų policininkai yra pavargę, tačiau negali sustoti. Jie žino, kad jų atkaklumas turi kainą, bet vis tiek nesugeba pasirinkti kitokio gyvenimo.
Lou ir Mike’as yra priešingose įstatymo pusėse, tačiau jų panašumai tampa vis akivaizdesni. Abu gyvena pagal griežtą sistemą, abu vertina profesionalumą ir abu sunkiai prisileidžia kitus žmones. Jie nėra tiesiog herojus ir piktadarys. Abu veikiau yra žmonės, įkalinti savo pasirinkimuose.
„Heat“ šešėlis – panašumai, kurių neįmanoma nepastebėti
„Crime 101“ iš tiesų turi daug tiesioginių panašumų su Manno filmu. Abu kūriniai vyksta Los Andžele, abiejų centre – profesionalus nusikaltėlis ir jį persekiojantis detektyvas, o jų istorijose svarbią vietą užima vienatvė, darbas ir nesugebėjimas gyventi įprastai.
Panašumų galima rasti ir iš vizualinės pusės. Naktiniai greitkeliai, miesto šviesos, automobiliai, stebėjimas iš tolo, ilgesnės tylos pauzės ir santūrus dialogas sukuria kriminalinio kino atmosferą, kurią žiūrovai puikiai atpažįsta iš „Heat“. Net pats filmo dėmesys profesionaliam nusikaltėliui, kuris laikosi savo kodekso, primena Roberto De Niro Neilą McCauley.
Tačiau svarbu pabrėžti, jog „Crime 101“ nėra tiesioginis „Heat“ perdirbinys. Filmas yra paprastesnio scenarijaus ir labiau orientuotas į apiplėšimo planą bei jo pasekmes. „Heat“ buvo daug platesnė istorija apie du žmones, kurie tam tikra prasme buvo vienas kito atspindžiai. „Crime 101“ tokio emocinio ir moralinio sudėtingumo pasiekti nepavyksta, tačiau jis ir nebando būti tokio paties masto filmu.
Sharon – veikėja, galėjusi suteikti filmui daugiau gylio
Svarbią vietą istorijoje užima Halle Berry vaidinama draudimo brokerė Sharon. Iš pradžių ji atrodo kaip žmogus, neturintis nieko bendro su kriminaliniu pasauliu. Tačiau jos gyvenimas taip pat nėra stabilus. Sharon jaučiasi neįvertinta darbe, pavargusi nuo sistemos ir žmonių, kurie ja naudojasi, tačiau nesuteikia jai jokios pagarbos.
Susitikimas su Mike’u tampa lūžio tašku. Ji pirmą kartą pamato žmogų, kuris gyvena visiškai kitokiomis taisyklėmis ir nebijo atmesti įprasto gyvenimo normų. Sharon istorija galėjo tapti labai įdomiu kontrastu pagrindiniam veikėjui. Mike’as sąmoningai pasirinko nusikaltėlio kelią, o Sharon į šią istoriją patenka dėl nusivylimo įprastu gyvenimu.
Deja, scenarijus ne visada leidžia jos personažui atsiskleisti. Filmas paliečia profesinio nuovargio, socialinės nelygybės ir žmogaus nuvertinimo temas, tačiau jų iki galo neišplėtoja. Sharon dažnai tampa priemone Mike’o istorijai pajudėti į priekį, nors galėjo būti savarankiškai įdomi veikėja.
Barry Keoghanas – nenuspėjamas chaoso elementas
Vienas įsimintiniausių filmo veikėjų yra Barry Keoghano vaidinamas Ormonas. Jis visiškai skiriasi nuo Mike’o. Jei pagrindinis herojus yra šaltas, apskaičiuojantis ir disciplinuotas, Ormonas veikia impulsyviai, agresyviai ir nenuspėjamai. Jis nesilaiko jokių taisyklių, todėl kiekvienas jo pasirodymas filme sukuria papildomą įtampą.
Ormonas primena, kad net geriausiai suplanuotas nusikaltimas gali žlugti dėl žmogaus, kuris nesugeba kontroliuoti savęs. Jo ir Mike’o santykis yra vienas stipresnių filmo konfliktų. Tai ne tik dviejų nusikaltėlių konkurencija, bet ir dviejų skirtingų požiūrių į kriminalinį pasaulį susidūrimas.
