Nuo gegužę vykusių prezidento rinkimų debatų netylant diskusijoms dėl paminklų buvusiems prezidentams statymo įvairiuose Lietuvos miestuose, kviečiame prisiminti pirmąjį tarpukario Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, jo valdymo režimą, metodus ir rezultatus. Apie labiausiai paplitusius mitus, susijusius su prezidentu, pakomentuoti sutiko Lietuvos istorijos instituto mokslininkas, istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Diskusijos dėl to, kaip A. Smetona turėtų būti vertinamas Lietuvos atžvilgiu, prasideda nuo 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo. Piliečiai, nepatenkinti idealistiniu demokratiniu to meto prezidento K. Griniaus požiūriu ir elgesiu, karininkai, nepatenkinti pertvarkomis, viešųjų asmenų (tarp jų ir A. Smetonos) kritiški pasisakymai prieš esančią valdžią skatino žmones atgrasiai siekti pokyčių. Būsimas prezidentas, susipažinęs su perversmo planu, jam neprieštaravo, tačiau ekspertas pažymi, kad „Smetonos vaidmuo perversme smarkiai perdėtas. Smetona tiesiogiai nei planavo, nei organizavo, nei dalyvavo tame perversme“. Nuvertus K. Grinių, pasinaudojo padėtimi ir dar tais pačiais metais antrą kartą tapo Lietuvos Respublikos prezidentu.
Naujojo prezidento įvesti pokyčiai greitai pildė vienas kitą. Atleidęs „nepatikimą“ ministrą pirmininką, juo paskyrė savo svainį Juozą Tūbelį, kuris pasižymėjo ilgiausiai šias pareigas užėmusiu ministru pirmininku tarpukario Lietuvoje (9-erius metus). Pamažu uždraustos visos opozicinės partijos. Visa spauda buvo griežtai cenzūruojama, todėl šiandien patikimų istorinių detalių apie prezidentą ne tiek ir daug.
Netrukus atėjo ir Konstitucijos eilė. Prezidentas spaudoje argumentavo, kodėl konstitucija turi būti keičiama: „Esame apsupti didelių kaimynų, kurie nerodo palankumo mūsų nepriklausomybei. Tiktai gera tvarka, vienybė ir darbas gali mums gerovės suteikti ir padėti išlaikyti savo nepriklausomą valstybę“. Naująja konstitucija tąkart įtvirtinti autoritarinio valstybės valdymo pagrindai, valdžios sutelkimas prezidentui, kurį 7-eriems metams renka specialių rinkikų kolegija, o ne visi tam teisę turintys piliečiai. Be to, prezidentas nemažai „savivalės“ paskyrė ir karo komendantams – be teisminių procedūrų politiškai prieštaraujantiems (komunizmą palaikantiems), nusižengusiems ir net įtariamiems asmenims galėjo skirti bausmes. Po 10-ies metų 1938 m. prezidentui palankus Seimas priėmė trečiąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją, kurioje Lietuvos Respublikos pavadinimas neteko žodžio „demokratinė“. Dokumente nurodyta, kad prezidentas už savo galios veiksmus neatsako, negali būti traukiamas atsakomybėn, kitaip tariant, jo galia dar labiau sustiprėjo.
Moralines ir istorines mįsles kelia ir A. Smetonos sprendimai, susiję su mirties bausmėmis. Tiesa, istoriniuose šaltiniuose minimi liudininkų pasakojimai akcentuoja ne vieną atvejį, kai prezidentas sušvelnindavo bausmes. Smetonos laikų bausmių pobūdį ir procedūras Suvalkijos ūkininkų streiko 1935–1936 m. metu aprašė istorikė dr. Sigita Černevičiūtė 2013 m. straipsnyje „Mirties bausmės taikymo praktika: 1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkų streikas“. „1936 m. balandžio 23 d. karo lauko teismas paskelbė pirmąjį mirties bausmės nuosprendį ūkininkui Jurgiui Čėsnai, kaltinamam antivalstybine veikla bei telefono-telegrafo stulpų gadinimu“. Pats kaltinamasis kaltės nepripažino ir, nors jo bausmė tą pačią dieną buvo pakeista į iki gyvos galvos sunkių darbių kalėjime, ūkininkas vis tiek kreipėsi į prezidentą ir kelerių metų eigoje bausmė buvo sumažinta nuo iki gyvos galvos iki vos 1-erių metų kalėjime. Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius primena: „<…> vien dėl to, kad „buvo nusiteikęs antismetoniškai“ į tokias stovyklas siunčiamas nebuvo; kad patektum į tokią stovyklą reikėjo realiai veikti prieš valdžią – organizuoti mitingus, demonstracijas, gaminti, platinti atitinkamą prieš valdžią nukreiptą spaudą, kviesti nuversti galiojančią valdžią“.
Tęsiantis suvalkiečių streikui, o įtariamųjų ir nusikaltusių maištininkų skaičiui didėjant, 1934-1940 m. Lietuvos kariuomenės vado pareigas užėmęs Stasys Raštikis spaudė A. Smetoną ieškoti „humanistiškesnių“ variantų. S. Raštikio nuomone, kariams neturėtų priklausyti valstybinio budelio vaidmuo, kelias valandas besikankinančio žmogaus stebėjimas traumuoja psichinę būklę, neatitinka kariuomenės, kaip institucijos, nuostatų. Dėl šių priežasčių buvo nuspręsta pabandyti naudoti dujų kameras.
A. Smetona – pirmesnis už nacius?
Kaip pasakoja A. Kasparavičius, „Dujų kamera mirties bausmės vykdymui, kaip „socialinės ir techninės pažangos“ rezultatas buvo išrasta ir pirmiausia pradėta naudoti JAV dar 1924 m. Siekis apsaugoti karius nuo emocinių traumų, humanizuoti mirties bausmių vykdymą lėmė, kad tokią mirties bausmės vykdymo praktiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse išbandė ir Lietuva“. 1937 m. spalio 21 d. 7 val. 50 min. į Kaune esančio I-ojo forto dujų kamerą (įrengtą tais pačiais metais) buvo įvestas grupuotės narys Aleksandras Maurušaitis, nuteistas už neramumų kurstymą aprimusiu streiko laikotarpiu, žmogžudystę, policininkų apšaudymą, ūkio ministro ūkio padegimą. Kaip mini S. Černevičiūtė, kaltinamasis buvo „<…> dalyvis, savo nusikalstamais veiksmais labiau primenantis maištautoją teroristą negu ūkininkų interesų gynėją“. Prezidento malonės nuteistasis tąkart nesulaukė. Iš viso tokiu būdu mirties bausmė buvo įvykdyta septyniems nusikaltėliams, vėliau greitai panaikinta, kad nekeltų visuomenės pasipiktinimų ir apkalbų.
Pirmosios koncentracijos stovyklos Lietuvoje buvo įkurtos 1919 m. Tokį sprendimą tuomet priėmė socialisto-liaudininko Mykolo Sleževičiaus vadovaujama vyriausybė, vykstant karui su bolševikine Rusija, „<…> kada kilo reikalas išaiškinti, ištirti Lietuvos piliečių lojalumą Lietuvos valstybei ir valdžiai bei nubausti su bolševikų valdžia bendradarbiavusius išvaduotų teritorijų gyventojus“ – teigia A. Kasparavičius.
Lietuvius gluminantis A. Smetonos laikų bruožas – priverstinio darbo stovyklos, dar vadinamos koncentracijos stovyklomis. „Žmonių, patekusių į šias stovyklas, negalima laikyti kaliniais ar sakyti, kad jie buvo „kalinami“, nes dienos režimas šiose stovyklose keliskart buvo švelnesnis nei Lietuvos kalėjimuose. Taip pat šios priverčiamojo darbo stovyklos jokiu būdu ir jokiu aspektu (pagal vidaus režimą, gyvenimo sąlygas, pasekmes) istoriškai nelygintinos ir su koncentracijos stovyklomis, kurios panašiu laiku veikė SSRS ir Vokietijoje“. Išlikusių šaltinių duomenimis, tokiose stovyklose asmenys gavo mėsos, daržovių, galėjo turėti savo drabužių, patalynės, buvo išleidžiami vasarai prižiūrėti derlių.