Keoghanas savo vaidmenį atlieka taip, kad jo personažas tampa pavojingas ne vien dėl to, ką daro, bet ir dėl to, kad žiūrovas niekada negali numatyti jo kito žingsnio. Šis nenuspėjamumas filmui suteikia gyvybės, kurios kartais pritrūksta pagrindinėje istorijos linijoje.
Los Andželas – daugiau nei tik filmo fonas
„Crime 101“ stiprus savo atmosfera. Los Andželas čia nėra saulėtas, spalvingas ar prabangus miestas. Jis rodomas kaip didžiulė, šalta ir anonimiška erdvė, kurioje žmonės nuolat juda, tačiau retai iš tiesų susitinka. Naktiniai keliai, viešbučiai, sandėliai, automobiliai ir miesto šviesos sukuria pažįstamą kriminalinio kino pasaulio pojūtį.
Šiuo požiūriu filmas tikrai turi daug bendro su „Heat“. Tačiau jeigu Manno filme Los Andželas beveik tampa atskiru personažu, „Crime 101“ miestas dažniau lieka atmosfera. Jis gražiai nufilmuotas ir padeda sukurti tinkamą nuotaiką, tačiau ne visada turi tokią pat svarbią reikšmę istorijai.
Filme taip pat netrūksta veiksmo scenų, ypač automobilių gaudynių. Jos nėra vien triukšmingas reginys. Jose jaučiamas pavojus, įtampa ir veikėjų bandymas išlaikyti kontrolę. Tai vienos stipriausių filmo vietų, nes čia režisierius sugeba suderinti veiksmo tempą su kriminalinio trilerio atmosfera.
Kai žanro taisyklės tampa per daug pažįstamos
Didžiausia „Crime 101“ problema yra scenarijaus nuspėjamumas. Filmas gerai žino, kokią istoriją pasakoja, tačiau retai bando ją pakreipti netikėta kryptimi. Profesionalus vagis, paskutinis darbas, pavojingas partneris, apsėstas policininkas ir galimybė pradėti gyvenimą iš naujo – visi šie elementai jau ne kartą naudoti kriminaliniame kine.
Žiūrovas gana greitai gali suprasti, kaip vystysis Mike’o planas, kokį vaidmenį atliks Ormonas ir kodėl pagrindiniam veikėjui teks rinktis tarp senojo gyvenimo ir galimybės viską pradėti iš naujo. Filmas retai nustebina, nes dažniau laikosi pažįstamų žanro taisyklių, nei bando jas laužyti.
Vis dėlto ne kiekvienas kriminalinis trileris privalo būti revoliucingas. „Crime 101“ stiprybė slypi ne originalioje istorijoje, o jos atlikime. Tai gerai suvaidintas ir pakankamai greitai įtraukiantis filmas, kuris nesistengia kiekvieną minutę žiūrovo šokiruoti ar užversti bereikalingais siužeto posūkiais.
Ne naujas „Heat“, bet vis dar veikiantis trileris
„Crime 101“ nėra naujas „Heat“ ir neturėtų būti vertinamas kaip jo pakaitalas. Michaelo Manno filmas buvo didesnis, gilesnis ir emociškai sudėtingesnis kūrinys. Jame kriminalinė istorija tapo pasakojimu apie žmones, kurie supranta vienas kitą, tačiau vis tiek negali atsisakyti savo gyvenimo būdo.
„Crime 101“ tokio lygio nepasiekia, tačiau tai nereiškia, kad jis yra bevertė kopija. Jis sąmoningai remiasi pažįstama formule, tačiau sugeba ją pateikti pakankamai įtraukiančiu būdu. Filmas turi gerą atmosferą, stiprius aktorius, kelias įsimintinas veiksmo scenas ir pakankamai įtampos, kad žiūrėjimas neprailgtų.
Tai nėra kriminalinio žanro revoliucija, tačiau ir ne nesėkmingas bandymas pakartoti klasiką. „Crime 101“ veikiau yra solidus, senamadiškas kriminalinis trileris apie žmones, kurie ilgą laiką gyveno pagal savo taisykles, bet galiausiai supranta, kad nuo praeities pabėgti nėra taip paprasta. Filmas gyvena „Heat“ šešėlyje, tačiau jame visiškai neišnyksta.