„Antrąkart koncentracijos stovykla Lietuvoje, Krašto apsaugos ministro Antano Merkio iniciatyva, buvo įsteigta Varniuose iškart po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir veikė iki 1931 m. rudens. Į šią įstaigą administracine tvarka pirmiausia buvo siunčiami pogrindyje antivalstybine veikla užsiiminėję vietiniai komunistai, komjaunuoliai, jų rėmėjai ar šalininkai, antismetoniškai nusiteikę fašistuojantys veikėjai, kriminaliniai nusikaltėliai, recidyvistai“. Stebėtina tai kad Nacistinė Vokietija dujų kameras pradėjo naudoti tik 1939 m., tad Antano Smetonos režimas panaudojo jas anksčiau nei Adolfas Hitleris.
Pirmasis Lietuvos prezidentas – aksominis diktatorius?
K. Griniaus demokratiniu valdymu, kuris neatsižvelgė į realijas, nusivylę lietuviai A. Smetonos autoritarinį režimą priėmė taip pat abejingai. Nuo 1926-ųjų iki 1940-ųjų prezidento pareigas užėmęs A. Smetona kelia klausimus dėl rinkimų rezultatų. Dr. A. Kasparavičius komentavo: „1926 gruodžio 19 d. Trečiajame Seime absoliutine balsų dauguma (43 balsais už iš 85) išrinktas prezidentu A. Smetona buvo užsimojęs modernizuoti valstybę keičiant jos Konstituciją ir reformuojant šalies politinę sistemą. Todėl A. Smetonos suformuotas vidaus politinis režimas, vertinant jį bendraeuropiniame to meto kontekste, gali būti apibūdinamas kaip nuosaikus, abejojantis autoritarizmas su karinės diktatūros požymiais“. Antrajai 7-erių metų kadencijai išrinktas „<…> pakeitus konstituciją ir priėmus naują prezidento rinkimų įstatymą, prezidentą rinko „ypatingieji tautos atstovai““, kuriuos rinko po vieną nuo 20000 valsčių, apskričių ir miestų tarybos rinkėjų. Istorikas pabrėžia, kad „Smetonos režimas korupcijos netoleravo. Todėl minimu laiku iš esmės korupcijos kaip tokios Lietuvoje nebūta“.
Ar Lietuvos likimas galėjo būti kitoks?
Kai kurių lietuvių nuomone, Antanas Smetona Lietuvą paliko „likimo valiai“. Nepritaręs karo vadovybei ir vyriausybei, priėmė SSRS ultimatumą, lėmusį okupaciją. „Toks nuomonių išsiskyrimas lėmė prezidento pasitraukimą į politinę emigraciją. Vienasmeniškai kaip prezidentas, be vyriausybės pritarimo, pagal 1938 gegužės 12 d. Konstitucijos 74 straipsnį, prezidentas neturėjo teisės įsakyti kariuomenei priešintis. Alternatyva Smetonos pasitraukimui iš Lietuvos tuomet galėjo būti tik Smetonos pasidavimas sovietams. Jokių kitų alternatyvų nebuvo“ – argumentuoja istorikas.
Vertybės, kuriomis Lietuva vadovaujasi šiandien – kontrastingos A. Smetonos vertybėms, istorija suformavo dvilypį požiūrį į tai, ką šis prezidentas suteikė mūsų šaliai. Diskusijos yra neišvengiamos, tačiau, kaip pabrėžia istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, būtina nepamiršti: „<…> visos istorinės asmenybės gali būti vertinamos tik laikantis istorizmo principų“, „<…> XX a. pirmos pusės veikėjams negalima taikyti XXI a. pirmos pusės vertybinių standartų. Tas suvokimas yra giliai įaugęs į Vakarų civilizacijos istorinę atmintį, bet, deja, dar labai menkai pažįstamas Rytų Europos visuomenėms“.
